Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., L. D. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams; pagal BK 144 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str., griežtesne bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d., apėmus bausmę, paskirtą už nusikaltimą, numatytą BK 144 str., paskirtas laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis 63 str., prie griežtesnės bausmės, paskirtos už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 2 d., pridėta dalis paskirtos bausmės ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 2 mėnesiams; pagal BK 144 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str., griežtesne bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d., apėmus bausmę, paskirtą už nusikaltimą, numatytą BK 144 str., paskirtas laisvės atėmimas 2 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis 63 str., prie griežtesnės bausmės, paskirtos už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 2 d., pridėta dalis paskirtos bausmės ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tenkinti civiliniai ieškiniai ir iš kaltinamųjų L. D., A. K., A. G. solidariai priteista V. S. 2000 Lt, L. S. 2000 Lt, R. S. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 55 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Tenkintas V. A. civilinis ieškinys ir iš kaltinamųjų L. D. ir A. K. solidariai priteista 10634,54 Lt turtinės žalos atlyginimas ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas ir iš kaltinamųjų L. D. ir A. K. solidariai priteistas 5482,16 Lt žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

n u s tatė:

A. K. ir L. D. nuteisti už tai, kad 2011-01-17, veikdami bendrininkų grupėje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, A. K. nuomojamame bute Radviliškyje, (duomenys neskelbtini) tyčiniais veiksmais sužalojo nukentėjusįjį V. A. iš asmeninių paskatų, t. y. L. D. sėdinčiam fotelyje V. A. sudavė kumščiu vieną kartą į veidą, kaltinamasis A. K. sudavė du kartus kumščiu nukentėjusiajam į veidą, atsistojusiam nukentėjusiajam V. A. sudavė vieną kartą kumščiu į krūtinę, kuris nuo smūgio griuvo aukštielninkas ir trenkėsi galva į sieninę krosnį, o nukentėjusiajam V. A. bandant atsistoti ir atsisėdusį ant grindų A. K. patraukė už kojų, nuo ko nukentėjusysis griūdamas trenkėsi galva į sieninę krosnį, po to A. K. sudavė kumščiu 2–3 kartus sėdinčiam fotelyje nukentėjusiajam V. A. į krūtinę ir nuo smūgio nukentėjusysis griuvo aukštielninkas su foteliu, vėliau A. K. spyrė gulinčiam nukentėjusiajam vieną kartą į pilvo sritį, kaltinamasis L. D. metė fotelį ant galvos – krūtinės gulinčiam aukštielninkam ant grindų nukentėjusiajam V. A. ir tokiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam V. A. padarė nubrozdinimus kaktos dešinėje, smakro kairėje, kairio klubo srityje, kraujosruvas kairėje ausyje, apie kairę akį, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu abiejų pusrutulių srityse, kuris remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.4 punktu vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, realiai gresiančiu gyvybei.

Be to, A. K. ir L. D. nuteisti už tai, kad 2011-01-18, apie 8:45 val., veikdami bendrininkų grupėje, A. K. nuomojamame bute Radviliškyje, (duomenys neskelbtini) po įvykio kuomet 2011-01-17 sužalojo žmogų, elgdamiesi pasyviai – galėdami suteikti būtiną ir aiškiai neatidėliotiną pagalbą asmeniui – V. A., esančiam pavojingoje gyvybei padėtyje: nesuteikiant medicininės pagalbos, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu abiejų pusrutulių srityse gali pasibaigti mirtimi, galėdami ją suteikti be rimto pavojaus sau ir turėdami realią galimybę tokią pagalbą suteikti, tyčia nesuteikė būtinos ir aiškiai neatidėliotinos pagalbos ir tyčia paliko be pagalbos negalintį imtis savisaugos priemonių asmenį – nukentėjusįjį V. A. bute, pasišalino užrakindami buto duris, nepranešdami atitinkamoms institucijoms ar asmenims apie būtinumą suteikti pagalbą nukentėjusiajam V. A., o vėliau kaltinamojo A. K. paliepimu kaltinamasis L. D. grįžęs į butą nukentėjusįjį V. A. už pažastų ištempė iš buto į lauką ir paliko nukentėjusįjį V. A. nusmauktomis kelnėmis, be bato gulėti ant žemės, kai gulėjimas ant žemės esant nuo 0,8 iki 1,9 laipsnių šilumos temperatūrai, pavojingas gyvybei ir sveikatai ir gali pasibaigti mirtimi, o kaltinamasis A. K. žinodamas ir suprasdamas, kad bendrininkas L. D. tokiais veiksmais tyčia nesuteikė būtinos ir aiškiai neatidėliotinos pagalbos ir tyčia palikę be pagalbos negalintį imtis savisaugos priemonių asmenį – nukentėjusįjį V. A., pasišalino, taip elgdamiesi pasyviai – galėdami suteikti būtiną ir aiškiai neatidėliotiną pagalbą, nepranešė atitinkamoms institucijoms ar asmenims apie būtinumą suteikti pagalbą nukentėjusiajam V. A..

