Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-06-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-176-651/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-14
Bylos Nr.
1A-176-651/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas, Regina Bertašienė
Nuteistasis
V. G.
Advokatai
Alius Galminas
Kategorijos

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-176-651/2018

Teisėjas Valdas Alška Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23607-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Vitai Diekontienei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Prialgauskienei,nuteistajam V. G., jo gynėjui advokatui Aliui Galminui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo gynėjo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės laiką būti namuose nuo 21 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. G. mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2017 m. gegužės 13 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio gyvenamojo namo kieme, V. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia vieną kartą galva smogė N. V. į kaktą, sumušė nukentėjusiajam N. V. kaktą ir sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.Plungės apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog jų pakanka išvadai, kad V. G. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismas bausmę paskyrė vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nustatęs vieną kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertinęs jo charakteristiką, sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, nustatant šios bausmės rūšies, numatytos už šį nusikaltimą, dydį artimą vidurkiui (BK 55 str.). Apeliaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjas advokatas A. Galminas prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. nuosprendį, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis, abejonėmis, nurodyti motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Faktiškai teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo, jo brolio D. V. ir liudytojų D. N. bei A. A. parodymais, kurie yra prieštaringi ir nepatikimi. Teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, visas aplinkybes vertino tik iš kaltinamojo pozicijų, todėl buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.Tvirtina, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų kad V. G. padarė jam inkriminuojamą veiką. Anot apelianto, neatitinka nusikalstamos veikos padarymo laikas. Kaltinime nurodyta, kad veika padaryta 16.30 val., tačiau nukentėjusysis ir liudytojai tvirtino, kad apie 14.00 val. Skiriasi visų liudytojų, t. y. nukentėjusiojo ir jo draugų parodymai dėl paties konflikto eigos. Nukentėjusysis nurodė, kad jam būnant kartu su broliu D. V., D. N. bei A. A., priėjęs neblaivus V. G. trenkė iš savo galvos jam į kaktą ir nuėjo namo. D. V. visai kitaip nurodė įvykio aplinkybes. Teigė, kad jie visi susiruošė eiti žvejoti ir varėsi dviračius, pirmas ėjo D. N., antras D. V. ir iš paskos N. V.. Kažkas atsitiko D. N. dviračiui ir jis sustojo. Prie jo priėjo V. G. laikė už jo dviračio vairo ir neleido jam pavažiuoti. Po kelių minučių D. N. pasivijo priekyje einantį D. V. ir būdamas netoli namo kampo pamatė kaip V. G. su galva trenkė N. V. į kaktą. Liudytojas D. N. nurodė vėl gi skirtingas aplinkybes. Nurodė, kad einant jam pirmam pro V. G. jis sugriebė už dviračio vairo, neleido jam pavažiuoti. Kai jis buvo priėjęs prie namo kampo, pamatė, kad neina N. V. ir kad jis stovi su V. G.. Suprato, kad kažkas atsitiko ir padėję dviratį kartu su D. V. nuėjo prie jo. D. V. paklausė kas atsitiko, tuomet N. V. atsakė, kad V. G. sudavė jam iš galvos smūgį į kaktą. Tokie parodymai, pasak apelianto, tik patvirtina, kad nei D. N. nei D. V. nematė paties smūgio sudavimo. Be to, tarp šių liudytojų nebuvo ir A. A. ir P. M., tačiau nukentėjusysis tvirtino, kad jie buvo ir matė. Apklaustas P. M. patvirtino, kad įvykio nematė, tačiau teismas šių parodymų visiškai neįtraukė į nuosprendį ir jais nesivadovavo. Nėra įrodyta, kad nukentėjusiajam buvo padaryti kokie nors sužalojimai. Jei būtų nukentėjusiajam iškilęs kaktoje guzas, tai būtų susidariusi hematoma. Tai galėtų patvirtinti ekspertas. Liudytojai jokių sužalojimų nematė. Nukentėjusysis nors nurodo, kad kreipėsi į medikus, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Liudytojas P. M. patvirtino, kad nei tą dieną nei sekančia dieną jokių sužalojimų nukentėjusiojo veide nematė. Be to, nors teigia, kad patyrė fizinį skausmą, tačiau jokių turtinių ir neturtinių pretenzijų nereiškia. Liudytojos J. S. ir V. G. patvirtino, kad girdėjo konfliktą tarp V. G. ir