Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-09 · Civilinė byla Nr. 2-79/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-01-09Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-04-24Lietuvos apeliacinis teismas
  3. B2-275-881/2017Sprendimas · 2017-09-26Vilniaus apygardos teismas
  4. B2-275-881/2017Nutartis · 2017-09-26Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-09
Bylos Nr.
2-79/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02169-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Lunita“
Kategorijos
  • 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-79/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02169-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 126.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Flegas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Flegas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lunita“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė iškelti bankroto bylą atsakovui, bankroto administratoriumi siūlė paskirti UAB „Ekvalda“. Nurodė, kad atsakovas yra skolingas ieškovui iš viso 60 374,40 Lt - 374,40 Lt už automobilio nuomą pagal PVM sąskaitą-faktūrą FLG Nr.861 ir 60 000 Lt negrąžintos paskolos pagal 2011 m. spalio 24 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. bankinius pavedimus. Paskolos suteiktos 12 mėnesių laikotarpiui, grąžinimo terminas jau suėjęs, atsiskaityti vėluojama ilgiau nei 760 dienų. Ieškovo manymu, atsakovas nemokus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė kelti bankroto bylą UAB „Lunita“. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog įmonė yra nemoki pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau- ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalį. Kadangi atsakovo finansinę padėtį pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikti, teismas, vadovaudamasis viešai prieinamais duomenimis, nustatė, kad skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2013 m. spalio 30 d. buvo 4 459,58 Lt, 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis UAB „Lunita“ balansinė turto vertė sudarė 173 721 Lt. Sudėjus ieškovo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skolas, bendra įsiskolinimo suma sudaro 64 833,98 Lt, ji neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (pusės turto vertė sudaro 86 860,5 Lt, nes įmonė turi turto iš viso 173 721 Lt). Tuo tarpu kitus finansinės atskaitomybės duomenis, t.y. kad įmonė neturi ilgalaikio ir materialaus turto, trumpalaikis turtas sudaro 173 721 Lt, tipinės veiklos nuostolius (43 176 Lt sumai), įprastinės veiklos nuostolius (44 076 Lt sumai), teismas vertino tik kaip įmonės finansinius sunkumus, nepaneigiančius įmonės mokumo. Pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė iškelti bankroto bylą atsakovui kitais ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytais pagrindais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas BUAB „Flegas“ (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą UAB „Lunita“ ir klausimą išspręsti iš esmės - iškelti bankroto bylą UAB „Lunita“, administravimo paslaugoms teikti skirti bankroto administratorių UAB „Evalda“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismui neišreikalavus iš atsakovo ĮBĮ 9 straipsnyje nurodytų dokumentų, teismas nepagrįstai sprendė dėl įmonės mokumo. Tokių dokumentų atsakovas nepateikė ir apeliantui, kuris yra atsakovo akcininkas.

2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad įmonės nuosavas kapitalas yra neigiamas. Pagal esamo įstatinio kapitalo dydį yra galimas tik bendrovės likvidavimas, kadangi įmonė turi didelį kiekį pradelstų skolų, kuriam padengti turto nepakanka.

3. Pagal apelianto pateiktą atsakovo balansą 2013 m. gegužės 20 d. įsipareigojimų įmonė turi 326 214,33 Lt sumai, iš jų 170 111,51 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos, sumos mokėtinos apeliantui yra pradelstos, todėl faktiškai per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 240 000 Lt, o turto įmonė turi už 263 823,81 Lt, kurį išimtinai sudaro trumpalaikis turtas, ilgalaikio turto atsakovas neturi.

Atsiliepimas

4. Atsakovo nurodomas tariamas investuotojas UAB „Asina“ yra įsteigta tik 2013 m. rugsėjo 4 d., bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, atsakovas jokių įrodymų apie UAB „Asina“ galimybes investuoti ir padengti atsakovo skolas nepateikė.

Atsakovas BUAB „Lunita“ patikslintu atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį nepakeistą. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.

1. Nors atsakovas finansinių dokumentų nepateikė, tačiau tokie duomenys yra viešai prieinami ir jais remiantis pagrindo kelti bankroto bylą nėra.

2. Skola Sodrai mažėja. Sodra 2013 m. lapkričio 28 d. įsiskaitė 497 Lt iš atsakovo.

3. Atsakovas yra faktiškai mokus, gali atsiskaityti su kreditoriais, įmonė tęsia savo veiklą ir su visais kreditoriais atsiskaito, ką pagrindžia anksčiau į bylą pateikti įrodymai. Atsakovas papildomai teikia išrašą iš mokėjimai.lt sistemos, iš kurios matyti, jog UAB „Cherry Media LT“ atsiskaitė ir sumokėjo atlygį pagal anksčiau pateiktą tarpininkavimo sutartį.

4. Aplinkybė, kad UAB „Asina“ dirba tik vienas darbuotojas, nepaneigia fakto dėl ketinimo investuoti į atsakovo įmonę. Šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovas pateikia 2013 m. spalio 25 d. tarp atsakovo ir UAB „Asina“ pasirašytą ketinimų sutartį, pagal kurią UAB „Asina“ išreiškė savo valią išpirkti 49 proc. akcijų emisiją, sumokant jų nominalią vertę, taip pat investuojant į atsakovo veiklą ir suteikiant jam negrąžinamą 50 690 Lt paskolą.

5. Apeliantas nepagrįstai nutyli, kad atsakovo pajamos pagal tą patį turto balansą periodo pabaigai sudarė net 355 494,54 Lt.

6. Apeliantas nėra tinkamai įrodęs paskolos prievolės, anot jo, siekiančios 60 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą UAB „Lunita“, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įmonės nemokumas. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Juridinio asmens nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Tam, kad teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, galėtų spręsti dėl įmonės finansinės padėties ir jos mokumo, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus (ĮBĮ 6 str. 4 d., 9 str. 1 d.). Šių dokumentų be pateisinamos priežasties nepateikus, teismas gali skirti įmonės vadovui baudą (ĮBĮ 9 str. 1 d.). Taip pat teismas gali reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis; įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą; kviesti į teismą įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), įmonės kreditorius, nustatyti kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės bylos nagrinėjimui (ĮBĮ 9 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas kaip pagrindą iškelti UAB „Lunita“ bankroto bylą nurodė jos nemokumą, nes įmonė neįvykdė savo skolinių įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovas turėjo pareigą pateikti ne tik atsiliepimą į pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ir ĮBĮ 9 straipsnyje numatytus aukščiau nurodomus dokumentus, nesiėmė priemonių, kad atsakovo vadovas tinkamai įgyvendintų įstatymo jam numatytą pareigą dėl šių duomenų pateikimo (ĮBĮ 9 str. 1 d.). Įmonės finansinė padėtis nustatyta iš esmės tik remiantis viešai prieinamų registrų duomenimis pagal 2012 m. UAB „Lunita“ balansą, t.y. beveik metų senumo (kai, minėta, įstatymas įpareigoja pateikti inter alia ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį) ir žinomus pradelstus įsipareigojimus bylos nagrinėjimo dienai, formaliai konstatuojant, jog atsakovo UAB „Lunita“ skoliniai įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad tikroji atsakovo UAB „Lunita“ finansinė padėtis nėra aiški, o atsakovo vengimas pateikti teismui šiai dienai aktualius įmonės finansinius dokumentus kelia abejonių dėl atsakovo mokumo, kurių byloje esantys įrodymai nepašalina.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš byloje esančių įrodymų dėl atsakovo nepateiktų dokumentų nebuvo galimybės nustatyti realios atsakovo finansinės padėties, t.y. jo realiai turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų dydžio santykio bylos nagrinėjimo dienai. Abejonių kelia pirmosios instancijos teismo nustatytas atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydis, nes atsakovo kreditorių sąrašų, kuriuose būtų nurodytos atsakovo įsipareigojimų sumos ir atsiskaitymo terminai, byloje nėra. Tuo tarpu net ir sprendžiant, jog atsakovas turi pradelstų įsipareigojimų tik apeliantui (60 374,40 Lt suma) ir VSDFV (4 002,56 Lt suma) nėra pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad šie įsipareigojimai neviršija pusės įmonės turimo turto. Vadovaujantis ir teismo įvertintais 2012 m. UAB „Lunita“ balanso duomenimis visą įmonės turimą turtą sudaro tik trumpalaikis 173 721 Lt vertės turtas, iš kurio 113 979 Lt (t.y. du trečdaliai viso turimo turto) yra per vienerius metus gautinos sumos, o atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys nesiekia ir 60 000 Lt. Nesant duomenų apie įmonės debitorinius įsipareigojimus, neįmanoma bent preliminariai įvertinti trumpalaikio turto, kuris sudaro pagrindinę atsakovo turto dalį, realią vertę, t.y. įmonės realias galimybes atgauti skolas. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis nustato, kad įmonės nemokumui nustatyti reikalinga vertinti, ar pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (o ne pusę į balansą įrašytos turto vertės). Taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog sprendžiant įmonės nemokumo klausimą turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi, į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, realiai turi būti nustatyta ir jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2065/2013). Be to, balansas yra reikšmingas vertintinas įrodymas, bet jis nėra vienintelis reikšmingas, juo labiau, jei jis vertinamas vien tik formaliai. Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl UAB „Lunita“ mokumo pagrįstumu leidžia abejoti ir paties atsakovo elgesys neteikiant teismui aktualių nagrinėjamam klausimui finansinės atskaitomybės dokumentų, kreditorių ir debitorių sąrašų su jų įsipareigojimų (įsiskolinimų) sumomis bei paties atsakovo deklaruojama aplinkybė apie įmonės turimus finansinius sunkumus. Juo labiau, kad ir kiti byloje esantys įmonės 2012 m. finansiniai rodikliai neliudija apie gerą finansinę padėtį: įmonės veikla nuostolinga (2012 m. nuostolis 44 076 Lt), nuosavas kapitalas minusinis (- 62 391 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, siekia beveik visą įmonės turimą turtą (b. l. 84-85), 2012 m. balanso aiškinamajame rašte nurodyta virš 14 tūkst. litų įsipareigojimų, susijusių su darbo santykiais (b.l. 81). Įmonė neturi jokio nekilnojamojo ar kito registruotino kilnojamojo materialaus turto. Įmonės mokumui ar nemokumui nustatyti svarbi yra aktuali įmonės balansinio turto vertė ir ją pagrindžiantys įrodymai. Minėta, kad vertindamas įmonės finansinę padėtį teismas vadovavosi 2012 m. balanso duomenimis. Nors atsakovas pateikė atsiliepimą į pateiktą pareiškimą, tvirtindamas vykdantis veiklą ir esantis mokus, tačiau pateikti ĮBĮ nurodytų dokumentų visumą vengė, iš esmės jų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl bylos duomenys leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai pasirengė nagrinėti bankroto bylą teisme, t. y. neatliko veiksmų, kad išsiaiškintų realų, aktualų bankroto bylos nagrinėjimo dienai, turimo atsakovo turto ir pradelstų įsipareigojimų dydį, kas ypač reikšminga esant tokiai situacijai, kai teismo surinktais finansiniais duomenimis didžiąją atsakovo turto dalį sudaro debitorių skolos (kurių bent jau dalis, kaip žinia, dažnai lieka realiai neatgautomis).

Pirmosios instancijos teismui nenustačius įmonės realios turtinės padėties, jos galimybių atgauti debitorines skolas bei bendro pradelstų įsipareigojimų dydžio, negalima nustatyti įmonės faktinio mokumo ir teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą. Apeliacinės instancijos teismui iškelti bankroto bylą teisė nėra suteikta (ĮBĮ 10 str. 9 d.), todėl net ir išsireikalavus papildomus dokumentus bei galimai padarius priešingas išvadas, atskirasis skundas visa apimtimi negali būti patenkintas. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria atsakovui atsisakyta iškelti bankroto bylą, naikintina, kaip priimta neatskleidus nagrinėjamo klausimo esmės ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 2 d.). Nagrinėdamas pareiškimo pagrįstumo klausimą iš naujo, žemesnės instancijos teismas turėtų išnaudoti visas galimybės išsireikalauti nagrinėjamam klausimui aktualius ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytus atsakovo finansinę padėtį atskleidžiančius dokumentus, nustatyti įmonės turimo turto vertę bei išsiaiškinti visų atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lunita“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas Alvydas Poškus