Be to, A. K., L. D. ir A. G. nuteisti už tai, kad 2011-01-20, apie 02:00 val., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami vieningą tyčią pagrobti svetimą turtą, neteisėtai apgaule, įsibrovė į patalpą – V. S. gyvenamąjį namą, esantį Radviliškyje, (duomenys neskelbtini), ir, panaudodami V. S., R. S. atžvilgiu fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad A. K., ,,kelieniais“ prispaudęs gulintį lovoje nukentėjusįjį V. S. per krūtinę ir sudavus nukentėjusiajam V. S., nenustatytą skaičių smūgių kumščiu į veidą, kai tuo metu L. D. sudavė nukentėjusiajai R. S. gulinčiai lovoje kumščiu du kartus į veidą, vėliau kaltinamasis A. K. sudavė sėdinčiai nukentėjusiajai R. S. kumščiu du kartus į veidą, tuo pačiu metu A. G., likęs lauke, kad neatpažintų nukentėjusieji, sudavė išbėgusiai į lauką kviestis pagalbos nukentėjusiajai L. S. keturis smūgius kumščiu į veidą, pargriuvusiai spyrė keturis kartus į šoną ir parsivedęs į kambarį, sudavė kambaryje sėdinčiai ant lovos keturis kartus kumščiu į veidą, vieną kartą trenkė nukentėjusiosios L. S. galvą į stalą, kaltinamasis A. K. kartu su A. G. ištempė iš lovos nukentėjusįjį V. S. ant grindų ir bendrai sudavė nenustatytą skaičių smūgių, bet kumščiu ne mažiau 20 smūgių į veidą, spyrė ne mažiau 10 kartų į šonus ir ne mažiau 8 kartų į galvą nukentėjusiajam V. S., kartu reikalavo iš nukentėjusiųjų R. S., L. S. ir V. S. pinigų, tokiais bendrais veiksmais jie padarė nukentėjusiajai R. S. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl sužalojimų: muštinės žaizdos ir pogleivinės kraujosruvos viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir dešinėje plaštakoje, nukentėjusiajai L. S. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl sužalojimų: poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelyje ir dešinėje plaštakoje, nukentėjusiajam V. S. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl sužalojimų: poodinę kraujosruvą abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, kairiame momenyje, kairės ausies kaušelyje, kairėje kaktos pusėje, kairiame petyje, kairiame žaste, kairėje plaštakoje, ir taip atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis, L. D. iš nukentėjusiosios R. S. pagrobė svetimą, R. S. priklausantį, turtą – mobilųjį telefoną ,,SONY ERICSON“ 100 Lt vertės su jame buvusia ,,TELE 2 PILDYK“ SIM kortele 5 Lt vertės, atminties kortele 25 Lt vertės, bei pinigus – 50 Lt, tuo nukentėjusiajai R. S. padarydamas 180 Lt turtinę žalą, o A. K. iš nukentėjusiojo V. S. pagrobė svetimą, V. S. priklausantį, turtą – mobilųjį telefoną ,,NOKIA“ su jame buvusia ,,TELE 2 PILDYK“ SIM kortele, bendros 60 Lt vertės.

