Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Sigitos Bieliauskienės, Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiųjų Jo. V. ir R. V. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. buvo kaltinamas tuo, kad tyčia nužudė J. V., t. y. laikotarpyje nuo 2015 m. liepos 19 d. 23.30 val. iki 2015 m. liepos 20 d. 07.14 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, sudavė kojomis ir rankomis ne mažiau kaip tris smūgius J. V. į krūtinės ir pilvo sritį, tuo padarydamas kraujosruvas krūtinės ląstos dešinės ir kairės pusių minkštuosiuose audiniuose, dešinės pusės V-to, kairės pusės VI-VII-VIII-to šonkaulių lūžius, pilvo sumušimą, kuris pasireiškė plonosios žarnos pasaito plyšimu, nuo ko J. V. mirė.

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ričardas Juozainis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. K. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 10 metų, bausmę paskirti atlikti pataisos namuose, taip pat tenkinti nukentėjusiųjų Jo. V. ir R. V. civilinius ieškinius dėl padarytos 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, kas sąlygojo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Prokuroro nuomone, apygardos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, neginčytinai pagrindžiančių R. K. kaltę, yra nepagrįsta, kadangi byloje neginčytinai nustatyta, jog J. V. sužalojimus patyrė 2015 m. liepos 20 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), konflikto įvykusio dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tarp R. K. ir J. V.. Apeliantas teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai atmetė specialistų išvadas bei duotus specialistų parodymus teisme bei jais nesivadovavo, jokių objektyvių duomenų abejoti specialistų išvadų išsamumu ir teisingumu byloje nenustatyta.

Prokuroras nurodo, kad proceso metu R. K. neneigė smurtavęs prieš J. V., t. y. sudavęs šiam smūgius į veido sritį. Nesutikdamas su išteisinamuoju nuosprendžiu skunde prokuroras remiasi specialistų išvadomis, kuriomis abejoti nėra pagrindo. Specialisto išvadoje Nr. M 276/15(05) konstatuota, kad J. V. mirė nuo pilvo sumušimo, plyšus žarnos pasaitui ir įvykus nukraujavimui į pilvo ertmę, J. V. mirtis galėjo įvykti prieš 12-24 val. iki lavono tyrimo pradžios 2015 m. liepos 20 d. 10.30 val. (2 t., b. l. 33-36). Specialisto išvadoje Nr. M 275/15(05) nurodyta, kad nenustatyta požymių, iš kurių galima būtų spręsti apie skirtingą sužalojimų padarymo laiką, taip pat nenustatyta kovai ir savigynai būdingų požymių, pagal sužalojimų pobūdį jų nebuvo galima pasidaryti griūvant, po padarytų sužalojimų J. V. turėjo galimybę atlikti savarankiškus veiksmus, iki nukraujavimo į pilvo ertmę J. V. galėjo gyventi neilgai – iki keliasdešimties minučių (2 t., b. 1. 42). Teisme apklaustas specialistas N. R. iš esmės patvirtino šias specialistų išvadas. Iš specialisto išvados Nr. 11-1567(15), 11-1770(15), 11-1771(15) matyti, kad ant R. K. batų ir džinsinio švarkelio rasta tamsiai pilkos spalvos su melsvu atspalviu medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su J. V. marškinėlių pluoštais, ant J. V. drabužių (džinsinių kelnių, marškinėlių ir puskojinių) ir ant R. K. kairiojo bato rasta vienodų augalinių dalelių – žaliosios samanos sidabrinės brijos lapelių, ant J. V. drabužių (džinsinių kelnių, marškinėlių ir puskojinių) nėra mikrodalelių (tepalo, odos ir plastiko) iš tirti pateiktų R. K. batų, yra tikimybė, kad R. K. batai ir džinsinis švarkelis kontaktavo su J. V. marškinėliais (2 t., b. l. 48-55).

Įvertinęs skunde išdėstytų įrodymų visumą prokuroras daro išvadą, jog sužalojimus J. V. padarė R. K., tarp R. K. smūgių J. V. į įvairias kūno vietas bei kilusių padarinių (J. V. mirties) yra priežastinis ryšys. R. K., būdamas suaugęs, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodamas į kito asmens gyvybei svarbius organus – pilvą, galėjo suprasti, kad tokie smūgiai yra pavojingi žmogaus gyvybei ir nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali ne tik patirti sužalojimus, bet ir mirti. Papildomai atsižvelgiant į sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, konstatuojama, jog R. K. veikė netiesiogine tyčia.

Prokuroro nuomone, liudytojos I. Z., kuri paties įvykio nematė, parodymai, kad ji galėjo girdėti J. V. balsą, nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme patvirtintų duomenų visumos, kad išteisintasis J. V. atžvilgiu vartojo smurtą, dėl kurio pastarasis ir mirė. Tuo labiau kad pagal specialisto išvadą po patirtų sužalojimų J. V. galėjo kurį laiką, kol dėl kraujavimo krito kraujospūdis, prarado sąmonę ir išsivystė šokas, atlikti savarankiškus veiksmus, t. y. judėti, šaukti ir pan.

Taip pat skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo nuoseklus vertindamas R. K. prisipažinimą apie suduotus smūgius J. V., kadangi nepasisakė dėl galimo R. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnį.

Išteisintasis R. K. atsikirtime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendį ir prokuroro apeliacinį skundą atmesti. R. K. nurodo, kad nuosekliai teigė kilusio tarpusavio konflikto metu kelis kartus sudavęs ranka J. V. į veidą, tačiau smūgių, kuriais būtų padaryti J. V. specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, jis nesudavė, ką pripažino ir teismas. Išteisintojo teigimu, jo kaltės nužudžius J. V. nepatvirtino ir specialisto išvada dėl mikropluoštų tyrimo. Todėl nesurinkus neginčytinai R. K. kaltę nužudžius J. V. patvirtinančių įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis R. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti R. K. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Iš esmės prokuroro apeliacinis skundas motyvuojamas pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, skunde aptariami atskiri byloje surinkti duomenys, kurie, anot apelianto, patvirtina R. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl R. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, skundžiamame nuosprendyje teismo išvados dėl R. K. išteisinimo yra pagrįstos byloje surinktų duomenų visapusišku ir objektyviu įvertinimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, išsamiai motyvuotos, skundžiamas nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso įstatyme jam keliamus turinio reikalavimus. Tuo tarpu būtent prokuroro apeliaciniame skunde įrodymai vertinami atsietai vieni nuo kitų, o skunde daromos išvados yra paremtos prielaidomis.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.

R. K. buvo kaltinamas tuo, kad nužudė J. V. sudavęs pastarajam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip tris smūgius į krūtinės ir pilvo sritį, tuo padarydamas kraujosruvas krūtinės ląstos dešinės ir kairės pusių minkštuosiuose audiniuose, dešinės pusės V-to, kairės pusės VI-VII-VIII-to šonkaulių lūžius, pilvo sumušimą, pasireiškusį plonosios žarnos pasaito plyšimu, nuo ko J. V. mirė.

Aukščiau nurodyti J. V. sužalojimai, jam suduotų smūgių skaičius, J. V. mirties priežastis neginčytinai nustatyta specialisto išvadose Nr. M 276/15(05) ir pM 276/15(05) (2 t., b. l. 33-36, 42), kurias teismo posėdyje patvirtino jas surašęs teismo medicinos ekspertas N. R..

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme R. K. nepripažino savo kaltės dėl J. V. nužudymo. Išteisintasis neneigė, kad 2015 m. liepos 19 d. vakarą D. A. prašomas nuraminti J. V. atėjo į D. A. ir J. V. namus, kur su pastaruoju kilo konfliktas, kurio metu sudavė 2-3 smūgius ranka J. V. į veidą, daugiau smūgių J. V. nesudavė. Sudavęs smūgius R. K. ištempė J. V. į lauką ir paliko sėdėti ant laiptų prie namų, dar grįžo trumpam į vidų, o po to išėjo.

Taigi, nors R. K. pripažino smurtavęs prieš J. V., t. y. sudavęs ranka smūgius į galvą, tačiau neigė sudavęs smūgius J. V. į pilvą ir krūtinę, dėl kurių buvo padaryti specialisto išvadose nustatyti sužalojimai, tame tarpe ir pilvo sumušimas, pasireiškęs plonosios žarnos pasaito plyšimu, nuo kurio įvykus vidiniam nukraujavimui į pilvo ertmę J. V. mirė. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų – liudytojų, mačiusių specialisto išvadose nustatytų J. V. sužalojimų padarymo faktą, ar vaizdo įrašų, kuriuose būtų užfiksuotos nužudymo aplinkybės, iš kurių būtų galima nustatyti J. V. nužudžiusį asmenį, o kitų byloje surinktų įrodymų visuma, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, nepaneigia R. K. parodymų ir nesudaro pagrindo neginčijamai išvadai, jog J. V. specialisto išvadose nustatytus sužalojimus padarė būtent R. K..

Pagal R. K. parodymus, jis pas D. A. galėjo ateiti apie 22 val., o pas save į namus turėjo grįžti apie 23 val. Galimą konflikto laiką patvirtina mobiliojo ryšio telefonų išklotinių analizė (3 t., b. l. 101-102). Užfiksuota, kad 2015 m. liepos 19 d. nuo 20 val. iki 22.19 val. R. K. ir D. A. intensyviai bendravo telefonu (užfiksuoti 8 tarpusavio pokalbiai), po to nuo 22.19 val. iki 23.25 val. tarpusavio kontaktų neužfiksuota, vėliau dar du kartus D. A. ir R. K. bendravo telefonu 23.25 val. ir 23.27 val. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. K. buvo atėjęs pas D. A. laikotarpyje nuo 22.19 val. iki 23.25 val. D. A. kaimynystėje gyvenusi liudytoja I. Z. parodė, kad apie 2 val. nakties dar girdėjo D. A. ir J. V. besipykstančius. Šios liudytojos parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, kadangi liudytojos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo detalūs ir nuoseklūs. Pirmosios instancijos teismo apklaustas teismo medicinos ekspertas N. R. paaiškino, jog dėl patirtų sužalojimų J. V. vidinis kraujavimas iki netenkant sąmonės galėjo tęstis iki poros valandų ir neatmetė galimybės, jog J. V. apie 2 val. nakties dar galėjo būti sąmoningas ir judėti. Visgi šie duomenys būtų reikšmingi sprendžiant dėl R. K. kaltės nužudžius J. V., jei būtų neginčytinai įrodyta, kad būtent R. K. laikotarpyje nuo 22.19 val. iki 23.25 val. įvykusio tarpusavio konflikto metu sudavė smūgius J. V. į krūtinės ir pilvo sritį, padariusius specialisto išvadose nustatytus sužalojimus, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, tokių įrodymų byloje nėra.

R. K. ir J. V. tarpusavio konflikto metu tame pačiame kambaryje buvusios D. A. ir G. Č. patvirtino, kad tarp R. K. ir J. V. buvo kilęs žodinis konfliktas, bet nei viena iš liudytojų nurodė nemačiusios kaip R. K. sudavė J. V.. D. A. parodė tik mačiusi kaip vienu metu J. V. suklupo, ji neatmetė galimybės, jog J. V. suklupo nuo R. K. smūgio, bet paties smūgio nematė. Taip pat abi liudytojos parodė, kad R. K. su J. V. buvo išėję į lauką, po to R. K. dar buvo trumpam grįžęs į vidų ir pasakė, kad pamokė J. V., o pastarasis į vidų daugiau negrįžo. Tačiau nei viena iš liudytojų nematė ir negirdėjo, kas vyko lauke tarp R. K. ir J. V., todėl negalima nustatyti, ar R. K. ir J. V. išėjus į lauką tarpusavio konfliktas vyko toliau ir ar R. K. padarė J. V. specialisto išvadose nurodytus sužalojimus. Vien tai, kad R. K. galimai išsireiškė pamokęs J. V., savaime neįrodo, kad R. K. toliau smurtavo prieš J. V.. Priešinga išvada būtų paremta prielaidomis, byloje nepašalintas abejones aiškinant išimtinai R. K. nenaudai, kas prieštarautų aukščiau išdėstytiems bendriesiems baudžiamosios teisės principams.

Apeliaciniame skunde įrodinėdamas R. K. kaltę dėl šiam inkriminuoto J. V. nužudymo prokuroras nepagrįstai remiasi specialisto išvada Nr. 11-1567(15), 11-1770(15), 11-1771(15) (2 t., b. l. 48-55), šią išvadą aiškina neatsižvelgdamas į pirmosios instancijos teisme apklaustos išvadą surašiusios V. A. paaiškinimus. Nors specialisto išvadoje nustatyta, kad ant tirti pateiktų R. K. batų ir džinsinio švarkelio rasta tamsiai pilkos spalvos su melsvu atspalviu medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su J. V. marškinėlių pluoštais, ant tirti pateiktų J. V. drabužių (džinsinių kelnių, marškinėlių ir puskojinių) ir R. K. kairiojo bato rasta vienodų augalinių dalelių – žaliosios samanos sidabrinės brijos lapelių, dėl ko yra tikimybė, kad R. K. batai ir džinsinis švarkelis kontaktavo su J. V. marškinėliais. Tačiau aiškindama surašytą išvadą V. A. nurodė, jog buvo rasti tik pavieniai vienodi medvilnės pluoštai bei nedaug žaliosios samanos dalelių ant R. K. bato, be to, ant J. V. drabužių nebuvo rasta mikrodalelių iš tirti pateiktų R. K. batų (pvz., tepalo), todėl padaryta išvada yra nekategoriška, tikimybinė. Pagal V. A. paaiškinimus, negalima nustatyti, ar mikropluoštai ant abiejų asmenų drabužių atsirado tiesioginio ar netiesioginio kontakto metu. Atkreiptinas dėmesys, kad R. K. neneigė tam tikro tiesioginio kontakto su J. V. (tarpusavio grumtynės kambaryje, išvilkimas į lauką). Teisėjų kolegijos nuomone, aptariama specialisto išvada tik patvirtina R. K. parodymus apie konflikto su J. V. mastą, bet jos nepakanka konstatuoti, kad R. K. ir toliau smurtavo prieš J. V. bei pastarajam padarė mirtį sukėlusius sužalojimus.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus neįvertindamas R. K. suduotų smūgių J. V. į veidą pagal BK 140 straipsnį. Tačiau prokuroro apeliaciniame skunde taip pat nėra suformuluotas konkretaus prašymas šiuo klausimu (nėra prašoma pripažinti R. K. kaltu pagal BK 140 straipsnį, paskirti bausmę už šį nusikaltimą), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šio klausimo nepasisako (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.