Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarties M. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad M. M. 2007 m. birželio 12 d., 18⁴⁵ valandą, Vilniuje, Žirmūnų-Kareivių gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį Honda CR-V, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) persirikiuodamas nedavė kelio ta pačia kryptimi iš dešinės važiuojančiam ir taip pat persirikiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė ir sugadino abu automobilius. Taip pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (įvykio metu galiojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ redakcija, toliau – ir KET) 148 punkto reikalavimus. Ši M. M. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį.

Institucijos 2007 m. birželio 28 d. nutarime pripažinta, kad M. M. protokole nurodyta veika padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, už kurį jam skirta 100 Lt bauda.

II.

III.

Ginčijamoje nutartyje pateikti prieštaraujantys patys sau teiginiai. Kaip gali susidūrimas būti slystantis, jei automobiliai važiuoja šalia vienas kito. Slydimas rodo, jog skyrėsi transporto priemonių greičiai, todėl matyti po autoįvykio įsirėžę dryžiai į transporto priemones, kurie rodo slydimą. Remiantis teismo argumentais spręstina, kad V. A. patrauktas administracinėn atsakomybėn neteisėtai. Eismo įvykio schemoje matyti, jog jo (V. A.) vairuojamas Peugeot stovi 7 metrus nutolęs nuo automobilio Honda CR-V. Darytina išvada, jog Peugeot automobilis važiavo greičiau už Hondą, nes stabdymo kelias skiriasi 7 metrais. Iš autoįvykio dalyvių paaiškinimų matyti, jog Peugeot susidūrimo momentu važiavo - 40 km/h, o Honda – apie 10 km/h, taigi, skirtingais greičiais važiuojantys automobiliai autoįvykio metu ir susidūrė slystančiai, t. y. Peugeot, užkabinęs Hondą, slydo ir nuvažiavo priekin, o ne važiavo šalia vienas kito. Eismo įvykio schemoje matyti, jog abu automobiliai yra pasisukę trečiosios juostos link, Peugeot – 10 cm, o Honda – 5 cm. Darytina išvada, jog Peugeot kaip rikiuodamasis važiavo vidurinės juostos link, taip ir nuvažiavo priekin (nes Peugeot judant didesniu greičiu yra įgyjama didesnė kinetinė jėga nei lėčiau judančio Honda), o Hondos priekis truputį buvo stumteltas trečios juostos link. Eismo įvykio schemoje matyti, kaip Honda galiniai ratai pilnai stovi antroje juostoje, o priekinis kairysis yra užvažiavęs 5 cm ant skiriamosios juostos. Taigi, kadangi Honda CR-V rikiuodamasis iš trečios juostos į antrą važiavo priekiu, o ne atbula, laikytina, jog galiniams ratams kirtus skiriamąją juostą automobilis buvo atlikęs rikiavimosi manevrą, o ne buvo „besirikiuojantis". Tuo tarpu Peugeot galiniai ratai iki pilno įvažiavimo į vidurinę juostą yra nutolę pirmojoje juostoje net 50 cm, o priekiniai – 40 cm. Taigi, yra akivaizdu, jog Peugeot nėra užbaigęs rikiavimosi veiksmo. Automobilis, važiuodamas 10 km/h greičiu, nuvažiuoja per sekundę 2,8 metro, o 40 km/h greičiu nuvažiuoja 11,1 metro. Judant greičiau galima ir greičiau atlikti manevro veiksmą – persirikiuoti. Tai kaip galima paaiškinti, jog vienu metu įvažiavę automobiliai į vidurinę juostą, judėdami skirtingais greičiais (skirtumas apie 9 m/s) sugebėjo užimti tokias pozicijas, kurios nurodytos eismo įvykio schemoje? Akivaizdu, jog Honda negalėjo įvažiuoti į vidurinę juostą tuo pačiu metu kaip ir Peugeot, nes nebūtų suspėjusi užimti visos antros juostos, o Peugeot būtų nulėkusi pirmyn per vieną sekundę net 6 metrus, bei nebūtų kilęs autoįvykis. Logiška, jog Hondai kirtus skiriamąją juostą rikiuojantis į vidurinę, Peugeot dar buvo net nepradėjęs rikiuotis. Taigi, remiantis fizikiniais dėsniais, autoįvykio schema, paaiškinimais ir kita bylos medžiaga, teismas nutartyje klaidingai interpretavo aplinkybes, lėmusias autoįvykį. Automobilis, judėjęs lėčiau 4 kartus, negalėjo persirikiuoti pirmesnis, nebent būtų tai daręs labai staigiu kampu (bent jau 4 kartus didesniu). Jei būtų toks staigus kampas, tai automobiliai būtų patyrę kitokius sužalojimus, bei autoįvykio schemoje Honda nebūtų pasisukusi į trečios juostos pusę, o priešingai – į pirmos juostos pusę. Be to, automobiliai nėra pritaikyti daryti ypatingai staigius posūkius. Teismas nutartyje nenurodė, jog jis teismo posėdį pasakė, kad jo vairuotas ir į autoįvykį patekęs automobilis buvo draustas tiek įprastu transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės, tiek kasko draudimu, todėl finansinio suinteresuotumo byloje jis neturi. Jis turi tik teisingumo atstatymo suinteresuotumą.

