Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. G. skundą dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

H. G. (toliau – ir pareiškėja) teismo prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio 2008-04-21 sprendimą Nr. 177-1 “Dėl Armėnijos Respublikos pilietės H. G. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“.

Nurodė, jog minėtu sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyris įpareigojo ją išvykti iš Lietuvos Respublikos į Armėnijos Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, taip pat šiuo sprendimu ji buvo įspėta, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas kilęs dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio 2008-04-21 sprendimo Nr. 177-1 “Dėl Armėnijos Respublikos pilietės H. G. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ teisėtumo.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 3 punktas numato, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Iš bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjai H. G. buvo išduota viza, kurios galiojimo laikas pasibaigė 2005 m. kovo 11 d.

Pažymėtina, kad iš 2004 m. lapkričio 9 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašto Nr. (15/4-7-8K-B32)-10K-48518 į T. B. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo jo motinai - Armėnijos Respublikos pilietei H. G. (b.l. 41) matyti, kad iki minėto vizos galiojimo termino pabaigos pareiškėjos sūnus buvo kreipęsis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti H. G. leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiame rašte Migracijos departamentas, remdamasis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), yra išaiškinęs, kad T. B. motinai H. G. nėra pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, nes jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis, o turi Armėnijos Respublikos pilietybę.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės susijusios su užsieniečio teise gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje šeimos susijungimo pagrindu, šios teisės teisiniu turiniu bei situacijomis, kai šia teise galima pasinaudoti.

Pagal ES steigimo sutarties 6 straipsnio 2 dalį Europos Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau - EŽTK) ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrieji Bendrijos teisės principai, dėl to nacionalinės valdžios institucijos neabejotinai turi laikytis savo įsipareigojimų pagal EŽTK 8 straipsnį. Net jeigu EŽTK pati savaime neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti į konkrečią šalį ar joje apsigyventi, asmens išsiuntimas iš šalies, kurioje gyvena artimi jo giminaičiai, gali sudaryti teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintos EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą. EŽTK draudžia panašų kišimąsi, jei jis neatitinka to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų (žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau - ETT) sprendimą Akrich (C-109/01, Rink. p. I-9607, 59 punktas). Be to, kaip Europos žmogaus teisių teismas konstatavo savo 2001 m. gruodžio 21 d. sprendimo Sen prieš Nyderlandus 31 punkte, iš EŽTK 8 straipsnio gali kilti pozityvios pareigos veiksmingai gerbti šeimos gyvenimą, tokioms pareigoms taikomi principai yra panašūs į tuos, kurie yra susiję su negatyviomis pareigomis ir abiem atvejais reikia atsižvelgti į teisingą pusiausvyrą, derinant konkuruojančius asmens ir visos visuomenės interesus, tačiau abiem atvejais valstybė turi tam tikrą diskreciją (1996 m. vasario 19 d. sprendimo Gül prieš Šveicariją, Recueil des arr?ts et décisions, 1996-I), p. 174, 38 punktas ir 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimo Ahmut prieš Nyderlandus, Recueil des arr?ts et décisions, 1996-VI, p. 2030, 63 punktas).

ETT yra konstatavęs, kad nepaisant trečiosios šalies piliečio neteisėtos padėties pagal nacionalinius imigracijos įstatymus priimant sprendimą dėl jo statuso valstybėje reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį (žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. ETT sprendimą Akrich (C?109/01, Rink. p. I?9607). Reikia pripažinti, kad šį šeimos vientisumo kriterijų ETT palieka taikyti konkrečiu atveju nacionaliniam teismui.

Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis teisėjų kolegija laiko būtina atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės aktų, susijusių su trečiųjų šalių piliečių teise apsigyventi valstybių narių teritorijoje, nuostatas. Kadangi pareiškėja siekia šeimos susijungimo su savo sūnumi T. B., kuris turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, šios bylos aplinkybės sietinos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (pagal šios direktyvos 26 straipsnį valstybių narių priimti šią direktyvą įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai turi įsigalioti iki 2006 m. sausio 23 d.) nuostatomis. Pagal minėtos direktyvos dvidešimtąją konstatuojamąją dalį kartu su ilgalaikiu gyventoju turėtų būti sudaryta galimybė įsikurti kitoje valstybėje narėje ir jo šeimos nariams, kad būtų išlaikyta šeimos vienybė ir nekliudoma ilgalaikiam gyventojui naudotis savo teise apsigyventi, o kalbant apie šeimos narius, kuriems gali būti leista lydėti arba atvykti pas ilgalaikius gyventojus, valstybės narės turėtų skirti ypatingą dėmesį jų išlaikomiems neįgaliems suaugusiems vaikams ir pirmos eilės giminaičiams pagal tiesiąją aukštutinę giminystės liniją. Pagal minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalį ilgalaikio gyventojo šeimos nariams, nenurodytiems Direktyvos 2003/86/EB 4 straipsnio 1 dalyje, gali būti leidžiama lydėti ilgalaikį gyventoją ar atvykti pas jį. Pagal 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (pagal šios direktyvos 20 straipsnį valstybių narių priimti šią direktyvą įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai turi įsigalioti iki 2005 m. spalio 3 d.) 4 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės gali leisti atvykti ir gyventi pirmos eilės pagal tiesiąją aukštutinę liniją giminėms, jei juos išlaiko užsieniečiai ir jei jie neturi deramos šeimos paramos kilmės šalyje. Direktyvos 5 straipsnyje taip pat numatyta išsami prašymų priimti globėjo šeimos narius pateikimo ir nagrinėjimo tvarka. Įprastai prašymai pateikiami ir nagrinėjami tuo metu, kai šeimos nariai gyvena ne suinteresuotosios valstybės narės teritorijoje, nors valstybė narė gali atitinkamomis aplinkybėmis nukrypti nuo šios nuostatos (5 straipsnio 3 dalis).

Pagal nusistovėjusią ETT praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal EB steigimo sutarties 10 straipsnį - imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant žr. 1984 balandžio 10 d. ETT sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 punktą ir 1990 m. lapkričio 13 d. ETT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktą). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d. ETT sprendimo Marleasing, C?106/89, Rink. p. I?4135, 8 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. ETT sprendimo Commune de Mesquer, C?188/07, Rink. p. I?4501, 84 punktą). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. ETT sprendimo Mau, C?160/01, Rink. p. I?4791, 34 punktą).

Nors Bendrijos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas daugiausia susijęs su nacionalinėmis nuostatomis, priimtomis siekiant perkelti į nacionalinę teisę atitinkamą direktyvą, jis neapsiriboja tik šių nuostatų aiškinimu, bet įpareigoja nacionalinį teismą atsižvelgti į visą nacionalinės teisės sistemą, siekiant nustatyti, kokiu mastu ji turi būti taikoma, kad būtų išvengta priešingo, nei siekiamas direktyva, rezultato.

Remiantis aukščiau minėtu kompetentingos institucijos, taikydamos nacionalinės teisės nuostatas, privalo kiek galima labiau atsižvelgti į direktyvų formuluotę ir tikslus, kad būtų pasiektas jose numatytas rezultatas. Vadinasi, nors 2004 m. lapkričio 9 d., kai Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštu Nr. (15/4-7-8K-B32)-10K-48518 atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi H. G., minėtos direktyvos dar neprivalėjo būti perkeltos į nacionalinę teisę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šios direktyvos jau buvo priimtos ir įsigalioję, Migracijos departamentas turėjo galimybę aiškinti tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, pagal kurias leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio šeimos nariai, kurie gavo leidimą laikinai gyventi šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1-5, 9 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais, ir šeimos nario sąvoką, nustatytą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 26 dalimi, bei šeimos susijungimo sąvoką, nustatytą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 27 dalimi, atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB nuostatas pareiškėjos naudai. Minėtos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) ir kitos šio įstatymo nuostatos aiškintinos ne tik atsižvelgiant į minėtas direktyvas, bet ir į EŽTK 8 straipsnio nuostatas, galiausiai į šiuo įstatymu siekiamus tikslus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju lingvistinis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatų aiškinimas negali būti laikomas vieninteliu teisės aiškinimo būdu, nes jis neužtikrintų, kad būtų pasiekti šiuo įstatymu keliami tikslai, kurie negali būti vertinami atsietai nuo EŽTK 8 straipsnio, 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB, 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB nuostatų. Todėl 2004 m. lapkričio 9 d. Migracijos departamento atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi H. G. vertintinas kaip nesuderinamas su Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties tikslais ir nuostatomis bei EŽTK 8 straipsnio, 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB, 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB nuostatomis.

Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio (su pakeitimais Nr. X-924, 2006-11-28, Nr. X-1442, 2008-02-01, Nr. XI-392) 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai jis yra užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pirmosios eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis (jei konkretus atvejis atitinka to paties straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, tai yra užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje). Iš minėtų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatų darytina išvada, kad pareiškėja H. G. šeimos susijungimo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą galėjo pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Iš nustatytų bylos aplinkybių aišku, kad pareiškėja Armėnijos Respublikoje neturi nei gyvenamosios vietos, nei lėšų pragyvenimui, yra senatvės pensininkė, 67-erių metų amžiaus, našlė, po 1988 metais Armėnijoje įvykusio žemės drebėjimo, Gyumri mieste buvo sugriautas daugiaaukštis namas, esantis adresu Rošča 5 kv. 14, kurio 11-tame bute ji gyveno. Pareiškėja gyvena pas sūnų T. B., kuris Lietuvoje turi šeimą, namą, verslą. Sūnaus šeima ją išlaiko, rūpinasi, teikia nuolatinę priežiūrą dėl kankinančios chroniškos ligos – poliartrito. Iš Armėnijos Respublikos jai mokamos pensijos, kurios dydis apie 50 litų, neišgalėtų nei nuomotis gyvenamosios vietos, nei pragyventi Armėnijoje. Minėtos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad H. G. šeimos susijungimo siekis yra visiškai pagrįstas ir akivaizdus, dėl to remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ji pagrįstai galėtų pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties IX skyriaus „Užsieniečių išvykimas iš Lietuvos Respublikos“ nuostatos aiškiai nenumato aplinkybių, į kurias atsižvelgdamos kompetentingos valstybės institucijos, esant įstatymo 125 straipsnio 1-7 punktuose numatytoms sąlygoms (užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui ir pan.), galėtų atsisakyti įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos. Todėl teisėjų kolegija turėtų įvertinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nagrinėjamoje byloje, kai pareiškėja, teisėtai būdama Lietuvos Respublikoje, galėtų pagrįstai pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jos įpareigojimas išvykti iš šalies, nesuteikiant jai galimybės legalizuoti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, būtų proporcinga priemonė, atsižvelgiant į tai, kad prieš tai Migracijos departamento atsisakymas jai išduoti leidimą laikinai gyventi negali būti vertinamas kaip atitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties tikslus ir nuostatas bei šeimos susijungimo teisę, kaip ji suprantama pagal EŽTK ir ES tesės nuostatas.

