Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. D. ir S. I. pareikšti civiliniai ieškiniai iš dalies patenkinti ir iš M. B. priteista: V. D. 3429 Lt (nukentėjusiojo A. I. laidojimo išlaidos), 5000 Lt (išlaidos paminklui pastatyti) turtinei žalai atlyginti, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 500 Lt turėtoms išlaidoms už advokato suteiktas teisines paslaugas atlyginti, S. I. 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. balandžio mėnesį iš 15 d. į 16 d. naktį, tikslesnis laikas nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo daromai nusikalstamai veikai, dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas, kad nukentėjusysis A. I. neatsisakytų ankstesnio ketinimo parduoti savo auksinį žiedą ar jį užstatyti, jo nukentėjusysis neatsiimtų, kad už gautus pinigus kartu su kitais asmenimis įsigytų alkoholinių gėrimų ir girtautų, ir kilus dėl to konfliktui tarp M. B. ir A. I. (duomenys neskelbiami), kur visi buvo atvykę taksi automobiliu VW SCHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbiami), vairuojamu S. P. , išlipęs kartu su A. I. ir nuėjęs nuošaliau nuo automobilio smogė nukentėjusiajam į veido sritį, po to parvedęs nukentėjusįjį į automobilį, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir turėdamas tų pačių savanaudiškų paskatų, nuvyko į (duomenys neskelbiami) seniūniją, kur jau jėga ištempė A. I. iš automobilio ir nuošaliau nuo automobilio sudavė nukentėjusiajam smūgius ranka, o pastarajam parkritus – kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvos sritį, ir padarė jam tokius sužalojimus: galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, poodines kraujosruvas dešinės akies vokų vidiniame kampe, kairės akies vokuose, kairės ausies kaušelyje, smakre, muštines žaizdas ir pogleivines kraujosruvas abiejų lūpų vidiniuose paviršiuose, odos nubrozdinimus kairiame skruoste ir abiejose lūpose, poodines kraujosruvas kairėje kaklo pusėje, kairiame petyje, kairiame žaste ir kairiame dilbyje, dėl kurių (galvos sumušimo ir kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu) buvo sunkiai sutrikdyta A. I. sveikata. Išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio A. I. 2007 m. balandžio 19 d., 9 val. 25 min., mirė (duomenys neskelbiami) apskrities ligoninėje. Tokiu būdu M. B. tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė nukentėjusįjį A. I. .

Apeliantas skunde taip pat ginčija ir teismo išvadą, jog nukentėjusysis buvo nužudytas dėl savanaudiškų paskatų, tai yra siekiant užvaldyti ir išlaikyti svetimą, nukentėjusiajam priklausantį, turtą – žiedą. Tvirtina, kad jis nukentėjusįjį išlaipino iš automobilio, sudavė keletą nestiprių smūgių ir paliko tik dėl to, jog norėjo juo atsikratyti, bijojo, jog šis dėl sukruvintos nosies gali kreiptis į policiją, bet ne dėl savanaudiškų paskatų. Jam žudyti nukentėjusįjį dėl žiedo nebuvo prasmės, nes žiedą jam norėdamas su juo pasilinksminti davė nukentėjusysis pats, laisva valia ir jis visą laiką žiedą turėjo ir bet kada galėjo parduoti. Tarp jo ir nukentėjusiojo konfliktas kilo iš esmės tik dėl to, jog jie nesutarė dėl žiedo kainos. Jis į besikaitaliojančias neblaivaus nukentėjusiojo nuotaikas dėl žiedo pardavimo nekreipė dėmesio, nes buvo įsitikinęs, jog nukentėjusysis nori su juo kartu pasivažinėti ir pasilinksminti. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis turėjo ir kitų daiktų, laikrodį, tačiau jis, sumušęs nukentėjusįjį, šių neėmė.

Taip pat apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis buvo girtas. Apelianto teigimu, jo girtumas neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui, o pagrindinė priežastis, kodėl jis vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo nesugebėjimas dėl ligos, kuria jis serga, valdytis. Jis serga nervų liga, yra gydęsis psichiatrinėje ligoninėje, kas ir lėmė nusikaltimo padarymą. Apeliantas prašo į šią jo psichinę būseną įvykio metu atsižvelgti tiek vertinant padarytą veiką, tiek skiriant jam bausmę, nes tai turi esminės reikšmės svarstant šiuos klausimus.

