Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-10-14 · Administracinė byla Nr. I-4935-142/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-10-14
Bylos Nr.
I-4935-142/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
G. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4935-142/2013
Proc. Nr. 3-61-3-02894-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant vertėjai Ritai Nasalytei, pareiškėjui G. P. (G. P.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K, atsakovas), 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad jo laisvė Lukiškių TI-K nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 12 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes kamerose, kurių plotas 7–8 m², buvo kalinamas kartu su 4 asmenimis. Pagal sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintą higienos normą HN 76:1999, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto. Todėl pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pareiškėjui nebuvo sudarytos normalios kalinimo sąlygos, tuo pareiškėjui padaryta didelė neturtinė žala, t. y. pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Neturtinė žala pareiškėjui turi būti atlyginta pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį.

Teisme pareiškėjas palaikė skundą ir prašė tenkinti.

Atsiliepimas

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 9–13). Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galioja nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atkreipia dėmesį, kad 2010 m. spalio 14 ryte, 2011 m. birželio 23 d. vakare, 2011 m. birželio 24 d. ir 2011 m. birželio 28 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko reikalavimus, o laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. spalio 5 d. ir nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2011 m. birželio 23 d. pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl tokio teisinio reglamentavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą atsakingi jose esantys asmenys. Tvarkai palaikyti išduodamas inventorius, valymo medžiagos. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Remiasi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 68–72). Paaiškina, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai siekė nežmoniškai elgtis su pareiškėju. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Skunde pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl daro išvadą, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl Kalėjimų departamentas neturi su ginču susijusios medžiagos. Nurodo, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti ir įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jam padarytos neturtinės žalos, nepagrindė žalos dydžio, todėl ji negali būti atlyginta. Mano, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Be to, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais – teisės pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių, t. y. skundą teismui padavė praėjus 2 metams po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą patyrė, kai jo laisvė nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 12 d. Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: jis buvo laikomas kamerose, neužtikrinus teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto, todėl jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. administracinės bylos A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi. Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu ne visada buvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas. Todėl teismas vadovaujasi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pareiškėjas teisme neneigė tų duomenų teisingumo (pareiškėjui Lukiškių TI-K atsiliepimas įteiktas 2013 m. rugsėjo 2 d., b. l. 64–65). Pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 9–10), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. liepos 21 d. ir buvo iki 2010 m. rugpjūčio 3 d., atvyko 2010 m. spalio 5 d. ir buvo iki 2010 m. spalio 19 d., po to atvyko 2011 m. birželio 23 d. ir buvo iki 2011 m. liepos 12 d. Taigi iš viso per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. liepos 12 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo 46 dienas. Per šį laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 2010 m. spalio 14 d. ryte, kai kameroje Nr. 294, kurios plotas 8,11 m², buvo 2 asmenys, nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. birželio 28 d. įskaitytinai, kai kamerose Nr. 108, kurios plotas 7,38 m², ir Nr. 277, kurios plotas 7,99 m², buvo laikomas vienas pareiškėjas. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pilnai užtikrinta 6 dienas ir vienos dienos dalį. Likusias dienas (39 dienas ir vienos dienos dalį) pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose (paprastai ne daugiau 4). Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pareiškėjas nenurodė ir neteikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K be to, kad pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, kokiais nors kitokiais veiksmais ar neveikimu pažeidė kitas jo teises. Ir Lukiškių TI-K, ir Kalėjimų departamentas, taip pat Vilniaus visuomenės sveikatos centras nurodė, kad per nurodytą laikotarpį negavo iš pareiškėjo skundų dėl prastų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (b. l. 69, 77, 164). Iš UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pateiktų atliktų darbų aktų matyti, kad tik 2010 m. spalio 7 d, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 294, buvo atliekami deratizacijos ir dezinsekcijos darbai (b. l. 34–34, 44). Pareiškėjas nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų dėl kamerose, kuriose jis buvo laikomas, dieninio ir naktinio apšvietimo, sanitarinio mazgo patalpos su klozetu, atitvertos pertvara, praustuvo, baldų (b. l. 78), remonto (b. l. 79), dėl į kameras išduodamos kalcinuotos sodos (b. l. 97), nustatytos dienotvarkės (b. l. 104–117), patvirtino, kad buvo vedamas pasivaikščioti, praustis ir kt.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (46 dienas) pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pilnai užtikrinta 6 d., tik tam tikrą paros dalį užtikrinta 1 dieną. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Remiantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal byloje esančius įrodymus konstatavus pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą, pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam užtikrinant teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, pažeidimo mastą ir trukmę (minėta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo 46 dienas ir ne visą šį laiką teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista), į tai, kad teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimu nebuvo sukelta kokių nors pasekmių (nepakenkta sveikatai, b. l. 128–159), į tai, kad dėl pažeistos teisės gynimo pareiškėjas kreipėsi tik po 2 metų, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, be to reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą gali būti tenkinamas tik už paskutinius trejus metus, skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 24 d., vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 350 Lt. Nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. P. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Lt (tris šimtus penkiasdešimt litų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė