Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-02-24 · Civilinė byla Nr. 2A-80-267/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-24
Bylos Nr.
2A-80-267/2014
Teisminio proceso Nr.
2-47-3-00765-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Burbulienė, Egidijus Mockevičius, Birutė Simonaitienė
Ieškovas
UAB „Agruda“
Atsakovas
UAB „Srava“
Kategorijos
  • 94.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-80-267/2014Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00765-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 94.2.5.; 94.3.; 99.9.; 114.4.; 121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutė Burbulienė (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Srava“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. galutinio sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2‑1399‑339/2013 pagal ieškovės UAB „Agruda“ ieškinį atsakovei UAB „Srava“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Agruda“ pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė iš atsakovės UAB „Srava“ priteisti 7629,55 Lt skolą, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir 114 Lt žyminį mokestį. Nurodė, kad šalys 2011 m. sausio 25 d. sudarė ilgalaikio bendradarbiavimo prekių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovei teikti darbo saugos priemones, o atsakovė įsipareigojo už įsigytas prekes atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Nurodė, kad bendradarbiavimas sklandžiai vyko iki 2012 m. rugsėjo mėn., tačiau vėliau atsakovė atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus ir liko skolinga ieškovei 7629,55 Lt. Ieškovė sutartimi prisiimtą prievolę vykdė tinkamai, prekės atsakovei buvo teikiamos laiku, atsakovė prekes priėmė, atsakovės darbuotojai pasirašė ant PVM sąskaitų faktūrų, nereiškė pretenzijų dėl prekių kokybės ar kiekio neatitikimo.

Žemesnės instancijos teismas

Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 11 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį patenkino.

