- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-12
- Bylos Nr.
- eAN2-192-1036/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-00076-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Mindaugas Povilanskas
- Pažeidėjas
- T. B.
- Pareiškėjas
- T. B.
- Advokatai
- Mindaugas Normantas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. B. atstovo advokato Mindaugo Normanto apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 5 d. nutarties, kuria pareiškėjos T. B. skundas atmestas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. lapkričio 11 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-11434-2025 paliktas nepakeistas, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2025 m. lapkričio 11 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-11434-2025 (toliau – ir Institucijos nutarimas) T. B. (toliau – ir apeliantė, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo) nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 7 dalį 11 (vienuolikos) eurų bauda už tai, kad ji 2024 m. rugsėjo 23 d. 18.15 val., Akmenės rajone, kelio Naujoji Akmenė – Venta 1,300 km, vairuodama transporto priemonę – automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), baigdama lenkti sunkiasvorę transporto priemonę – vilkiką „VOLVO FH“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „CARNEHL“, neužtikrino, kad ji galės saugiai grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydama lenkiamai transporto priemonei ir su ja susidūrė, ir tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET) 9, 136.5 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 5 d. nutartimi (toliau – ir Skundžiama nutartis) T. B. skundas atmestas ir Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis – liudytojų parodymus pateikto ekspertizės akto išvadų kontekste, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju eismo įvykio kilimo priežastis buvo T. B. veiksmai, pažeidžiantys kelių eismo taisyklių reikalavimus.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai
3. Apeliaciniu skundu T. B. atstovas advokatas Mindaugas Normantas prašo Institucijos nutarimą ir Skundžiamą nutartį panaikinti, ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Kartu prašoma priteisti T. B. patirtas išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino skunde nurodytas aplinkybes bei argumentus, neatsižvelgė į vieningai duotus visų byloje apklaustų liudytojų parodymus, nepagrįstai ekspertizės išvadai suteikdamas apeliantės kaltę pagrindžiančiais duomenimis, atmesdamas liudytojų bei apeliantės nurodytas aplinkybes dėl automobilio variklio gedimo. Taip pat, apylinkės teismas neatsakė į skunde nurodytus argumentus, kad T. B. veikoje nėra subjektyvinės pusės elementų – tyčios, kaltės, motyvo. Šiuo aspektu, apeliantės atstovas cituoja teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, t. y. susijusius su įrodymų vertinimu, administracinio nusižengimo sudėtimi, ir teigia, jog apylinkės teismas turėjo išsiaiškinti ar T. B., vairuodama automobilį, kuriuo aplenkė vilkiką, jį stabdė ar nestabdė, ar autoįvykis galėjo įvykti dėl automobilio gedimo ar dėl kažkurio iš autoįvykio dalyvių veiksmų, ar T. B. veikoje yra tyčia, neatsargumas, lengvabūdiškumas ar panašiai.
1.2. Vertinant surinktų įrodymų visumą, Skundžiamoje nutartyje buvo ignoruoti ir nemotyvuotai atmesti tiek administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimai, tiek dviejų policijos pareigūnų, apklaustų liudytojais teisme parodymai, tiek liudytojų S. (čia ir toliau teismo pastaba – darytina išvada, kad turima omenyje liudytoją D. G.) ir J. S., galiausiai kito autoįvykio dalyvio vilkiko vairuotojo B. Š. parodymai, kurie visi patvirtino, kad „Audi“ vairuotoja (apeliantė) išlipusi iš automobilio po autoįvykio nurodė, kad kažkas atsitiko su automobilio varikliu ir dėl to automobilis savaime pradėjo lėtėti. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nepagrindė kodėl ignoravo aplinkybes, kurios, atstovo vertinimu, neabejotinai yra reikšmingos, t. y. kad vilkiko vairuotojas B. Š. apylinkės teisme nurodė, kad „Audi“ pradėjus lėtėti stabdymo šviesos nedegė, „Audi“ vairuotoja kažką dėl variklio ir pergyveno ką vyras pasakys. Kiti liudytojai taip pat nematė „Audi“ stabdymo šviesų signalų, o ir T. B. teigia stabdžių pedalo nespaudžiusi. Pažymima, kad T. B. lenkimą atliko leidžiamoje vietoje, kai KET taisyklės to nedraudė, reiškia lenkimo taisyklių nepažeidė, o ar ji kalta dėl to kas įvyko po lenkimo manevro užbaigimo, tai turėjo išsiaiškinti pirmosios instancijos teismas.
1.3. Akcentuojama, jog tyčios formos ir turinio pirmosios instancijos teismas netyrė ir neatskleidė, todėl pasisakoma, kad jeigu T. B. vairuotas automobilis po lenkimo manevro pabaigimo sugedo, jos tyčios nėra. Taip pat atmestinas ir neatsargumo faktorius, nes automobilis buvo techniškai tvarkingas, su galiojančia technine apžiūra, todėl konstatuotina, kad T. B. darydama lenkimo manevrą nepažeidė bonus pater familias principo, t. y. kaip joks vidutinis, protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokioje pačioje situacijoje – vilkiko lenkimo metu, negalėjo numatyti ir tikėtis automobilio gedimo. Atstovo vertinimu, tuo atveju, jei T. B. po lenkimo manevro užbaigimo būtų tyčia stabdžiusi vairuotą automobilį, spaudžiant stabdžių pedalą, toks vairavimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip chuliganiškas vairavimas. Taip pat, atkreipiamas dėmesys, kad T. B. vairuotame automobilyje, vaiko saugos kėdutėje važiavo jos mažametis vaikas, todėl T. B. tikrai nebūtų rizikavusi vaiko saugumu ir tyčia be reikalo atlikusi vairuojamo automobilio stabdymo veiksmo.
1.4. Nors Skundžiamos nutarties 24-25 punktuose nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų (J. S. ir S.(čia darytina išvada, kad turima omenyje liudytoją D. G.)) duotų parodymų patikimumu, tačiau liudytojų patikimumas ir nėra kvestionuojamas, tik nesuprantama ką tuo norėta pasakyti. Apeliantas atstovas teigia, jog minėti liudytojai tik patvirtina, kad po „Audi“ lenkimo manevro užbaigimo, jie netrukus pamatė vilkiką staigiai stabdant. Šios nurodytos aplinkybės niekaip nepaaiškina automobilio „Audi“ vairuotojos veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo, nekalbant jau apie tai, kad „Audi“ baigus lenkimą ir grįžus į savo eismo juostą, šie liudytojai „Audi“ nebematė, kadangi vaizdą užstojo aplenktas vilkikas. Apylinkės teismas šių liudytojų parodymus vertino selektyviai ir tendencingai interpretuodamas, nors, apart to, kad jie paliudijo aplinkybes – „Audi“ aplenkus vilkiką pastarasis netrukus staigiai stabdė, nutylėdamas, kad šie liudytojai patvirtino T. B. kalbėjus apie variklio gedimą ir kad jie nematė „Audi“ stabdymo šviesų signalų. Tai, apeliantės atstovo vertinimu, parodo apylinkės teismo neobjektyvumą ir selektyvų bylos duomenų vertinimą.
1.5. Taip pat nurodoma, kad visiškai nesuprantama ką pirmosios instancijos teismas grindžia Skundžiamos nutarties 17 punkte ir jo papunkčiuose perrašydamas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. gegužės 16 d. ekspertizės aktą. Atstovo vertinimu, nurodytos ekspertizės išvados yra ne vienareikšmės, nepateikiančios konkrečios išvados dėl kurio eismo įvykio dalyvio veiksmų (kaltės) kilo autoįvykis. Be to, išvados yra sąlyginės, nurodančios, kad esant vienoms sąlygoms autoįvykio kilimo priežastį įtakojo T. B. veiksmai, kitomis sąlygomis vilkiko vairuotojo veiksmai. Taigi faktas yra tai, kad nė viena atlikta ekspertizė nenustatė konkretaus kaltininko. Kartu pažymima, kad apart ekspertizės akto, teismai privalo vertinti ir kitus bylos duomenis, o pats ekspertizės aktas nėra a piori ir (ar) aukštesne įrodomąją galią turintis dokumentas (įrodymas) už kitus bylos duomenis. Jeigu pirmosios instancijos teismas minimu ekspertizės aktu rėmėsi kaip T. B. kaltę pagrindžiančiu dokumentu, tai atstovo vertinimu, darė nepagrįstai, kadangi kiti bylos duomenys, o būtent visi iki vieno byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad „Audi“ vairuotoja nurodė, kad po lenkimo kažkas atsitiko automobiliui ir jis savaime pradėjo lėtėti. Be to, kaip jau minėta, nė vienas liudytojas nematė „Audi“ stabdymo šviesų signalų užsidegimo. Atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teisme apklausiant ekspertizę atlikusią ekspertę ir jai uždavus klausimą – kodėl ekspertizės nuotraukoje padangų pėdsakų kontūrai yra neryškūs, ne juodi, kas turėtų būti būdinga staigiai stabdant, ekspertė atsakė, negalinti pasakyti kokiu intensyvumu ir dėl kokių priežasčių automobilis „Audi“ buvo stabdomas, kas atstovo vertinimu reiškia, kad „Audi“ stabdymo aplinkybės nėra iki galo aiškios. Taip pat nurodoma, kad byloje buvo atlikta ne viena autoįvykio ekspertizė, tačiau automobilio gedimo versija nebuvo tiriama, nors savalaikiai paskirti autotechninę ekspertinę ar užduotį specialisto išvadai pateikti nebuvo jokių kliūčių.
1.6. Skundžiamoje nutartyje nėra išsamiai aprašyta, pagrįsta ir motyvuota, kokie konkretūs veiksmai, pasireiškė KET pažeidimais, todėl pirmosios instancijos teismas teisiškai nepagrindė Skundžiamos nutarties 26 punkte padarytos išvados, o nurodyti teiginiai yra deklaratyvūs. Taip pat esant tokiems liudytojų parodymams, kad jie nematė „Audi“ stabdymo šviesų signalo, kad vairuotoja iškarto po autoįvykio nurodė variklio gedimą, t. y. teisiškai reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas nepagrįstai ignoravo ir to nepagrindė, tačiau Skundžiamos nutarties 22 punkte, perkėlė įrodinėjimo naštą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, teigdamas, kad T. B. nepateikė įrodymų, kad automobilis buvo sugedęs.
1.7. Atstovo vertinimu, byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir neobjektyviai – T. B. nurodytos automobilio gedimo aplinkybės nebuvo tiriamos, nors tai buvo tiesioginė Institucijos pareiga, ir tokiu būdu buvo pažeistos nuostatos, reglamentuojančios administracinių nusižengimų teisenos paskirtį, principus, o šių pažeidimų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Nei Institucija, nei Skundžiamą nutartį priėmęs teismas neatliko tinkamo įrodymų ištyrimo ir vertinimo, ko pasėkoje apylinkės teismui pateiktas skundas ir pati administracinio nusižengimo byla buvo išnagrinėti neišsamiai ir neobjektyviai, padarant teisės pažeidimus, todėl Skundžiama nutartis nepagrįsta ir naikintina. Neabejojama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas Skundžiamą nutartį nesilaikė teismų praktikos, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinio patikimumas. Be to, apeliantės atstovo vertinimu, be jokio pagrindo buvo ignoruotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas bei iš jo išplaukiantis in dubio pro reo principas, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu Institucijos atstovas prašo administracinėn atsakomybėn patrauktos T. B. įgalioto atstovo advokato Mindaugo Normanto apeliacinio skundo netenkinti, kaip nepagrįsto, ir Skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad Institucijos atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui, išanalizavo skundo argumentus, taip pat įvertino visas apeliantės ir jos atstovo nurodytas faktines aplinkybes bei motyvus, ir atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, skundo netenkino, priimant teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pažymima, kad išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą ir apylinkės teisme, ir policijos įstaigoje, įvertinus visus byloje esančius duomenis, buvo surinkta pakankamai įrodymų (nuotraukos, ekspertizės aktas, eismo įvykio schema, administracinio nusižengimo protokolas, apklausų protokolai ir kt.) administracinėn atsakomybėn patrauktos T. B. kaltei dėl padaryto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 7 dalyje bei KET 9 punkto ir 136.5 papunkčio nuostatų pažeidimams, konstatuoti. Taip pat atsiliepime, aptariant administracinio nusižengimo sudėties požymius, nurodoma, jog šioje administracinio nusižengimo byloje surinkti objektyvūs įrodymai patvirtina T. B. kaltę dėl padarytų KET pažeidimų, sukėlus eismo įvykį su vairuota transporto priemone. Institucijos atstovo vertinimu, T. B. kaltė, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 7 dalyje, yra neginčijamai įrodyta, o apelianto atstovės nurodytos aplinkybės nesuponuoja pagrindo administracinio nusižengimo teisenai nutraukti ir nešalina atstovaujamosios administracinės atsakomybės dėl padarytų KET pažeidimų.
Teismas,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. B. atstovo advokato Mindaugo Normanto apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą. Pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
6. Pirmiausiai, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantės atstovas nurodo, kad Skundžiama nutartis yra nepagrįsta, priimta neįvertinus visų bylos įrodymų viseto. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka, kad Skundžiama nutartis motyvų aspektu yra gana rezervuota, neatskleidžiant detalesnių argumentų dėl keliamų klausimų, tačiau tai savaime nereiškia, kad apylinkės teismas netinkamai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, ir tai nedaro Skundžiamos nutarties neteisėta bei nepagrįsta.
7. Taip pat, aukštesnės instancijos teismas, prieš pasisakydamas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, mato būtinybę atkreipti dėmesį į tai, kad administracinio nusižengimo byla nagrinėjama Institucijos nutarime nurodyto kaltinimo ribose, t. y. T. B. veiksmai nagrinėjami ir teisiškai vertinami tik pareikšto kaltinimo ribose, o būtent dėl to, jog apeliantė, vairuodama transporto priemonę, baigdama lenkti kitą transporto priemonę, neužtikrino, kad ji galės saugiai grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydama lenkiamai transporto priemonei ir su ja susidūrė, tuo pažeisdama KET 9, 136.5 punktų reikalavimus. Taigi T. B. nėra inkriminuojamas staigus transporto priemonės stabdymas, pavyzdžiui kaip tai apibrėžiama KET 135.4 papunktyje (vairuotojui draudžiama staigiai stabdyti, jeigu tai nebūtina eismo saugumui), ir kas iš esmės itin akcentuojama skunde, t. y. apeliantės stabdymo aplinkybės, taip pat neinkriminuojamas ir tyčinis transporto priemonės stabdymas, dėl ko atstovas atkreipia dėmesį, nurodydamas, jog toks veiksmas apskritai tūrėtų būti vertinamas kaip chuliganiškas vairavimas. Nagrinėjamu atveju apeliantė net nėra traukiama administracinėn atsakomybėn dėl eismo įvykio kilimo, susidūrus transporto priemonėms, dėl ko būtų reikalinga nustatinėti eismo įvykio kilimo priežastis, o administracinis kaltinimas pareikštas ir kaip ir jo nagrinėjimo ribos nustatytos tiek administracinio nusižengimo protokolu, tiek ir Institucijos nutarimu, tik dėl ANK 417 straipsnio 7 dalyje nurodyto nusižengimo, t. y. dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o konkrečiai dėl KET 9, 136.5 punktų reikalavimų pažeidimų – dėl formalaus administracinio nusižengimo padarymo.
