Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Čer ir KO“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2020 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. A30-1652/20, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. kovo 15 d. pareiškėjai UAB „Čer ir KO“ išdavė licenciją Nr. (duomenys neskelbtini) verstis mažmenine prekyba alumi, alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procentų.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktorius 2018 m. sausio 22 d. pavedė atlikti neplaninį ūkio subjektų patikrinimą, kurio pagrindu 2018 m. sausio 23 d. atliktas pareiškėjos neplaninis patikrinimas, siekiant nustatyti, kaip ji laikosi Alkoholio kontrolės įstatymo bei Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių reikalavimų. Departamento 2018 m. sausio 23 d. faktų fiksavimo protokole Nr. ATK2-017 ir 2018 m. vasario 14 d. protokole Nr. ATK2-08 užfiksuota, kad 2018 m. sausio 23 d. apie 22³⁵ val. mažmeninės prekybos vietoje pareiškėjos vadovas pardavė kitam asmeniui du butelius alaus, patikrinimo metu taip pat rasti laikomi ir parduodami alkoholiniai gėrimai, kuriems nepateikti juridinę galią turintys privalomi tų alkoholinių gėrimų įsigijimo arba gabenimo dokumentai. Pareiškėjai 2018 m. vasario 15 d. surašytas pranešimas Nr. S-520(3), kuriuo pareiškėja informuota apie 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir pažeidimus, pranešta, kad 2018 m. kovo 29 d. bus nagrinėjama pareiškėjos padaryto pažeidimo byla. Departamentas 2018 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. ATK2-30/18 paskyrė pareiškėjai 300 baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 11 punkto, 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies 2 punkto pažeidimus.

Pareiškėja, minėtą nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau šis 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nutarčiai, Departamentas 2020 m. birželio 12 d. pranešimu Nr. S-1598 (3) informavo Administraciją apie pareiškėjos padarytus licencijuojamos veiklos pažeidimus ir jos atžvilgiu priimtą įsigaliojusį nutarimą, atkreipdamas dėmesį į tai, kad už nutarime konstatuotus pažeidimus AKĮ 34 straipsnio 16 dalyje numatyta, kad licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, pažeidusiems AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir (ar) 9 punktų, 2 dalies 2, 4 ir (ar) 7 punktų reikalavimus, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, kurioje nustatytas pažeidimas, galiojimas panaikinamas ir nauja licencija neišduodama vienus metus nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos.

Administracija remdamasi Departamento pranešimu bei minėto įstatymo 34 straipsnio 16 dalimi, Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 „Dėl didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių patvirtinimo” (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) 6, 58 punktais, priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo panaikino pareiškėjai 2010 m. kovo 15 d. išduotą licenciją Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nesutinka su ginčijamu įsakymu, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotos licencijos galiojimas. Teigia, jog nutarimu konstatuotų pažeidimų pobūdis ir mastas yra mažareikšmiai, o pažeidimai padaryti dėl sąžiningo suklydimo. Nurodo, jog nuo licencijos išdavimo dienos iki šiol nėra padariusi nei vieno AKĮ reikalavimų pažeidimo, nėra bausta administracine tvarka, o padariusi pažeidimą sumokėjo baudą. Todėl šios, pareiškėjos nuomone, lengvinančios aplinkybės turėjo būti įvertintos prieš priimant ginčijamą įsakymą. Pareiškėjos vertinimu, panaikinus pareiškėjai išduotos licencijos galiojimą būtų pažeisti teisingumo ir protingumo kriterijai, o įmonė turėtų nutraukti vykdomą veiklą.

Administracija nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais argumentuodama tuo, kad AKĮ 34 straipsnio 16 dalies dispozicija aiškiai nustato, kad įmonės turimai alkoholio prekybos licencijai panaikinti užtenka tik nustatyti faktinę aplinkybę apie konkretaus pažeidimo, nurodyto 34 straipsnio 16 dalyje, padarymą, nevertinant nei šių pažeidimų atlikimo priežasčių, nei dažnumo, nei kitų aplinkybių, neturinčių reikšmės pažeidimo kvalifikavimui ir atitinkamai – sankcijos už pažeidimą skyrimui.

Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Pažymėtina, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-822/2017).

Teisėjų kolegija nustatė, jog Departamentas 2018 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. ATK2-30/18 paskyrė pareiškėjai 300 Eur baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 11 punkto, pažeidimus, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas įsakymas.

AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 2 punktą, draudžiama įmonėms, Europos juridiniams asmenims bei jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.

Sistemiškai išanalizavus AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 2 dalies 2 punktus, matyti, jog draudžiama įmonėms laikyti alkoholio produktus, neturint juridinę galią turinčių privalomų tokių produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Minimose teisės normose įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio. Draudimas yra formalus, nėra siejamas su pasekmėmis arba alkoholio laikymo tikslais, motyvais bei alkoholio valdymo faktu ar laikymo trukme.

AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 11 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos mažmeninės prekybos vietose (išskyrus savivaldybių tarybų ribojamus atvejus). Šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems tarptautinio susisiekimo traukiniuose, laivuose, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, neapmuitinamose parduotuvėse ir specialiosiose prekybos vietose.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių bei priimto Departamento 2018 m. kovo 29 d. nutarimo nėra. Kaip pirmiau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 10 d. nutartimi patvirtino Departamento nustatytus pažeidimus. Todėl įvertinus šias teisės aktų nuostatas, LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, jei tam tikras individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tai tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kuriais remiantis priimtas individualus administracinis aktas, asmeniui sukeliantis materialiąsias teisines pasekmes, ir tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose Nr. A-327-146/2015, Nr. A-1266-624/2015 ir kt.).

AKĮ 34 straipsnio 16 punkte numatyta, kad licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, pažeidusiems šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir (ar) 9 punktų, 2 dalies 2, 4 ir (ar) 7 punktų reikalavimus, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, kurioje nustatytas pažeidimas, galiojimas panaikinamas ir nauja licencija neišduodama 1 metus nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos.

Pažymėtina, jog pagal AKĮ 34 straipsnio 16 dalies nuostatas nenumatyta licenciją išduodančiai institucijai pareigos aiškintis bei vertinti, dėl kokių priežasčių, kokiomis aplinkybėmis ir kieno iniciatyva įmonėje buvo padarytas licencijuojamos veiklos pažeidimas, už kurio padarymą įmonės turima licencija pagal AKĮ 34 straipsnio 16 dalies nuostatas yra panaikinama ir neišduodama vienerius metus. Šios nuostatos taip pat nenumato ir galimybės atliktus pažeidimus vertinti kaip mažareikšmius, individualizuoti pažeidimų atlikimo pasekmes pagal tai, ar pažeidimai buvo atlikti tyčia, ar atlikti pirmą kartą, ar vykdomi sistemingai ir kt. Minėtos nuostatos dispozicijoje aiškiai numatyta, kad įmonės turimai alkoholio prekybos licencijai panaikinti užtenka tik nustatyti faktinę aplinkybę apie konkretaus pažeidimo, nurodyto 34 straipsnio 16 dalyje, padarymą, nevertinant nei šių pažeidimų atlikimo priežasčių, nei dažnumo, nei kitų aplinkybių, neturinčių reikšmės pažeidimo kvalifikavimui ir atitinkamai, sankcijos už pažeidimą skyrimui. Taigi, vertindama Departamento pranešime pateiktą informaciją ir priimdama ginčijamą įsakymą, Administracija neturėjo šiuo atveju papildomai įvertinti ir nustatyti papildomas aplinkybes, turinčias reikšmės pažeidimo kvalifikavimui, sankcijos skyrimui. Priimant ginčijamą įsakymą atsakovei pakako to fakto, kad pareiškėja padarė tokius pažeidimus, todėl Administracija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu bei Departamento pateiktu pranešimu, pagrįstai priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotos licencijos galiojimą. Pažymėtina, jog Administracija nagrinėjamu atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, veikė savo kompetencijos bei teisės aktų ribose. Ne kartą administracinių teismų praktikoje pažymėta, jog Administracijos įsakymai, kuriais nuspręsta ūkio subjektams panaikinti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimą, nėra naikinti, kadangi tokie įsakymai yra teisėti, neprieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, o griežtas AKĮ nuostatų aiškinimas grindžiamas poreikiu užtikrinti ir šių teisės normų saugomas vartotojų teises bei būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-43-520/2016).

Kaip jau minėta, Administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra įgaliotas spręsti dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo, neturi pasirinkimo teisės spręsti panaikinti licenciją ar jos nepanaikinti, jeigu buvo padarytas AKĮ 34 straipsnio 16 dalyje nurodytas teisės pažeidimas, ir ji privalo licenciją panaikinti. Kaip seka iš įsakymo turinio, jame yra nurodoma, kokiais teisės aktais vadovaujamasi, nurodytas Departamento raštas, kuriuo remtasi priimant skundžiamą Įsakymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad licencijos galiojimo panaikinimas šiuo atveju būtų per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui sankcija ir dėl to neteisinga. Pažymėtina, jog ekonominę sankciją, t.y. licencijos panaikinimą, teismas gali pripažinti neteisinga ir dėl to nuspręsti, jog ji neturi būti taikoma tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai tokia sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam pažeidimui.

Įvertinusi bylos faktines aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija, daro išvadą, jog Administracijos Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įgalioto subjekto, atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Čer ir KO“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.