- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-02
- Bylos Nr.
- A-525-991-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos, Lietuvos
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės merui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba (toliau – ir Tarnyba) prašymu (b.l. 4–8) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės merą (toliau – ir Meras), įgyvendinant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 11 punktu suteiktus įgaliojimus kontroliuoti ir prižiūrėti savivaldybės viešojo administravimo institucijų veiklą, kaip jos įgyvendina įstatymus, užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, ir kad per savaitę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“, 2008 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. T2-298 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T2-298) ir 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. T2-50 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. T2-298 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T2-50) būtų paskelbti Įstatymo nustatyta tvarka.
Nurodė, kad, vykdydamas Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą, nustatė, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos priimtas norminis teisės aktas – 2003 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), nebuvo paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra negaliojantis ir negali būti vykdomas, taip pat yra negaliojantys ir vėlesni sprendimai, priimti keičiant minėtą sprendimą. Todėl 2009 m. gegužės 13 d. Klaipėdos miesto savivaldybės merui pateiktas reikalavimas Nr. (5.1)-TR-120, kuriuo pareikalauta užtikrinti Įstatymo 12 straipsnio įgyvendinimą, Įstatymo nustatyta tvarka paskelbti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimus (2003-03-27 Nr. 1-97, 2008-07-31 Nr. T2-298, 2009-02-26 Nr. T2-50), reglamentuojančius Tarybos narių veiklos apmokėjimą, o iki paskelbimo tokių sprendimų neįgyvendinti. Pažymėjo, jog Meras per Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą terminą pareiškėjui nepranešė nei apie sprendimą dėl tokio reikalavimo vykdymo ar nevykdymo, nei paprašė atidėti reikalavimo įvykdymo terminą. Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsniu, Įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A5-632/2003), pažymėjo, jog Sprendimas detalizuoja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnyje numatytą savivaldybės tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarką, nustato elgesio taisykles rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų grupei, numatytas taikyti daug kartų, susijęs su savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimu ir kontrole, todėl pagal savo turinį nėra individualaus pobūdžio. Padarė išvadą, jog Sprendimas yra norminis teisės aktas, kuris įsigalioja ir gali būti pradėtas vykdyti tik po to, kai yra paskelbtas Įstatymo nustatyta tvarka. Nurodė, kad Mero 2009 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (1.27.)-T5-40 buvo informuotas, jog Sprendimas paskelbtas tik savivaldybės internetiniame puslapyje. Toks paskelbimas neatitinka nei Sprendimo priėmimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu galiojančių Įstatymo reikalavimų, pagal kuriuos vietinėje spaudoje turėjo būti paskelbtas pats sprendimas arba oficialus pranešimas apie jo priėmimą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. I6-9/2002) ir pažymėjo, kad negaliojantis Sprendimas negalėjo būti keičiamas vėlesniais sprendimais. Padarė išvadą, jog vėlesni Tarybos sprendimai taip pat negalioja, nes jais buvo keičiamas Įstatymo nustatyta tvarka nepaskelbtas ir negaliojantis Sprendimas. Nurodė, jog negaliojantys sprendimai vis tiek buvo įgyvendinami, o Tarybos nariams atitinkamai apmokamos tam tikros išlaidos.
Atsiliepimas
Atsakovas Meras atsiliepimu į prašymą (b.l. 28–31) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog Sprendimas buvos paskelbtas Klaipėdos miesto savivaldybės interneto tinklalapyje. Be to, toks Sprendimas nors ir turi norminio akto požymių, tačiau yra priskirtinas prie individualių administracinių aktų, Įstatymo 12 straipsnis (galiojęs Sprendimo priėmimo metu) Sprendimo atžvilgiu netaikytinas. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsniu, 14 straipsnio 7 dalimi, pažymėjo, jog Sprendimas, vertinant jį kaip bendrąjį norminį aktą ir kaip vietinį (lokalų) norminį teisės aktą, įsigaliojo nuo jo priėmimo ir galioja iki šiol. Teisės akto paskelbimo tikslas – kad jis taptų prieinamu teisės subjektams. Tuo tarpu Tarybos sprendimais nustatyto teisinio reguliavimo subjektais šiuo atveju yra Tarybos nariai, Tarybos sekretoriatas, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius, struktūriniai padaliniai, pareiškėjas apie nustatytą teisinį reguliavimą žinojo, jokių nusiskundimų dėl galimybės susipažinti su aktais negauta. Teigė, jog, net ir vertinant, kad Sprendimas yra bendrasis norminis aktas, vien ta aplinkybė, kad jis nebuvos paskelbtas vietinėje spaudoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis iš viso nebuvo paskelbtas. Informacija apie Sprendimą Nr. T2-298 paskelbta dienraščio „Klaipėda“ 2008 m. rugpjūčio 7 d. numeryje, visas sprendimo tekstas paskelbtas Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) interneto tinklalapyje, o informacija apie Sprendimą Nr. T2-50 paskelbta dienraščio „Vakarų ekspresas“ 2009 m. kovo 5 d. numeryje, visas sprendimo tekstas paskelbtas Savivaldybės interneto tinklalapyje. Tuo tarpu Sprendimas paskelbtas Savivaldybės interneto tinklalapyje, o apie jo priėmimą paskelbta ir pranešant apie jį keitusius aktus (2008-08-07 dienraštyje „Klaipėda“ ir 2009-03-05 dienraštyje „Vakarų ekspresas“). Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu rengiamas naujas sprendimas dėl atlyginimo Tarybos nariams už darbą ir tam tikras išlaidas, atliekant Tarybos nario pareigas. Kadangi Sprendimo priėmimo metu galiojusi Vietos savivaldos įstatymo redakcija numatė, jog savivaldybės tarybos sprendimai įsigalioja nuo priėmimo, prašymo reikalavimas įpareigoti atsakovą užtikrinti, kad per savaitę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Sprendimas būtų paskelbtas, yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog pareiškėjas siekia kontroliuoti Savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Priežiūros įstatymo 1, 2 straipsniais, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, pabrėžė, jog savivaldybės kontrolierius yra specialus subjektas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė specialius įgaliojimus savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimo kontrolės srityje, todėl pareiškėjas, siekdamas kontroliuoti Savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimą, viršija savo kompetenciją.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 10 d. sprendimu (b.l. 61–65) prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 4 ir 13 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS8-78/2006, A2-736/2002), pabrėžė, jog, sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams. Atsižvelgė į ABTĮ 2 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, kad vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai. Tokie aktai gali atitikti kai kuriuos norminių administracinių aktų požymius (pagal juos priėmusį subjektą, asmenų, kuriems skiriamas aktas, ratą ir pan.), tačiau, skirtingai nei norminiams administraciniams aktams, vidaus administravimo aktams nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kylantis iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas elgesio taisykles. Padarė išvadą, kad vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais ABTĮ prasme. Nustatė, kad Sprendimas ir jį keitę Sprendimas Nr. T2-298 ir Sprendimas Nr. T2-50 reglamentuoja Tarybos narių veiklos, atliekant Tarybos nario pareigas, apmokėjimo sąlygas ir apmokėjimo įforminimą, ir yra skirti į Tarybą išrinktiems nariams. Nors tokie aktai atitinka kai kuriuos norminio administracinio akto požymius (tai daugkartinio taikymo aktai, nustatantys elgesio taisykles), pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius tokie aktai yra vidaus administravimo aktai ABTĮ prasme. Atsižvelgė į Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalis (galiojusias sprendimų priėmimo metu), Apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį ir nurodė, jog Sprendimas ir jį keitę aktai pagal savo teisinę prigimtį yra teisės aktai, kuriais nustatytos tarybos nario apmokėjimo sąlygos ir apmokėjimo įforminimo tvarka ir skirti ne sukurti naujas teisės normas, o techniškai įgyvendinti atitinkamus santykius reglamentuojančias Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (t. y. nustatyti darbo laiko apskaitos fiksavimą, apmokėjimą pagal atliktą darbo laiko apskaitą, užmokesčio dydžio apskaičiavimą, atskaitomybę ir pan.) ir gali būti vertinami kaip tam tikra tarnybinė instrukcija, apskaičiuojant ir mokant darbo užmokestį Tarybos nariams, jiems atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas. Pažymėjo, jog subjektų ratas, kuriems skiriama Tarybos narių veiklos, atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas, apmokėjimo tvarka, yra į Tarybą išrinkti Tarybos nariai. Konstatavo, kad Sprendimas, Sprendimas Nr. T2-298, Sprendimas Nr. T2-50 nėra norminiai administraciniai aktai. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. I1-01/2007), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, ABTĮ 20 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, jog, konstatavus, kad aktas ir jo pakeitimai, kuriuos buvo prašoma įpareigoti atsakovą paskelbti Įstatymo nustatyta tvarka, neatitinka norminio administracinio akto požymių, darytina išvada, kad šis aktas ir jo pakeitimai neturėjo būti skelbiami Įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka, kadangi tik tuo atveju, jei tam tikras aktas atitinka norminio administracinio akto požymius, jį priėmusiam subjektui tenka pareiga šį aktą paskelbti įstatymų nustatyta tvarka.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 68–74), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Nurodo, jog, priešingai nei konstatavo teismas, savivaldybės taryba yra viešojo administravimo subjektas, priimantis ir norminius administracinius aktus, tačiau nepriskirtinas viešojo administravimo subjektui, išskirtinai realizuojančiam valstybinę valią. Teismas nesivadovavo Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pagal kurį savivaldybės taryba įgyvendina ne vykdomąją valdžią, o yra savivaldybės atstovaujamoji institucija, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčijamą aktą priėmusio subjekto teisinį statusą, o tai turėjo įtakos tiek ginčijamo administracinio akto teisinės prigimties apibūdinimui, tiek teismo sprendimo teisėtumui.
2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Tarybos statusą, pažeidė ABTĮ 4 straipsnio 4 dalį, kadangi vadovavosi nebegaliojančia ABTĮ 2 straipsnio 4 dalies redakcija. Taip pat motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje remtasi negaliojančia ABTĮ 2 straipsnio 2 dalies redakcija.
3. Teismas, remdamasis ABTĮ 2 straipsnio 3 dalimi, nurodė, jog administravimo subjektai gali atlikti, ne tik viešojo, bet ir vidaus administravimo funkcijas, tačiau minėta teisės norma tik pateikia administravimo subjektų sąvoką. Be to, tokia išvada pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, iš kurios matyti, kad vidaus administravimas ir viešasis administravimas nėra atskiros administravimo subjektų funkcijos.
4. Teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad Sprendimas, vertinant jį pagal priėmusį subjektą, yra vidaus administravimo aktas. Savivaldybės taryba, įgyvendindama viešąjį administravimą penkiose srityse (Viešojo administravimo įstatymo 5 str.), kartu realizuoja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsniu bei kitais įstatymais jai suteiktą kompetenciją, todėl priima gana daug sprendimų, kurie yra norminiai administraciniai aktai. Teismas neturėjo pagrindo teigti, kad institucijos, kurioms nesuteikti vykdomosios valdžios įgaliojimai ir kurios savo aktais neišreiškia valstybinės valios, teisės normų savo priimamais aktais nustatyti negali.
5. Teismo išvada dėl Sprendimo priskyrimo vidaus administravimo aktui, vertinant jo turinį, yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad Sprendimas nustato tarybos narių veiklos apmokėjimo dydžius ir išmokų tarybos nariams dydžius (Vietos savivaldos įstatymo 26 str. 1 ir 2 d.). Atlyginimo dydžio nustatymas susijęs ne tik su rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų grupe, bet jis nustato elgesio taisykles, visuotinai privalomas rūšiniais požymiai apibūdintų asmenų grupei – savivaldybės tarybos nariams, savivaldybės institucijoms, savivaldybės administracijai, t.y. įtvirtina teisės normas. Sprendimas negali būti vertinamas kaip administracinis aktas, techniškai įgyvendinantis Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
6. Pažymi, jog, priešingai nei pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nagrinėjamu atveju Sprendimu reglamentuojami tarybos narių veiklos apmokėjimo klausimai, kurie nėra aptarti aukštesnės galios teisės aktuose.
7. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pažymi, jog, įvertinus tai, kad Sprendime įtvirtintos privalomos elgesio taisyklės, susijusios su Tarybos narių veiklos apmokėjimu, tokių taisyklių nenustato aukštesnės galios teisės aktai, Sprendimas įgyvendina Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnį, Sprendimas turėtų būti priskirtas administracinio reglamentavimo sričiai ir pripažintas norminiu teisės aktu.
8. Atsižvelgdamas į Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnį, teigia, jog ir vidaus administravimas yra sudėtinė viešojo administravimo veiklos dalis, todėl teismo sprendime negalėjo būti priešpastatomas viešajam administravimui. Viešojo administravimo subjekto aktas, priimtas įgyvendinant tokio subjekto vidaus administravimą, taip pat yra viešojo administravimo veiklą reglamentuojantis administracinis aktas.
9. Nurodo, jog Viešojo administravimo įstatymas nenumato tokios administracinių aktų rūšies kaip vidaus administravimo aktai. Teigia, jog, sistemiškai vertinant Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 8, 9, 10 dalių, 5 straipsnio, 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio nuostatas, piešingai nei konstatuota teismo sprendime, darytina išvada, jog įstatymas numato tik viešojo administravimo veiklos sritį – vidaus administravimą, kuris įgyvendinamas, priimant teisės aktus.
10. Teismas, priimdamas sprendimą, nepateikė argumentų, dėl kurių atmetė kai kuriuos byloje esančius įrodymus (Tarnybos 2009-04-29 teikimą Nr. (5.1)-TR-113), nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A438-560/2009).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 79–81) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas sprendimu nekonstatavo, kad Taryba nėra viešojo administravimo subjektas, o tik nurodė, jog ji gali atlikti ne tik viešojo, bet ir vidaus administravimo funkcijas. Būtent atliekant vidaus administravimo funkcijas buvo priimtas Sprendimas.
2. Pareiškėjas nepagrįstai ABTĮ, Viešojo administravimo įstatymo normas, apibrėžiančias vidaus administravimo sąvoką, priskiria prie procesinių teisės normų. Be to, pasikeitęs sąvokų apibrėžimas iš esmės Sprendimo pobūdžio nepakeičia.
3. Atsižvelgia į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą ir pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartimi (byla Nr. A438-560/2009) buvo tiriamas kitokio pobūdžio administracinio akto – savivaldybės tarybos veiklos reglamento, teisėtumas. Todėl tokioje ir nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo pobūdis skiriasi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės merą užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, ir kad per savaitę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Įstatymo nustatyta tvarka būtų paskelbti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“, 2008 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. T2-298 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ ir 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. T2-50 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. T2-298 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitimo“. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nurodyti aktai yra vidaus administravimo aktai, o atsakovas neprivalo tokių aktų paskelbti pareiškėjo nurodoma tvarka, skundą atmetė.
Dėl ginčo administracinių aktų norminio pobūdžio
Pirmiausia, siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodyti teisės aktai vertintini kaip norminiai administraciniai aktai.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis norminį teisės aktą apibrėžia kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei.
Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (bylos Nr. A5-63/2003, AS438-763/2009), norminiuose teisės aktuose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį).
Pareiškėjo nurodytais aktais buvo patvirtinta ir atitinkamai vėliau pakeista Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarka. Tokia tvarka reglamentuotos tarybos narių veiklos, atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas, apmokėjimo sąlygos ir apmokėjimo įforminimas. Iš tvarkos turinio seka, kad joje įtvirtintos iš esmės Vietos savivaldos įstatymo normas atitinkančios nuostatos, susijusios su apmokėjimo sąlygomis, nuostatos, susijusios su apmokėjimo įforminimu, taip pat nustatyta išmoka, mokama tarybos nariams su jų veikla susijusioms kanceliarijos, pašto telefono, transporto išlaidoms padengti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs (byla Nr. A438-560/2009), jog nuostata, kuria nustatyti išmokų merui ir mero pavaduotojui dydžiai už su jų veikla susijusias kanceliarijos, pašto telefono, transporto išlaidas yra norminio pobūdžio, nes detalizuoja tarybos narių apmokėjimo tvarką, numatytą Vietos savivaldos įstatyme. Taip pat nurodyta, jog, įvertinus tai, kad savivaldybių biudžetuose kaupiamos lėšos, reikalingos įstatymų priskirtoms funkcijoms ir savivaldybėms įstatymų perduotoms valstybės funkcijoms atlikti, nuostatos, susijusios su savivaldybės lėšų panaudojimu ir jo kontrole, pagal savo turinį nėra individualaus pobūdžio.
Pabrėžtina, jog, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, minėtoje byloje buvo nagrinėjamas kitokio pobūdžio teisės akto – savivaldybės tarybos reglamento teisėtumo klausimas. Tačiau tokioje teismo praktikoje pateiktas nurodytų su išmokomis tarybos narių veiklai apmokėti susijusių nuostatų aiškinimas svarbus ir nagrinėjant šią bylą, nes, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio nuostatomis minėto pobūdžio klausimai, t.y. išmokos tarybos narių veiklai, turėtų būti sprendžiami savivaldybės tarybos reglamente, t.y. savivaldybės tarybos priimtame norminiame teisės akte. Ši aplinkybė sudaro papildomus argumentus pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje tiriama atsakovo sprendimu (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinta tvarka yra norminio pobūdžio.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu atitinkamų normų išaiškinimu, įvertinusi ginčo tvarką (su vėlesniais pakeitimais), daro išvadą, jog ginčo sprendimais patvirtintoje tvarkoje yra įtvirtintos norminio pobūdžio nuostatos, susijusios su tarybos narių atitinkamų veiklos išlaidų apmokėjimu. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo administracinius aktus vertino ne kaip norminio pobūdžio administracinius aktus.
Dėl ginčo aktų paskelbimo tvarkos
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 12 straipsnis nustatė, jog aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių ir jų vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Nuo 2005 m. liepos 7 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 12 straipsnio 1 dalis nustatė, jog savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Oficialiame informaciniame pranešime apie teisės akto priėmimą nurodoma teisės akto priėmimo data, numeris, antraštė, jei ji yra, išdėstoma priimto sprendimo esmė ir nurodomas interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adresas. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir vėlesnėse Įstatymo redakcijose.
Bylos medžiaga patvirtina, jog visas Sprendimas nustatyta tvarka nebuvo paskelbtas vietinėje spaudoje. Teismui nepateikta ir įrodymų, patvirtinančių, kad vietinėje spaudoje būtų pateiktas oficialus informacinis pranešimas apie Sprendimo priėmimą. Iš esmės byloje nebuvo ginčo dėl to, kad Sprendimas minėta tvarka paskelbtas nebuvo, tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Tuo tarpu atsakovo teiginys, jog informacija apie Sprendimą buvo paskelbta, skelbiant informacinius pranešimus apie jo pakeitimus, vertintinas kaip visiškai nepagrįstas. Kaip matyti iš nurodytų Įstatymo nuostatų, šis teisės aktas aiškiai reglamentuoja, kokia informacija turi būti pateikta oficialiame informaciniame pranešime vietinėje spaudoje. Byloje neginčytinai įrodyta, jog toks oficialus pranešimas apie Sprendimo priėmimą paskelbtas nebuvo.
Tuo tarpu teismui pateikti įrodymai patvirtina, jog oficialūs informaciniai pranešimai apie Sprendimo Nr. T2-298 ir Sprendimo Nr. T2-50 priėmimą buvo paskelbti vietinėje spaudoje (atitinkamai 2008-08-07 dienraštyje „Klaipėda“ ir 2009-03-05 dienraštyje „Vakarų ekspresas“) (b.l. 38–39). Taip pat byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad tokių sprendimų turinys paskelbtas savivaldybės internetiniame puslapyje. Todėl konstatuotina, jog tokie aktai iš esmės nustatyta tvarka buvo paskelbti, laikantis Įstatymo reikalavimų. Kartu pabrėžtina, jog nagrinėjamos bylos dalyku yra būtent atsakovo pareiga paskelbti norminį teisės aktą, todėl visi pareiškėjo argumentai, susiję su atitinkamų aktų negaliojimu, nagrinėjamos bylos kontekste vertintini kaip neturintys įtakos nagrinėjama ginčui ir bylos baigčiai.
Remiantis tuo, kas nustatyta, nurodytomis teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, jog atsakovas nustatyta tvarka nepaskelbė Sprendimo, todėl pareiškėjas atitinkamai turėjo teisę kreiptis į savivaldybę ir pateikti su tuo susijusius reikalavimus, o atsakovui reikalavimo neįvykdžius – kreiptis į teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas tenkintinas, o atsakovas įpareigotinas atlikti prašomus veiksmus. Tuo tarpu Sprendimas Nr. T2-298 ir Sprendimas Nr. T2-50 iš esmės nustatyta tvarka buvo paskelbti, todėl šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus Sprendimo atžvilgiu, naikintina, o šioje dalyje pareiškėjo skundas tenkintinas. Likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą pakeisti. Įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės merą per vieną savaitę nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka paskelbti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 1-97 „Dėl Klaipėdos miesto tarybos narių veiklos apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“.
Likusią Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.