- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-05
- Bylos Nr.
- ATP-314-135/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-3-00079-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Bronius Zalaga
- Kategorijos
- 41.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo teisėjas Bronius Zalaga, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. G. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutarimo, kuriuo R. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50³ str. 200 Lt (dviejų šimtų litų) bauda ir S. J. iš R. G. priteista 60 Lt (šešiasdešimt litų) žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. G. nubaustas pagal LR ATPK 50³ str. už tai, kad 2012 m. sausio 22 d., apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini), tyčia išdaužė S. J. priklausančio automobilio „Volvo V40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinį kairės pusės posūkio žibintą, padarydamas S. J. 60 Lt žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. G. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Apeliantas savo skunde nurodo, kad jo administracinėje byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai ir jie buvo vertinami jo nenaudai, kadangi teismas nutarime nurodė, jog surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą byloje nebuvo surinkti visi įrodymai – nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, neužfiksuoti automobilio sugadinimai, o dėl to, kad jau yra praėję daug laiko nuo įvykio, ištaisyti šių trūkumų nėra galimybės.
R. G. tvirtina, kad jis neišdaužė S. J. vairuojamo automobilio kairės pusės posūkio žibinto, nurodo, kad su S. J. konfliktuoja seniai, todėl net neabejoja, kad, jei būtų taip įvykę, S. J. policijos pareigūnus būtų tuoj pat iškvietęs įvykiui įforminti, rodęs šukes, sudaužytą žibintą. Apeliantas abejoja, kaip liudytojas O. K. galėjo matyti daugiau nei pats S. J., buvęs įvykio vietoje. Teigia, kad S. J. nei policijos pareigūnams, nei teismui nenurodė, kad jis tampė automobilio dureles, norėjo jas atidaryti. Teigia, kad teismas nesiaiškino, kaip spiriant galima išdaužti žibintą, neapklausė su S. J. buvusio jo dvylikamečio sūnaus, o pats nukentėjęs teismui aiškino apie jų blogus santykius, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, aklai tikėjo S. J. teisumu. O. K. liudijo apie įvykį, o S. J. automobilyje sėdėjusio jo sūnaus nematė, nurodė, kad buvo pareigūnai atvažiavę apžiūrėti įvykio vietos, bet jis negalėjo parodyti šukių, nes buvo apsnigta, o iš pareigūno M. M. parodymų matyti, kad į įvykio vietą niekas iš pareigūnų nevyko ir įvykio vietos neapžiūrėjo. Nurodo, kad teismas nesiaiškino, ar kiti pareigūnai buvo nuvykęs apžiūrėti įvykio vietą, nėra įrodymų apie tai, ar iš tikro yra pakeistas S. J. automobilio priekinis posūkio žibintas, kada ir kur jis pakeistas, nepateiktas joks dokumentas apie posūkio žibinto kainą, remonto išlaidas. Teigia, kad teismas beatodairiškai tiki tik S. J., nekreipė dėmesio į tai, kad byloje nėrao bjektyvių įrodymų. O. K. parodymai apie tai, kad jis mėtė žibinto šukes, yra išgalvoti. Pažymi, kad S. J. iš karto būtų pasakęs policijai, kad žibinto šukės yra likusios ant kelio šlaito, būtų daiktinį įrodymą –sudaužytą žibintą ir jo šukes – nurodęs pareigūnams, tai nevėlu buvo padaryti ir kitą dieną po įvykio. Nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad S. J. nekvietė į įvykio vietą policijos, kad pareiškimo rašymo policijai metu nepateikė daiktinio įrodymo, dėl kurio sugadinimo jis kaltinamas, neprašė apžiūrėti jo automobilio, šukių liudytojo nurodytoje vietoje. Apeliantui neaišku, kaip galima apkaltinti žmogų daikto sugadinimu nesant byloje objektyvių duomenų apie daiktą po įvykio: daikto apžiūros, daikto liekanų, ar apskritai įvykio dieną S. J. važiavo su posūkio žibintu, kokia jo būklė buvo iki įvykio. Nurodo, kad O. K. negalėjo matyti to, ko nebuvo, o teismas nustatyti, kad O. K. matė, kaip jis mėtė ir spardė S. J. išdaužto žibinto šukes, jei byloje nėra duomenų apie patį žibintą, jo dydį, formą, kiek šukių buvo, ar techniškai įmanoma išdaužti priekinį posūkį, kaip stiklas pagal technines savybes nuo kojos smūgio galėjo išsibarstyti, jei važiuojant keliu atlaiko net sprigstančių akmenukų smūgius. Teigia, kad pats S. J. nenurodė, kad iš sudužusio žibinto ant žemės pažiro šukės.
Nurodo, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis LR Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškinami traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-14 nutartis byloje Nr.N-444-216/2011, 2011-02-18 nutartis administracinėje byloje Nr.N-444-619/2011).
Atsiliepimas
Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK pateikė atsiliepimą į R. G. skundą, kuriuo nesutinka su skundu ir prašo jo netenkinti ir palikti teismo sprendimą nepakeistu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 50³ straipsnis numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia tyčinis turto sunaikinimas ar sužalojimas, nepadaręs nukentėjusiajam žymios žalos.
Išanalizavus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos, R. G. kaltė padarius ATPK 50³ straipsnyje numatytą pažeidimą įrodyta, jo veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai.
