- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-19
- Bylos Nr.
- e2A-2288-656/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus
- Atsakovas
- akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jelenos Šiškinos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovės 7 244,89 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro socialinio draudimo išmokos už laikotarpį nuo 2020-02-02 iki 2022-12-31. Eismo įvykio metu, kuris įvyko (duomenys neskelbtini) gatvėje, automobilis vairuojamas blaivaus G. K., gim. (duomenys neskelbtini), (toliau ir Kaltininkas) tamsiu paros metu, lyjant lietui, partrenkė per apšviestą kelio važiuojamąją dalį, ne pėsčiųjų perėjoje ėjusį A. T., gim. (duomenys neskelbtini) (toliau ir Nukentėjusysis). Kaltininko automobilis buvo apdraustas ADB „Compensa Viena Insurance Group“ (buvęs Seesam Insurance AS Lietuvos filialas). Fondo valdybos Panevėžio skyrius Nukentėjusiajam priskaičiavo ir išmokėjo 4 799,38 Eur (825,64 Eur + 3973,74 Eur) ligos išmoką už 2020-02-02–2020-06-12 laikotarpį, bei 2020-07-08 atsakovei pateikė pretenziją atlyginti padarytą žalą vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, Fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas sumas iš žalą padariusio asmens. Pagal socialinio draudimo išmokas reglamentuojančių aktų nuostatas atsakingas asmuo turi atlyginti visą regreso tvarka reikalaujamą žalą. Atsakovė sutiko atlyginti tik 70 proc. žalos. Ieškovo nuomone, atsakovė nepagrįstai vadovaujasi CK 6.282 straipsnio 1 dalies norma, kadangi analogiškose bylose suformuota teismų praktika, pagal kurią nukentėjusiojo elgesys kaip itin neapdairus ir nerūpestingas gali būti nustatytas tik teismo, bet ne vienos iš bylos šalių. Be to, šiuo atveju vairuotojas yra pripažinęs kaltę.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad draudikas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (toliau - TPVCAPD) laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 11 d. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. buvo apdraudęs eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę. Iš ikiteisminio tyrimo įstaigos gautos informacijos Draudikas sprendė, kad dėl eismo įvykio kilimo yra atsakingi abu jo dalyviai. Ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, kad Nuketėjusysis, kirsdamas važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje, tamsiu paros metu, lyjant (esant rūkui), esant apšviestai tik kairiajai važiuojamosios kelio dalies pusei, neįvertinęs eismo intensyvumo, neįsitikinęs, kad nesudaro kliūties keliu važiuojančioms transporto priemonėms, staigiai metėsi į važiuojamąją dalį. Taigi dėl eismo įvykio kilimo Nukentėjusysis yra taip pat atsakingas. Nukentėjusiajam eismo įvykio metu buvo (duomenys neskelbtini) metai, taigi toks asmuo, turintis gyvenimiškos patirties. Nukentėjusiojo elgesys, kai jis turėjo žinoti pakankamai aiškius saugumo reikalavimus ir įvertinti jų nesilaikymo riziką, tačiau elgėsi ne tik neapdairiai, bet ir akivaizdžiai pavojingai, laikomas daug labiau neatsargiu, nei būtų galima tikėtis iš įprastai apdairaus ir atsakingo žmogaus. Draudikas, spręsdamas dėl išmokos Nukentėjusiajam išmokėjimo, įvertino visas aukščiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes bei 2021 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 21/300-07157 SDZ26224 Ieškovui mokėtiną išmoką mažinti 30 proc. dėl Nukentėjusiojo didelio neatsargumo. Priėmus tokį sprendimą, Ieškovui buvo išmokėta 70 proc. dydžio, t. y. 5 382,53 Eur išmoka. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2020 m. birželio 5 d. nutarimas atleisti Vairuotoją nuo baudžiamosios atsakomybės su Nekentėjusiuoju susitaikius bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis, kuria paliktas nepakeistas minėtas nutarimas, neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, kadangi minėto teisminio proceso metu nebuvo nustatinėjamas vairuotojo elgesio (ne)teisėtumas, jo priežastinis ryšys su nuostoliais, nebuvo vertinama vairuotojo ir nukentėjusiojo kaltė (kartu ir galima mišri kaltė) civilinės atsakomybės prasme.
II. Teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. liepos 24 d. sprendimu nusprendė: ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui iš atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 3 456,66 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2020-02-02 iki 2022-12-31; priteisti iš atsakovės 78,00 Eur žyminio mokesčio valstybei.
4. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į žalą padariusį asmenį.
Dėl nukentėjusio asmens (pėsčiojo) elgesio pasekmių, dėl regreso teisės į padariusį žalą asmenį (jo draudiką)
5. Atsakovė iš esmės nesutinka su ieškiniu teigdama, kad nukentėjusio pėsčiojo asmens A. T. didelis neatsargumas taip pat sąlygojo žalos jam kilimą. Atsakovės manymu, kilusios pėsčiojo sveikatai neigiamos pasekmės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo paties rizikingu ir dideliu neatsargumu pasireiškusiu elgesiu, todėl taikant CK 6.248 straipsnio 4 dalyje ir 6.282 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas materialines teisės normas atsakovės civilinė atsakomybė dėl nukentėjusiajam asmeniui nustatyto netekto darbingumo, sveikatos sužalojimo turi būti mažinama mažiausiai 30 procentų.
Žemesnės instancijos teismas
6. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Šis principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusio asmens veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusio asmens veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai.
Atsiliepimas
8. Atsakovė teiginius, kad kilusios pėsčiojo sveikatai neigiamos pasekmės yra sąlygotos ir pačio nukentėjusio elgesio grindžia tuo, kad turėdamas gyvenimišką patirtį, būdamas vidutinio amžiaus (duomenys neskelbtini) asmuo elgėsi akivaizdžiai rizikingai ir pavojingai, kirsdamas važiuojamąją kelio dalį tamsiu, lietingu paros metu ne pėsčiųjų perėjoje ar reguliuojamojoje sankryžoje, tokiu būdu pažeisdamas kelių eismo taisyklių reikalavimus ir elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymąsi.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas iš byloje pateikto vaizdo registratoriaus įrašo (DOK – 57152), iš ikiteisminio tyrimo byloje esančių nukentėjusiojo asmens ir liudytojos A. Š. ikiteisminiame tyrime duotų parodymų nustatė, kad nukentėjusysis A. T. staiga išėjo į važiuojamąją kelio dalį tamsiu, lietingu paros metu, kas privertė vairuotojos A. Š. vairuojamą automobilį staigiai stabdyti, išvengiant susidūrimo su pėsčiuoju. Jokio ryškaus atšvaito ar rūbo pirmojo automobilio vairuotoja nematė. Nukentėjusysis nurodė, kad atšvaitas buvo prisegtas ant rankinės, jis, eidamas pro pirmąjį sustojusį automobilį matė dideliu greičiu atvažiuojantį kitą automobilį, tačiau nespėjo atšokti atgal ir buvo partrenktas.
10. Ikiteisminio tyrimo metu atlikto ekspertinio tyrimo metu, surašydama 2020-05-19 specialistės išvadą, ekspertė konstatavo, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų dalyvių veiksmai, t. y. pėsčiasis, kirsdamas važiuojamąjį kelią, sudarė kliūtį link jo artėjusių automobilių judėjimui.
11. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą sprendė, kad nukentėjęs pėsčiasis asmuo lietingu, tamsiu paros metu, neturėdamas ryškių, gerai matomų atšvaitų, kirsdamas važiuojamąją kelio dalį ir neįsitikinęs dėl artėjančios transporto priemonės einant iš už sustojusios transporto priemonės, savo dideliu neatsargumu ir nerūpestingumu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 42, 44, 45, 48 punkto reikalavimus, prisidėjo prie eismo įvykio kilimo ir jam atsiradusio sveikatos sužalojimo. Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad tai buvo tik paprastas pėsčiojo neatsargumas. Teismo vertinimu, pėsčiojo kirtimas važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje ar reguliuojamojoje sankryžoje tamsiu, lietingu paros metu, nesant pakankamo kelio apšvietimo, esant intensyviam eismo judėjimui bei kelio perėjimo baigimas, gerai neįsitikinus, nesant kitų artėjančių transporto priemonių, leidžia vertinti tokį elgesį kaip ypatingai rizikingą, pakankamai aiškius ir kiekvienam rūpestingam, atidžiam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantį nukentėjusiojo elgesį. Dar daugiau, toks pėsčiojo elgesys ne reguliuojamojoje sankryžoje sudarė nenuspėjamą kliūtį link jo artėjusių automobilių judėjimui. Vairuotojas, nors ir vairuodamas didesnio pavojaus šaltinį, taip pat turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams.
12. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, kilusios nukentėjusio pėsčiojo sveikatai neigiamos pasekmės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje ir su jo paties rizikingu ir dideliu neatsargumu pasireiškusiu elgesiu.
13. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, jog transporto priemonės vairuotojui yra keliami didesni atidumo, rūpestingumo ir atsargumo reikalavimai, todėl nepaisant, jog kitas eismo dalyvis pažeidžia KET reikalavimus, tai neatleidžia automobilio vairuotojo nuo pareigos imtis maksimalių saugumo priemonių, nagrinėjamu atveju teismas konstatavo mišrią vairuotojo (žalą padariusiojo) ir pėsčiojo (nukentėjusiojo) kaltę. Tai sudaro pagrindą pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį mažinti priteisiamos žalos sumos dydį proporcingai žalą patyrusio asmens kaltės dydžiui.
14. Teismo vertinimu, vairuotojo, viršijusio leistiną toje atkarpoje greitį (nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą) ir nelėtinusio greičio važiuojant savo juostoje artėjant prie priekyje stabdomos transporto priemonės, jį lenkiant nematant, ar nėra kliūties priekyje, kaltė dėl eismo įvykio yra kur kas didesnė nei pėsčiojo, kirtusio važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje tamsiu, lietingu paros metu, neturint aiškaus atšvaito ir neįsitikinus dėl saugaus važiuojamojo kelio kirtimo baigimo, vienai transporto priemonei sustojus praleisti pėsčiąjį. Dėl šios priežasties teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad eismo įvykis laikytinas įvykusiu 70 procentų dėl vairuotojo kaltės ir 30 procentų dėl nukentėjusiojo (pėsčiojo) kaltės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
15. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Apeliacinio skundo argumentai:
15.1. Teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, klaidingai kvalifikavo nukentėjusiojo elgesyje didelį neatsargumą.
15.2. Asmeniui dėl sveikatos sužalojimo padarytos žalos atveju galioja visiškas nuostolių atlyginimo principas, todėl CK 6.282 straipsnio išimtis neturėjo būti taikoma. Ieškovas savo poziciją grindžia socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų normų analize.
15.3. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 31 straipsnyje nurodyta, kad jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, dydį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo bendrovės.
15.4. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.
15.5. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSD įstatymas) 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.
15.6. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD Įstatymas) 19 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos.
15.7. Asmeniui dėl sveikatos sužalojimo padarytos žalos nustatymo principinės bendrosios nuostatos įtvirtintos CK 6.283 straipsnyje. Jose nurodyta, kad nuostoliai, atsiradę dėl fizinio asmens suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, atlyginami visiškai. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Tačiau, nukentėjusiajam esant apdraustam nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimu, taikytini specialieji įstatymai, pagal kuriuos nustatoma ir atlyginama apdraustajam asmeniui dėl sveikatos sužalojimo padaryta žala. Apdraustajam nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu asmeniui padaryta žalos dydžio apskaičiavimo, žalos padidinimo, ar žalos sumažinimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme (toliau – NADPLSD), todėl vadovautis bendrosiomis kodekso nuostatomis, leidžiančiomis sumažinti žalos dydį, šiuo atveju negalima.