Remiantis Tarybos sprendimu 2007/801/EB nuo 2007 m. gruodžio 21 d. Šengeno acquis nuostatos taip pat taikomos visoms valstybėms narėms, kurios 2004 m. įstojo į Europos Sąjungą, išskyrus Kiprą, tai reiškia, kad Šengeno acquis taikoma taip pat ir Lietuvos Respublikai. Pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo (toliau - KĮŠS) 23 straipsnio 1 dalį užsieniečiai, kurie neatitinka arba nebeatitinka kurios nors Susitariančiosios Šalies teritorijoje trumpalaikiam buvimui taikomų reikalavimų, paprastai privalo nedelsdami išvykti iš Susitariančiųjų Šalių teritorijų. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei tokie užsieniečiai savo noru neišvyko arba galima daryti prielaidą, kad jie neišvyks, arba jei jų neatidėliotinas išvykimas yra būtinas nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais, jie turi būti išsiųsti iš Susitariančiosios Šalies, kurioje buvo sulaikyti, pagal tos Susitariančiosios Šalies įstatymus, o jei pagal įstatymus išsiųsti neleidžiama, atitinkama Susitariančioji Šalis gali leisti atitinkamiems asmenims likti savo teritorijoje. Darytina išvada, kad kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisėje turi numatyti KĮŠS 23 straipsnyje įtvirtintų bazinių taisyklių, skirtų trečiųjų valstybių piliečiams, neatitinkantiems ar nebeatitinkantiems trumpalaikio buvimo jos teritorijoje sąlygų, įgyvendinimo nuostatas, ypač kiek tai susiję su išsiuntimo taikymo sąlygomis. Pažymėtina, kad KĮŠS 23 straipsnio 3 dalis nėra skirta tik išsiuntimo sprendimui, kurį būtų galima priverstinai vykdyti, priešingai, ji yra susijusi su trečiosios šalies piliečio išsiuntimo tikslu, tiksliai neatskiriant administracinio sprendimo ir jo vykdymo (žr. 2009 m. gegužės 19 d. generalinės advokatės Juliane Kokott išvadą byloje Zurita Garc?a (C-261/08 ir C-348/08, 50 p.). Šiuo atveju administracinis sprendimas suprantamas kaip išsiuntimo sprendimas, kuris vykdomas savanoriškai, o administracinio sprendimo vykdymas suprantamas kaip priverstinis išsiuntimo sprendimo vykdymas.

KĮŠS 23 straipsnis buvo pakeistas 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse. Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o pagal 5 punktą išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį b punktą valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į šeimos gyvenimą ir laikosi negrąžinimo principo. Pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti) kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Pagal šios direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą - išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Darytina išvada, kad pagal minėtą direktyvą ir priimant išsiuntimo sprendimą (pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo būtų įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo būtų išsiuntimas) turi būti atsižvelgiama į asmenines priežastis ir į šeimos narių vienybės principą. Nors šios direktyvos įgyvendinimo terminas nėra pasibaigęs, tačiau ji nagrinėjamoje byloje laikytina teisės aiškinimo šaltiniu.

Remiantis Šengeno acquis ir minėta direktyva darytina išvada, kad sprendimas dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra skirtingos teisinės kategorijos ir kad jie abu negali būti priimami vien pasitvirtinus neteisėto buvimo valstybėje faktui, tai reiškia, kad kiekvienu atveju turi būti įvertinti užsieniečio asmeniniai interesai, šeimos vienybės principas, jo pavojingumas ir kiti kriterijai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Šengeno acquis ir nei ES teisės aktai neįpareigoja valstybės išsiųsti asmens iš šalies jo nelegalaus buvimo šioje šalyje atveju. Ne kartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo pažymėta, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime tas pats teismas nurodė, jog teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, dėl kurių ginčijamame sprendime numatytas pareiškėjos teisių apribojimas – įpareigojimas išvykti iš šalies – galėtų būti pripažintas proporcingu siekiamam tikslui.

Remiantis aukščiau minėtu teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pareiškėja, teisėtai būdama Lietuvos Respublikoje, pagrįstai galėtų pretenduoti gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jos įpareigojimas išvykti iš šalies, nesuteikiant jai galimybės legalizuoti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus, nebūtų proporcinga priemonė, atsižvelgiant į tai, kad prieš tai Migracijos departamento atsisakymas jai išduoti leidimą laikinai gyventi negali būti vertinamas kaip atitinkantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties tikslus ir nuostatas bei šeimos susijungimo teisę, kaip ji suprantama pagal EŽTK ir ES tesės nuostatas. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į aukščiau minėtas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 143 straipsnis), pareiškėjos skundas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjos H. G. apeliacinį skundą tenkinti. Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio 2008-04-21 sprendimą Nr. 177-1 “Dėl Armėnijos Respublikos pilietės H. G. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“.

Sprendimas neskundžiamas.