Nors R. G. savo kaltę neigia, ji įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais: nukentėjusiojo S. J., liudytojo O. K. parodymais.
Nukentėjusysis S. J. patvirtino, kad jis 2012-01-22 važiuodamas iš mamos pamatė, kad R. G. nepavažiuoja keliu, prasidaręs langą pasakė R. G., kad pavažiuotų atbulas bei įsibėgėjęs greitai įvažiuotų į kalną, priėjęs prie jo R. G. pradėjo šaukti bei spyrė į jo mašinos posūkį, po to jis nuvažiavo, o vakare sutiktas kaimynas O. K. pasakė, kad viską matė, t. y. žiūrėjo, kaip R. G. spyrė į mašiną. Nurodė, kad policijos nekvietė dėl to, kad tai buvo ne pirmas konfliktas su R. G., ir iškviesti policininkai nieko nepadėdavo. Taip pat nurodė, kad automobilio žibinto keitimas jam kainavo 70 Lt, ir tai gali nurodyti asmenys, jie patvirtintų, kad tvarkė žibintą. Nurodė, kad į policiją nuvyko pirmadienio rytą, tačiau prieš tai buvo paskambinęs ir pareigūnai liepė atvykti pirmadienį ir parašyti pareiškimą (36–37 b. l.).
Liudytojas O. K. parodė, kad jis matė įvykį tarp R. G. ir S. J., buvo kieme ir matė, kaip R. G. užbuksavo ir neįkilo į kalną, po kiek laiko važiavo S. J., jis sustojo priešais R. G. ir liepė patraukti mašiną nuo kelio, o prie jo priėjęs R. G. pradėjo tampyti S. J. automobilio dureles, o po to nueidamas vieną kartą spyrė į posūkio žibintą. S. J. nuvažiavus, R. G. rinko žibinto stiklus, mėtė juos ant kalno bei šukes spardė (37–38 b. l.).
R. G. jam inkriminuotą pažeidimą neigia teigdamas, jog jis nespyrė į automobilio žibintą ir jo nesudaužė, ir byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, kadangi nepateikti įrodymai dėl nukentėjusiajam padarytos žalos, o liudytojas O. K. įvykio matyti negalėjo ir parodymus teismui davė tik S. J. prašymu. Atsižvelgdamas į tai, nubaustasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.
Šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog įrodymų vertinimo principai, įtvirtinti ATPK 257 straipsnyje, nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, išnagrinėjus visus reikšmingus faktus, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Nukentėjusiojo S. J. bei liudytojo O. K. parodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi pagrįstai, kadangi šių asmenų parodymai tarpusavyje iš esmės nesiskyrė.
Apeliantas nurodė nukentėjusiojo bei liudytojo parodymų skirtumus, duotus bylos nagrinėjimo metu, pvz., tai, kad nukentėjusysis nenurodė, kaip tai nurodė O. K., kad jis (nubaustasis) tampė nukentėjusiojo automobilio dureles, tai, kad O. K. nenurodė su nukentėjusiuoju automobilyje kartu sėdinčio nukentėjusiojo sūnaus, nors S. J. teigė, kad sūnus buvo kartu. Nepatikimais apeliantas laiko O. K. parodymus ir dėl to, kad O. K. teigimu, į įvykio vietą pareigūnai buvo atvykę, o iš liudytojo M. M. parodymų matyti, kad į įvykio vietą niekas iš pareigūnų nevyko. Pažymėtina, kad nors R. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs ir juos reikėtų vertinti kaip nepatikimus, tačiau pirmosios instancijos teismui šie parodymai pagrįstai nesukėlė abejonių. Nukentėjusysis ir liudytojas nurodė, jog tiriamo įvykio metu R. G., paprašytas S. J. patraukti automobilį nuo kelio, priėjo prie S. J. vairuojamo automobilio ir spyrė į posūkio žibintą, O. K. patvirtino, kad viską matė aiškiai, matė ir kaip R. G. nuo kelio rinko ir spardė šukes. Nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai iš esmės yra vienodi, o apelianto nurodyti parodymų skirtumai nėra esminiai, jie nesudaro pagrindo jais netikėti, be to, byloje nėra duomenų, jog liudytojas būtų suinteresuotas bylos baigtimi.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad įrodymai byloje nebuvo surinkti visapusiškai, kadangi nėra užfiksuoti automobilio žibinto sugadinimai, tačiau nuoseklūs nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, atitinkantys rašytinius įrodymus, t. y. 2012-01-23 prašymą, rašytinį paaiškinimą, tyrimo metu užfiksuotus liudytojų parodymus (6–8 b.l.), neduoda pagrindo abejoti R. G. kalte tyčia sunaikinus nukentėjusiajam priklausantį turtą.
Atsižvelgiant į byloje esančių objektyviai surinktų duomenų visumą, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, objektyviai įvertinto byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl bylos aplinkybių. Apelianto veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 50³ str., paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus. Priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutarimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas, byloje nėra.
Susipažinus su bylos medžiaga, konstatuotina, kad R. G. kaltė padarius ATPK 50³ str. numatytą administracinį teisės pažeidimą yra įrodyta, pagrindų tenkinti R. G. apeliacinį skundą nenustatyta, todėl jis netenkinamas. Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.