Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-113/2009

Teisėja Petronėlė Markauskienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.1.;

2009 m. vasario 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2008-11-25 nuosprendžio, kuriuo J. G. nuteistas pagal LR BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš J. G. nukentėjusiajam V. P. priteista 19 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad jis 2007-09-23, apie 16 val., (duomenys neskelbtini), S. P. sodybos kieme, konflikto metu arklinio vežimo trauka tyčia vieną kartą sudavė V. P. į veidą, dėl patirtų sužalojimų V. P. kairiąja akimi visiškai apako, išsivystė viršutinio voko nudribimas ir jis prarado didelę dalį darbingumo. Taip J. G. V. P. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išanalizavęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis LR BPK 20 str. įtvirtintų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo J. G. nusikalstamą veiką pagal LR BK 135 str. 1 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo J. G. veiką, kaip jis to prašo, perkvalifikuoti iš LR BK 135 str. 1 d. į LR BK 136 str., nustatantį baudžiamąją atsakomybę už sunkaus sveikatos sutrikdymo labai susijaudinus padarymą. Veika kvalifikuojama pagal LR BK 136 str. tik nustačius visus šio straipsnio dispozicijoje aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Pirma sąlyga kaltininko nusikalstamus veiksmus, kuriais padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, kvalifikuoti pagal LR BK 136 str. yra nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Antra sąlyga yra staiga kilęs kaltininko labai didelis susijaudinimas (fiziologinio afekto būsena) dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų. Trečia sąlyga – kaltininko veiksmai turi sekti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Nors įstatymas nenustato laiko, per kurį kaltininkas turi padaryti savo veiksmus, tačiau jis yra pakankamai trumpas, nes fiziologinis afektas, kurį lydi didelis susijaudinimas, tęsiasi labai trumpą laiką. Tik esant šių sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas staiga labai susijaudinus.

Nuteistasis apeliaciniu skundu neginčija nukentėjusiajam padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nurodo, kad nukentėjusysis V. P. į S. P. namus atvyko būdamas neblaivus, susiginčijo su jo tėvu V. G. , prieš tėvą pavartojo fizinį smurtą, kai jis puolė gelbėti tėvą, smurtą pavartojo ir prieš jį – pervertęs per vežimo gardį smaugė, be to, žinodamas, kad jis gyvena su S. P. , siūlė jai kartu gyventi, jį išvaryti iš namų, tokie netinkami ir neteisėti V. P. veiksmai labai jį sujaudino, išprovokavo jo atsakomuosius veiksmus – tai, kad jis arklinio vežimo trauka, kuri pakliuvo po ranka, smogė V. P. . Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje nesurinkta jokių duomenų, patvirtinančių anksčiau aptartos pirmos sąlygos veikai kvalifikuoti pagal LR BK 136 str. egzistavimą, t. y. nenustatyta, kad nukentėjusysis V. P. būtų elgęsis neteisėtai ar itin įžeidžiančiai su nuteistuoju J. G. ar jo tėvu V. G. Byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų pagrindu nustatyta, jog buvo kilęs ginčas dėl žemės tarp nukentėjusiojo V. P. ir nuteistojo tėvo V. G. , jie S. P. kieme tik barėsi ir stumdėsi, tačiau nesimušė. Analizuojant tarp nukentėjusiojo V. P. ir nuteistojo tėvo kilusį konfliktą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo tėvas pats buvo paėmęs vežimo trauką ir grasino ja suduoti V. P. . Be to, nuteistasis J. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu net neužsiminė, kad nukentėjusysis būtų pavartojęs fizinį smurtą prieš jo tėvą ir dėl to jis būtų labai susijaudinęs, teigė tik, kad, pamatęs konfliktuojančius V. P. ir tėvą, atsistojo tarp jų ir juos išskyrė, konfliktas aprimo. J. G. akcentavo tai, kad V. P. varė jį lauk iš namų, sakė, kad dabar jis gyvens su S. P. . Dėl tokių V. P. žodžių jis supyko, jie abu susistumdė, stumdantis V. P. pervertė jį per vežimo gardį, paėmė jam už gerklės ir pradėjo smaugti, tada jis, gindamasis ir norėdamas išsilaisvinti, griebė vežime buvusią trauką ir smogė ja V. P., pataikė jam į veidą, tik po smūgio V. P. jį paleido (b. l. 41, 154). Nuteistojo teiginį, kad V. P. varė jį lauk iš namų, sakė, kad dabar jis gyvens su S. P., paneigia liudytojų J. Ga. , S. P. parodymai. Abu šie liudytojai patvirtino, kad būtent įvykio dieną V. P. nieko apie tai nesakė, tokios kalbos nebuvo, tarp J. G. ir V. P. nebuvo jokio konflikto (b. l. 156, 187–188). Net jeigu nukentėjusysis ir būtų taip kalbėjęs, tokie jo žodžiai negalėtų būti vertinami kaip sunkus įžeidimas ir rimta priežastis atlikti tokį smurtinio pobūdžio veiksmą, kokį atliko nuteistasis. Nors nuteistasis ir teigia, kad jie su V. P. susistumdė, kad V. P. pervertė jį per vežimo gardį, paėmė jam už gerklės ir pradėjo smaugti, byloje nenustatyta, kad V. P. būtų atlikęs aktyvius puolamuosius veiksmus prieš nuteistąjį, inicijavęs grumtynes ir taip būtų išprovokavęs nurodytą nuteistojo smurtinį veiksmą. J. G. teiginys, kad jis sudavė V. P. vežimo trauka nuo jo gindamasis, norėdamas, kad šis jį paleistų, ir tik po smūgio V. P. jį paleido, neatitinka tikrovės, taip pat paneigiamas bylos medžiaga. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo ekspertas pažymėjo, kad, sprendžiant iš nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, jų lokalizacijos, smūgio metu nukentėjusysis ir jį sužalojęs asmuo stovėjo vienas prieš kitą, veidas į veidą. Eksperto teigimu, padaryti sužalojimai rodo, kad būta stipraus smūgio, smūgis suduotas užsimojus, iš tokios padėties, kaip teigia kaltininkas, tokia jėga smūgiuoti ir padaryti nurodytus sužalojimus neįmanoma (b. l. 176–177). Liudytojas J. Ga. taip pat patvirtino, kad J. G. ir V. P. smūgio metu stovėjo vienas prieš kitą, V. P. paėjo toliau ir stovėjo, J. G. pasiėmė trauką iš ratų, priėjo prie V. P. ir jam trenkė (b. l. 156–157, 187–188). Tai rodo, kad nukentėjusysis smūgio metu jokių veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi į nuteistąjį, nedarė, nuteistajam nebuvo jokio realaus ir akivaizdaus pagrindo gintis nuo nukentėjusiojo veiksmų. Taigi vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuo metu, kai V. P. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis neatliko neteisėtų ar itin įžeidžiančių nuteistąjį ar jo artimą asmenį veiksmų, dėl kurių nuteistasis būtų galėjęs staiga labai susijaudinti. Apylinkės teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pagrįstai nuteistojo J. G. veiksmų nevertino kaip atliktų jam esant fiziologinio afekto būsenos (staiga labai susijaudinus). Nuteistojo argumentai, kad jis tikrai neturėjo jokio tikslo sunkiai sužaloti V. P. , veikė impulsyviai, griebė tai, kas pasitaikė po ranka, smogdamas V. P. negalėjo blaiviai mąstyti, neduoda pagrindo laikyti jo tyčią afektine, nepaneigia anksčiau aptartų nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir jų pagrindu teismo padarytų išvadų dėl jo veikos kvalifikavimo pagal LR BK 135 str. 1 d. J. G. panaudotas nusikaltimo padarymo įrankis (metalinė vežimo trauka) bei padarytų sužalojimų lokalizacija (smūgis į gyvybiškai svarbią galvos sritį) rodo, kad jis numatė, kad neišvengiamai sužalos sveikatą, ir norėjo sužaloti nukentėjusįjį. Iš nuteistojo parodymų ir kitų bylos aplinkybių galima daryti išvadą, kad jo tyčia buvo tiesioginė, tačiau neapibrėžta, nes norėdamas padaryti sužalojimus, jis nesiekė padaryti konkretaus sunkumo sveikatos sutrikdymą, savo sąmonėje tiksliai nedetalizavo sveikatos sutrikdymo masto, jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nenustačius LR BK 136 str. numatyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, J. G. pagrįstai nuteistas pagal LR BK 135 str. 1 d., todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistojo J. G. prašymas paskirti žymiai švelnesnę bausmę ir atidėti jos vykdymą netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, daro išvadą, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį. Skirdamas J. G. bausmę už padarytą nusikaltimą, apylinkės teismas vadovavosi LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, pasekmes, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad J. G. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, dėl to nukentėjusysis neteko regos organo, prarado didelę dalį darbingumo, už šį nusikaltimą vienintelė galima skirti bausmės rūšis sankcijoje yra laisvės atėmimas, įvertino J. G. asmenybę, tai, kad jis neteistas, pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą turtinę žalą, iš dalies atlygino neturtinę žalą, padengė Valstybinės ligonių kasos išlaidas, patirtas dėl nukentėjusiojo gydymo, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (b. l. 198). Apylinkės teismas, išanalizavęs bausmės skyrimui reikšmingus nuteistojo veiką ir jo asmenybę apibūdinančius duomenis, jų visumą, J. G. skyrė žymiai mažesnę, negu LR BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmę. Apelianto argumentai, kad jis neginčijo paties nusikaltimo fakto, prisipažino ir nuoširdžiai dėl to gailisi, nesudaro pagrindo pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir švelninti paskirtą bausmę. Šios aplinkybės nustatymas nėra grindžiamas vien bendrais pareiškimais dėl kaltės pripažinimo, jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, norėdamas sušvelninti savo atsakomybę, davė nustatytų faktinių aplinkybių neatitinkančius parodymus, tuoj po smūgio nukentėjusiajam sudavimo išvyko, palikdamas nukentėjusįjį sužalotą, jo neatsiprašė. Atsižvelgiant į tai, J. G. deklaruojamas prisipažinimas ir gailėjimasis padarius nusikaltimą nelaikytinas nuoširdžiu, savanorišku ir nepripažintinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kadangi J. G. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, todėl nėra vienos iš būtinųjų LR BK 75 str. taikymo sąlygų ir jam negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas taikė tinkamai, J. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, visiškai tenkindamas nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į netinkamą paties nukentėjusiojo elgesį, į jo agresyvius ir įžeidžiančius veiksmus, kurie ir buvo jo sužalojimo priežastis, ir prašo sumažinti iš jo nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, visiškai tenkindamas nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį ir priteisdamas jam iš nuteistojo 19 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, vadovavosi LR CK 6.250 str. normomis, taip pat LR BPK normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymo tvarką, tinkamai jas pritaikė. LR CK 6.250 str. 1 d. ir 2 d. nustato nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos sampratą ir jos apskaičiavimo kriterijus. Pažymėtina, kad LR CK nėra nustatytas nei minimalus, nei maksimalus atlygintinos neturtinės žalos dydis – jis nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz. padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (LR CK 6.282 str.). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad J. G. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, suduodamas nukentėjusiajam V. P. į gyvybiškai svarbią galvos sritį ir taip sunkiai sutrikdydamas jam sveikatą, nukentėjusysis, būdamas darbingo amžiaus, neteko regos organo, prarado 50 proc. darbingumo, dėl to jis negali dirbti tam tikro pobūdžio darbų, įskaitant ir vairuotojo darbą, kurį, pasak nukentėjusiojo, jis dirbo iki sužalojimo, jam rekomenduojama dirbti ne visą darbo dieną ar savaitę, pasunkėjo įsidarbinimo galimybės, jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dėl pablogėjusios išvaizdos jaučia nepatogumus bendraudamas su kitais asmenimis, nusikaltimu padaryta turtinė žala nukentėjusiajam atlyginta, padengtos Valstybinės ligonių kasos turėtos išlaidos. Dėl netinkamo paties nukentėjusiojo elgesio, jo agresyvių ir įžeidžiančių veiksmų, kaip jau anksčiau minėta, byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis įvykio metu būtų atlikęs agresyvius ir įžeidžiančius veiksmus, todėl tai negali būti pagrindas sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Vertinant nuteistojo J. G. turtinę padėtį, iš bylos duomenų matyti, jog turto, į kurį galėtų būti nukreiptas viso priteisto nuosprendžiu žalos atlyginimo išieškojimas, jis neturi, nedirba, tačiau yra darbingo amžiaus, nėra jo išlaikomų asmenų. Tai rodo, kad nuteistasis dirbdamas turėtų realią galimybę atlyginti priteistą neturtinės žalos sumą. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, jų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ir spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. P. klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas savo sprendimu dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, kartu nenukrypo ir nuo susiformavusios teismų praktikos. Todėl keisti skundžiamą nuosprendį, mažinant priteisto neturtinės žalos atlyginimo sumą, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.