Apeliantas skundu atkreipia dėmesį, kad jis laisvėje išbuvo 10 metų, turi mažametį sūnų ir mano, jog teismas buvo šališkas, į tai neatsižvelgdamas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. G., A. K., L. D. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. G., A. K. ir L. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl tokių skundų argumentų pirmiausia pažymėtina, kad apylinkės teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti visi įrodymai, tarp jų nuteistųjų parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiųjų R. S., L. S., V. S., V. A. parodymai, kitų liudytojų parodymai ir kiti įrodymai, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų A. G., A. K. ir L. D. kaltės. Visi šie įrodymai teisiamajame posėdyje buvo išnagrinėti ir patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytais veiksmais, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas į kai kuriuos įrodymus – nukentėjusiųjų parodymus – tiesiog nekreipė dėmesio, nėra jokio pagrindo. Taigi BPK 20 str. 1 ir 4 dalyse bei BPK 305 str. 1 dalies 1, 2 punktuose numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išanalizuoti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir pateikti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas nepatikėjo kai kuriomis A. G., A. K., L. D. keltomis versijomis apie nukentėjusiojo V. S. neva agresyvų elgesį, nuo kurio A. K. teko gintis, apie L. D. atliktų smurtinių veiksmų apimtį prieš nukentėjusįjį V. A. ir apie A. G. tiesioginį dalyvavimą kvalifikuoto plėšimo padaryme. Nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Surinktų įrodymų visetas leido teismui padaryti išvadą dėl A. G., A. K. ir L. D. kaltės įrodytumo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo ir palikimo be pagalbos, kai gresia

pavojus žmogaus gyvybei (BK 135 str. 1 d. 1 p., BK 144 str.)

Nei A. K., nei L. D. iš esmės neneigė, kad įvykio dieną – 2011-01-17 – naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. A. ir taip bendrais tyčiniais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, o po to nesuteikė V. A. būtinos ir aiškiai neatidėliotinos pagalbos, esant jam pavojingoje gyvybei padėtyje – nesuteikė medicininės pagalbos, nepranešė atitinkamoms institucijoms ar asmenims, paliko nukentėjusįjį, negalintį imtis savisaugos priemonių, kuriam laikui bute, o dar vėliau ištempė iš buto laukan ir paliko V. A. gulėti lauke ant žemės nusmauktomis kelnėmis, be bato, kai gulėjimas ant žemės, esant 0,8–1,9 laipsnių šilumos temperatūrai, pavojingas gyvybei ir sveikatai, ir gali pasibaigti mirtimi. Nėra pagrindo faktų ir aplinkybių, kurių neneigia apeliantai, analizuoti dar sykį apeliacinės instancijos teisme, todėl kolegija patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 str. 3 d.).