kieme buvusių N. V., D. V. ir D. N., tačiau jokio smurto nematė. Nurodo, kad nukentėjusysis duoda melagingus parodymus siekdamas padėti draugui A. A., kurį V. G. apkaltino smurtu. Galbūt siekė kitoje byloje sudaryti susitaikymą, todėl nepagrįstai apkaltino V. G.. Taigi teismas iš esmės rėmėsi prieštaringais liudytojų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais, o visiškai nepagrįstai nesivadovavo liudytojų P. M., V. G. bei J. S. parodymais. Nurodo, kad šioje byloje nepakanka pagrįstų ir abejonių nekeliančių duomenų, jog V. G. padarė nusikaltimą, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kuris vadovaujantis BPK 328 straipsniu turi būti naikinamas. Teismo posėdžio metu prokurorė K. Prialgauskienė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Dėl kaltinamajame akte nurodyto nusikalstamos veikos padarymo laiko nurodė, kad jis nurodytas pagal policijos suvestinėje užregistruoto pranešimo apie įvykį laiką. Nesutinka, kad buvo norima keršyti V. G. ir nurodė, kad A. A. V. G. sumušė tą pačią dieną nuo 18.00 val. iki 18.30 val., kai V. G. prieš N. V. smurtavo dar iki to, apie 16.30 val. Visi liudytojai patvirtino, kad konfliktas įvyko. V. G. agresyvumą įrodo jo elgesys: jis neleido važiuoti D. N. ir laikė jo dviratį bei paties nurodyta aplinkybė, jog norėjo tik pagąsdinti ir imitavo smūgį į kaktą. Agresyvus elgesys tik įrodo, kad V. G. galėjo įvykdyti savo veiksmus. Nuteistasis V. G. ir jo gynėjas teismo posėdžio metu palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti. Apeliacinis skundas atmestinas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu prašoma išteisinti nuteistąjį neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Teigia, jog byloje nepakanka duomenų, patvirtinančių, kad jis nukentėjusiajam su galva sudavė smūgį į kaktą ir taip sukėlė fizinį skausmą.Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Tai yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad patraukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, ar nuteistojo atliktus veiksmus galima prilyginti smurtiniam veiksmui. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas suduodant jam iš galvos į kaktą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks veiksmas atitinka minėto straipsnio dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. kitaip smurtavo.Apelianto manymu, byloje nėra įrodyta, jog jis sudavė nukentėjusiajam į kaktą, todėl padaryta nepagrįsta išvada, jog jis padarė jam inkriminuojamą veiką. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Padarytos išvados atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių V. G. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl įrodymų vertinimo ir teigiama, kad vadovaujantis tik nukentėjusiojo, liudytojų D. N. ir D. V. parodymais, pripažinti V. G. kaltę nebuvo pagrindo, nes jie ne tik suinteresuoti bylos baigtimi, bet ir duoti parodymai yra vienas kitam prieštaringi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, sutinka su apylinkės teismu, kad jais netikėti nebuvo pagrindo.Keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo ir liudytojų nurodyto paties nusikaltimo padarymo laiko. Mano, kad tai esminė aplinkybė, kuri atskleidžia parodymų nenuoseklumą ir jų nepatikimumą. Sutiktina, kad nusikaltimo padarymo laikas nėra tiksliai ir aiškiai nustatytas, kad liudytojų nurodytas laikas skiriasi nuo kaltinime nurodyto laiko, tačiau nesutiktina, jog tai esminė aplinkybė ir verčianti abejoti liudytojų ir nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumu. Nustatyta, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai įvardijo tik apytikslį laiką, kuris iš esmės sutampa su nuteistojo nurodytu laiku. Be to, nė vienas nenurodė, kad įvykis tiksliai įvyko 14.00 val. Buvo nurodyta, jog konfliktas įvyko apie 14.30 val., gal apie 15.00 val. ar 16.00 val. Kita vertus, kaip nurodė prokurorė, kaltinamajame akte nurodytas nusikaltimo padarymo laikas yra policijoje gauto pranešimo apie padarytą nusikaltimą laikas. Taigi netiksliai įvardytas nusikaltimo padarymo laikas šiuo atveju situacijos nekeičia ir nesudaro pagrindo abejoti liudytojų parodymų patikimumu.Apeliaciniame skunde nurodomi ir kiti liudytojų ir nukentėjusiųjų nurodytų įvykio aplinkybių neatitikimai, kurie, anot apelianto, taip pat verčia abejoti jų patikimumu ir teisingumu. Be to, nurodo, kad iš duotų D. N. parodymų matyti, kad paties smūgio sudavimo fakto nematė nei D. N., nei D. V.. Kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais ir konstatuoja, kad abejoti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie sutampa su objektyviais byloje esančiais įrodymais, nėra