Nukentėjusioji S. I. atsikirtime į nuteistojo M. B. apeliacinį skundą nurodo, kad įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį (M. B. nukentėjusįjį išsiviliojo iš namų, turėdamas tikslą apiplėšti ir nužudyti, nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, taip pat ir galvoje, jis buvo mušamas rankomis, kojomis iki sąmonės netekimo, itin žiauriai, kankinant), nuteistojo elgesį padarius nusikaltimą (pasišalino A. I. palikęs sumuštą, be sąmonės), tai, jog pablogėjo jos sveikata netekus sūnaus, kuris buvo pagrindinis jos pagalbininkas, teismo M. B. paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė tikrai nėra per griežta, priešingai - net per švelni.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šioje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad procesinių normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Nuosprendyje padarytos teismo išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, nuteistojo M. B. kaltumo, veikos kvalifikavimo pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais: nuteistojo M. B. (t. 3, b. l. 54), nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių V. D. (t. 3, b. l. 55-56), S. I. (t. 3, b. l. 56-57), liudytojų D. T. (t. 3, b. l. 57-58), Z. B. (t. 3, b. l. 58-59), S. P. (t. 3, b. l. 59-60), V. M. (t. 3, b. l. 60-61), A. R. (t. 3, b. l. 61), S. E. (t. 3, b. l. 61-62), M. K. (t. 3, b. l. 62), D. J. (t. 3, b. l. 62-63) parodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros daiktų pateikimo, daiktų apžiūros) protokolais (t. 1, b. l. 8-14, 25, 62-63, 67-68, 71-72), specialisto išvadomis Nr. 302/07(04), Nr. PM 10-302/07(04) (t. 1, b. l. 19-22, 24). Remdamasis šiais įrodymais teismas pagrįstai padarė vienareikšmę išvadą, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. I. vartojo ir padarė jam mirtinus sužalojimus vienas M. B. .

Apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai, jog byloje nėra paneigta, kad nukentėjusysis, kai jį nuteistasis paliko, galėjo girtas pats kur nors susižaloti ar jį sužaloti kiti asmenys, ir būtent tai, o ne jo suduoti smūgiai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, šios bylos procese nėra nauji. Jie sutampa su jo nuomone, išsakyta pirmosios instancijos teisme. Ją teismas įvertino ir atmetė, taip pat nuosprendyje nurodė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad smūgius sudavė kuris nors kitas asmuo ar kad nukentėjusysis krito ir susižalojo pats, ar kad buvo sužalotas eismo įvykio metu ar kitokiu būdu. Byloje esanti užfiksuota įvykio vieta, kur rastas sunkiai sužalotas nukentėjusysis, iš esmės atitinka liudytojo S. P. nurodytą vietą, kurioje buvo išlipę nuteistasis su nukentėjusiuoju ir iš kur nukentėjusysis negrįžo. Teismas pažymėjo, kad nei pats nuteistasis, nei kiti įvykio dalyviai ir liudytojai negalėjo nurodyti tikslios įvykio vietos, nes tai sąlygojo objektyvios priežastys – buvo tamsus paros metas, o vietos jiems svetimos ir nežinomos, nes visi atvykę iš kito rajono. M. B. nurodyta aplinkybė – netoli įvykio vietos rastas tuščias butelis nuo degtinės – taip pat nepaneigia teismo išvadų dėl nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių, nes butelis surastas gana toli – apie 70 metrų nuo vietos, kur buvo rastas gulintis nukentėjusysis, be to, šis daiktas iš esmės niekuo nesusijęs nei su pačiu įvykiu, nei su jo dalyviais (neaptikta nei pirštų pėdsakų, nei kitų reikšmingų žymių ant butelio, leidžiančių susieti šį daiktą su nusikaltimu). Įvykio vietos apžiūros metu nenustatyti galimi eismo įvykio pėdsakai, todėl ši versija taip pat atmesta, be to, tokią galimybę paneigia ir teismo medicinos specialisto išvada.

Matyti, kad apeliaciniame skunde nuteistasis vėlgi daro prielaidą, kad nukentėjusysis po to, kai jis jį sužalojo ir paliko, galėjo pats susižaloti ar kiti jį sužaloti. Teismų praktikoje akcentuota, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies normą įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio nuosprendį, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos, tačiau teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Taigi, teismas šioje byloje laikėsi tokios nuostatos. Teismas pagrįstai nesuabejojo specialisto išvada Nr. M 302/07(04). Iš jos 4 punkto matyti, kad, išskyrus odos nubrozdinimus kairiame skruoste ir abiejose lūpose, kurie galėjo atsirasti tiek nuo smūgių, tiek griuvimo traumos metu, visi kiti sužalojimai griuvimo traumai nebūdingi (t. 1, b. l. 22). Išvados 5 punkte konstatuota, jog sužalojimai, padaryti A. I. , nėra būdingi eismo įvykio metu patirtiems sužalojimams. Išvados 3 punkte pažymėta, kad rasta A. I. kūno sužalojimų : kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokų vidiniame kampe, kairės akie vokuose, kairės ausies kaušelyje, smakre, muštinės žaizdos ir pogleivinės kraujosruvos abiejų lūpų vidiniuose paviršiuose, odos nubrozdinimai kairiame žaste ir abiejose lūpose, poodinės kraujosruvos kairėje kaklo pusėje, kairiame petyje, kairiame žaste ir kairiame dilbyje. Visi sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais prieš 3-4 paras iki mirties ne mažiau kaip 12 trauminių poveikių. Mirtį sukėlęs sužalojimas – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio įvyko nuo tiesioginių trauminių poveikių į galvą, ne mažiau kaip 7 trauminių poveikių visumos. Kita vertus, specialisto išvada nėra vienintelis M. B. kaltės įrodymas. Jo kaltės įrodymai yra liudytojo D. T. parodymai, iš kurių matyti, kad M. B. ištempė A. I. iš mašinos ir su juo nuėjo, grįžo po 10 minučių vienas, be A. I. , pasakė vairuotojui važiuoti į Telšius, iš savo striukės kišenės išėmė žiedą ir jam (D. T. ) parodė, o jis atpažino, kad tai A. I. žiedas. Liudytojas S. P. (vairuotojas) parodė, kad M. B. jam liepė sustoti, pats išlipo iš automobilio ir liepė išlipti A. I. . Šis pasakė, kad niekur neis, bet M. B. liepė jam išlipti. Išlipę nuėjo nuo automobilio į tamsą, M. B. liepė neišjungti muzikos. Po 10 minučių grįžo ir liepė važiuoti į Telšius. Paklausus, kur A. I. , pasakė, kad jis pasiliko. Ikiteisminio tyrimo veiksmo – parodymų patikrinimo vietoje protokole parašyta, kad liudytojas S. P. patvirtino savo parodymus ir nurodė automobilio sustojimo vietą, kur buvo išlipę vyriškiai ir vienas iš jų – A. I. negrįžo į automobilį. Jo nurodyta vieta iš esmės sutampa su vieta, kur buvo surasta nusikaltimo pėdsakų ir surastas sužalotas A. I. (t. 1, b. l. 108-110). Įvykio vietos apžiūros protokole pažymėta, kad vieta, kur buvo surastas sunkiai sužalotas A. I. , yra Kelmės rajone, (duomenys neskelbiam), ant vietinės reikšmės keliuko. Įvykio vietoje ant kelio matomos panašios į kraują dėmės, tačiau ant važiuojamosios dalies pėdsakų, būdingų automobiliui, nerasta (t. 1, b. l. 8-14). Iš liudytojų A. R. ir S. E. parodymų matyti, kad A. R. , važiuodamas su žmona arkliniu vežimu, ant kaimo keliuko, kuriuo retai kas važinėja, pamatė gulintį kruvinu veidu į žemę ir be sąmonės jiems nepažįstamą žmogų. A. R. nuėjo pas S. E. , jam pasakė ir šis telefonu iškvietė greitąją medicinos pagalbą, pranešė policijai. A. R. ir S. E. kartu sugrįžo prie žmogaus, gulinčio veidu į žemę. Žmogus atrodė sumuštas. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis ištempė iš automobilio A. I. ir, nutempęs toliau nuo automobilio stovėjimo vietos, pavartojo prieš jį fizinį smurtą: mušė rankomis per veidą, spardė kojomis, spyrė gal du-tris kartus, nematė, kur pataikė, buvo tamsu, galėjo kliūti ir į galvą. A. I. paliko ten, kur jį mušė. Iš šių įrodymų gauti duomenys sujungti nuoseklia ir logiška grandine ir bendrajame bylos kontekste pagrįstai įvertinti kaip M. B. kaltės įrodymai, kurie neginčijamai patvirtina teismo išvadas apie M. B. kaltumą tyčia nužudžius A. I. . Tai reiškia, kad nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, o įrodymų visuma. Būtent šiais įrodymais (nuteistojo parodymais apie vartoto fizinio smurto pobūdį prieš A. I. , specialisto išvada, kuri patvirtina, kad vartotas fizinis smurtas buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, liudytojų A. R. ir S. E. , kurie surado sužalotą ir be sąmonės A. I. ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą bei policiją, parodymais) paneigiama M. B. apeliaciniame skunde nurodyta prielaida, jog, jam sumušus A. I. , po to galėjo kas nors dar jį sumušti, kadangi netoli rastas tuščias degtinės butelis. Pažymėtina, kad liudytojas A. R. parodė, kad A. I. rado ant kaimo keliuko, kuriuo retai kas važinėja. Aplink tą kelią, kur buvo rastas A. I. , auga žolė ir ten jokio numesto butelio liudytojas nematė. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad tuščias degtinės butelis rastas nuo A. I. suradimo vietos toliau nei už 70 metrų, rankų pirštų pėdsakų ant jo nerasta. Ši aplinkybė pakankamai ištirta ir įvertinta kaip nepaneigianti teismo išvados, jog prieš A. I. fizinį smurtą vartojo vienas M. B. ir dėl jo veiksmų mirė nukentėjusysis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė priežastinio ryšio buvimą tarp nuteistojo veikos ir padarinių. M. B. , suduodamas nevienkartinius smūgius nukentėjusiajam į galvą, kaklą ir kitas kūno vietas, negalėjo nesuprasti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo A. I. gyvybei, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, nors jų ir nenorėjo – buvo abejingas A. I. mirčiai. Pavartoto fizinio smurto pobūdis ir intensyvumas (ne mažiau kaip 12 trauminių poveikių, iš jų ne mažiau kaip 7 trauminių poveikių į galvą, paveikiant koja, apauta batu, ir kumščiais) liudija apie netiesioginę tyčią nužudyti. Teismų praktika laikosi nuostatos, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų) ir tuomet, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokios nors turtinės naudos sau ar siekiant išlaikyti ir negrąžinti daikto. Iš apelianto parodymų teisme matyti, kad A. I. norėjo atsiimti savo žiedą, tačiau nuteistasis jam neatidavė, kilo konfliktas ir nuteistasis pavartojo prieš A. I. fizinį smurtą. Liudytojas D. T. parodė, kad M. B. parodė jam A. I. žiedą, kuomet sugrįžo į automobilį, palikęs A. I. . Liudytojas D. J. parodė, kad vyrišką auksinį žiedą jam pasiūlė pirkti M. B. . Šis prašė už žiedą 200 litų, tačiau pavyko nusiderėti iki 100 litų. Šie duomenys patvirtina teismo išvadą, kad nuteistasis A. I. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas išlaikyti ir negrąžinti A. I. priklausančio auksinio žiedo, siekis turėti turtinės naudos nagrinėjamuoju atveju buvo įgyvendintas. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimą, išdėstytą 20 punkte, kuriame taip pat pažymėta, jog pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą kvalifikuojama, kai tokių paskatų kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi metu. Iš paskirtos ir atliktos apeliacinėje instancijoje teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 8 matyti, kad nuteistasis M. B. nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti. M. B. šiuo lėtiniu psichikos sutrikimu neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, jam konstatuojamas mišrus asmenybės sutrikimas, dėl kurio jis galėjo teisingai suvokti aplinką, savo ir kitų asmenų veiksmus (jų pobūdį, reikšmę, galimas pasekmes) bei atitinkamai reguliuoti savo veiklą (t. 3, b. l. 122-126). Remiantis ekspertizės aktu atmetami visi apelianto argumentai, kuriais tvirtinama, kad jis serga psichine liga ir ši, o ne girtumas, turėjo įtakos jo elgesiui. Minėtame ekspertizės akte pažymėta, kad M. B. įvykio metu buvo paprasto girtumo būsenos. Dėl apsvaigimo nuo alkoholio keičiasi situacijos suvokimas bei įvertinimas, sunkėja racionalių sprendimų paieška, pervertinamos savo galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis – jie tampa impulsyvūs, betarpiški, agresyvūs. Apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos M. B. elgesiui. Teisėjų kolegija, remdamasi psichiatrijos ekspertizės aktu, pripažįsta nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog girtumas jo nusikalstamam elgesiui neturėjo įtakos. Ši aplinkybė pripažinta atsakomybę sunkinančia pagrįstai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jų nepaaiškėjo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu. Pagal teismų praktiką nužudymo bylose, skiriant bausmę pagal BK 129 straipsnį, teismai turi atsižvelgti į tai, kad nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis nepataisomus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei. Teismo nuosprendžiu atsižvelgta į šią nuostatą, taip pat laikytasi BK 54 straipsnyje išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas parinko bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Paskirta bausmė yra teisinga ir sudaro realias prielaidas visiems bausmės tikslams realizuoti (BK 41 straipsnis). Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.