15.8. Teisinis reglamentavimas leidžia pėstiesiems kirsti važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje ar reguliuojamoje sankryžoje. Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET) 42 punkte įtvirtinta nuostata, kad „kai matomumo zonoje pėsčiųjų perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti (judėti) stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti (judėti) saugu. Ieškovas teismo posėdžio metu Teismui ne kartą pabrėžė, kad vietoje kurioje nukentėjusysis buvo pertrenktas, matomumo zonoje nėra pėsčiųjų perėjos ar reguliuojamos sankryžos. Toje vietoje nėra ir pėsčiųjų tako, žmonės vaikšto sumintu takeliu kuris yra nuokalnėje ir kuris žiemos metu tikėtina būna slidus. Tačiau Teismas į šį argumentą neatsižvelgė, nevertino. Priešingai, nukentėjusysis A. T., tik įsitikinęs kad pirmasis automobilis sustojo ir jį praleidžia, įvertinęs kad spės pereiti gatvę iki kol atvažiuos antrasis automobilis žengė žingsnį link juostos skiriančios skirtingų krypčių judėjimą, tačiau nebespėjo, nes joje buvo pertrenktas. Detaliau paanalizavus vaizdo registratoriaus įrašą matyti, kad nukentėjusysis buvo pertrenktas būtent ties skiriančiąja juosta, kurioje pagal KET taisyklių 45 punktą turėtų saugiai stovėti ir laukti pėstieji, nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies.
Atsiliepimas
16. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimo argumentai:
Šalies argumentai
16.1. Apeliantas nurodo, kad asmeniui dėl sveikatos sužalojimo padarytos žalos atveju galioja visiškas nuostolių atlyginimo principas, todėl CK 6.282 straipsnio išimtis neturėjo būti taikoma. Apeliantas savo poziciją grindžia socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų normų analize, tačiau toks aiškinimas naudingas išimtinai Apeliantui ir neapima sistemiško Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų normų aiškinimo. Apeliantui išmokant socialinio draudimo išmokas subjektams, tarp jo ir apdraustųjų susiklosto socialinio draudimo išmokų mokėjimo santykiai (reglamentuojami socialinio draudimo santykius reguliuojančių įstatymų), kur žala apdraustajam / nukentėjusiajam privalo būti atlyginta visiškai. Tačiau Apeliantui regreso tvarka reikalaujant iš Draudiko atlyginti patirtą žalą (išmokėtas išmokas / kompensacija), tarp Draudiko ir Apelianto susiklosto žalos atlyginimo ir draudimo teisiniai santykiai, reglamentuojami CK ir kitų atitinkamų teisės normų (pvz. ir TPVCA įstatymo). Todėl tampa aktualus asmens kaltės dydžio, neatsargumo nustatymas pagal CK. Kitaip aiškinant galiojančias teisės aktų nuostatas būtų nepagrįstai daroma išimtis vieniems galiojantiems įstatymams kitų įstatymų atžvilgiu, nors abu teisės aktai turi tokią pačią teisinę galią. Apeliaciniame skunde pateiktas teisės normų aiškinimas išimtinai naudingas valstybės institucijai, tačiau civiliniame procese galioja rungtyniškumo principas, kur kiekviena šalis gali teikti savo argumentus ir įrodymus, siekdama apsiginti nuo pareikšto teisinio reikalavimo. Tai yra svarbu todėl, kad Apeliantei išmokant socialinio draudimo išmokas apdraustiesiems, kaltė ir jos dydis nenustatinėjami, tačiau kai regresinis reikalavimas Draudikui grindžiamas TPVCA įstatymu bei civilinės teisės normomis - kaltė ir jos dydis tampa itin svarbia nustatytina aplinkybe, spendžiant žalos (ne)priteisimo klausimą.
