Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui LUAB „Švytūnas“ iš atsakovų G. K. ir AB SEB Vilniaus banko solidariai 84 886,28 Lt žalos atlyginimą ir po 250 Lt advokato pagalbai apmokėti, priteisė iš atsakovų G. K. ir AB SEB Vilniaus banko po 1 273,29 Lt žyminio mokesčio bei 46,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą valstybei.

Teismas konstatavo, kad UAB „Švytūnas“ buvo padaryta žala, nes įmonė negavo pinigų, kuriuos atsakovas AB SEB Vilniaus bankas išdavė atsakovui G. K. . Teismas nurodė, kad įmonė neteko 84 886,28 Lt, kurie buvo jos sąskaitoje, todėl darytina išvada, kad žala įmonei pasireiškė tiesioginiais nuostoliais. Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, jog UAB „Švytūnas“ negalėjo būti padaryta žala, nes šiuos pinigus būtų nurašiusi įmonės kreditorė – Telšių apskrities VMI neginčo tvarka, todėl žala padaryta VMI, o ne įmonei. Teismas pažymėjo, kad skolos yra viena iš įmonės turto sudedamųjų dalių ir už jų padengimą yra atsakinga įmonė savo turtu, be to, įvertintina tai, kad vienas iš juridinių asmenų pasibaigimo pagrindų yra juridinio asmens likvidavimas dėl bankroto. Teismas nurodė, kad išanalizavus į bylą pateiktus įrodymus dėl ieškovo turto vertės bankroto bylos iškėlimo dienai, darytina išvada, kad Telšių apskrities VMI kreditorinis reikalavimas buvo vienas iš pagrindų iškelti UAB „Švytūnas“ bankroto bylą ir per bankroto procedūrą ją likviduoti. Teismas pažymėjo, kad įmonei iškėlus bankroto bylą ir paskyrus administratorių, jis atstovauja visų kreditorių interesams, todėl atsakovo pozicija dėl netinkamo ieškovo yra teisiškai nepagrįsta.

Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovo G. K. atžvilgiu turi būti sprendžiamas deliktinės atsakomybės klausimas, nes žala įmonei buvo padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais ir dėl to turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas pažymėjo, kad analizuojant atsakovo veiką atkreiptinas dėmesys į susiklosčiusio teisinio santykio specifiką. Nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas G. K. nuo 2004 m. birželio 7 d. iki 2004 m. birželio 9 d. buvo UAB „Švytūnas“ direktoriumi ir pagal tuo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio redakciją įmonės vadovas buvo vienasmenis valdymo organas, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1203/2001 teismams yra išaiškinta, kad po 1998 m. balandžio 17 d. atsiradusiems akcinių bendrovių administracijos vadovų žalos, padarytos bendrovei, santykiams taikytinos akcinių bendrovių įstatymo, CK normos, o darbo teisinius santykius reglamentuojančios normos netaikytinos, nes iš esmės direktoriaus ir įmonės teisiniai santykiai yra pavedimo. Teismas nurodė, kad atsakovui G. K. nepateikus įrodymų, kad jis ginčo sumą išleido įmonės interesais, darytina išvada, kad jis veikė neteisėtai, pažeisdamas Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje nurodytą bendrą pareigą veikti įmonės interesais. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo G. K. paaiškinimas patvirtina, kad jis siekė veikti priešingai įmonės interesams, tačiau analizuojant priežastinį ryšį tarp atsiradusių pasekmių ir atsakovo veikos, darytina išvada, kad priežastinis ryšys tarp atsiradusių pasekmių yra ne tik atsakovo G. K. veiksmai, bet ir atsakovo banko veiksmai, nes jei bankas nebūtų padaręs klaidos, atsakovas G. K. ginčo sumos nebūtų gavęs, o jei atsakovas G. K. būtų ginčo sumą išleidęs įmonės interesais, banko klaida nebūtų susijusi priežastiniu ryšiu su padaryta žala. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovo G. K. veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis ir dėl to iš jo priteistinas žalos atlyginimas ieškovui.

Teismas nurodė, kad atsakovo G. K. pozicija dėl ieškinio dalyko ir pagrindo tapatumo nutrauktoje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-177-370/2006 yra nepagrįsta, nes nurodytoje civilinėje byloje ieškovas buvo nurodęs kitas faktines aplinkybes, t. y. tai, kad atsakovas G. K. neatsiskaitė įmonei už gautus iš kitų asmenų 947 113, 03 Lt, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje faktinis ieškinio pagrindas yra kitas - solidarioji atsakomybė su banku.

Teismas konstatavo, kad atsakovo AB SEB Vilniaus banko veikoje yra ir deliktinės, ir sutartinės civilinės atsakomybės požymių, bei nurodė, kad ieškovas įrodė, jog šio atsakovo veikoje buvo CK 6.256 straipsnyje išvardyti pagrindai sutartinei atsakomybei atsirasti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas AB SEB Vilniaus bankas pripažino faktą, jog 2004 m. birželio 7 d. – 2004 m. birželio 9 d. UAB „Švytūnas“ buvo banko klientas ir turėjo šiame banke atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau įmonės kreditoriui nurodė, kad įmonė banke sąskaitų neturi. Atsakovas AB SEB Vilniaus bankas iš esmės neginčija, jog padarė klaidą ir jo įrodinėjamos aplinkybės dėl raštų gavimo datos šios klaidos buvimo nepaneigia, nes bylos medžiaga patvirtina, kad Telšių apskrities VMI 2004 m. birželio 7 d. buvo atsakyta, jog ši įmonė sąskaitų neturi. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovas AB SEB Vilniaus bankas nevykdė kliento aptarnavimo sutarties, nes teigė, jog tokio kliento nėra. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1345/2005 išaiškino, jog bankui, kaip specializuotai kredito įstaigai, keliami aukštesni atidumo reikalavimai. Teismas nurodė, kad VMI pranešimas patvirtina, jog užklausime buvo nurodytas ne tik įmonės kodas, bet ir pavadinimas, todėl bankas, kaip specializuota kredito įmonė, juridinio asmens paiešką galėjo vykdyti ir remiantis kitu juridinio asmens požymiu – pavadinimu. Teismo nuomone, paminėtas sutartinės civilinės atsakomybės pagrindas yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis ieškovui, nes jei atsakovas būtų radęs ieškovo banko sąskaitą, įmonė ginčo suma būtų sumažinusi Telšių apskrities VMI kreditorinį reikalavimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo AB SEB Vilniaus banko veikoje yra ir deliktinės civilinės atsakomybės požymių, susijusių priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis. Teismas nurodė, kad įmonės administratorius atstovauja ir kreditorių interesams, todėl analizuotina banko deliktinė atsakomybė VMI atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusi Mokesčių administravimo įstatymo 55 straipsnio redakcija įpareigojo visas kredito įstaigas pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie visas juridinių asmenų sąskaitas per 3 darbo dienas, o atsakovas AB SEB Vilniaus bankas, remiantis bylos medžiaga šios pareigos neįvykdė, nors pagal jam keliamus aukštus profesinius reikalavimus privalėjo įvykdyti ir dėl šio neveikimo Telšių apskrities VMI 2004 m. birželio 4 d. nurodymas buvo įvykdytas ne per 3 dienas, o atsiuntus vėlesnį 2004 m. birželio 15 d. nurodymą, t. y. po to, kai ginčo suma buvo išduota atsakovui G. K. .

Teismas nurodė, kad žalos atlyginimas ieškovui priteistinas iš atsakovų solidariai, kadangi CK 6.6 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.