Teismo nutartis paremta bylos medžiaga, kurioje užfiksuota, jog eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio Honda priekinis dešinės pusės žibintas, sparnas, priekinis bamperis, o automobilio Peugeot – priekinis kairės pusės sparnas, posūkis, durys, priekinis bamperis. Apgadinimų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad susidūrimas buvo slystantis, t. y. tokio pobūdžio apgadinimai gali kilti tik tuo atveju, kai susiduria du vienas šalia kito važiojantys ir vienas kitą nepraleidę automobiliai. Todėl pareigūnai, o vėliau teismas konstatavo, kad transporto priemonės susidūrė būtent tuo metu, kai abu vairuotojai betarpiškai vykdė persirikiavimo manevrą, t. y. abiem automobiliams įvažiavus į antrąja Žirmūnų gatvės eismo juostą. Pareigūnai, o vėliau teismas, sistemiškai vertindami KET 148 ir 8 punktų nuostatas, padarė teisingą išvadą, kad apeliantui kilo pareiga duoti kelią dešinėje esančiai transporto priemonei, jis jos nesilaikė, dėl ko abu automobiliai susidūrė. Teismo vertinimu, šis pažeidimas yra tiesioginė eismo įvykio priežastis ir nulėmė abiejų automobilių sugadinimą. Apeliacinio skundo teiginys, kad Institucijos pareigūno skirtinga tų pačių aplinkybių traktuotė prieštarauja protingumo kriterijams bei ATPK 7 straipsniui, nekomentuotina, nes neturi sąsajų su skundžiamąja teismo nutartimi. Nukentėjusysis neneigia padaryto KET 53 ir 145 punktų pažeidimo, dėl kurio teismas pasisakė, kad jis nagrinėjamu atveju reikšmės kvalifikavimui neturi, nes nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusia autoavarija bei jos metu sugadintais automobiliais. Nors nukentėjusysis neprisiima atsakomybės dėl pažeidimo, numatyto KET 148 punkte, padarymo, bet, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, neskundė pareigūnų 2007-06-28 nutarimo, nes bylinėjimosi išlaidos būtų per didelės, palyginus su taikoma už kelis pažeidimus bauda. Tad apelianto teiginys, kad V. A. teisme nurodė, jog jis yra nubaustas teisingai, atitinka tikrovę tik dalyje dėl jo nubaudimo už KET 53 ir 145 punktų pažeidimą, kartu pažymint, kad kita eismo įvykio šalis teisingai nubausta pagal KET 148 punktą. Pažymi, kad nukentėjusysis yra nuoseklus savo paaiškinimuose po eismo įvykio. Teismas teisingai konstatavo, kad apelianto paaiškinimas, neva eismo įvykis kilo jam pilnai užbaigus persirikiavimo manevrą ir nuvažiavus antra Žirmūnų gatvės eismo juosta apie 4 metrus, nėra pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Naujų įrodymų prie apeliacinio skundo nepridėta. Samprotavimai apie automobilio Peugeot važiavimą susidūrimo momentu (40 km/h, o automobilio Honda - apie 10 km/h) nėra paremti specialisto išvada ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Dėl aukščiau minėtų aplinkybių (tik pradėjo važiuoti nuo draudžiamos vietos), kurios yra visiškai įrodytos kitoje administracinėje byloje ir nėra ginčijamos, jo (V. A.) vairuojamas automobilis negalėjo važiuoti dideliu greičiu. Tuo tarpu esantys byloje skirtingu laiku duoti paliudijimai dėl M. M. vairuojamo automobilio greičio prieštarauja jo skunde nurodytam skaičiui (skiriasi nuo apie 5 km/h iki 20 km/h.). Dėl šių priežasčių teiginiai dėl avarijos aplinkybių vertinami kritiškai. Teismo nutartyje išdėstytą eismo įvykio mechanizmą, be šalių ir liudytojų parodymų, vienareikšmiškai patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai: eismo įvykio vietos schema ir fotonuotraukos bei eismo įvykio metu susidūrusių automobilių apgadinimo pobūdis. Įrodyti neįrodytiną dalyką, jog Hondai kirtus skiriamąją juostą rikiuojantis į vidurinę, Peugeot dar buvo net nepradėjęs rikiuotis, be kompleksinės autotechninės ekspertizės atlikimo, remiantis tik apelianto pamastymais, jo peršama „logika" ar „fizikiniais dėsniais", nėra įmanoma. Argumentas apie „finansinio suinteresuotumo" nebuvimą ir esamą „teisingumo atstatymo suinteresuotumą" nekomentuotinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su V. A. atžvilgiu Institucijos 2007 m. birželio 28 d. priimto nutarimo reikšme nagrinėjamai bylai, visų pirma pažymi, kad šiuo nutarimu V. A. buvo pripažintas pažeidusiu ne KET 148 punkto, kaip nepagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, o KET 145 punkto (prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams) bei KET 53 punkto reikalavimus. Minėtas 2007 m. birželio 28 d. nutarimas, priimtas V. A. administracinio teisės pažeidimo byloje, yra įsiteisėjęs ir nagrinėjamoje byloje jo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas negali būti sprendžiamas, tačiau šis nutarimas, vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 1 dalimi, 257 straipsniu, taip pat ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi, nagrinėjamoje byloje yra tik vienas iš įrodymų. Jis neturi teismui jokios iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitų byloje esančių įrodymų visuma.

