Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 137 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams 6 mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. M. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmė pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nuosprendį ir A. M. nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams ir 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. M. priteista 1 200 Lt nukentėjusiajam O. Z. turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 22 d. apie 05 val., šalia kavinės „XXX“, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, dėl neatsargumo padarė nukentėjusiajam E. Z. sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: A. M. viena ranka nestipriai pastūmė sėdėjusį ant laiptų turėklų nukentėjusįjį E. Z., kuris dėl to nukrito ant grindinio ir patyrė kaklinio 6 slankstelio kompresinį lūžį, kaklinio 5 slankstelio keterinės ataugos lūžį, kaklinio 5 slankstelio panirimą, kaklinių 5-7 segmentų potrauminę mielopatiją, trauminį mielitą, ASIA-A, odos nubrozdinimą viršugalvyje. Šie sužalojimai komplikavosi į kvėpavimo funkcijos nepakankamumą bei rankų parezę ir kojų plegiją.

A. M. tuoj po to, kai pastūmė E. Z., toje pačioje vietoje, tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam M. K., t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: A. M. abiem rankomis sudavė į krūtinę M. K., stovėjusiam šalia turėklų, dėl ko šis atsitrenkė nugara į turėklus, per juos persivertė ir nugriuvo ant grindinio, dėl to patyrė išilginį nubrozdinimą kairės mentės viršutinio krašto srityje ir žemiau jos centro.

Nuteistasis A. M. ir jo gynėja prašo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybių, dėl ko netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai). Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas A. M. veiksmus, kuriais nukentėjusiajam E. Z. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kvalifikuodamas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo veikoje yra BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija) numatyti požymiai. Panevėžio apygardos teismas taip pat neteisingai paskyrė bausmę (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas. Kadangi prokuroras, nuteistasis ir nukentėjusieji neginčija faktinių bylos aplinkybių dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo A. M. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, t. y. neteisingai nustatė nuteistojo intelektualinio ir valinio kaltės turinio santykį su kilusiais padariniais, todėl neteisingai kvalifikavo jo veiką. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apygardos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tačiau neteisingai jas interpretavo. Pagal teismų praktiką sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Sunkus sveikatos sutrikdymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnį galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. O jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Taigi tik būtinasis priežastinis ryšis suponuoja tyčinę kaltę dėl kilusių padarinių, šiuo atveju dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Iš teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad A. M. išankstinio tikslo sužaloti nukentėjusįjį iš tikrųjų neturėjo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog E. Z. buvo sužalotas prie naktinio klubo, esančio (duomenys neskelbtini). Prie šio klubo yra asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, į klubą veda laiptai su metaliniais turėklais, kurių aukštis 0,90 m, o bendras laiptų pakylos ir turėklų aukštis ties klubo durimis yra 1,90 m (t. 1, b. l. 8-11). Nukentėjusiųjų E. Z., M. K., nuteistojo A. M. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1118/10 (05) nustatyta, jog A. M. pastūmus E. Z., šis nukrito nuo turėklų ant asfaltuoto grindinio ir dėl to patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Akivaizdu, kad tokia A. M. veika yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Nuteistasis A. M. teigia, jog E. Z. pastūmė nepagalvojęs apie padarinius ir jų nenorėjęs, ne iš blogos valios, o dėl neatsargumo. Pagal BK 135 straipsnį atsako tas, kas padarė sunkų sveikatos sutrikdymą tyčia. BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už dėl neatsargumo padarytą sunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą. Šių nusikalstamų veikų atribojimo požymis – skirtinga kaltės forma, t. y. tyčia ir neatsargumas. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš kaltinamojo parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan.

BK 135 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Sunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitą žmogų sunkiai sužaloti, ir, nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus sunkiam sveikatos sutrikdymui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog pastumdamas ar suduodamas smūgį kitam žmogui į krūtinę, galvą ar kitas gyvybiškai svarbias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. yra suaugęs ir pakaltinamas, anksčiau buvo kariškis, todėl turi gyvenimiškos patirties, taip suvokė, kad jo veiksmai (pastūmus nukentėjusįjį nuo 1,9 m aukščio turėklų) gali sukelti kitam žmogui pavojų sveikatai (intelektualinis momentas), tačiau buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti (valinis momentas). Tokias aplinkybes patvirtina bylos medžiaga.

Iš nukentėjusiojo M. K. parodymų matyti, kad nuteistasis A. M. iš karto po įvykio neleido kviesti greitosios pagalbos ir policijos, nes sakė, jog „nereikia problemų“ (t. 2, b. l. 40). Tačiau iš liudytojų M. M., D. P., nukentėjusiojo M. K. parodymų matyti, kad nuteistasis iš įvykio vietos nepasišalino, mėgino pakelti nukentėjusįjį E. Z. ir padėjo įkelti į automobilį. Vadinasi, A. M. būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, pastumdamas nukentėjusįjį nuo laiptų turėklų (iš 1,9 metrų aukščio), matė ir suprato, kad nukentėjusysis yra nestabilioje padėtyje (sėdi ant turėklų) ir gali nukristi ant kieto grindinio (asfaltuoto paviršiaus). Akivaizdu, kad esant šioms aplinkybėms nuteistasis negalėjo nesuprasti, kad tokie veiksmai kelia pavojų nukentėjusiojo E. Z. sveikatai, ar net gyvybei. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistojo veiksmuose nėra nei nusikalstamo nerūpestingumo, nei nusikalstamo pasitikėjimo požymių, t. y. tokie jo veiksmai negali būti kaip rizikingi arba lengvabūdiški. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. M. tokiais savo veiksmais iš tikrųjų nenorėjo ir nesiekė sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, tačiau suprato, jog tokie jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, buvo abejingas galimoms pasekmėms, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Todėl A. M. nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas esant panašioms aplinkybėms A. M. nusikalstamą veiką dėl M. K. pastūmimo, dėl ko jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kvalifikavo kaip tyčinę, o veiksmus padarytus prieš E. Z. – kaip neatsargius. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas taip kvalifikuodamas A. M. veiką pasielgė nelogiškai ir nepakankamai motyvuotai.

A. M. veika turi būti vertinama kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos yra tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis kalbėjosi su E. Z., kuris sėdėjo ant laiptų turėklų, juokavo, kad jis ką tik grįžo iš vestuvių, o nukentėjusysis paklausė „kada jis ženysis“ (t. 2, b. l. 41). Nukentėjusysis E. Z. apie įvykį nieko neprisimena, tačiau tokius nuteistojo parodymus iš dalies patvirtina nukentėjusysis M. K., kuris negirdėjo šio pokalbio ir negali pasakyti apie jo turinį, tačiau matė kokius konkrečiai veiksmus atliko nuteistasis (t. 2, b. l. 39-40). Nuteistasis teigia, kad jis tik „nenorėdamas padėjo ranką“, stumtelėjo, dėl ko nukentėjusysis E. Z. nukrito (t. 2, b. l. 41). Iš nukentėjusiojo M. K. parodymų matyti, kad nuteistasis nestipriai pastūmė E. Z., dėl ko pastarasis persisvėrė per turėklą ir nukrito (t. 2, b. l. 42). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiojo M. K. parodymais, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybes. Iš nukentėjusiojo M. K. parodymų matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusysis E. Z. iš tikrųjų tarpusavyje bendravo ir apie kažką kalbėjosi. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis ir nukentėjusysis (E. Z.) anksčiau nebuvo pažįstami, nekonfliktavo. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jis pastūmė nukentėjusįjį juokaudamas, visiškai negalvodamas apie galimus padarinius. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokie nuteistojo veiksmai vertinami kaip padaryti be jokios priežasties (dingsties). Akivaizdu, kad nuteistasis tokiais veiksmais siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos (šiuo konkrečiu atveju - į nukentėjusįjį), kaip atviras iššūkis visuomeninei tvarkai. Prokuroras skunde teisingai nurodo, kad nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nenuoseklūs, nes savo kaltės jis (nuteistasis) nepripažino (t. 1, b. l. 116-118). Tačiau tai, kad nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nevienodi (nenuoseklūs) nei įrodo, nei paneigia nuteistojo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ar veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienu atveju byloje surinkti įrodymai turi būti vertinami visumoje, lyginant juos tarpusavyje ir su kitais objektyviais įrodymais, o ne atskirai (selektyviai), jie turi atitikti faktines bylos aplinkybes ir realią tikrovę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes nustatė, kad A. M. 2010 m. rugpjūčio 22 d. apie 05 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia ranka nustūmė ant laiptų turėklų, esančių šalia kavinės „XXXX“, adresu (duomenys neskelbtini), sėdėjusį E. Z., dėl ko šis nukrito ant akmeninio grindinio, taip nukentėjusiajam padarė kaklinio 6 slankstelio kompresinį lūžį, kaklinio 5 slankstelio keterinės ataugos lūžį, kaklinio 5 slankstelio panirimą kaklinių 5-7 segmentų potrauminę mielopatiją trauminį mielitą, ASIA-A, odos nubrozdinimą viršugalvyje, kas komplikavosi kvėpavimo funkcijos nepakankamumu bei rankų pareze ir kojų plegija, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Pažymėtina tai, kad A. M. veiką perkvalifikavus į sunkų sveikatos sutrikdymą, jam turi būti skiriama nauja bausmė. Skiriant A. M. bausmę būtina atsižvelgti į bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei į BK 61 straipsnio nuostatas. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

A. M. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, kas sukėlė labai sunkius padarinius. Byloje nėra A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Byloje nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. M. anksčiau teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą, šias veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Nukentėjusysis E. Z. pretenzijų nuteistajam neturi, nes apkaltinamojo nuosprendžio neapskundė. Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, jo elgesį po nusikaltimo padarymo, tai kad jis neturėjo išankstinės tyčios sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, ir aukščiau paminėtas aplinkybes bausmės tikslai gali būti pasiekti A. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrus laisvės atėmimo bausmę mažesnę, nei numato įstatymo sankcijos vidurkis. Be to, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, pritaikius BK 64 straipsnio 1, 3 dalis, turi būti iš dalies subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. nuosprendį pakeisti:

A. M. veiką iš BK 137 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-303 redakcija) ir jam paskirti penkerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1, 2 punktus, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat pritaikius BK 64 straipsnio 1, 3 dalis ir subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme, ir A. M. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.