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, A. K. pažymėjo, kad savo kaltę dėl nusikalstamų veiksmų, atliktų nukentėjusiojo V. A. atžvilgiu, jis pripažįsta visiškai, o L. D. tvirtino, kad nukentėjusiajam jis tik vieną kartą delnu sudavė per ausį, daugiau pastarojo nemušė, po to už pažastų ištempė V. A. į lauką, pasodino ant laiptų ir pasakė A. K., kad šis iškviestų greitąją, ir nežinojo, kad pastarasis greitosios neiškvietė. Iš esmės nuteistieji A. K. ir L. D. pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl V. A. palikimo be pagalbos, kai pastarojo gyvybei grėsė pavojus, apeliaciniais skundais neginčija, tačiau L. D. kai kurias įvykio detales savo skunde nurodė kitaip nei teisiamajame posėdyje. Nuteistasis skunde mėgina tikinti, kad nebuvo tyčios jo veiksmuose, kai pavojingomis gyvybei ir sveikatai aplinkybėmis, esant žiemos metui, lauke paliko V. A., negalintį savimi pasirūpinti. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją L. D. nurodė (1 t., 161–162 b. l.), kad suvokė, jog V. A. kažkas yra blogai, tačiau greitosios medicinos pagalbos nekvietė, nesiėmė jokių kitų veiksmų, kad nukentėjusiajam būtų suteikta būtina ir aiškiai neatidėliotina pagalba. Šios nustatytos objektyvios aplinkybės atskleidžia BK 144 str. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvinę pusę – tiesioginės tyčios požymius tiek A. K., tiek L. D. veikoje. Liudytojas L. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad girdėjo A. K. ir L. D. pokalbį, kai A. K. liepė L. D. ištempti žmogų į lauką (4 t., 70 b. l.), ką L. D. ir padarė, o po to, kaip pats teisiamajame posėdyje nurodė, melavo buto šeimininkui (V. A. V.), tvirtindamas, kad V. A. iš viso nežino (4 t., 64–67 b. l.). Visos šios aplinkybės rodo, kad A. K. ir L. D., veikdami bendru susitarimu, net neketino suteikti reikalingą pagalbą nukentėjusiajam, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka greitąją medicinos pagalbą iškvietė kiti žmonės – liudytoja L. Ž. (4 t., 71 b. l.), pamačiusi ant ledo gulintį V. A., kai nuteistieji mėgino neigti bet kokias savo sąsajas su lauke ant ledo gulinčiu nukentėjusiuoju. A. K. ir L. D. kaltė nusikaltimo, numatyto BK 144 str., padaryme yra akivaizdi ir daryti kitokią išvadą nėra jokio pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam L. D. yra inkriminuotas vienas smūgio sudavimas nukentėjusiajam V. A. į veidą ir fotelio užmetimas gulinčiam aukštielninkam nukentėjusiajam ant galvos – krūtinės. Tiesa, kitam nusikaltimo bendrininkui – A. K., yra inkriminuota kur kas daugiau smurtinių veiksmų prieš V. A., tačiau savaime tai nepaneigia L. D. kaltės. Pastarasis savo skunde apeliuoja į tai, kad nukentėjusysis V. A. teisiamajame posėdyje iš viso neminėjo, kad jį L. D. būtų mušęs. Tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis negalėjo atpasakoti įvykio aplinkybių dėl po patirtų sužalojimų sutrikusios atminties (4 t., 70 b. l.). Tą patį patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė liudytoja J. A. (4 t., 70–71 b. l.), todėl remtis asmens (V. A.), kuris neprisimena aplinkybių, parodymais, kaip paneigiančiais L. D. kaltę, būtų nelogiška. Kita vertus, L. D. ir pats neneigė, kad vieną sykį delnu sudavė nukentėjusiajam V. A. per ausį, kad su foteliu užvirto ant gulinčio nukentėjusiojo (1 t., 161–165; 167–169 b. l.; 4 t., 64–67 b. l.; 5 t., 2 b. l.). Kolegijos nuomone, nuteistais L. D. tikslingai mėgina sukurti įspūdį apie mažiau pavojingą savo veiksmų pobūdį – ,,smūgis delnu“, ,,su foteliu netyčia užvirto“, siekdamas sumenkinti savo kaltės mąstą. Jo bendrininkas – A. K., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, aiškiai patvirtino, kad L. D. metė fotelį ant gulinčio V. A. (3 t., 26-27; 30-32 b. l.), nors teisiamajame posėdyje pradėjo skleisti abejonę – ,,...gal pasirodė, kad metė fotelį...“ (4 t., 68–69 b. l.). Nepaisant to, byloje esantys subjektyvios kilmės įrodymai – specialistų išvados (1 t., 46–47; 51–52 b. l.), patvirtina, kad V. A. nustatyti sužalojimai, tarp jų – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu abiejų pusrutulių srityse, kas vertinama, kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, – buvo padaryti ne tapšnojant delnu jam per veidą, kaip mėgina tikinti L. D., o kietu buku daiktu (-ais), ir tie sužalojimai galėjo būti padaryti tiek metant kietą daiktą (-us), gal būt ir fotelį, ant nukentėjusiojo galvos, liemens srities, jam gulint ant nugaros, tiek suduodant nukentėjusiajam kietu buku daiktu (-ais) į galvos sritį, tiek jam griūvant ir atsitrenkiant galva į kietą paviršių turintį daiktą.

Jau minėta, kad A. K. jam nuosprendžiu inkriminuotų V. A. sužalojimo aplinkybių neneigė, vadinasi, pripažino suformuluotame kaltinime nurodytą smūgių skaičių sudavęs nukentėjusiajam į veidą, krūtinę, spyręs į pilvą, dėl ko V. A. ne sykį buvo nugriuvęs ir trenkęsis galvą į sieninę krosnį, tačiau visa tai L. D. kaltės dėl kilusių negatyvių padarinių, numatytų BK 135 str. 1 d., nepaneigia, nes jis taip pat naudojo fizinį smurtą V. A. atžvilgiu, nors bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje jo vaidmuo buvo mažiau aktyvus, visgi, nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo atsirasti ir nuo kiekvieno iš bendrininkų atskirai atliktų veiksmų, ir nuo bendrai atliktų visų veiksmų.

Įvertinus aptartus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie nustatyti pačių nuteistųjų L. D. ir A. K. parodymais, kitais paminėtais objektyvios kilmės įrodymais, daroma išvada, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam V. A. buvo padarytas A. K. ir L. D. tyčia paeiliui naudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, o jų susitarimas veikti bendrai buvo apspręstas konkliudentiniais veiksmais. Kiekvienas jų tiesiogiai dalyvavo vykdydami objektyviąją bendros nusikalstamos veikos pusę, abu naudojo smurtą prieš V. A., vadinasi, jie abu buvo bendravykdytojai, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog jie veikė bendrininkų grupe (BK 25 str. 2 d.), ir todėl atsiradę padariniai – sunkus kito asmens sveikatos sutrikdymas – yra bendras rezultatas, už ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas L. D. ir A. K. patraukė baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 str. 1 d. Dėl to keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Dėl kvalifikuoto plėšimo (BK 180 str. 2 d.)

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad A. K., A. G. ir L. D., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami vieningą tyčią, 2011-01-20, apie 2 val., įsibrovė į patalpą – V. S. gyvenamąjį namą, ir panaudoję fizinį smurtą V. S., L. S., R. S. atžvilgiu – sumušę juos, ir taip nežymiai sutrikdydami pastarųjų sveikatą, pagrobė svetimą turtą – R. S. mobilųjį telefoną su SIM ir atminties kortele bei 50 Lt ir V. S. mobilųjį telefoną su SIM kortele. Šių faktinių aplinkybių apeliantai skundais neginčija, tačiau siūlo išskaidyti kilusius padarinius kiekvienam iš jų. Nuteistasis A. K. neneigia, kad jis mušė V. S. iš pradžių gulintį lovoje, o po to, V. S. išvilkęs iš lovos ant grindų, kartu su A. G. reikalaudamas pinigų, toliau mušė, suduodamas smūgius rankomis ir spardydamas kojomis. Nuteistasis A. K. skunde tvirtina, kad nukentėjusiajai R. S. smūgių jis nesudavė, tačiau tokie veiksmai ir nėra inkriminuoti A. K., nes nustatyta, jog smurtą prieš R. S. naudojo tik L. D., todėl nėra pagrindo keisti A. K. suformuluoto kaltinimo dėl plėšimo apimties ir koreguoti turinį.

Pasak L. D. (1 t., 161–162; 167–169 b. l.; 4 t., 64–67 b. l.; 5 t., 2 b. l.), jis tik vieną sykį delnu sudavė smūgį R. S. ir paėmė jos telefoną, kad pastaroji negalėtų niekam paskambinti. Akivaizdu, kad L. D., vėlgi, mėgina menkinti savo veiksmų pavojingumą, pasakodamas apie ,,nekaltus“ tapšnojimus nukentėjusiajai R. S. per skruostą, nors pastaroji teisiamajame posėdyje aiškiai tvirtino, kad L. D. sudavė jai, gulinčiai dar lovoje, gal būt net ne vieną smūgį, reikalavo pinigų, atėmė mobilųjį telefoną, kad negalėtų iškviesti policijos, paėmė iš jos 50 Lt (4 t., 69–70 b. l.). Nėra pagrindo netikėti tokiais R. S. parodymais ir keisti L. D. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtį ir jų turinį. Jau minėta, kad R. S. parodymus iš dalies patvirtina ir paties L. D. parodymai. Skundžiamame nuosprendyje L. D. naudotas smurtas nukentėjusiosios R. S. atžvilgiu įvardytas kaip dvejų smūgių sudavimas kumščiu nukentėjusiajai į veidą, ir tai iš esmės patvirtina R. S. konstatuotų sužalojimų pobūdis – muštinė žaizda ir pogleivinė kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir dešinėje plaštakoje, kuriems padaryti reikėjo ne mažiau 3 trauminių poveikių kietais bukais daiktais (2 t., 49 b. l.). Objektyvios kilmės įrodymai byloje – specialisto išvada, aiškiai paneigia L. D. versiją, kad jis R. S. sudavė tik vieną smūgį delnu per veidą, todėl apelianto skundo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Kalbant apie nuteistojo A. G. skunde iškeltą versiją, kad kambaryje jis V. S. nemušė, pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 80 –81 b. l.; 4 t., 67–68 b. l.) šio įvykio aplinkybes apeliantas atpasakojo kitaip. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu A. G. pripažino, kad rankų kumščiais sudavė gulinčiam V. S. į įvairias kūno vietas, matė kaip V. S. mušė ir A. K., bendrai su juo gulintį V. S. spardė kojomis. Tokius savo parodymus A. G. iš esmės patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 88–89 b. l.). Akivaizdu, kad nukentėjusiajam V. S. teisiamajame posėdyje išreiškus abejonę, kad plėšimo metu jo gal būt A. G. nemušė, pastarasis apeliaciniame skunde iškėlė atitinkamą versiją. Šiuo atveju pažymėtina, kad nuteistasis A. K. tiek apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek teisiamajame posėdyje, nukentėjusiosios R. S. ir L. S. teisiamajame posėdyje (3 t., 26–27; 30–32; 194–195 b. l.; 4 t., 68–70 b. l.) vienodai patvirtino, kad A. G. taip pat mušė kumščiais ir spardė kojomis nukentėjusįjį V. S.. Nukentėjusiajam konstatuotų sužalojimų pobūdis – poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, kairiajame momenyje, kairės ausies kaušelyje, kairėje kaktos pusėje, kairiajame petyje, kairiajame žaste, kairėje plaštakoje, kurie padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau 9 trauminių poveikių (2 t., 25 b. l.), kartu su kitais aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais vieningai patvirtina, kad A. G. visgi naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį V. S. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, todėl daryti priešingą išvadą nėra teisinio pagrindo. Tiesa, nukentėjusysis V. S. teisiamajame posėdyje minėjo, kad tiksliai atpasakoti, ką veikė A. G. negali, nes saugodamasis nuo smūgių rankomis buvo užsidengęs veidą. Šiuo atveju nėra pagrindo tikėtis, kad asmuo objektyviai patvirtintų ar paneigtų tam tikras aplinkybes, kurių nematė. Būtent į tokius parodymus apeliuoja nuteistasis A. G., tačiau tai, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. S. negalėjo kategoriškai patvirtinti (3 t., 195 b. l.), ar A. G. buvo įėjęs į namą, ar spardė ir kitaip jį mušė, savaime nepaneigia ankščiau paminėtų nustatytų aplinkybių ir nemenkina nuteistųjų kaltės.

Nustatyta, kad A. K., A. G. ir L. D. veikė bendrininkų grupe, visi betarpiškai įgyvendino nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., objektyviuosius požymius – įsibrovė į patalpą ir panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, vadinasi, visi buvo nusikalstamos veikos vykdytojai, todėl jų veika pagrįstai kvalifikuota vienodai pagal BK 180 str. 2 d., nepriklausomai nuo jų veiksmų intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, t. y. nepriklausomai nuo to, kiek kuris bendravykdytojas sudavė smūgių konkrečiam nukentėjusiajam ir kokį konkretų svetimą turtą kiekvienas iš nukentėjusiųjų pagrobė, taip pat nuo to, ar jie turėjo tikslą visą pagrobtą turtą pasidalyti. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai – konkrečiu atveju visiems nukentėjusiesiems padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, visas pagrobtas turtas – yra bendri visiems bendrininkams, todėl ir atsakomybė solidari. Nėra įstatyminio pagrindo apeliantų skunduose išdėstytais motyvais keisti skundžiamo nuosprendžio ir šioje dalyje.

Dėl bausmių

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šių nuostatų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems atitinkamai BK 144 str., 135 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, apeliantus apibūdinančius duomenis (teistumus, gyvenamų vietų pateiktas charakteristikas, baustumus administracine tvarka), į nustatytas jų atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantai skunduose teigia, kad jiems paskirtos bausmės yra per griežtos, tačiau teisėjų kolegija mano priešingai.

Pirmiausia pažymėtina, kad A. K., A. D. ir A. G. visus jiems inkriminuotus nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupėje ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai, be abejonės, turėjo įtakos jų nusikalstamam elgesiui. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimo atveju, daromos ar padarytos konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo ir kartu kaltininko baudžiamoji atsakomybė už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti griežtesnė, nes dėl nusikalstamos veikos padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos bendram nusikalstamam tikslui pasiekti, nes veikiant tokia forma, paprastai, objektyviosios aplinkybės įgyvendinamos greičiau ir paprasčiau, o bendrininkaujant padarytų nusikalstamų veikų atskleidimas, bendrininkų išaiškinimas, paprastai, yra sudėtingesnis procesas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad girtas ar apsvaigęs asmuo gali greičiau netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, jis lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų, kas dažnai suponuoja nusikalstamą elgesį. Todėl veika, padaryta bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio, įstatymų leidėjo BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p. įvardyta kaltininkų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo A. K., A. D. ir A. G..

Nuteistasis A. K. savo skunde teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi įvykdęs nusikalstamas veikas. Dėl tokių apelianto teiginių kolegija pažymi, kad norint konstatuoti minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti, jog kaltininkas ir gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, tačiau byloje surinkti duomenys tokios išvados nesuponuoja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. žalos nukentėjusiesiems neatlygino ir to daryti nesistengė, teisiamajame posėdyje pareikšdamas, kad nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai yra absurdiški. Tokia nuteistojo pozicija byloja apie neigiamą nuteistojo požiūrį į nukentėjusiuosius bei nusikalstama veika jiems padarytą žalą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. K. po to, kai padarė vieną sunkų nusikaltimą – sunkinančiomis aplinkybėmis sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą (2011-01-17), kitą dieną padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, o dar po dviejų dienų (2011-01-20) padarė kitą sunkų, tyčinį, smurtinį nusikaltimą – kvalifikuotą plėšimą, tai rodo, jog apeliantas nuo nusikalstamo veikimo pradžios savo elgesio kritiškai nevertino, o tai yra būtina sąlyga pripažįstant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. K. reiškiamas apgailestavimas dėl padarytų nusikaltimų yra tik deklaratyvus pareiškimas, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismas pagrįstai nepripažino apelianto prisipažinimo padarius nusikaltimą jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes nenustatė nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų veikų.

Nuteistasis L. D. savo skundu prašydamas sušvelninti bausmę apeliuoja į tai, kad jis laisvėje išbuvo jau 10 metų, turi mažametį sūnų. Bylos duomenys rodo, kad ankščiau L. D. buvo teisiamas net 9 kartus, tarp jų ir už plėšimą pagal BK 180 str. 1 d., paskutinį kartą buvo nuteistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 4 d., turi visą eilę galiojančių administracinių nuobaudų (2 t. 168–171; 177–185 b. l.), niekur nedirba, bendrininkų grupėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, per trumpą laiką (2011-01-17–2001-01-20) padarė tris nusikaltimus, iš kurių du – sunkūs tyčiniai, smurtiniai nusikaltimai. Visos paminėtos aplinkybės byloja apie didesnį L. D. asmens pavojingumą, nenorą laikytis įstatymu, o vien tai, kad jis turi mažametį vaiką, nei jo kaltės, nei padarytų nusikaltimų pavojingumo nemenkinta.

Savo skunde nuteistasis A. G. jokių naujų, bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje pažymėjo, kad A. G. sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 2 d., padarė būdamas neteistas, nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, tačiau kartu pagrįstai nustatė ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui. Byloje nėra duomenų, kurie bylotų apie kitas A. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Vien tai, kad po įvykdyto nusikaltimo (2011-03-29) apeliantas įsidarbino UAB ,,Sidma“, kad darbdavio charakterizuojamas teigiamai (5 t., 31 b. l.), jo kaltės ir padaryto nusikaltimo pavojingumo nemenkina.

Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad švelninti apeliantams paskirtas bausmes jų skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Kolegija pažymi, kad A. K. ir L. D. atitinkamai pagal BK 144 str., 135 str. 1 d., 180 str. 2 d. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, mažesnės už minėtų straipsnių sankcijose numatytus tokių bausmių vidurkius – atitinkamai 1 metai 1 mėnuo 15 dienų, 5 metai 1 mėnuo 15 dienų, 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų – nėra aiškiai per griežtos, nustačius po dvi jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas minėtiems nuteistiesiems galutines subendrintas bausmes, bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų BK 63 str., nepažeidė ir atitinkamai subendrino apėmimo būdu bausmes, paskirtas pagal BK 144 str. ir 135 str. 1 d., o šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su už kvalifikuotą plėšimą paskirta bausme. Bendrinti visas bausmes apėmimo būdu, kaip savo skundu prašo nuteistasis A. K., nebuvo įstatyminio, BK 63 str. 5 d. numatyto, pagrindo, todėl apylinkės teismas ir šiuo požiūriu klaidos nepadarė.

Atskirai pasisakant apie A. G. apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. paskirtą bausmę, pažymėtina, kad minėto straipsnio sankcija numato tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki 7 metų. Nuteistajam A. G., atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, tarp jų ir į nustatytą vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytas dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nustatė mažiausią laisvės atėmimo terminą (2 metams), lyginant su bausmėmis, paskirtomis kitiems bendravykdytojams – A. K. ir L. D.. Kolegijos nuomone, nuteistajam A. G. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta ir mažinti ją, kaip skundu prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Pagal BK 61 str. 1, 2 dalių prasmę, byloje nustačius kaltininkų atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, bausmė (įvertinus ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes) turėtų būti skiriama jos dydį skaičiuojant nuo sankcijoje numatytos ir teismo pasirinktos bausmės vidurkio atitinkamai ją švelninant ar griežtinant. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į sankcijose numatytus bausmių vidurkius, nuteistiesiems A. K. ir L. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tokios, lyg būtų nustatytos atsakomybę ne sunkinančios, bet lengvinančios aplinkybės. Tai dar sykį patvirtina išvadą, kad apeliantams paskirtos bausmės nėra per griežtos. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantams paskirtos bausmės neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, teisingumo principui, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje.

Dėl civilinių ieškinių

Apeliantai savo skunduose deklaruoja manymą, kad pirmosios instancijos teismas iš jų priteisė neteisingus civilinius ieškinius ir prašo juos sumažinti. Kita vertus, nuteistųjų A. K., L. D., A. G. skunduose nenurodyti argumentai, kuo pastarieji grindžia savo nuomonę, todėl pasisakoma bendrai apie visų civilinių ieškinių teisėtumą ir pagrįstumą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Nukentėjusieji V. A. (3 t., 183-184 b. l.), V. S., L. S., R. S. (2 t., 22; 38; 58 b. l.), civilinis ieškovas – Šiaulių teritorinė ligonių kasa (4 t., 41–44 b. l.), pasinaudojo įstatymų garantuotomis teisėmis ir byloje pareiškė civilinius ieškinius, prašydami atitinkamai priteisti iš nuteistųjų turtinę ir neturtinę žalą. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 str., 115 str. 1 d.). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Konkrečiu atveju byloje yra visos paminėtos aplinkybės nukentėjusiųjų V. A., V. S., L. S., R. S. ir civilinio ieškovo – Šiaulių teritorinės ligonių kasos, civiliniams ieškiniams dėl atitinkamai patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš visų bendrininkų solidariai priteisė jiems žalų atlyginimus – nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkindamas iš dalies, o Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkindamas visiškai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. apibrėžtą neturtinės žalos turinį, motyvavo savo sprendimą dėl nukentėjusiesiems priteistinų neturtinės žalos atlyginimų dydžių, juos atitinkamai sumažindamas, ir priteisė iš kaltininkų visą dėl jų nusikalstamų veikų nukentėjusiųjų V. A., R. S., civilinio ieškovo patirtą turtinę žalą, kurios nekvestionuoja nei apeliantai.

Taigi apeliacinių skundų argumentais keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė L. D. ir A. K. solidariai atlyginti žalą, patirtą Šiaulių teritorinės ligonių kasos už nukentėjusiajam V. A. suteiktas gydymo paslaugas (1 t., 72–75). Šiuo atveju nuteistieji tiesiogiai nepadarė žalos ligonių kasai, todėl žala, patirta dėl nukentėjusiajam suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, turi būti išieškoma iš kaltų asmenų subsidiariai. Todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 str. 4 p.).

Dėl techninės klaidos

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo L. D. gynėjas advokatas Z. Klapatauskas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodytas bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme dalyvavęs L. D. gynėjas – advokatas V. V.. Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi L. D. gynėju buvo paskirtas advokatas Z. Klapatauskas (4 t., 22 b. l.), kuris pateikė advokato orderį serija LA Nr. 014140. Tačiau taip pat matyti, kad iš pradžių L. D. gynėju pirmosios instancijos teisme dalyvavo ir advokatas V. V. (3 t., 151B-154 b. l.), pateikęs advokato orderį serija LA Nr. 084042. Dėl to kolegija daro išvadą, kad tai, jog skundžiamame nuosprendyje nenurodytas antras L. D. gynėjas, yra elementari techninė klaida, neturinti esminės reikšmės baigiamojo teisminio procesinio dokumento teisėtumui, tačiau dėl nuosprendžio aiškumo ji ištaisytina šia nutartimi.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p.,

nutaria:

nuteistųjų A. K., L. D., A. G. apeliacinius skundus atmesti.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Šiaulių teritorinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš kaltinamųjų L. D. ir A. K. solidariai priteista 5482,16 Lt žalos atlyginimo.

Iš L. D. ir A. K. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteisti po 2741,08 Lt nukentėjusiojo V. A. gydymo išlaidų.

Ištaisyti techninę klaidą ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyti, kad nagrinėjant bylą dalyvavo ir gynėjas advokatas Zenonas Klapatauskas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.