- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-11
- Bylos Nr.
- I-4465-790/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05069-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. (G. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. V. (G. V.) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas priteisti 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (b. l. 1–8). Pareiškėjas nurodo, kad jis laikotarpiu nuo 2015-04-20 iki 2015-10-20 buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktus. Buvo perkeliamas į skirtingas kameras daugiau nei 9 kartus, dėl to jam buvo sukelti itin dideli nepatogumai. Kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, atskirtas vos 1,35 m. aukščio sienele, juo naudojantis nebuvo užtikrinama asmens privatumo apsauga. Suteikiama teisė tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę. Nurodo, kad kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu, dėl drėgmės puvo čiužiniai, rūdijo lovos. Nebuvo užtikrinamas pakankamas natūralus apšvietimas, šilumos kiekis. Kamerose buvo tarakonų. Nurodo, kad maistas buvo neskanus, jo energinė vertė per maža pagal pareiškėjo kūno sudėjimą. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų. Neturtinę žalą vertina 11 000 Eur.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–21). Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-04-21 iki 2015-10-20. Atsakovo atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos reikmenims susidėti. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka galiojančias higienos normas, suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K. Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas suimtas 2015-04-21 – 2015-06-18, 2015-06-26 – 2015-08-12, 2015-08-14 – 2015-09-07, 2015-09-10 – 2015-10-20 laikotarpiais (b. l. 14–15).
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2015-04-21 – 2015-06-18, 2015-06-26 – 2015-08-12, 2015-08-14 – 2015-09-07, 2015-09-10 – 2015-10-20 buvo laikomas kamerose Nr. 108, 118, 119, 121, 130, 135, 136, 164, 172, 174, 280. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti šiais laikotarpiais: 2015-04-29 – 2015-05-06, 2015-05-08 – 2015-05-17, 2015-05-19, 2015-05-22 – 2015-05-25, 2015-07-01, 2015-07-03 – 2015-07-06, 2015-07-08 – 2015-07-10, 2015-09-12 – 2015-09-14 (b. l. 14–15). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 34 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (teko nuo 2,44 kv. m. iki 2,65 kv. m. ploto). Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pareigūnai per dažnai naudojosi teise jį perkelti į kitas kameras, ji buvo perkeliamas 9 kartus ir dėl to jam buvo sukelti itin dideli nepatogumai. Iš Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatų matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsakovo atstovas paaiškino, kad suimtieji apgyvendinami atsižvelgiant į vidaus tvarkos reikalavimus, siekiant užkardyti konfliktines situacijas, ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta. Be to, suimtieji, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Teismo vertinimu, šie atsakovo atstovo nurodyti kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti įstatymu pavestą suėmimo vykdymo funkciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Kaip minėta, ne pareiškėjui, o Lukiškių TI-K administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl dažno perkėlinėjimo į kitas kameras, neatitinka faktinių duomenų. Iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjo perkėlimai į kitas kameras itin dažnai nevyko. Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido beveik šešis mėnesius, be to, tris kartus buvo vežamas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Matyti, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje gana ilgą laiko tarpą (pvz., 2015-04-22 – 2015-06-18 kameroje Nr. 172, 2015-06-29 – 2015-07-19 kameroje Nr. 164) (b. l. 14–15). Taigi negalima pripažinti, kad atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas tik iš vienos pusės buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,35 m. sienele, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau, teismo vertinimu, tai neužtikrina asmens privatumo, todėl laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas teigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimo laikas kiemelyje buvo per trumpas. Pagal HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Atsiliepime į skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas, kita vertus, galiojantys teisės aktai ilgesnio pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo, suteikiant vieną valandą pasivaikščiojimui kiemelyje.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas remiasi Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, ir mano, kad jo teisės pažeidžiamos, nes jis buvo vedamas praustis tik vieną kartą į savaitę. Šių taisyklių 19.4 punktas numato, kad turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai. Teismas pažymi, kad minėtos taisyklės yra rekomendacinio pobūdžio. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše (b. l. 14-21), tai atitinka HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Pareiškėjas savo skunde šias aplinkybes taip pat patvirtina, nepateikia įrodymų apie tai, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu; byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų dėl šių priežasčių prašymais ar skundais kreipęsis į Lukiškių T-K administraciją. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai su tekančiu vandeniu (dėl to ginčo byloje nėra). Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies, HN 76:2010 68 punkto pažeidimų pareiškėjo nurodomu aspektu.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos. HN 76:2010 26 punktas nustato, kad kamerų temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju 18-22 °C, santykinė oro drėgmė kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti – 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc. HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismui atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, panašiu į pareiškėjo laikymą metu buvo tikrinamas HN 76:2010 reikalavimų laikymasis. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-11-03 pažymos Nr. 24-7666 (b. l. 27-28) matyti, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, taigi vėdinimo būdas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Iš 2015-09-11 patikrinimo akto (b. l. 29-30) matyti, kad kameroje Nr. 118 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-04-21) oro temperatūra buvo 18,2 °C, tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Iš 2015-03-12 patikrinimo akto (b. l. 37–46) matyti, kad oro temperatūra kameroje Nr. 130 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-07-17 – 2015-08-11) siekė 21,7 °C, santykinė oro drėgmė siekė 47,4 proc. ir šie rodikliai atitiko nustatytus HN 76:2010 reikalavimus. Pagal 2015-10-12 patikrinimo aktą (b. l. 61–62) higienos normų pažeidimų, susijusių su temperatūra, kameroje Nr. 136 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-10-06 – 2015-10-13) nenustatyta. Taigi, teismas, įvertinęs minėtus įrodymus konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis HN 76:2010 nustatytus temperatūros ir santykinės drėgmės rodiklius, patalpose buvo tinkama ventiliacija.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpų apšvietimas, buvo tamsu. HN 76:2010 22 punktas nustato, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx; 23 punktas numato, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymą (b. l. 27–28), iš kurių matyti, kad kamerose yra langai, konstatuoja, kad natūralus apšvietimas per langus pareiškėjui buvo užtikrintas. Iš 2015-03-12 patikrinimo akto (b. l. 37–46) matyti, kad kameroje Nr. 130 dirbtinė dieninė apšvieta buvo 270 lx, dirbtinė naktinė apšvieta – 15 lx ir atitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Todėl teismas laiko neįrodytais pareiškėjo teiginius, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrinamas pakankamas apšvietimas.
Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo tarakonų. Byloje esanti Lukiškių TI-K sudarytos paslaugų teikimo sutarties su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 63–66), Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 27–28) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinamas maistas, jis buvo neskanus, o energetinė vertė nuo 1300 iki 1500 kcal. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2298 kcal. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (b. l. 27–28) nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis minėtu nutarimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam tenkančio maisto energetinė vertė buvo 1300–1500 kcal, šio argumento nepagrindė, nenurodė, kaip apskaičiavo maisto energetinę vertę, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maisto atmestini kaip neįrodyti.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai, sanitarinis mazgas. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 34 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose, naudojantis sanitariniais įrenginiais jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo pakankamai žymus, tai, kad naudojantis sanitariniais įrenginiais jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 11 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 300 Eur sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais,
nusprendžia:
pareiškėjo G. V. (G. V.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti G. V. (G. V.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.