Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2869-587/2007 pagal ieškovės P. N. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims A. N. , E. Š. , J. N. , J. N. , J. N. dėl pripažinimo teisės į savavališkos statybos padarinių likvidavimą bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė P. N. ieškiniu prašė pripažinti jai teisę likviduoti savavališkos statybos padarinius gyvenamojo namo 1A1/ž su priklausiniais - ūkio pastatais, garažu, rūsiu ir priestatu, valdoje esančioje (duomenys neskelbtini) , Kaune. Taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė palikimą po sutuoktinio A. N. , mirusio 1999 m. sausio 20 d., mirties, tikslu paveldėti turtą bei likviduoti savavališkos statybos padarinius. Ieškovė nurodė, kad ji su sutuoktiniu A. N. vaikų neturėjo, todėl suinteresuotais asmenimis dėl palikimo priėmimo patraukti mirusiojo broliai ir sesuo. Po sutuoktinio A. N. , mirusio 1999 m. sausio 20 d., mirties ieškovės sveikata pašlijo, todėl įstatymo nustatytais terminais ji nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo. Tačiau palikimą ieškovė priėmė faktiškai pradėdama jį valdyti, nes ji mokėjo mokesčius, toliau viena naudojosi visu bendrai santuokoje įgytu turtu, juo rūpinosi, priėmė velionio namų apstatymo ir apyvokos daiktus. Niekas kitas mirusiojo palikimo nepriėmė, ginčo dėl to nėra, todėl ji yra vienintelė A. N. turto paveldėtoja. Ieškovė su sutuoktiniu A. N. nuo 1958 metų savo lėšomis ir jėgomis pasistatė gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius tuomet buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, vėliau (duomenys neskelbtini) g. 12, Kaune, o šiuo metu (duomenys neskelbtini) , Kaune. Namas buvo užbaigtas statyti ir inventorizuotas 1963 m. Dokumentai namo įteisinimui buvo pateikti Kauno rajono Garliavos apylinkės LDT vykdomajame komitete, tačiau kai ketino statinį įteisinti, paaiškėjo, kad dokumentai neišlikę. Kreipusis į Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių dėl statinių įteisinimo buvo atsakyta, kad nepateikta šį faktą įrodantys dokumentai. 1999 m. sausio 20 d. ieškovės sutuoktinis mirė, statinių dokumentai taip ir liko nesutvarkyti. Pastatai iki šiol nėra teisiškai registruoti, ir jų įregistruoti ieškovė negali, nes nėra jų statytoja, o tik turto paveldėtoja.

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai. Paveldėjimo bei savavališkos statybos padarinių likvidavimo tikslu teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. N. priėmė palikimą po sutuoktinio A. N. , mirusio 1999-01-20, mirties, faktiškai pradėdama jį valdyti. Taip pat teismas pripažino ieškovei P. N. teisę likviduoti savavališkos statybos padarinius gyvenamojo namo 1A1/ž su priklausiniais: ūkio pastatais, garažu, rūsiu ir priestatu, valdoje (duomenys neskelbtini) , Kaune. Teismas padarė išvadą, kad ieškinys pilnai įrodytas. Ieškovė po sutuoktinio A. N. mirties jį palaidojo, toliau, nepertraukiamai rūpinosi jo likusiu turtu, mokėjo mokesčius, turtą prižiūrėjo, jame iki šiol gyvena. Niekas kitas jos sutuoktinio likusio turto nepaveldėjo ir į jį nepretenduoja. Todėl ieškovė priėmė palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti po sutuoktinio mirties, ko pasėkoje yra jo turto paveldėtoja (CPK 177, 178 str., CK 5.50 str. 2, 3 d.). Taip pat teismas padarė išvadą, kad ieškovė pateikė nenuginčytus įrodymus, kad savavalinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini) , Kaune, statytojas buvo A. N. , kurio teisių ir pareigų perėmėja yra ieškovė, todėl ir savavališkų statinių likvidavimas yra ne tik jos teisė, bet pareiga, jos atžvilgiu bus galima priimti ir vieną iš STR 1.09.06.2002, 16 p. numatytų sprendimų (CK 2.2 str., 5.50 str., Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymas Nr.216 Dėl statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas, savavališkos statybos padarinių šalinimas“, 16 p.).

Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno apskrities viršinimo administracija prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti ieškinį dalyje dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo savavališkos statybos padarinių likvidavimo tikslu ir pripažinimo teisės likviduoti savavališkos statybos padarinius gyvenamojo namo lAl/ž su priklausiniais: ūkio pastatais, garažu, rūsiu ir priestatu, valdoje (duomenys neskelbtini) , Kaune. Apeliantas nurodo, kad dėl netinkamai pritaikytų materialinės teisės normų teismo sprendimas minėtoje dalyje nepagrįstas ir neteisėtas:

1. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad mirus fiziniam asmeniui, vykdžiusiam savavalinę statybą, tokios statybos savavališkų padarinių šalinimo teisės ir pareigos pereina jo teisių perėmėjams vadovaujantis LR CK 2.2 str. Apelianto nuomone, paveldėti galima tik tas mirusio fizinio asmens turtines ar neturtines teises, kurias jis turėjo (CK 5.1 str.). Byloje nėra duomenų, kad A. N. prieš mirtį įgijo teisę likviduoti savavališkos statybos padarinius, todėl jo teisių perėmėjai irgi negali perimti to, ko nebuvo įgijęs palikėjas. Be to, byloje yra nustatyta, kad ginčo statiniams 1963 m. lapkričio 23 d. buvo uždėtas savavališkos statybos spaudas (b.l. 43). Vadovaujantis CK 4.103 str. 1 d., 4.24 str. įtvirtintomis nuostatomis, savavališkai statomas statinys ir teisės į jį taip pat negali būti paveldėtos, nes nėra paveldimo objekto. Kai visa namų valda yra savavališkai pastatyta, tai teisių perėmėjas galėtų tik įgyti teisę į visų savavališkai pastatytų statinių nugriovimą, tačiau nugriovus statinius, nebeliktų objekto, kurio paveldėjimui būtų galima išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.

2. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovė siekia įgyti teisę likviduoti savavališkos statybos padarinius tikslu vėliau įteisinti savavališkai pastatytus statinius. Tačiau pagal šiuo metu galiojančias LR CK 4.103 str. ir LR Statybos įstatymo 28 str. normas, toks savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas, kaip savavališkos statybos įteisinimas, nėra numatytas. Minėtos normos numato tik įpareigojimą statytojui per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį arba statinį nugriauti. Todėl teismas, pripažindamas ieškovei teisę likviduoti savavališkos statybos padarinius gyvenamojo namo lAl/ž su priklausiniais valdoje (duomenys neskelbtini) , Kaune, nepagrįstai rėmėsi LR Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr.216 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2006 „Statybos sustabdymas, savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 16 punktu bei neteisėtai nurodė galimybę šalinti savavališkos statybos padarinius įteisinant savavališkus statinius. Minėto poįstatyminio akto 16 punkto vėliausias pakeitimas įsigaliojo nuo 2006 m. kovo 24 d. Tačiau LR CK 4.103 straipsnio pakeitimo įstatymas ir LR Statybos įstatymo 1, 2, 3, 20, 23, 24, 25, 27, 28, 29, 31, 33, 34 ir 35 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin. 2006, Nr.116-4402), nenumatantys savavališkos statybos padarinių šalinimo leidžiant statytojui parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą, įsigaliojo nuo 2006 m. spalio 31 d. Todėl vėlesnis įstatymų pakeitimas yra privalomas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė P. N. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad koks bebūtų priimtas teismo sprendimas, jis apeliantui nesukels jokių teisinių pasekmių, nes ginčo turtas atsakovui nepriklauso ir nepriklausys. Juolab argumentams, jog ieškovė neturi teisių į turtą ar, kad turtas įgytas neteisėtai, pagrįsti apeliantas nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Ieškovė ar jos miręs vyras niekada nebuvo bausti už savavališką statybą ir nebuvo priimti jokie sprendimai, įpareigojantys nugriauti statomą namą. A. N. buvo pastatų (duomenys neskelbtini) , Kaune, statytojas ir tai ieškovė įrodė, pateikdama mokesčių už pastatus, žemę kvitus, pačios ieškovės, liudytojo, trečiojo asmens paaiškinimais. Jų apeliantas neginčijo, nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus įrodymus. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė priėmė mirusio sutuoktinio turtą faktiškai pradėdama jį valdyti, t.y. priėmė jo palikimą, tai jai pereina ir savavalinių padarinių likvidavimo teisė, jos atžvilgiu bus galima priimti ir vieną STR 1.09.09.2002 16 p. numatytų sprendimų. Be to, teismas 1963 m. pastatytam statiniui negalėjo taikyti šiuo metu įsigaliojusių teisės normų.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais.

Apeliacinis skundas atmestinas. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė, o apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Byloje nustatyta, kad 1999-01-02 mirė ieškovės sutuoktinis A. N. . Tiek pagal 1964 m. CK normas, reglamentavusias paveldėjimo santykius, tiek pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalį paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Nepaveldimos tik tos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, kurios neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad po A. N. mirties liko jo vardu pastatytas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) , Kaune, kurio statyba 1963 m. pažymėta kaip savavališka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos savo nutartyse ne kartą nurodė, kad savavališkos statybos padariniai taikomi fiziniams ir juridiniams asmenims, vykdžiusiems statybą, jeigu šie asmenys gali įgyti teises ir pareigas, susijusias su savavališkos statybos padarinių pašalinimu. Jeigu juridinis asmuo reorganizuotas, o fizinis asmuo miręs, tokios savavališkų padarinių šalinimo teisės ir pareigos pereina jų teisių perėmėjams (CK 2.2, 2.97, 2.104, 2.111 str. str.). Byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nurodyto gyvenamojo namo savavališką statybą vykdė 1999-01-02 miręs ieškovės sutuoktinis A. N. , kuris savavališkos statybos padarinių nelikvidavo. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad ieškovė negali paveldėti teisės ir pareigos pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Ieškovė kreipėsi į teismą siekdama įgyti teisę likviduoti savavališkos statybos padarinius ir įteisinti jos mirusio sutuoktinio savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas ieškovei tokią teisę, nepagrįstai rėmėsi Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 216 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2006 „Statybos sustabdymas, savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 16 punktu, nes jis prieštarauja nuo 2006 m. spalio 31 d. įsigaliojusios redakcijos CK 4.103 straipsnio ir Statybos įstatymo nuostatoms, nenumatančioms savavališkos statybos padarinių šalinimo leidžiant statytojui parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą. Pagal CK 1.2 straipsnio 1 dalį civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. CK 1.5 straipsnio 4 dalis be to įpareigoja teismą aiškinant įstatymus ir juos taikant vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Jau minėta, kad A. N. statyto gyvenamojo namo statyba kaip savavališka pažymėta 1963 m., o pats gyvenamasis namas pastatytas 1958 m. ,t.y beveik prieš penkiasdešimt metų. Nuo 1963 m., kai gyvenamojo namo statyba buvo pažymėta kaip savavališka, jokios administracinės sankcijos namo statytojui nebuvo taikytos. Minėtas Statybos techninis reglamentas nuo 2007-05-16 yra netekęs galios. Tačiau ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2007-01-17, t.y. iki šio poįstatyminio teisės akto panaikinimo. Pažymėtina, kad CK 4.103 straipsnio ir Statybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios savavališkos statybos padarinių šalinimą buvo pakeistos nuo 2006-10-31. LR Konstitucinis Teismas 2000-04-05 nutarime pažymėjo, kad įstatymas yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas. Poįstatyminis teisės aktas negali prieštarauti įstatymui, jame negali būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Tais atvejais, kai poįstatyminis aktas, kuriame yra įstatymui prieštaraujančių teisės normų, priimtas anksčiau negu įstatymas, jis turi būti suderintas su vėliau priimto įstatymo normomis. Kaip jau minėta, CK 4.103 straipsnio ir Statybos įstatymo pakeitimai įsigaliojo 2006-10-31, o poįstatyminis aktas - 2002-04-30 Statybos reglamentas su įstatymų pakeitimais buvo suderintas tik 2007-05-16. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas 2007-04-06. Todėl atsižvelgiant į CK 1.2 straipsnio 1 dalyje, 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisėtų lūkesčių ir protingumo principus, teismas patenkindamas ieškinį, pagrįstai taikė Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 216 patvirtinto Statybos techninio reglamento nuostatas.

Dėl išdėstyto, kolegija apeliacinį skundą atmeta ir teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. sprendimo nekeisti.