- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-08
- Bylos Nr.
- 2S-2058-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18389-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Kreditorius
- OÜ UNICO INVEST GROUP
- Skolininkas
- UAB „Kompleksinė statyba“
- Kategorijos
- 3.1.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus OÜ UNICO INVEST GROUP atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus OÜ UNICO INVEST GROUP pareiškimą skolininkui UAB „Kompleksinė statyba“ dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kreditorius kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš skolininko skolą teismo įsakymo išdavimo tvarka. 2015-06-08 teismo įsakymu kreditoriaus reikalavimas buvo tenkintas. Skolininkas UAB „Kompleksinė statyba“ pateikė teismui prieštaravimą dėl kreditoriaus pareiškimo ir 2015-06-08 išduoto teismo įsakymo, taip pat pateikė ir atskirąjį skundą dėl 2015-06-08 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
2015-06-26 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė palikti nenagrinėtu kreditoriaus OÜ UNICO INVEST GROUP pareiškimą skolininkui UAB „Kompleksinė statyba“ dėl teismo įsakymo išdavimo; panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-08 įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-25743-809/2015; panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-08 nutarties civilinėje byloje Nr. L2-25743-809/2015 pagrindu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad įvertinęs skolininko pateiktus rašytinius įrodymus dėl ginčo sprendimo Ekonomikos teisme Estijos Respublikoje, į tai, kad minėti įrodymai nebuvo pateikti sprendžiant kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimą, o aplinkybė apie susitarimą kilusį ginčą nagrinėti Ekonomikos Teisme Estijos Respublikoje, paaiškėjo tik skolininkui pateikus rašytinius įrodymus, sprendžia, jog yra pagrindas kreditoriaus pareiškimą palikti nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas kreditoriaus pareiškimą palikęs nenagrinėtu konstatavo, jog nebuvo pagrindo taikyti 2015-06-08 nutartimi skolininko turtui laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas, sutikdamas su skolininko atskirojo skundo motyvais, panaikino 2015-06-08 nutartį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu (CPK 334 straipsnio 2 dalis).
Šalies argumentai
Kreditorius OÜ UNICO INVEST GROUP atskiruoju skundu (b.l. 43-46) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-26 nutartį ir priimti naują nutartį – perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui bei tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pilna apimtimi. Nurodo, kad teismo įsakymo priėmimas ir vykdomo dokumento išdavimas yra vienintelė galimybė skubiai užkirsti kelia skolininko nesąžiningumui nevykdant kreditoriaus reikalavimų dėl avanso skolos ir su ja susijusios baudos sumokėjimo. Taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi panaikino teismo įsakymą tik formaliai įvertinęs tai, kad tarp kreditoriaus ir skolininko sudarytoje sutartyje yra nustatytą šalių ginčą perduoti spręsti arbitražui. Šiuo atveju, duomenų apie aiškų Kreditoriaus ir Skolininko ginčo teismingumą nebuvo, kitų aplinkybių, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo palikti Kreditoriaus pareiškimą nenagrinėtu, taip pat nebuvo nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą skundžiamą nutartį. Taip pat nurodo, kad skundžiama nutartimi visiškai nepagristai buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės.
