Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. Ž. pripažintas kaltu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu paskirta laisvės apribojimo bausmę pakeista į laisvės atėmimo bausmę santykiu (1:2).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu už viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimą skirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu, paskirta subendrinta 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu, paskirtos 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį bausmės, skirtos 2012 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu, galutine bausme S. Ž. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, S. Ž. laikinajame sulaikyme nuo 2011-08-27 18.20 val. iki 2011-08-28 10.50 val. išbūtas laiką prilygintas 1 (vienai) laisvės atėmimo dienai ir įskaitytas į paskirtą bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu (2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), S. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Iš S. Ž. nukentėjusiajai S. G. priteista 3500 (trys tūkstančiai penki šimtai) litų proceso išlaidų (advokato pagalbai apmokėti).

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 27 d. apie 18.15 val., viešoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, t. y. plūsdamasis necenzūriniais žodžiais, ir vandališkais veiksmais, nuo nukentėjusiosios S. G. galvos nutraukdamas akinius nuo saulės ir juos numesdamas ant žemės ir sutrypdamas, paimdamas jos mobiliojo ryšio telefoną „Iphone3“ ir mesdamas jį į žemę ir sudaužydamas, taip sugadindamas nukentėjusiajai S. G. priklausantį turtą ir padarydamas 1800 Lt turtinę žalą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį netinkamai įvertino įrodymus, ir tai, kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl S. Ž. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis dėl S. Ž. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Taip pat teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą būtų objektyviai ar subjektyviai šališkas. Vien tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso dalyviai, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nelaikytina šališkumu.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

Pirmosios instancijos teismas S. Ž. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį konstatavo, kad S. Ž. plūdosi necenzūriniais žodžiais bei S. G. akinius ir telefoną tyčia sudaužė (duomenys neskelbtini) gatvėje, kurios priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia. Neabejotina ir tai, jog taip elgtis S. Ž. skatino asmeniniai motyvai. Teismų praktikoje asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis Nr. 2K-318/2012). Pagal nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes S. Ž. dėl menkavertės priežasties, supykęs dėl to, jog S. G. atsiliepė į telefono skambutį, ir siekdamas jai už tai atkeršyti, pasirinko tokią vietą ir tokį keršto realizavimo būdą, kuriuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Viešoje vietoje plūsdamas nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, dėl menkavertės dingsties atlikdamas veiksmus, pažeidžiančius geros moralės normas ir darančius akivaizdžią turtinę žalą nukentėjusiajai, t. y. nutraukdamas jai nuo galvos akinius ir juos sutrypdamas, paimdamas mobiliojo ryšio telefoną, mesdamas jį į žemę ir sudaužydamas, kaltinamasis akivaizdžiai demonstravo įžūlų elgesį ir vandališkus veiksmus. Taip veikdamas, būdamas suaugęs ir sąmoningas asmuo, S. Ž. suvokė, kad savo veiksmais ne tik žemina nukentėjusiąją, gadina jos turtą, tačiau pažeidžia ir visuomenėje priimtas elgesio normas, demonstruoja nepagarbą viešoje vietoje esantiems ir galintiems į ją patekti aplinkiniams. Teismo vertinimu, nors pagal bylos aplinkybes S. Ž. veikė nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais neabejotinai turėjo numatyti ir numatė, kad visuomenės rimtis ar tvarka dėl jo veiksmų bus sutrikdyta, todėl padarinių atžvilgiu veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Dėl kaltinamojo veiksmų viešoji rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdyta, nes S. Ž. gatvėje sukeltą triukšmą išgirdusi namo 5-ajame aukšte liudytoja L. K. išėjo į balkoną ir nutraukė leidžiamą laisvalaikį svečiuose, be to, necenzūrinius žodžius, S. Ž. keliamą triukšmą, remiantis liudytojo R. Z. parodymais, girdėjo ir kiti gatve einantys praeiviai.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl toliau dėstomų motyvų.

Pirmosios instancijos teismas S. Ž. veiksmus kvalifikavo kaip įžūlų elgesį, t. y. plūsdamasis necenzūriniais žodžiais, ir vandališkais veiksmais, nuo nukentėjusiosios S. G. galvos nutraukdamas akinius nuo saulės ir juos numesdamas ant žemės ir sutrypdamas, paimdamas jos mobiliojo ryšio telefoną „Iphone3“ ir mesdamas jį į žemę ir sudaužydamas, taip sugadindamas nukentėjusiajai S. G. priklausantį turtą ir padarydamas 1800 Lt turtinę žalą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką...“. Taigi dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais veiksmais, kokie – vandališkais.

Teismų praktikoje įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas. Pažymėtina, kad atsakomybė už turto gadinimą bei naikinimą yra numatyta ir kitose baudžiamojo įstatymo normose (kasacinės nutartys Nr. 2K-513/2010 Nr. 2K-429/2012).

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomenės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, kt.).

Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-241/2009, 2K-369/2012 ir kt.). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo S. Ž. veiksmus kaip įžūlų elgesį vertino dėl to, kad dėl jo gatvėje sukeltą triukšmą išgirdusi namo 5-ajame aukšte liudytoja L. K. išėjo į balkoną ir nutraukė leidžiamą laisvalaikį svečiuose, be to, necenzūrinius žodžius, S. Ž. keliamą triukšmą, remiantis liudytojo R. Z. parodymais, girdėjo ir kiti gatve einantys praeiviai.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji S. G. ir nuteistasis S. Ž. prieš 2011-08-27 įvykį gyveno kartu nesusituokę trejus metus ir turi bendrą sūnų. Likus keliems mėnesiams iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio jie išsiskyrė. Išsiskyrimą, be kita ko, kaip galima spręsti iš S. Ž. ir S. G. parodymų, lėmė ir tai, jog S. Ž. buvo nepatenkintas S. G. dalyvavimu „(duomenys neskelbtini)“ projektuose, dažnomis išvykomis į užsienį. S. G. ir S. Ž. išsiskyrus, sūnus liko gyventi su motina. 2011-08-27 nuteistasis S. Ž. atvyko į (duomenys neskelbtini) pasimatyti su sūnumi. S. Ž. ir S. G., pasiėmę sūnų, išėjo pasivaikščioti po miestą, nuėjo prie (duomenys neskelbtini) ežero. Tarpusavyje iš pradžių bendravo normaliai ir, kaip matyti iš S. Ž. parodymų teisiamajame posėdyje ir ikiteisminiame tyrime (1 t. 140–141 b. l.), net vėl svarstė bendro gyvenimo galimybę. Vakarop susiruošė grįžti namo. Einant (duomenys neskelbtini) gatve, netoli konservatorijos pastato, S. G. į mobilųjį telefoną paskambino draugas iš JAV. S. G. į skambutį atsiliepė ir pradėjo kalbėti telefonu. S. Ž. supyko, kad S. G., būdama su juo ir po judviejų svarstytos bendro gyvenimo galimybės, atsiliepė į kito vyro skambutį, ir tarp kaltinamojo bei nukentėjusiosios įvyko konfliktas.

Liudytoja L. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad būdama svečiuose pro atidarytas balkono duris namo 5-ame aukšte išgirdo gatvėje triukšmą ir išėjo į balkoną pasižiūrėti. Triukšmą kėlė vyras ir moteris. Jie ginčijosi ir barėsi. Vyras buvo emocingas, moteris taip pat. Abu barėsi žodžiais. Kad jie barasi, suprato iš gestų. Keiksmažodžių negirdėjo. Ėjo (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) pastato link universiteto. Gatvėje aplinkui žmonių nebuvo. Vyras viena ranka laikė vežimėlio rankeną, o kita ranka gestikuliavo. Vežimėlis buvo prie pat šaligatvio bortelio. Bijodama, kad vežimėlis nenukristų, dėl vaiko saugumo paskambino į policiją ir pranešė, kad vyksta ginčas, vyras muša moterį, iškilęs pavojus vaikui. Kad vyras muštų moterį, nematė, paskambinusi į policiją taip pasakė tik norėdama, kad greičiau atvyktų policijos pareigūnai, nes bijojo, kad vežimėlis su vaiku nenukristų. Vyras vežimėlio nebuvo paleidęs.

Iš šių parodymų matyti, kad konfliktas tarp nuteistojo S. Ž. ir nukentėjusios S. G. kilo jiems aiškinantis asmeninius santykius. Tai, kad nukentėjusioji S. G. neįvykdė S. Ž. reikalavimo nutraukti pokalbį telefonu su kitu vyriškiu, S. Ž. tapo dingstimi nukentėjusios atžvilgiu naudoti necenzūrinius žodžius, to neneigia ir pats nuteistasis, ir taip išreikšti nepasitenkinimą dėl, jo manymu, neleistino nukentėjusios elgesio. Ši aplinkybė rodo, kad S. Ž. veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos į nukentėjusiosios pažeminimą, bet ne į viešosios tvarkos sutrikdymą.

Nusikalstamos veikos motyvai yra esminis požymis, atribojantis viešosios tvarkos pažeidimą nuo tarpusavio asmeninių santykių aiškinimosi. Liudytojos L. K. parodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad viešoji tvarka buvo pažeista nuteistajam S. Ž. necenzūriniais žodžiais įžeidinėjant nukentėjusiąją S. G.. Liudytoja parodė, kad ji išgirdusi gatvėje triukšmą, išėjusi į balkoną pamatė, kad gatvėje ginčijosi vyras ir moteris, abu barėsi emocingai, gestikuliavo, keiksmažodžių negirdėjo. Policiją iškvietė tik tam, kad bijojo, jog vyrui ir moteriai besiginčijant nenukentėtų vežimėlyje buvęs vaikas.

Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Byloje nenustatyta, kad būtent tik dėl nuteistojo S. Ž. keliamo triukšmo būtų sutrikdytas L. K. poilsis. Liudytoja L. K. parodė, kad į balkoną išėjo išgirdusi triukšmą ir pamatė gatvėje besiginčijančius vyrą ir moterį. Kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis Nr. 2K-126/2006). Taigi nėra nustatyta būtino BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikalstamos veikos objektyviojo požymio visuomenės rimties trikdymo necenzūriniais žodžiais, nes nenustatytas nė vienas liudytojas, kuris betarpiškai būtų matęs įvykį ir dėl to būtų patyręs pažeminimą, išgąstį ar pan. Tai, kad liudytojas R. Z. parodė, jog nuteistasis S. Ž. prie (duomenys neskelbtini) universiteto bibliotekos šaukė ant nukentėjusiosios, atvykusių policijos pareigūnų nematė, aplinkui vaikščiojo žmonės, važiavo automobiliai, negali būti laikoma viešosios tvarkos kaip nusikalstamos veikos, padarymu, nes nenustatyta, kad tie žmonės kaip nors būtų į tai reagavę, jautęsi pažeminti, sutrikdyta viešoji tvarka ar pan.

Nustatęs minėtas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad S. Ž. neturėjo tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimties ar tvarkos, todėl jo veikoje nėra jam inkriminuoto viešosios tvarkos pažeidimo būdo – įžūlaus elgesio.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas vandališkais S. Ž. veiksmus, neįsigilino į sąvokos prasmę ir be pagrindo pripažino juos viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu. Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas.