Atsakovė prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo prašė Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. preliminarus sprendimas ir ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo yra nepagrįsti, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo realiai perduotos atsakovei. Be to, 2011 m. sausio 25 d. sutarties Nr. 2011-0051 7.5 p. numatyta, kad tarp šalių kilę ginčai yra sprendžiami tiekėjo (ieškovės) buveinės vietoje esančiuose teismuose, prašė bylą perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu galutiniu sprendimu Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, iš UAB „Srava“ priteisė bylinėjimosi išlaidas UAB „Agruda“ ir valstybei. Teismas nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio mėn. pateikė atsakovei prekių už 7629,55 Lt, atsakovės atstovas prekes priėmė, apie tai pasirašė PVM sąskaitose faktūrose, pretenzijų dėl kokybės ar kiekio nereiškė, tačiau sutartyje numatyta tvarka ir terminais su ieškove neatsiskaitė, todėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. preliminarų sprendimą teismas nusprendė palikti nepakeistą. Teismas atsakovės teiginį, kad byla pagal sutartinį teismingumą teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui 2011 m. sausio 25 d. sutarties Nr. 2011-0051 7.5 p. pagrindu, laikė visiškai nepagrįstu, nes šalys susitarė, kad tarp šalių kilę ginčai sprendžiami naudojantis tiekėjo buvimo vietoje esančių teisinių institucijų paslaugomis, o dėl bylų teismingumo susitarimo nebuvo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliantė UAB „Srava“ apeliaciniu skundu prašo 2013 09 20 Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui (Vilniaus miesto apylinkės teismui) nagrinėti iš naujo. Nusprendus, kad nėra pagrindo bylos perdavimui pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2013-09-20 Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nusprendus pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, sumažinti iš atsakovės priteistų išlaidų teisinėms paslaugoms dydį bei išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, įpareigojant atsakovę priteistą sumą kas mėnesį lygiomis dalimis sumokėti per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas absoliučiai neanalizavo su prekių priėmimu–perdavimu susijusių aplinkybių, t. y. ar ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose žyma „gavo“ ir šalia esantys parašai reiškia tik PVM sąskaitos faktūros (kaip dokumento) ar ir joje nurodytų prekių gavimą, ar ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose pasirašę asmenys yra atsakovės darbuotojai, o jeigu taip, ar jie turėjo įgalinimus priimti prekes ir t. t. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik mechanišku ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių perrašymu, nesigilinant į faktines bylos aplinkybes, t. y. ar ieškovės reikalavimas turi faktinį pagrindą, dėl ko buvo neteisingai išnagrinėta byla.Nurodo, kad tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas pakeisti teritorinį bylų teismingumą, jį priskiriant Vilniaus miesto apylinkės teismui (CPK 32 str.), tačiau pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę ignoravo, o galutiniame sprendime neteisingai aiškindamas sutarties Nr. 2011-0051 7.5 punktą, nurodė, kad tarp šalių nėra susitarimo dėl teismingumo.Apeliantė pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą padarė ir daugiau procesinės teisės normų pažeidimų. Nurodo, kad CPK 439 str. 3 d. nustato, jog teismas, gavęs skolininko prieštaravimus, privalo pranešti kreditoriui, kad šis turi teisę pareikšti ieškinį pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisykles. Taigi, nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė jam neteismingą ieškinį, pirmosios instancijos teismas jį nusprendė nagrinėti netinkamos teisenos tvarka, t. y. ne bendrosios ginčo teisenos, o dokumentinio proceso tvarka, kuris, pagal CPK 439 str. 3 d. negalėjo būti taikomas. Mano, kad dėl aukščiau nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo atsakove turėjo itin ribotas galimybes ginti savo teises, taip pat, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės išsamiai išnagrinėti bylos faktinių aplinkybių.Taip pat nurodo, kad atsakovės prašymas teismui dėl sprendimo vykdymo išdėstymo buvo pateiktas faksu 2013-08-19, t. y. iki teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta byla, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti atsakovės prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimu iš atsakovės priteisti 2541 Lt išlaidas teisinėms paslaugoms. Mano, kad, visų pirma, sprendimu priteistos ieškovės išlaidų teisinėms paslaugoms sumos dydis neatitinka 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-85 nuostatų bei protingumo ir teisingumo reikalavimų. Antra, apeliantei kyla abejonių dėl sprendimu priteistos ieškovės išlaidų teisinėms paslaugoms sumos sudėties – atsiliepime į prieštaravimus ieškovė nurodė, kad po atsiliepimo į prieštaravimus parengimo ieškovės išlaidos teisinėms paslaugoms sudarė 726 Lt. Todėl, įvertinus tai, jog po atsiliepimo į prieštaravimus parengimo ieškovei buvo teiktos tik atstovavimo paslaugos, nesuprantama, kodėl išlaidos teisinėms paslaugoms išaugo iki 2541 Lt. Trečia, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovė patirtas išlaidas teisinėms paslaugoms, neatsižvelgė į tai, kad į ieškovė prašomą priteisti išlaidų teisinėms paslaugoms sumą yra įtraukta ir PVM suma.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti už atsiliepimo rengimą patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad tarp šalių buvo susiformavęs įprastas prekių pristatymo bei apmokėjimo už jas principas – ieškovė pateikia prekes atsakovei, po to apmokėjimui pateikia sąskaitą, kurią pasirašo vienas iš atsakovės darbuotojų, o atsakovė po šių žingsnių apmoka už gautas prekes. Būtent taip vykdavo atsiskaitymas tarp šalių iki tol, kol atsakovė susidūrė su finansiniais sunkumais (buvo bandyta inicijuoti bankroto, restruktūrizavimo bylas). Taip pat nurodo, kad dėl bylų teismingumo susitarimo tarp šalių nėra. Mano, kad atsakovė turėjo daug laiko ir galėjo atsiųsti pranešimą dėl sprendimo išdėstymo bent dieną prieš teismo posėdį, tačiau, akivaizdu, kad taip buvo siekiama vilkinti procesą. Pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, ieškovė nurodo, kad ji pateikė teismui darbų išklotinę, kurioje nurodyta kokie darbai šioje byloje atstovaujant ieškovę buvo atlikti, todėl atsakovės argumentas, kad bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo nuostatų bei protingumo ir teisingumo reikalavimų yra deklaratyvus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė nesutinka su priimtu sprendimu dėl, jos manymu, teismingumo taisyklių pažeidimo ir netinkamai pritaikytos teisenos, be to, atsakovė ginčija ir priteistos skolos atsiradimo pagrindus, teigdama, kad ieškovė neįrodė, jog sąskaitose faktūrose nurodomos prekes atsakovei buvo realiai perduotos.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl atsakovės nurodytų argumentų, susijusių su procesinės teisės normų taikymu. CPK 32 straipsnyje nurodyta, kad šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą. Kaip matyti iš bylos šalių 2011 m. sausio 25 d. sudarytos ilgalaikio bendradarbiavimo prekių pirkimo–pardavimo sutarties 7.5 punkto, jame numatyta, kad tarp šalių kilę ginčai sprendžiami naudojantis tiekėjo buvimo vietoje esančių teisinių institucijų paslaugomis. Apeliacinės instancijos teismo manymu, tokia šalių sutarties nuostata, šiuo atveju žodžių junginys „teisinių institucijų paslaugos“, nėra aiški ir neleidžia daryti neginčijamos išvados, kad šalys sutarė būtent dėl to, kokiame teisme bus nagrinėjami tarp ieškovės ir atsakovės kilę ginčai. Vis dėlto, netgi laikant, kad tikroji šalių valia šiuo sutarties punktu buvo susitarti, kad visi ginčai bus nagrinėjami tiekėjo, t. y. ieškovės, buveinės vietos teismuose, laikyti, kad byla privalėjo būti perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui, o juo labiau spręsti, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sutarties 7.5 punktas yra nustatytas tiekėjo (ieškovės) naudai, todėl ieškovė, į teismą kreipdamasi pagal atsakovės buveinės vietą, nepažeidė jokių civilinio proceso teisės principų bei neužkirto kelio civilinio proceso teisės tikslų įgyvendinimui, priešingai, savo pasirinkimu ieškovė tik užtikrino atsakovės teisę į teisminę gynybą. Be to, tai, kad byla buvo išnagrinėta Telšių rajono apylinkės teisme, o ne atsakovės nurodomame Vilniaus miesto apylinkės teisme, ir atsakovės atžvilgiu buvo priimtas jai nenaudingas sprendimas, nereiškia, kad Telšių rajono apylinkės teismas priėmė neteisėtą sprendimą.

Pasisakant dėl bylos perdavimo kitam teismui, pažymėtina, kad CPK 34 str. 2 d. 4 p. norma nustato, jog teismas perduoda bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu, iškėlus bylą tame teisme, paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles, tačiau ši norma negali būti taikoma atsietai nuo civilinio proceso principų, visų pirma proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. Nagrinėjamu atveju matyti, kad byla teisme buvo iškelta 2013-05-20, tą pačią dieną priimtas teismo įsakymas, 2013-07-11 priimtas preliminarus teismo sprendimas ir tik 2013-08-05 Telšių rajono apylinkės teisme gauti atsakovės prieštaravimai, todėl bylos perdavimas kitam teismui šiuo atveju neabejotinai būtų pažeidęs proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Be to, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai byla išnagrinėjama pažeidus bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles (CPK 329 str. 2 d. 6 p.), todėl net ir išnagrinėjus bylą kitame tos pačios grandies teisme, tai nesudarytų pagrindo naikinti priimtą sprendimą.

Nors iš esmės sutiktina su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas suklydo taikydamas procesinės teisės normas, kadangi priėmus teismo įsakymą, o vėliau atsakovės prieštaravimus, byla turėjo būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (CPK 439 str. 3 d.), o ne taikant dokumentinį procesą, nelaikytina, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti neteisėtu. Pažymėtina, kad atsakovei buvo suteiktos visos galimybės tinkamai pasinaudoti įstatyme numatyta teise į teisminę gynybą – byla buvo skirta nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, atsakovei buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus ir rašytinius įrodymus. Tai, kad atsakovė teismui savo prieštaravimuose nurodomų aplinkybių neįrodinėjo, t. y. neteikė leistinų rašytinių įrodymų, nedalyvavo teismo posėdyje, rodo, jog atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės teisių pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Atmestini ir atsakovės argumentai dėl to, kad, pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas neanalizavo su prekių priėmimu–perdavimu susijusių aplinkybių. Kaip matyti iš teismui pateiktų sąskaitų faktūrų (3–11, 46–54 b. l.), visose jose nurodyta žyma „prekes išdavė“, visose yra žymos, kad prekes gavo atsakovės darbuotojai. Jau anksčiau minėtos šalių sudarytos sutarties 3.4. punktas numatė, kad prekės perduodamos pirkėjo atstovui pateikus tinkamai įformintą įgaliojimą arba pagal pirkėjo patvirtintą įgaliotų atsiimti prekes asmenų sąrašą. Pažymėtina, kad CPK 178 str. įpareigoja, jog šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl aplinkybes, jog sąskaitose nurodytos prekės atsakovei nebuvo perduotos, kad sąskaitose pasirašę asmenys nebuvo atsakovės darbuotojai arba neturėjo įgaliojimų priimti prekes, leistinomis priemonėmis (pvz., rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais ir kt.) turėjo įrodyti atsakovė. Nagrinėjamu atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai neleidžia apeliacinės instancijos teismui daryti kitokių išvadų, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, todėl atsakovės argumentai, susiję su ieškovės reikalavimų pagrįstumu, laikytini visiškai nepagrįstais.

Kaip matyti iš atsakovės apeliacinio skundo, ji nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Sprendžiant dėl prašymo priteisti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, bylinėjimosi išlaidas, turi būti atsižvelgiama į kelių aplinkybių visumą: į pateiktą bylinėjimosi išlaidų pagrindimą, apskaičiavimą ir į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) bei kriterijus, kuriais vadovaujantis bylinėjimosi išlaidos yra priteistinos (bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, taip pat į kitas svarbias aplinkybes (CPK 98 str. 1 d., Rekomendacijų 2 p.). Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi diskrecijos teisę parinkti kompensuotinų išlaidų dydį (CPK 98 str.). Aplinkybė, kad ieškinys buvo patenkintas visiškai, nagrinėjamu atveju sudarė teisinį pagrindą priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas. Manytina, kad 2541 Lt bylinėjimosi išlaidų suma, susidedanti iš 600 Lt už teisinių dokumentų rengią (atsiliepimo į prieštaravimus) bei 1500 Lt už atstovavimą teisme (pasiruošimas, nuvykimas ir atstovavimas teisme) (87–92 b. l.) plius 441 Lt PVM mokesčio, įvertinus advokato ieškovei teiktas paslaugas, jų pobūdį ir trukmę, atitiko tiek protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, tiek Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius (Rekomendacijų 8.5., 8.18., 10. punktai). Pažymėtina, kad ieškovė PVM sąskaitas faktūras už teisines paslaugas apmokėjo visiškai, t. y. kartu su jose nurodytu pridėtinės vertės mokesčiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į priteistinas bylinėjimosi išlaidas įskaičiavo ir ieškovės sumokėtą PVM, kaip realias ir patirtas išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nesprendė atsakovės prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, nurodydamas, kad dėl minėto prašymo nepasisako. CPK 284 str. nurodyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti. Dėl to, teisėjų kolegija mano, kad yra pagrindas išspręsti atsakovės prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo apeliacinės instancijos teisme. Konkrečiu atveju apeliantė (atsakovė) prašė, jei bus priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, priteistos sumos mokėjimą išdėstyti 12 mėnesių, motyvuodama tuo, kad atsakovė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sprendžiant, ar yra pagrindas teismo sprendimo įvykdymą išdėstyti, aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai (CK 1.2 straipsnis), nes jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko, bet ir į išieškotojo interesus, t. y. įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra. Be to, turi būti atsižvelgta ir į tai, ar, išdėsčius teismo sprendimo vykdymą skolininko nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti išieškotojo lūkesčiai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors atsakovės skolos suma nėra didelė, atsakovė savo įsipareigojimų ieškovei nevykdo nuo 2012 m. lapkričio mėn., iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2014-02-06 nutartimi iškėlė atsakovei UAB „Srava“ restruktūrizavimo bylą, iš nors ši nutartis nėra įsiteisėjusi, darytina išvada, kad sprendimo vykdymo išdėstymas nagrinėjamu atveju neužtikrintų teismo sprendimo įvykdymo, priešingai, būtų pažeisti ieškovės teisėti interesai bei lūkesčiai. Dėl to konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, juo labiau kad įsiteisėjus nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, įsipareigojimų kreditoriams vykdymo klausimas bus sprendžiamas restruktūrizavimo byloje.

CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal teismui pateiktus ieškovės rašytinius įrodymus, ieškovė Advokatų profesinei bendrijai Magnusson ir partneriai už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą sumokėjo 544,50 Lt (117–118 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai bei į Rekomendacijose nurodytus maksimalius paslaugų užmokesčio dydžius, įvertinusi pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, ieškovės UAB „Agruda“ naudai iš atsakovės priteisia ieškovės patirtas 544,50 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir, remdamasi bylos medžiaga bei CPK 320 str. 1 d. nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Agruda“ (į. k. 124661662) iš atsakovės UAB „Srava“ (į. k. 180239789) 544,50 Lt (penkių šimtų keturiasdešimt keturių litų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjaiDanutė BurbulienėEgidijus MockevičiusBirutė Simonaitienė