Atsiliepimas
Skolininkas UAB „Kompleksinė statyba“ atsiliepimu (b.l. 54-58) į pareikštą skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas, kadangi neparemtas jokiais teisiniais argumentais ir grindžiamas tik deklaratyvaus ir subjektyvaus pobūdžio teiginiais, paremtais asmeninėmis ambicijomis, sava interpretacija, o ne teisiniais argumentais. Nurodo, kad 2015-03-26 Taline, Estijoje tarp UAB „Kompleksinė statyba“ ir OU UNICO INVEST GROUP buvo pasirašyta kavos pupelių, žaliavų tiekimo sutartis Nr. L 201.503. Šioje sutartyje numatyta, kad visi ginčai, kylantys iš/ar susiję su šia sutartimi, turi būti perduoti spręsti arbitražui pagal FCC arbitražo ir apeliacijos taisykles, galiojančias šios sutarties sudarymo dienai. Jei Šalys nesusitaria derybomis, ginčai turi būti sprendžiami Ekonomikos Teismo Estijos Respublikoje (sutarties 8. p., 8.2. p.). Šalių sudarytas ir galiojantis susitarimas perduoti ginčą spręsti arbitražui reiškia tai, kad dėl tokio ginčo paduotas ieškinys paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliantas savo skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino bylos aplinkybes, t.y. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi panaikino teismo įsakymą tik formaliai įvertinęs tai, kad tarp kreditoriaus ir skolininko sudarytoje sutartyje yra nustatyta šalių ginčą perduoti spręsti arbitražui, tačiau neatsižvelgė į tai, kad teismo įsakymo priėmimas ir vykdomo dokumento išdavimas yra vienintelė galimybė skubiai užkirsti kelia skolininko nesąžiningumui nevykdant kreditoriaus reikalavimų dėl avanso skolos ir su ja susijusios baudos sumokėjimo.
Sutikti su apelianto argumentais nėra jokio pagrindo. Visų pirma, pažymėtina, kad teismo įsakymas nėra vienintelė galimybė skubiai užkirsti kelia skolininko nesąžiningumui nevykdant kreditoriaus reikalavimų. Teismo įsakymo proceso tikslas – teismo pagalba paraginti skolininką geruoju įvykdyti prievolę, o skolininkui liekant pasyviam, išduoti kreditoriui vykdomąjį dokumentą. Teismo įsakymas įsiteisėja tik skolininkui nepareiškus prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo, taigi, galima teigti, jog prieštaravimas yra skolininko valios išraiška ir jo pareiškimas laikytinas procesiniu veiksmu, kuriuo išreiškiamas jo nesutikimas su kreditoriaus reikalavimais. Būtent tokio prieštaravimo pareiškimas skolininkui yra vienintelė galimybė užkirsti kelią kreditoriui patenkinti pareikštą reikalavimą teismo įsakymo proceso būdu. Prieštaravimu tokiame procese išreiškiamas skolininko nesutikimas su kreditoriaus reikalavimu arba su tokio reikalavimo įgyvendinimo procesine forma. Skolininko prieštaravimu išreiškiama jo valia nesutikti su visu kreditoriaus reikalavimu ar jo dalimi, nes, pateikus prieštaravimus, teismo įsakymas neįsiteisėja ir tampa neįmanomas tenkinti kreditoriaus reikalavimus teismo įsakymo proceso tvarka, todėl kreditorius, siekdamas tenkinti savo reikalavimus, turi pareikšti ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (CPK 439 straipsnio 3 dalis). Taigi, teismo įsakymo procesas pasibaigia ir kreditorius savo teisėtus interesus gali apginti tik pareikšdamas ieškinį CPK nustatyta tvarka.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi, arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo teismo sprendimą, bylos Nr. 3K-3-363/2014). Nagrinėjamu atveju iš skolininko pateiktos šalių sudarytos sutarties, dėl kuriosn vykdymo kreditorius pareiškė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, yra aiškiai nustatyta, jog ginčai sprendžiami Ekonomikos Teisme Estijos Respublikoje. Konstatavus tarp bylos šalių esantį galiojantį arbitražinį susitarimą, vadovaujantis Lietuvos Respublik?s komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pirmosios instancijos teismas įgyvendindamas imperatyviąją įstatymo normą privalėjo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo palikti nenagrinėtu. Palikus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo nenagrinėtu, nelieka pagrindo galioti ir 2015-06-08 nutartimi taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, kurios skundžiama nutartimi buvo pagrįstai panaikintos.
Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra nei teisiškai nei faktiškai nepagrįsti, todėl nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.
Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.