Pirmosios instancijos teismas S. Ž. tyčios turinį nustatė remdamasis nukentėjusiosios S. G. parodymais. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji S. G. parodė, kad su S. Ž. ir vaiku kartu bevaikščiojant, jai paskambino draugas iš Amerikos. Telefonu su draugu kalbėjo apie bendrus planus, nes ji Amerikoje turėjo dalyvauti viename projekte. S. Ž. jų pokalbį girdėjo, kadangi jis yra labai pavydus, išgirdęs, kaip ji kalba su draugu, pribėgo ir trenkė jai vieną kartą kumščiu į galvą, tempė už plaukų. Be to, S. Ž. tyčia numetė ir sutrypė jos akinius. Sūnus buvo vežimėlyje šalia jos. S. Ž. pradėjo stumti vežimėlį, ji ėjo iš paskos. Eidama paskambino pagalbos telefonu „112“, pranešė, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, šalia universiteto, smurtauja ir mušasi. Paskambinusi, telefoną įdėjo į rankinę. S. Ž. galėjo girdėti, kaip ji skambina, nes atstumas tuo metu tarp jų buvo maždaug 4 metrai. S. Ž. paėmė iš jos rankų rankinuką, naršė, ištraukė telefoną ir trenkė jį į žemę. Paėmė iš rankinės piniginę ir ištraukė pinigus – 1000 Lt. Tai įvyko prie universiteto. Čia pat S. Ž., pasiėmęs peilį, jai grasino, sakydamas, kad užmuš ją, vaiką, o po to ir pats nusižudys. Peilį buvo pridėjęs prie sūnaus. Tada ji ėmė sakyti, kad myli S. Ž., kad jie nebesipyktų.

Byloje nenustatyta liudytojų, kurie būtų matę, kaip buvo sugadinti telefonas ir akiniai, t. y. patvirtintų nukentėjusios ar nuteistojo parodymus ir dėl tokių nuteistojo veiksmų būtų šokiruoti.

S. Ž. nuosekliai teigė, kad tarp jo ir nukentėjusios S. G. įvykusio konflikto metu reikalavo nutraukti pokalbius telefonu su kitais vyrais, o jai to nepadarius, norėdamas atimti telefoną netyčia jį išmetė ant žemės, bei atimant telefoną galėjo numesti nuo nukentėjusiosios galvos akinius. S. Ž. veiksmai buvo nukreipti ne į turto sugadinimą, tai buvo siekis nutraukti nukentėjusiosios S. G. pokalbius telefonu su kitais vyrais, kai jis yra kartu su nukentėjusiąja, ir ši nuteistojo versija objektyviais byloje esančiais įrodymais nepaneigta. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie S. Ž. elgesio paskatas, minėtos aplinkybės nevertino, todėl teismo išvada, kad S. Ž. elgesio paskatos buvo chuliganiškos, nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo ir nukentėjusios tarpusavio asmeninių santykių aiškinimąsi viešoje vietoje vertindamas kaip viešosios tvarkos pažeidimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, rėmėsi Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir konkrečiai kasacine nutartimi Nr. 2K-318/2012.

Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškintis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas) (kasacinė byla 2K-7-76/2012).

Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, taikydamas precedentą, negalėjo remtis minėta nutartimi, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo nagrinėjamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Baudžiamasis įstatymas nenubrėžia aiškios ribos tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą, dėl to kyla šių dviejų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo problema. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012). Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

S. Ž. nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. BK 11 straipsnio 1 dalis nusikaltimą apibrėžia kaip pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šiame BK straipsnyje įtvirtinti nusikaltimo požymiai. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai.

Tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką (pvz., dėl susiklosčiusių tradicijų rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir pan. vietose, tuo tarpu sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos) ir kt.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad S. Ž. neteisėti veiksmai – įvykio metu necenzūrinių žodžių vartojimas, akinių ir telefono sugadinimas – pagal savo pavojingumo laipsnį (veiksmai truko trumpai ir nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių) gali užtraukti ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal ATPK 174 straipsnį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamoji byla S. Ž. nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą iš nuteistojo S. Ž. priteisti 3500 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusios prašymą ir iš S. Ž. priteisė 3500 Lt advokato pagalbai apmokėti.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad S. Ž. išteisintinas, neįrodžius, jog buvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netenkina nukentėjusios S. G. prašymo jos patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.