pagrindo. Nukentėjusysis ir liudytojai D. V. ir D. N. parodė, kad V. G. buvo priėjęs prie N. V.. To neginčija ir pats nuteistasis. Jis iš esmės neginčija, kad atliko ir neva smūgio iš galvos į galvą imitaciją, tačiau liudytojų parodymais patvirtinta, kad tai nebuvo imitacija, o priešingai, jis smūgiavo iš galvos į N. V. kaktą, dėl to N. V. paraudo kakta ir iškilo guzas. D. V. nurodė, kad jis tikrai matė, kad smūgis buvo, jo parodymai nekito. Liudytojas A. A. taip pat patvirtino, kad smūgis tikrai buvo. Nors D. N. paties įvykio nematė, tačiau patvirtino, kad matė paraudusią N. V. kaktą. Neatitikimų tarp šių nurodytų aplinkybių nenustatyta. Faktą, kad tikrai buvo smūgiuota netiesiogiai patvirtina ir iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus gautas garso įrašas, kuris patvirtina, kad D. V. iš karto po įvykio pranešė, jog jo broliui įdaužė kaimynas iš galvos į galvą. Todėl netikėti jų parodymų patikimumu, kurie iš esmės nekito nuo pat pradžių, nėra pagrindo. Kita vertus, abejonių dėl parodymų teisingumo nekyla ir dėl to, kad kitos nurodytos su įvykiu susijusios aplinkybės taip pat atitinka nuteistojo ir liudytojų parodymus. Nukentėjusysis nurodė, kad V. G. išėjo namo ir nepanoro bendrauti su policija. Šios aplinkybės neginčijo ir pats nuteistasis bei patvirtino apklausti policijos pareigūnai. Taigi nuoseklūs ir iš esmės vienas kitam neprieštaraujantys parodymai, leido atskleisti įvykio seką, todėl jais netikėti kolegija neturi pagrindo. Nustatyta, kad neatitinka nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, susijęs su eile kaip jie varėsi dviračius, tačiau toks neatitikimas neturi itin didelės reikšmės parodymų patikimumui ir teisingumui. Iš parodymų matyti, kad vienas kitą lenkė, be to, D. N. nors nurodė, kad už jo ėjo N. V., tačiau nebūtinai galėjo pamatyti, kaip D. V. aplenkė brolį N. V.. Kita vertus, neaišku kokį konkrečiai momentą nurodė nukentėjusysis ar abu liudytojai. Abejoti parodymų patikimumu nesudaro ir aplinkybė, jog tik nukentėjusysis nurodė, kad įvykį matė ir A. A.. A. A. nurodė, kad jis buvo kieme maždaug apie 13 m. nuo N. V., pamatęs, kad V. G. sudavė smūgį, jis į konfliktą nesikišo, nuėjo pas P. M.. Liudytojai D. V. ir D. N. prie nukentėjusiojo priėjo tik po smūgio sudavimo į galvą, todėl nebūtinai turėjo pamatyti A. A., kuris buvo nuėjęs pas P. M.. Dėl liudytojų V. G., J. S. ir P. M. parodymų nurodytina, kad nė vienas iš šių liudytojų nematė, kad buvo suduota į galvą, nepatvirtino, kad matė nukentėjusiojo paraudusią kaktą ar panašiai, tačiau nė vienas iš jų tiesiogiai prie nukentėjusiojo iš karto po įvykio nebuvo priėję, nebendravo ir po to. P. M. nurodė, kad su N. V. bendravo gal po dviejų, trejų dienų (t. 2, b. l. 34), todėl nebūtinai turėjo pamatyti paraudimą kaktoje ar guzą. Ekspertizė nukentėjusiajam taip pat atlikta po kelių dienų ir nebuvo nustatyta objektyvių sužalojimo žymių veido srityje (t. 1, b. l. 100). Taigi remtis šių liudytojų parodymais, kaip paneigiančiais padarytą nusikalstamą veiką, teismas neturėjo jokio pagrindo. Atmestini ir skundo argumentai, jog nukentėjusysis norėjo atkeršyti V. G. už tai, kad jis parašė pareiškimą dėl A. A. panaudoto smurto prieš jį. Visiškai pagrįstai apylinkės teismas tarp A. A. ir V. G. įvykusio konflikto nesusiejo su šiuo įvykiu, nes jis įvyko po to, kai V. G. sukėlė fizinį skausmą N. V.. Be to, apie įvykį iš karto buvo pranešta pagalbos telefonu, todėl manyti, kad N. V. tik norėdamas atkeršyti V. G. kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nėra pagrindo. Kita vertus, ikiteisminis tyrimas pradėtas po kelių dienų, o ne po pusės metų, kaip tvirtina nuteistasis ir tai paneigia galimą kerštą. Kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje įrodymų visetas patvirtina, kad V. G. su galva sudavė smūgį N. V. į kaktą. Ir nors nėra medicininės pažymos, nes kaip nurodė pats N. V. į medikus nesikreipė, tačiau toks smurtavimo faktas, kaip nurodyta ekspertizės išvadoje, gali būti kvalifikuojamas kaip fizinio skausmo sukėlimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad nukentėjusiajam nuteistasis sukėlė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius. Kadangi byloje esančių įrodymų visetu įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. G. kaltą padarius šią veiką ir paskyrė jam bausmę, kuri atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą ir nuteistojo asmenybę. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl V. G. nuteisimo, todėl naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. G. gynėjo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą.

Teisėjai Regina BertašienėDalia KursevičienėLinas Pauliukėnas