Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-31 · Administracinė byla Nr. I-2424-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-31
Bylos Nr.
I-2424-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01419-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
M. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2424-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01419-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 31 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. D. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 9-10).

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. atskirais laikotarpiais buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) areštinėje netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo apgyvendintas ankštose areštinės kamerose su dar 2-4 asmenimis, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas 1-1,3 m. aukščio pertvaromis, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Sanitariniame mazge neįrengta vėdinimo sistema, dėl ko gyvenamojoje patalpoje kaupėsi nemalonus kvapas. Kamerų langai atsidarė minimaliai ir nebuvo galimybės jų išvėdinti. Kamerų apšvietimas taip pat neatitiko reikalavimų. Pažymėjo, kad netinkamos kalinimo sąlygos lėmė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 13-17) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Paaiškino, kad nuo 2016 m. birželio 7 iki 2016 m. birželio 13 d. pareiškėjas vienas buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 7,84 kv. m., nuo 2016 m. rugpjūčio 25 iki 2016 m. rugpjūčio 27 d. kartu su dar dviem asmenimis pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv. m., nuo 2016 m. rugpjūčio 27 iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas kameroje Nr. 2 buvo laikomas kartu su dar trimis asmenimis. Pripažino, kad pareiškėjui minimalus teisės aktais reglamentuotas kameros plotas ne visada buvo užtikrintas, tačiau šis trūkumas nebuvo žymus. Ginčui aktualiu laikotarpiu areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai buvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto 1,50 m pertvaromis. Sanitarinių mazgų įrengimas Marijampolės AVPK atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti patikrinimo aktai. Atkreipė dėmesį, kad sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose ir atskirti ne tik pertvaromis. Nuo 2016 m. lapkričio mėn. sanitariniuose mazguose įrengtos durys. Operatyvinės kontrolės metu kamerų apšvietimo ir vėdinimo pažeidimų nenustatyta. Patalpos vėdinamos natūraliai per atveriamus langus, taip pat kamerose veikia mechaninė vėdinimo sistema „Komforvemt C3“. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiskundė dėl sveikatos pablogėjimo. Pareiškėjo argumentai nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant Marijampolės AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo ankštose areštinės kamerose.

Policijos areštinėse laikomiems asmenims tenkantį kameros ploto normatyvą nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau ir –Taisyklės) 80 punktas, kuriame numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1366-575/2015, 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2100-642/2015 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2016 m. birželio 7-13 d. jis vienas buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 7,84 kv. m., t. y., pareiškėjui teko 7,84 kv. m. ploto; 2016 m. rugpjūčio 25-27 d. kartu su dar dviem asmenimis jis buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv. m., t. y., pareiškėjui teko 6,15 kv. m. (18,46/3) ploto; 2016 m. rugpjūčio 27-29 d. kartu su dar trimis asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 2, t. y., pareiškėjui teko 4,61 kv. m. (18,46/4) ploto (b. l. 13-17, 21-24).

Daroma išvada, kad pareiškėjui 2016 m. rugpjūčio 27-29 d. (iš viso 3 paras) areštinės kameroje nebuvo užtikrinta Taisyklių 80 punkte nustatyta minimali 5 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi minėtu laikotarpiu jam trūko 0,39 kv. m. (5-4,61) ploto neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl netinkamo kamerų apšvietimo.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 134:2015) 3 punkte numatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Kadangi kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės AVPK areštinės kameras nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai, šių patikrinimų metu pažeidimų dėl apšvietimo nebuvo nustatyta. Minėtus atsakovo atstovo argumentus patvirtina į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d., 2015 m. vasario 3 d., 2016 m. birželio 14 d. patikrinimo aktai (b. l. 40-42, 50-52, 53-54), iš kurių matyti, kad dirbtinis apšvietimas kamerose Nr. 2 ir Nr. 8 atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl netinkamo kamerų vėdinimo. Pažymėjo, kad kamerų langai mažai atsidaro, dėl ko pareiškėjui patalpoje trūko oro.

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. ir 2016 m. birželio 14 d. patikrinimo aktų (b. l. 40-42, 53-54) matyti, kad kameros Nr. 2, Nr. 8 vėdinamos per atveriamus langus. Patalpose įrengti atidaromi langai, taip pat veikia mechaninė vėdinimo sistema „Komfovent C3“. Byloje nenustatyta, kad mechaninė ventiliacija neveikė ar pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per atveriamus langus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamu kameros sanitarinio mazgo įrengimu. Skunde nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas atskirtas 1-1,3 m aukščio pertvara. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo iš jo sklido nemalonus kvapas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara. Nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio mėnesio sanitariniuose mazguose įrengtos durys.

Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, kameros sanitarinio mazgo atskyrimas tik sienele (ginčo laikotarpiu sanitarinio mazgo durys nebuvo įrengtos) nėra tinkamas minėtų reikalavimų laikymasis, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo galimybės privačiai naudotis sanitariniu mazgu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo policijos areštinėse higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės AVPK pareiškėjui tris paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui kameroje tris paras trūko 0,39 kv. m. ploto neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto), taip pat konstatavus pažeidimą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo (sanitarinis mazgas buvo įrengtas taip, kad neužtikrino privatumo), konstatuotina, kad Marijampolės AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, gyvenimo kokybės pablogėjimu, diskomfortu, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis