Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Egidijos Smalakienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui S. J., atsakovo atstovui Algirdui Adomui Stankevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kolegija, išnagrinėjusi skundo ir atsiliepimo motyvus, taip pat proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdyje, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad skundas netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šio įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str., individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Pagal ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p. skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas.

Teismas pažymi, kad LVAT ne kartą yra pasisakęs, kad teismas privalo tikrinti ginčijamo administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau neturi prisiimti administravimo subjektui būdingų funkcijų, ar pagrįsti už administravimo subjektą pastarojo aktą.

Atsakovas 2008-01-24 priėmė sprendimą „Dėl laisvės kovų dalyvio S. J. prašymo teikti jo kandidatūrą pirmojo laipsnio valstybinei pensijai gauti“. Šiame sprendime atsakovas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 str., pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviams - laisvės kovų dalyviams mokama nukentėjusių asmenų valstybinė pensija. Teisę gauti Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją (Valstybinių pensijų įstatymo 4 str.), be kitų asmenų, turi Lietuvos Respublikos piliečiai, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviai. Lietuvos Respublikos pirmojo antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisija turi teisę Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimo centro teikimu (Valstybinių pensijų įstatymo 6 str.) skirti pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją labiausiai pasižymėjusiems pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviams, neribodama pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinių pensijų skyrimo per kalendorinius metus skaičiaus. Dokumentus dėl valstybinės pensijos skyrimo iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gavo 2006-02-02. S. J. dalyvavimas rezistenciniame judėjime niekuo ypatingai nepasireiškė, buvo daugiau fragmentiškas. S. J. nebuvo teistas, kalintas ar tardomas. Tačiau laiko, kad laisvės kovų dalyvių – asmenų, sąmoningai stojusių į rezistencinę kovą sulyginimas su aukomis mokant jiems valstybines nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas yra neteisingas. 2006-02-23 S. J. kandidatūrą pateikė antrojo laipsnio valstybinei pensijai gauti. 2007-01-02 gavo pakartotinį S. J. paaiškinimą su prašymu skirti jam pirmojo laipsnio valstybinę pensiją. Jokių naujų duomenų, kurie nulemtų apsisprendimą skirti jam pirmojo laipsnio valstybinę pensiją S. J. nepateikė. Pateiktose rekomendacijose nieko nėra kalbama apie ypatingus nuopelnus rezistencinėje veikloje. Jose minimi pretendento nuopelnai projektuojant (rekonstruojant) muziejus, Kėdainių senamiestį ir Kauno muzikinį teatrą bei dalyvavimą 1991 m. sausio įvykiuose. Todėl 2007-01-04 raštu Nr. 17 R - 4 jam pranešė apie atsisakymą teikti jo kandidatūrą pirmojo laipsnio valstybinei pensijai gauti. Šį sprendimą S. J. apskundė LR Žmogaus teisių komitetui, kuris skundą persiuntė LR Seimo kontrolierių įstaigai. 2007-12-27 pažymoje Nr. 4D-2007/1-1311 ,,Dėl S. J. skundo prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą" Seimo kontrolierius prašo, esant galimybei, dar kartą apsvarstyti klausimą dėl S. J. kandidatūros teikimo pirmojo laipsnio valstybinei pensijai gauti. Dar kartą išnagrinėjus pateiktus dokumentus nemato pagrindo S. J. laikyti labiausiai pasižymėjusiu pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviu. Už veiklą, nesusijusią su pasipriešinimu 1940-1990 metų okupacijoms, labiausiai nusipelniusiems Lietuvai asmenims, kurie kūrė ir plėtojo valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gynė valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, teikimus dėl valstybinių pirmojo arba antrojo laipsnių pensijų teikia kitos Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valdžios ir valdymo institucijos. Atsižvelgiant į tai ir siekiant, kad nebūtų niveliuotas šis garbingas valstybes įvertinimas atsisako teikti S. J. kandidatūrą pirmojo laipsnio valstybinei pensijai gauti (b. l. 34-35).

Teisę gauti Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją ir tokios pensijos gavimo tvarką reglamentuoja Valstybinių pensijų įstatymas ir Vyriausybės 2007-03-14 nutarimu Nr. 255 patvirtinti Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Asmenų ratą, turinčių teisę gauti Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją nustato valstybinių pensijų įstatymo 4 str., pagal kurį teisę gauti Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai: asmenys, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami bei plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką; labiausiai pasižymėję neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai; aukščiausieji valstybės pareigūnai. Teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai (...). Šio įstatymo 6 str. 6 d., numato, kad Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisija taip pat turi teisę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teikimu skirti pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją labiausiai pasižymėjusiems pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviams, neribodama pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinių pensijų skyrimo per kalendorinius metus skaičiaus.

Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 3 p. numato, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas šis statusas.

Anksčiau išdėstytų įstatymo nuostatų analizės pagrindu laikytina, kad minėtos įstatymo nuostatos yra įstatymų leidėjo politinio apsisprendimo rezultatas, t. y. jose išreikšta įstatymų leidėjo valia nustatyti būtent tokį asmenų ratą, turinčių teisę gauti pirmojo ir antrojo laipsnio valstybines pensijas. Priimant šias įstatymo nuostatas, iš esmės buvo siekiama tokiu būdu išskirti ir pagerbti 1940-1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius ir suteikti atitinkamą valstybės paramą jiems (LVAT 2007-07-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A 11 -700/2007).

Kaip matyti iš paminėtų įstatymo nuostatų, pirmojo laipsnio valstybinę pensiją turi teisę gauti ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai.

Bylos medžiaga tvirtina, kad 2006-02-23 sprendimu Nr. 15R-18 atsakovas remdamasis Valstybinių pensijų įstatymo 6 str. 6 d. pateikė pareiškėją antrojo laipsnio valstybinei pensijai gauti. Šiame sprendime paminėjo, kad S. J. draugo J. G. sodyboje, Menštrakio km. Marijampolės apskrityje, partizanai įsirengė du bunkerius: vieną šulinyje, o kitą kluone. Bunkeriuose apsistodavo P. K. -Apynio būrio partizanai: vadas P. K. -Apinys, V. K. -Robinzonas, P. R. -Rugelis, V. M. -Spiglys, V. G. ir kt. S. J. G. šeimos nariams iš Kauno didesniais kiekiais atveždavo vaistus ir tvarsliavą, nes jo būsimoji žmona dirbo vaistinėje. Visa tai buvo perduodama partizanams. Pretendentas taip pat pranešdavo partizanams žinias ir svarbias naujienas. 1954 m. kažkam įskundus, G. sodyboje bunkeriai buvo sunaikinti. Beveik tuo pačiu metu S. J. rėmė savo bendramokslį J. P., pasitraukusį į V. B. vadovaujamą partizanų būrį Zapyškio miškuose. Per partizano tetą P.-D., jie pėduodavo J. P. vaistus, tvarstomąją medžiagą, spaudą. Partizanas J. P. buvo suimtas ir nuteistas. Sugrįžęs iš lagerio jis buvo įšventintas į kunigus, bet dirbti kunigu saugumas neleido. Kadangi saugumas jį sekė, pretendentas J. P. priregistravo Kaune Archyvų gatvėje, o slėpė pas save Panemunėje, Gailutės gatvėje. J. P. aktyviai dalyvaujant Katalikų bažnyčios kronikos leidime, S. J. taip pat įsitraukė į pogrindinį bažnyčios kronikos platinimą. Jis LKBK platino Prienuose, Kaune, Marijampolėje, o per tremtinį gydytoją A. J. ir Klaipėdoje. S. J. ne tik platino, bet ir rinko informaciją Kronikai. 2005-11-28 įsakymu Nr. 1V-181 S. J. yra pripažintas neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu ir jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (b. l. 45).

Teismas, išsamiai ir nuosekliai išanalizavęs šioje byloje esančius rašytinius įrodymus: LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990-03-11 Akto Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo signataro K. Motiekos 2003-05-30 raštą, Kauno Arkivyskupo Metropolito S. Tamkevičiaus 2003-02-11 raštą, Panemunės bažnyčios klebono P. L. 2002 m. gegužės mėn. Pažymą, Lietuvos Respublikos Vilkaviškio vyskupijos Prienų r. k. parapijos kun. Monsinjoro J. U. 2001-01-29 pažymą, Aleksoto šv. Kazimiero bažnyčios 1999-11-05 pažymą, P. G. S. paliudijimą ir paliudijimo papildymą, liudytojos M. V. 2001-09-05 parodymus (b. l. 52-60), liudytojos A. K. –B. 2003-09-10 parodymus, charakteristiką, pil. A. V. pareiškimą, Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Paminklų restauravimo projektavimo instituto Kauno skyriaus 1990-10-26 Darbo charakteristiką Nr. 2-2565, J. P. 2006-09-19 paliudijimą (b. l. 61-66), LPKTS Kauno skyriaus tarybos 2002-02-05 rekomendaciją Nr. 3 (b. l. 69), bei atsižvelgdamas į Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų analizę, daro pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, teikti pareiškėjo kandidatūrą pirmojo laipsnio valstybinei pensijai gauti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be to, teismas pažymi, kad atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo neabejotinus nuopelnus Lietuvos valstybei, 2006-02-23 sprendimu Nr. 15R-18, remdamasis Valstybinių pensijų įstatymo 6 str. 6 d. pateikė pareiškėjo kandidatūrą antrojo laipsnio valstybinei pensijai gauti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad jo skunde minima Seimo kontrolierius 2007-12-27 pažyma Nr. 4D-2007/1-1311, kuria Seimo kontrolierius atkreipė atsakovo dėmesį į pažymos tyrimo išvadas ir prašo dar kartą apsvarstyti klausimą dėl pareiškėjo kandidatūros teikimo pirmojo laipsnio valstybinei pensijai gauti, vertintina bendrame bylos rašytinių įrodymų kontekste, tačiau pažymėtina, kad prejudicinės galios ar padidintos įrodomosios galios teismui neturi. Todėl teismas, ją vertina ne išskirdamas ją iš kitų įrodymų, o kartu su kitais byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis).

Teismas, išanalizavęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinęs jų turinį, nenustatė Valstybinių pensijų įstatymo 4 str. 2 d. 1 p. numatyto pagrindo, suteikiančio teisinį pagrindą skirti pareiškėjui pirmojo laipsnio valstybinę pensiją, taip pat teismas sprendžia, jog atsakovas teisingai vertino pareiškėjo nuopelnų rezistencinėje veikloje pobūdį ir mąstą.

Teismas, atsižvelgdamas į LVAT 2009-03-12 nutartį, išanalizuotų rašytinių įrodymų pagrindu konstatuoja, jog nei teisinių, nei faktinių pagrindų, kuriais remiantis galėtų būti pareiškėjo kandidatūra teikiama pirmojo laipsnio valstybinei pensijai gauti ir kuriais remiantis pareiškėją galima būtų pripažinti labiausiai pasižymėjusiu neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu-laisvės kovos dalyviu, - teismas nenustatė. Taip pat teismas nenustatė skundžiamo sprendimo – administracinio akto neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatoms.

Reziumuojant anksčiau išdėstytus, išanalizuotus bei įvertintus argumentus ir teisės aktų nuostatas, sprendžiama, kad atsakovo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2008-01-24 sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 str. prasme, tiek išanalizuotų teisės aktų prasme, todėl jį naikinti bei įpareigoti atsakovą teikti pareiškėjo kandidatūrą pirmojo laipsnio valstybinei pensijai gauti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., Viešojo administravimo įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis,

nusprendė:

pareiškėjos S. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.