8. Taigi KET 9 punkte, kuris reglamentuotas III skyriuje įtvirtintose bendrosiose eismo dalyvių pareigose, numatyta, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Gi kitame aktualiame KET 136.5 papunktyje – vairuotojams rekomenduojama vengti nebūtinų lenkimo manevrų. Prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo imtis papildomų atsargumo priemonių ir įsitikinti, kad baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei. Dėl šių aptartų KET reikalavimų pažeidimų T. B. atžvilgiu ir surašytas Institucijos nutarimas, t. y. kaip jau minėta apeliantė patraukta administracinėn atsakomybėn ne dėl transporto priemonės stabdymo aplenkus transporto priemonę ir (ar) dėl eismo įvykio sukėlimo.
9. Iš apeliacinio skundo turinio bei T. B. pozicijos administracinio nusižengimo tyrimo bei nagrinėjimo proceso metu matyti, kad faktinės administracinio kaltinimo aplinkybės nėra neigiamos. Vis tik, apeliantė teigia, kad sunkvežimio vairuotojo veiksmai sąlygojo eismo įvykį, tik nežino kodėl. Ji pati aplenkusi transporto priemonę nestabdė, truputį pavažiavusi, net nepajuto pati, kaip pradėjo lėtėti, t. y. jos automobilis, greitis pradėjo lėtėti, pradėjo spausti akceleratorių („gazo pedalą“), tačiau automobilio greitis nejudėjo. Automobilyje buvo nustatytas gedimas, kurį nustatė jos vyras, tačiau į sertifikuotą servisą nesikreipė. Taip pat nurodė, kad neatsimena kiek laiko aplenkusi vilkiką važiavo normaliai. Taigi kaip matyti, apeliantė ginčydama savo atliktų veiksmų neteisėtumą ir kvalifikuotus KET pažeidimus iš esmės laikosi dviejų versijų – kad sunkvežimio vairuotojo B. Š. veiksmai sąlygojo eismo įvykį, ir aplinkybe, jog automobilyje buvo nustatytas gedimas, pasireiškęs automobilio greičio lėtėjimu.
10. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje pateiktą medžiagą, sutikti su apeliantės T. B. pozicija bei abejoti apylinkės teismo išvada, neturi pagrindo. Analizuojamos bylos kontekste akcentuotina, kad pagal KET 3.9 punktą lenkimas – vienos arba kelių važiuojančių transporto priemonių apvažiavimas įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą. Pažymėtina, kad lenkimo manevras yra tęstinis veiksmas, jis pradedamas įvažiavus į priešpriešinio eismo juostą apvažiuojant vieną ar kelias važiuojančias transporto priemones ir užbaigiamas grįžtant į savo eismo juostą. Lenkimo manevras turi būti atliktas – tiek pradedamas, tiek baigiamas – laikantis KET reikalavimų. Pagal KET 136 punktą vairuotojams rekomenduojama vengti nebūtinų lenkimo manevrų; prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo imtis papildomų atsargumo priemonių ir įsitikinti, kad, be kita ko, baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai ar kitoms priešais atvažiuojančioms transporto priemonėms (kasacinio teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-67-387/2022).