Vertinant kitus apelianto bei kitų proceso dalyvių byloje pateiktus argumentus, susijusius su nagrinėjamo autoįvykio eiga ir abiejų įvykio dalyvių veiksmais jo metu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių reikalavimus ir būtent šis pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y., kad tarp tokio asmens padaryto KET pažeidimo ir minėtų ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kuris yra vienas iš privalomų šio administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių.

Byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Siekiant nustatyti, būtent kurio eismo įvykio dalyvio veika yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su minėtomis kilusiomis pasekmėmis, yra būtina detali byloje esančių įrodymų analizė. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju yra keliamos dvi įvykio versijos. Traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo M. M. tiek surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde nuosekliai tvirtino, kad KET nepažeidė, įvykio metu persirikiavimo manevrą iš trečios eismo juostos į vidurinę jau buvo baigęs ir važiavo pastarąja eismo juosta, kai V. A. vairuojamas automobilis persirikiavo iš pirmos eismo juostos į vidurinę. Byloje surinktų įrodymų pagrindu patvirtinus šią M. M. nurodytą eismo įvykio eigos versiją, galima būtų spręsti, kad tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis yra ne M. M. veiksmai, o V. A. padarytas KET 148 punkto reikalavimo persirikiuojant duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima juosta ta pačia kryptimi, pažeidimas. Nukentėjusysis V. A. byloje laikėsi kitos eismo įvykio versijos. Jis tvirtino, jog persirikiavimo manevrą iš pirmos į vidurinę juostą vykdė pastarajai juostai esant tuščiai, dėl ko sprendžia, kad abu automobiliai persirikiavimo manevrą vykdė vienu metu. Įrodymais patvirtinus pastarąją įvykio versiją būtų pagrindas spręsti, jog tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis yra M. M. padarytas KET 148 punkto reikalavimo duoti kelią dešinėje esančiai transporto priemonei, jeigu ta pačia kryptimi važiuojančios transporto priemonės persirikiuoja kartu, pažeidimas. Liudytoja D. V. patvirtino M. M. nurodytas aplinkybes teigdama, kad pastarojo vairuojamas automobilis susidūrimo metu jau buvo persirikiavęs į vidurinę eismo juostą ir važiavo ja. Byloje taip pat yra pateikta eismo įvykio vietos schema, kurią yra pasirašę abu eismo įvykio dalyviai, taip sutikdami su joje užfiksuotais faktiniais duomenimis. Iš minėtos eismo įvykio vietos schemos matyti, kad šukės, kurių buvimo vieta paprastai nurodo ir susidūrimo vietą, yra išsidėsčiusios vidurinėje juostoje arčiau pirmosios juostos. Po autoįvykio automobilis Honda CR-V, kurį vairavo M. M., stovi vidurinėje eismo juostoje. Jo kairės pusės ratai yra ties ženklinimo linija, atribojančia trečiąją bei antrąją eismo juostas. Toks minėto automobilio išsidėstymas bei šukių buvimo vieta leidžia spręsti, kad susidūrimas įvyko automobiliui Honda CR-V jau važiuojant viduriniąja eismo juosta, o tuo pačiu daryti išvadą, kad M. M. persirikiavimo manevrą buvo baigęs prieš susidūrimą. Tuo tarpu V. A. vairuotas automobilis po susidūrimo stovi tarp vidurinės ir pirmosios eismo juostų, automobilio kairys priekinis ratas yra 0,4 m, o kairys galinis ratas – 0,5 m pirmojoje eismo juostoje. Toks automobilio išsidėstymas leidžia spręsti, kad susidūrimo metu jis dar nebuvo baigęs persirikiavimo iš pirmos į antrą eismo juostą manevro. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje turi būti įvertinta ir šių automobilių važiavimo greičio bei smūgio įtaka automobilių išsidėstymui po susidūrimo, tuo labiau, kad tiek liudytoja D. V., tiek nukentėjusysis V. A. savo paaiškinimuose tvirtino, kad smūgis nubloškė abu automobilius į šoną. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šių aplinkybių nustatymui yra būtinos specialios technikos žinios, dėl ko skirtina autotechninė ekspertizė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad specialios technikos žinios būtinos ir kitų nagrinėjamam klausimui reikšmingų aplinkybių nustatymui. Apeliantas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikė savo argumentus bei išvadas, paremtas važiavimo greičio įtaka abiejų automobilių galimybei vienu metu atlikti persirikiavimo manevrą ir po susidūrimo išsidėstyti eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotose padėtyse. Šių argumentų pirmosios instancijos teismas nevertino. Be to, pirmosios instancijos teismas išvadą apie M. M. padarytą KET 148 punkto reikalavimų pažeidimą grindė byloje užfiksuotų automobilių apgadinimų pobūdžio analize, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ir šių aplinkybių tyrimui bei jų reikšmei patvirtinant ar paneigiant byloje keliamas eismo įvykio versijas yra būtinos specialios technikos žinios, o nurodyti klausimai teiktini autotechninei ekspertizei.

Asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuomet, kai byloje yra išaiškinamos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, jos visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bei įvertinamos (ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje šios procesinės teisės nuostatos buvo pažeistos, dėl ko negalima spręsti, kad byla yra išnagrinėta teisingai, tad skundžiama teismo nutartis yra naikinama, o administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinama teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir M. M. administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis

Ričardas Piličiauskas