16.2. Apelianto argumentai teisiškai nepagrįsti. Apeliantas siekia, kad civilinio pobūdžio bylose, reiškiant regresinį reikalavimą, nebūtų aiškinamasi ir nustatinėjama ginčui svarbios aplinkybės, teisinis reglamentavimas, o besąlygiškai priteisiamos valstybės institucijos reikalaujamos sumos. Su tokiu aiškinimu Draudikas negali sutikti, nes socialinio draudimo išmokos išmokėjimas apdraustajam nėra prejudicinis faktas regreso byloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad žalos atsiradimą 30 proc. dalyje lėmė ir paties Nukentėjusiojo didelis neatsargumas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
18. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas reglamentuoja socialinio draudimo rūšis. Pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo rūšys reglamentuojamos šiuo ir atskirų socialinio draudimo rūšių įstatymais (VSDĮ 3 straipsnio 1 dalis).
19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nukentėjusiam asmeniui A.T. ligos išmoką ir netekto darbingumo periodinę kompensaciją, regreso teisės į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) apimties nagrinėjamas dviem aspektais: 1) ar regresiniam reikalavimui taikomos visiško nuostolių atlyginimo principas netaikant CK normų, reglamentuojančių žalos mažinimą atsižvelgiant į paties nukentėjusio elgesį, 2) kokia buvo paties Nukentėjusiojo dėl žalos kilimo.
Dėl galimybės vertinti nukentėjusio asmens didelį neatsargumą taikant civilinę atsakomybę reglamentuojančias normas
20. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad asmeniui dėl sveikatos sužalojimo padarytos žalos atveju galioja visiško nuostolių atlyginimo principas, todėl CK 6.282 straipsnio išimtis neturėjo būti taikoma.
21. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014; kt.).
22. Analogiška teismų praktika taikoma ir sprendžiant ginčus dėl NADPLSDĮ 31 straipsnio nuostatų dėl gręžtinio reikalavimo teisės išreikalauti išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pareiga mokėti išmokas valstybinio socialinio draudimo įstaigai kyla ne vien dėl to, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, bet ir dėl to, kad remiantis NADPLSDĮ nuostatomis toks įvykis kvalifikuojamas kaip draudžiamasis, ir įvykus tokiam įvykiui teisės aktai valstybinio socialinio draudimo įstaigai nustato pareigą mokėti tam tikro dydžio socialinio draudimo išmokas. Nei žalą padaręs asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikas nėra šių socialinio draudimo teisinių santykių dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014). Pastarieji asmenys dėl žalos padarymo fakto tampa žalos atlyginimo teisinių santykių dalyviais. Šie teisiniai santykiai reglamentuojami privatinės teisės normomis, įtvirtintomis CK 6.245 – 6.255 straipsniuose, pagal kuriuos sprendžiamas socialinio draudimo įstaigos reikalavimas atlyginti sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-313/2015).
Dėl nukentėjusio asmens kaltės laipsnio
23. Atsakovas (Draudikas), pasinaudodamas CK bei TPVCA įstatyme įtvirtintą teisę sumažinti ar apskritai atmesti Nukentėjusiojo žalos atlyginimą, bei atsižvelgdamas į CK 1.2, 1.5 bei CPK 4 str. įtvirtintus principus, bei įvertinęs visus žalos byloje esančius įrodymus, priėmė sprendimą žalos išmokos dydį mažinti 30 proc. išmokant likusią 70 proc. išmoką.
24. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nuketėjusysis, kirsdamas važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje, tamsiu paros metu, lyjant (esant rūkui), esant apšviestai tik kairiajai važiuojamosios kelio dalies pusei, neįvertinęs eismo intensyvumo, neįsitikinęs, kad nesudaro kliūties keliu važiuojančioms transporto priemonėms, staigiai metėsi į važiuojamąją dalį. Tai patvirtino liudininkės parodymai. Teisėjų kolegijos peržiūrėtas filmuoto vaizdo medžiagoje esantis įrašas patvirtina aplinkybę, kad Nukentėjusiojo nematyti net liudininkės automobiliui pristabdžius / sustojus. Nukentėjusysis nestovėjo ant eismo juostas skiriančios baltos juostos, kaip teigia Apeliantė. Nesimato ir jokio Nukentėjusiojo dėvimo atšvaito, nors vadovaujantis Kelių eismo taisyklėmis jis yra rekomenduotinas. Nesimato ir „blizgančių batų“, ką nurodo Apeliantas savo Apeliaciniame skunde, nes ikiteisminio tyrimo medžiagoje tokia batų ypatybė nėra fiksuota.
25. 2020 m. gegužės 19 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės paruoštoje specialisto išvadoje Nr. 11Š-42(20) konrečiai konstatuota, kad „Techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų jo dalyviu veiksmai: pėsčiasis A. T., judėdamas į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę, sudarė kliūtį link jo artėjusių automobilių judėjimui, o automobilio „Audi A6“ vairuotojas G. K., artėdamas prie priekyje stabdomos transporto priemonės, nelėtino važiavimo greičio savo eismo juostoje, o važiuodamas vidutiniu ne mažesniu nei 58 km/h greičiu jį lenkė nematydamas ar priekyje minėto automobilio nėra kliūties, dėl to partrenkė per kelio važiuojamąją dalį ėjusį pėsčiąjį A. T.“.
26. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklė - jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.282 str. 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti apskritai atmestas.
27. TPVCAĮ 19 str. 9 dalyje nustatyta, jog „ Jeigu už padarytą žalą yra atsakingi keli asmenys, atitinkami draudikai ir Biuras moka išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui proporcingai atsakingo už padarytą žalą asmens kaltei“.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kaip didelis nukentėjusio asmens neatsargumas, šalinantis didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Konkretaus nurodymo, kaip asmuo turi elgtis konkrečioje situacijoje, kad jo elgesys būtų saugus jam ir aplinkiniams, nevykdymas yra pagrindas daryti išvadą, kad asmuo ignoravo reikalavimus dėl saugaus ir atsargaus elgesio, todėl buvo labai neatsargus (LAT 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, tinkamai įvertino visas aukščiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes bei priėmė pagrįstą sprendimą patvirtindamas atsakovo (Draudiko) priimtą sprendimą Vairuotoją laikyti 70 proc. kaltu dėl kilusio eismo įvykio, atitinkamai sumažinant Nukentėjusiajam mokėtiną sumą 30 proc.
30. Toks kaltės dydžio nustatymas iš esmės atitinka kasacinio teismo praktiką formuojama panašiose civilinėse bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 sausio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-684/2023 konstatavo, kad ieškovė dėl didelio neatsargumo, pasireiškusio nepakankamu rūpestingumu, smarkiai prisidėjo prie žalos jai atsiradimo. Dėl nurodytos priežasties teismas turėjo pagrindą sumažinti ieškovės patirtų nuostolių atlyginimą 30 proc. (CK 6.248 str. 4 dalis, 6.282 str. 1 dalis).
31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pėsčiojo kirtimas važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje ar reguliuojamoje sankryžoje tamsiu, lietingu paros metu, nesant pakankamo kelio apšvietimo, esant intensyviam eismo judėjimui bei kelio perėjimo baigimas, gerai neįsitikinus, nesant kitų artėjančių transporto priemonių, leidžia vertinti tokį elgesį kaip ypatingai rizikingą, pakankamai aiškius ir kiekvienam rūpestingam, atidžiam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantį nukentėjusiojo elgesį. Nukentėjusiojo asmens elgesys vertinamas kaip didelis neatsargumas. Teismas pagrįstai nustatė nuketėjusiojo 30 prc. kaltės proporciją.
Dėl procesinės bylos baigties
32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, bei su jomis susijusią gausią apeliacinės instancijos teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
33. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo.