Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Jolanta Bagdonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-696-303/2013Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01328-2012-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2013 m. lapkričio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. R. B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. B. B. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant ją bausmės vykdymo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., dirbti.

Iš M. R. B. B. nukentėjusiajam V. B. priteistas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. B. B. nuteista už tai, kad įsibrovusi į patalpą, pagrobė svetimą turtą, t.y. laikotarpyje nuo 2011-08-10 iki 2012-07-07, 16.00 val., (duomenys neskelbtini), tikslu pagrobti svetimą turtą, atidarius jos vyrui I. B. patikėtais raktais V. B. namo duris, įsibrovė į garažą, iš kur pateko į namą ir pagrobė V. B. priklausančius daiktus: 700 Lt vertės auksinę 5 rublių monetą, 500 Lt vertės auksinį moterišką žiedą su raudona akute, 400 Lt vertės auksinį moterišką žiedą, 300 Lt vertės auksinę grandinėlę, 120 Lt vertės auksinę apyrankę, 600 Lt vertės auksinę sagę, 150 Lt vertės vieną auksinį auskarą, tuo padarydama nukentėjusiajam V. B. 2770 Lt vertės turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog apeliantė pripažinta kalta remiantis vien nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kurie patys nėra matę fakto, kad kaltinime nurodyti daiktai buvo dingę atitinkamu laikotarpiu ir kad juos paėmė būtent apeliantė. Atsižvelgiant į tai, kad visas aplinkybes liudytojai sužinojo tiesiogiai iš nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais negali būti remiamasi. Šie parodymai yra išvestiniai ir nėra paremti jokiais kitais objektyviais įrodymais. Apeliantės teigimu, liudytojų duoti parodymai laikytini tendencingais, kuriais siekiama atkartoti vien tas aplinkybes, kurias jiems yra papasakoję nukentėjusieji, su kuriais liudytojai gerai sutarė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog liudytojas V. M. atpažino visus nukentėjusiajai priklausančius aukso dirbinius, yra netikslus, kadangi tai nėra užfiksuota paties liudytojo pateiktuose parodymuose. Nurodoma, kad duodamas parodymus, liudytojas V. M. pasakė, jog į lombardą apeliantė atnešė panašius daiktus, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme negalėjo kategoriškai pasakyti, ar tai buvo tie patys dirbiniai, kuriuos jam parodė nukentėjusioji J. B. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo posėdžio metu apeliantė nurodė, jog dalis papuošalų priklausė jai, o dalis jos anytai K. B Pastaroji savo papuošalus perdavė apeliantės šeimai dėl joje susiklosčiusios sunkios materialinės padėties. Tuo tarpu teismas šios aplinkybės nesiaiškino, jos nepaneigė. Todėl, apeliantės nuomone, laikytina, kad aukso dirbiniai, kurie buvo užstatyti V. M. priklausė apeliantei ir jos anytai K. B.. Nukentėjusiosios turėti ir turimi aukso dirbiniai nėra išskirtiniai ar vienetiniai, todėl nėra pagrindo teigti, kad būtent ji paėmiau iš nukentėjusiosios aukso dirbinius, juos įkeitė, o vėliau sugrąžino atgal, ir visa tai padarė be nukentėjusiosios žinios. Apeliantė neigia atlikusi šiuos veiksmus, tvirtina, kad nėra jos kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, apeliantės atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai remiasi nukentėjusiojo V. B. protokolu – pranešimu, nes jame nėra kalbama apie aukso dirbinius. Pastarųjų dingimo aplinkybės iškilo tik nukentėjusiojo vėliau duotuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu, t.y. tuo metu, kai nukentėjusiųjų santykiai su apeliante ir jos šeima iš draugiškų buvo virtę priešiškais.

Teismo argumentas, jog jos kaltė įrodyta nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais yra nepagrįstas. Teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai turi būti patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apklaustų liudytojų parodymai negali patvirtinti nukentėjusiųjų parodymų. Liudytojai nurodomas aplinkybes sužinojo tik iš pačių nukentėjusiųjų pasakojimų, kurie galėjo papasakoti jokiais įrodymais nepatvirtintas aplinkybes.

Atsikirtimu į nuteistosios M. R. B. B. apeliacinį skundą nukentėjusieji V. B. ir J. B. prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendį. Taip pat prašo prijungti prie bylos telefoną Nokia X3-02, kompaktinę plokštelę su įrašytu garso įrašu, šio įrašo protokolą ir vekselio kopiją. Nukentėjusiųjų teigimu, garso įrašas patvirtina nuteistosios kaltę ir paneigia jos apeliaciniame skunde nurodytas vekselio pasirašymo aplinkybes.

Teismo posėdyje nuteistoji M. R. B. B. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Nukentėjusieji V. B., J. B. bei prokurorė prašė nuteistosios M. R. B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios M. R. B. B. apeliacinis skundas, jo ribose, atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl M. R. B. B. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, jos veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Nuteistosios M. R. B. B. apeliacinio skundo argumentai, kuriais ši siekia išteisinimo iš aukščiau minėtos nusikalstamos veikos, yra nepagrįsti ir atmetami. Priešingai nei skunde teigia nuteistoji, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta. Teismo padarytas išvadas dėl nuteistosios kaltės sustiprina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai ištirti įrodymai.

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą, arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį.

Kaip matyti iš nustatytų byloje aplinkybių, M. R. B. B. nuteista už tai, kad pagrobė svetimą turtą, įsibraudama į patalpą, t. y. į V. B. ir J. B. garažą, iš kur pateko į gyvenamąjį namą. Ir nors apeliantė ginčija įsibrovimo faktą, teigdama, kad draudimo patekti į namą nukentėjusieji nebuvo išreiškę, tokia nuteistosios gynybinė pozicija yra nepagrįsta ir atmetama.

Įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek ir negyvenamąją patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją ir gali būti padaromas įvairiais būdais: 1) įsilaužiant; 2) panaudojant apgaulę; 3) panaudojant parinktus, padirbtus, pavogtus, rastus raktus ar instrumentus, kuriais atidaromas spynos užraktas jo nesugadinus; 4) panaudojant technines ar kitas priemones. Įsibrovimas yra visuomet neteisėtas, neleistinas patekimas į patalpas, kas reiškia, kad kaltininkui į šias vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo arba leidžiama įeiti tik tam tikru laiku. Todėl nusikaltimų nuosavybei atveju, neteisėtu yra laikomas bet koks patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją be jokio formalaus pagrindo, neturint jokių teisių į ją įeiti. Šio nusikaltimo kvalifikavimui svarbu tai, kad kaltininkas į patalpą, kaip ir nagrinėjamu atveju, patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo valios ar prieš jo valią.

Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, matyti, kad viso proceso metu nukentėjusieji V. B. ir J. B. nuosekliai tvirtino, jog, išvykdami atostogauti, raktus nuo savo garažo ir namų paliko kaimynui I. B. tam, kad šis galėtų pasiimti žoliapjovę iš garažo ir jų prašymu, nupjauti žolę, taip pat kad pastarasis galėtų užeiti į namus, jei kas atsitiktų. Ir nors jiems grįžus iš atostogų, raktus grąžino I. B. sutuoktinė M. R. B. B., jie pastarosios neprašė prižiūrėti namų, laistyti gėlių ir neleido jai eiti į namus. Netikėti šiais dėl esminių aplinkybių nuosekliais viso proceso metu nukentėjusiųjų parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo. Reikia pažymėti, kad ir pati nuteistoji, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neneigė, jog nukentėjusieji nedavė leidimo jai eiti į namą. Analizuojant teisiamojo posėdžio protokolo turinį matyti, kad palaistyti gėles ji nutarė savo iniciatyva, vandenį tuo tikslu nešėsi iš savo namų, kadangi name nebuvo vandens. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog M. R. B. B. žinojo, jog ji neturi teisės užeiti į nukentėjusiųjų namus, todėl priešingas jos elgesys, pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip veikimas prieš nukentėjusiųjų valią. Tuo tarpu vien tai, kad byloje surinkti duomenys teismo buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantė, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad tokia teismo išvada nepagrįsta ir neparemta jokiais įrodymais.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su liudytojų parodymų vertinimu, taipogi nepagrįsti. Priešingai nei teigia apeliantė, visi byloje surinkti duomenys pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Teismo įvertinta ir aplinkybė, jog M. R. B. B., ketindama pasiskolinti pinigų iš V. M., pastarajam du kartus buvo atnešusi aukso dirbinių. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiesioginiai įrodymai nėra pranašesni už netiesioginius. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-66/2013). Reikia pažymėti ir tai, kad įvykio aplinkybių vaizdas laikui bėgant žmogaus atmintyje kinta priklausomai nuo naujos informacijos gavimo ir apdorojimo, kitų aplinkybių. Todėl vieni ar kiti nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiųjų ar kitų asmenų, kurie gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, parodymuose esantys netikslumai nemenkina jų, kaip įrodymų šaltinio patikimumo, juolab, kad tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai nuoseklūs, vieni kitus papildantys ir visiškai pagrindžiantys nuteistosios kaltę. Be to, juos vienu ar kitu aspektu patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatytos aplinkybės. Iš nukentėjusiųjų su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto garso įrašo protokolo turinio matyti, kad nukentėjusiųjų ir Bernotų pokalbio metu dalis aukso dirbinių nukentėjusiesiems buvo grąžinta, o siekiant užtikrinti auksinės monetos grąžinimą, buvo pasirašytas paprastasis vekselis, pagal kurį M. R. B. B. pripažinta skolininke, o jos sutuoktinis – laiduotoju. Teismo posėdyje nuteistoji patvirtino, jog vekselis buvo pasirašytas, pripažino, kad toks pokalbis buvo, jo aplinkybių neginčijo.

Dėl aukščiau pasakyto tenkinti nuteistosios M. R. B. B. apeliacinį skundą ir ją išteisinti jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Reikia pastebėti, kad pirmosios instancijos teismui pašalinus iš kaltinimo aplinkybes dėl paveikslų vagystės, skundžiamame nuosprendyje netinkamai nurodytas M. R. B. B. dėl aukso dirbinių vagystės inkriminuotos veikos laikotarpis. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, atostogauti jie buvo išvykę nuo 2011-08-10 iki 2011-08-26. Raktus nuo garažo ir namų, kaip jau minėta, nukentėjusiesiems grąžino M. R. B. B. ir tai ji padarė, pastariesiems grįžus iš atostogų. Aukso dirbinių dingimą iš namų nukentėjusieji pastebėjo netrukus po to, kai grįžo iš atostogų. Nustatytos aplinkybės, įvertinus jas byloje surinktų duomenų visete, sudaro pagrindą konstatuoti, jog M. R. B. B. jai inkriminuotą veiką padarė laikotarpiu nuo 2011-08-10 iki 2011-08-26. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, jog nustatytas trūkumas nekeičia M. R. B. B. atžvilgiu priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio esmės, kaltinime nurodytas laikotarpis tikslintinas, nustatant, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, dėl V. B. priklausančio turto vagystės, įsibraunant į patalpą, M. R. B. B. padarė laikotarpiu nuo 2011-08-10 iki 2011-08-26.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios M. R. B. B. apeliacinį skundą, jo ribose, atmesti.