11. Pasisakant dėl apeliantės nurodytų teiginių, jog sunkvežimio vairuotojo B. Š. veiksmai sąlygojo eismo įvykį, iš esmės aktualus laiko tarpas bei atkarpa (distancija), kuomet T. B. aplenkusi vilkiką ir grįžusi, važiavo savo eismo juosta priešais aplenktą vilkiką, būtent dėl kokių veiksmų ir buvo inkriminuoti KET pažeidimai. Šiuo aspektu aktualus, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. gegužės 16 d. ekspertizės aktas Nr. 11Š-207(24). Sutiktina su skundo argumentais, kad ekspertizės aktu atsakant į klausimą – kokia techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui ir kieno iš eismo dalyvių veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, pateikta sąlyginė išvada, kad: jeigu automobiliu „Audi A6“ aplenkus vilkiką su puspriekabe buvo staiga stabdoma (staiga mažėja automobilio greitis) ir pastarojo greičiui sumažėjus iki iš paskos judėjusio minėto transporto priemonių junginio greičio tarp transporto priemonių buvo mažesnė nei 32,4 metrų distancija, tai automobilio „Audi A6“ vairuotojos T. B. veiksmai, – baigiant lenkti grįžusi į dešinę kelio važiuojamosios dalies pusę sudarė kliūtį lenkiamam vilkikui su puspriekabe, vairuojamam B. Š., – techniniu požiūriu, buvo nepriimtini ir buvo pagrindiniu šio eismo įvykio kilimo sąlyga; jeigu automobiliu „Audi A6“ aplenkus vilkiką su puspriekabe buvo staiga stabdoma (staiga mažėja automobilio greitis) ir pastarojo greičiui sumažėjus iki iš paskos judėjusio minėto transporto priemonių junginio greičio tarp transporto priemonių buvo didesnė nei 32,4 metrų distancija, tai vilkiko vairuotojo B. Š. veiksmai, – laiku nestabdė vairuojamo vilkiko, – techniniu požiūriu, buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga.
12. Vis tik, minėtas Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas vertinamas kaip objektyvus įrodymas byloje, kuris patvirtina Institucijos nutarime nurodytas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismai neturi pagrindo kvestionuoti eksperto pasirinktų tyrimo metodų, taktikų ir kitų tyrimo priemonių, kuriomis prieinama prie specialaus pobūdžio motyvuotų išvadų. Be to, ekspertas yra prisiekęs dėl išvados teisingumo, atsako už savo padarytos ekspertizės akto pagrįstumą ir tikrumą, o ir pati ekspertizės aktą pateikusi ekspertė apylinkės teismo posėdžio metu buvo apklausta, patvirtino savo išvadas, kaip ir tai, kad smūgio į „Audi“ automobilio metu, „Audi automobilis buvo ant važiuojamosios kelio dalies, kaip nurodyta ekspertizės akte (nors tai pati T. B. neigė, nurodydama, kad jau buvo sustojusi kelkraštyje), paaiškino, jog vilkiko stabdymas buvo intensyvus. Abejoti minimu aktualiu dokumentu ir jame nurodytomis išvadomis teismai neturi pagrindo. Be to, kaip jau minėta, vieną iš ekspertizės akto sąlyginę išvadą, kad jeigu tarp transporto priemonių buvo mažesnė nei 32,4 metrų distancija, tai T. B. veiksmai techniniu požiūriu, buvo nepriimtini ir buvo pagrindiniu šio eismo įvykio kilimo sąlyga, patvirtina ir įvykį mačiusių bei jame dalyvavusių asmenų parodymai, kurių patikimumo, kaip pažymima ir apeliaciniame skunde, nekvestionuoja ir gynyba. O būtent, vilkiko vairuotojas B. Š. parodė, jog tik aplenkęs „Audi“ automobilis, važiuojamojoje dalyje jį užkirto, kokių 20-30 metrų atstumu, net stabdyti nespėjo, viskas įvyko akimirksniu, tik aplenkė ir viskas. Iš paskos eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių važiavusių liudytojų parodymų, taip pat matyti, kad susidūrimas įvyko staiga, tik „Audi“ automobiliui aplenkus vilkiką. T. y. D. G. paaiškino, jog nematė per sunkvežimi, kad automobilis „Audi“ grįžo į savo juostą, tačiau automobiliui „Audi“ tik aplenkus, sunkvežimis dėjo ant stabdžių, nes kaip supranta, automobilis „Audi“ pradėjo stabdyti ar panašiai. Vilkikas pradėjo stabdyti iškart, kai jį aplenkė. Pamatė, kad sulėtėjo ir, kad „stop“ užsidegė. Po „stop“ užsidegimo, po kokių 2–3 sekundžių, pamatė dulkes, kaip automobilį „Audi“ nustūmė į šoną. Kitas liudytojas J. S. parodė, jog automobiliui „Audi“ tik aplenkus sunkvežimį, po 1–2 sekundžių automobilį „Audi“ iš karto nubloškė į kelkraštį. Po lenkimo iškart užsidegė vilkiko „stopai“ ir nuo kelkraščio į orą pakilo dulkės.
13. Aptartų duomenų visetas patvirtina, jog apeliantės T. B. ir B. Š. vairuotų transporto priemonių susidūrimas įvyko staiga, iš karto, apeliantei aplenkus vilkiką ir grįžus į savo eismo juostą, todėl kaip pagrįstai nurodoma ekspertizės akte, atitinkamai esant mažesnė nei 32,4 metrų distancija, automobilio „Audi A6“ vairuotojos T. B. veiksmai, – baigiant lenkti grįžusi į dešinę kelio važiuojamosios dalies pusę sudarė kliūtį lenkiamam vilkikui su puspriekabe, vairuojamam B. Š., – techniniu požiūriu, buvo nepriimtini ir buvo pagrindiniu šio eismo įvykio kilimo sąlyga.
14. Kaip jau minėta, apeliantė savo veiksmus taip pat siekia pagrįsti ir nuo jos valios nepriklausančia aplinkybe, t. y. automobilio gedimu. Atsakant į tokius argumentus, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog KET 223 punkte nustatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytus techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant privalomąją techninę apžiūrą. KET 15 punkte nustatyta, kad draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Prieš pradėdamas važiuoti, motorinės transporto priemonės vairuotojas privalo įsitikinti, ar transporto priemonė tvarkinga, taip pat kelionės metu stebėti transporto priemonės techninę būklę. Be kita ko, KET 15 punkte nustatyta, kad jeigu važiuojanti transporto priemonė sugenda ir dėl to neatitinka techninių reikalavimų, o gedimo pašalinti neįmanoma, vairuotojas, laikydamasis būtinų atsargumo priemonių, gali važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos, išskyrus Taisyklių 234 punkte nustatytus atvejus. Taigi šiuo atveju atsakomybė dėl techniškai netvarkingo automobilio, kyla būtent vairuotojui. Kadangi T. B. neatliko jai, kaip vairuotojai, keliamų pareigų, prieš važiuodama neįsitikino, ar jos automobilis yra tvarkingas, analizuojamu atveju, neįsitikino, kad lenkimo manevrą gali atlikti saugiai, todėl visiškai pagrįstai buvo patraukta administracinėn atsakomybėn tiek už bendrųjų eismo dalyvių pareigų, tiek už lenkimo pažeidimus. Ir nors T. B. siekė eliminuoti savo veiksmų neteisėtumą tačiau tai negali pateisinti jos padarytų KET pažeidimo, kaip jau minėta, pati pažeidėja privalėjo imtis visų atsargumo priemonių ir įvertinti, kad lenkimo manevro negalės saugiai atlikti, o nebūdama tuo tikra, privalėjo neatlikti lenkimo manevro, tačiau to nepadarė.
15. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad T. B. veiksmuose nėra subjektyvios nusižengimo pusės, t. y. tyčios, kaip ir neatsargumo. Šiame kontekste apygardos teismas pirmiausia akcentuoja, kad ANK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl neatsargumo, jeigu jis padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo arba nerūpestingumo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Tuo tarpu minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nors ANK 9 straipsnio 2 ir 3 dalyje neatsargios kaltės formos rūšys (pasitikėjimas ir nerūpestingumas) aprašytos kaip taikytinos materialioms administracinių nusižengimų sudėtims, tačiau teismų praktikoje tokios neatsargios kaltės rūšys taikomos ir administraciniams nusižengimams, aprašytiems formaliomis sudėtimis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti kodekse nurodytų padarinių kilimą sietinas su teisine asmens pareiga vykdant veiklą žinoti jos vykdymui keliamus teisės aktų reikalavimus, o asmens galėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti kodekse nurodytų padarinių kilimą sietinas su objektyviomis ir subjektyviomis asmens, darančio veiką, savybėmis, suteikiančiomis ar ribojančiomis jam galimybę pasirinkti įstatymo reikalavimus atitinkantį elgesio variantą (kasacinės nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-1-976/2024, Nr. 2AT-29-594/2024, Nr. 2AT-3-813/2025). Pagal teismų praktiką kaltės, jos formos, rūšies turinys atskleidžiamas tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio nusižengimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
16. Analizuojamoje situacijoje, pažymint ir tai, kad ,,galėjimas“ suvokiamas kaip reali asmens galimybė numatyti pavojingas pasekmes (valinis požymis), nenustatytos kliūtys, kurios būtų trukdžiusios T. B. numatyti savo veiksmų neigiamas pasekmes. Apeliantė pagal asmenines savybes, kadangi yra brandus asmuo, įgijęs teisę vairuoti, atitinkamai turintis žinoti ir žinantis KET reikalavimus, tarp jų ir bendrąsias eismo dalyvio pareigas, turėjo numatyti savo veiksmus, tačiau neįsitikinusi jų atlikimo saugumu, lengvabūdiškai tikėjosi išvengti atitinkamų pasekmių. Tokios aplinkybės rodo T. B. veikus neatsargia kaltės forma – nepagrįstu pasitikėjimu.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog T. B. nuosekliai laikėsi savo versijos, neduoda pagrindo besąlygiškai ją laikyti teisinga. Byloje esantys ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina jos kaltę padarius KET pažeidimus, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismo jie buvo įvertinti pažeidėjos nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su Institucijos ir apylinkės teismo padaryta išvada, jog T. B. kaltė padarius jai inkriminuotą administracinį nusižengimą įrodyta ir abejonių nekelia. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Institucijos nutarimu paskirta nuobauda, nustatant jos dydį artimą minimaliam, t. y. 11 (vienuolikos) eurų dydžio pinigine bauda, yra teisinga, pagrįsta, proporcinga padarytam pažeidimui ir T. B. asmenybei, paskirta, nepažeidžiant ANK 32 ir 34 straipsnio nuostatų.
18. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių pažeidimų, kurie leistų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti jos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Dėl administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo teisme išlaidų atlyginimo
2. Apeliaciniu skundu taip pat buvo prašoma priteisti T. B. naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vilniaus apygardos teisme 2026 m. balandžio 21 d. gautas prašymas prijungti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius išrašus, iš kurių matyti, kad T. B. už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 900 (devynis šimtus) eurų. ANK 666 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punktą (padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių), šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Taigi asmeniui iš valstybės jo patirtų išlaidų už advokato pagalbą atlyginimas priteisiamas tik tuo atveju, jeigu administracinė teisena nutraukiama nesant jo veikoje administracinio nusižengimo požymių. Kadangi ne teismo tvarka priimtas nutarimas, kuriuo T. B. buvo nubausta pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį, bei apylinkės teismo nutartis, kuria skundas dėl šio nutarimo buvo atmestas, paliekami galioti, tenkinti tokio apeliacinio skundo reikalavimo ir priteisti T. B. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti nei faktinio, nei teisinio pagrindo nėra.
3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 229¹ straipsnio 2, 4 dalių pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo paskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
nutaria:
Palikti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 5 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. B. atstovo advokato Mindaugo Normanto apeliacinio skundo netenkinti.
Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. B. atstovo advokato Mindaugo Normanto prašymą priteisti T. B. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.