Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Laima Ribokaitė išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos kompiuterių centras“ vadovo A. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kompiuterių centras“ iki pareiškimo dėl nemokumo bylos uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kompiuterių centras“ iškėlimo padavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Pareiškėjo nuomone, siekiant efektyvių derybų su kreditoriais, terminas ieškiniui (pareiškimui) pareikšti turėtų būti ne trumpesnis nei 90 dienų, kad kreditoriai negalėtų trumpo laikotarpio ieškiniui pateikti naudoti kaip spaudimo priemonės. Be to, terminas reikalingas ir kvalifikuotam procesiniam dokumentui parengti, įrodymams surinkti tuo atveju, jei derybos nebus sėkmingos.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas

4. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovės UAB „Baltijos kompiuterių centras“ vadovas pradėjo atsakovės nemokumo (restruktūrizavimo) procesą, 2020 m. balandžio 1 d. registruotu laišku išsiųsdamas bendrovės kreditoriams (įskaitant vienintelį bendrovės akcininką KB „Inovacija LT“) pranešimą dėl UAB „Baltijos kompiuterių centras“ nemokumo proceso inicijavimo.

5. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, siekdamas sudaryti susitarimą dėl pagalbos, turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) panaikinimo. JANĮ detaliau nereglamentuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros inicijavus nemokumo procesą, todėl šiam klausimui spręsti taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos (JANĮ 15 straipsnio 2 dalis).

6. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.

7. CPK 144 straipsnio 2 dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Prašant laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio (pareiškimo) padavimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi tam tikrų ypatumų, nurodytų CPK 147 straipsnio 3 dalyje.

8. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinta, kad kaip ir prašymo, teikiamo kartu su ieškiniu, atveju (CPK 144 straipsnis), laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo gali būti taikomos tik konstatavus, kad, pirma, ieškovo ieškinys, kurį jis artimiausiu metu pareikš, yra preliminariai pagrįstas, ir, antra, egzistuoja tikėtina ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-516/2020).

9. JANĮ 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad restruktūrizavimo byla keliama, jeigu tenkinamos šios sąlygos: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) juridinis asmuo yra gyvybingas; 3) juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad UAB „Baltijos kompiuterių centras“ yra susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais, tačiau vykdo veiklą ir yra gyvybinga. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad bendrovei nėra iškelta bankroto byla. Taigi, sprendžiant dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos – tikėtino ieškinio (pareiškimo) pagrįstumo, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškimas dėl nemokumo (restruktūrizavimo) bylos iškėlimo galėtų būtų prima facie nepagrįstas.

10. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat būtina nustatyti, kad egzistuoja grėsmės, jog nesiėmus prašomų priemonių būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Pagal JANĮ 8 straipsnio 1 dalį pranešimas kreditoriams laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis. Jau nurodyta, kad pranešimai kreditoriams buvo išsiųsti registruota pašto siunta 2020 m. balandžio 1 d., todėl, vadovaujantis aptarta JANĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostata, laikytina, kad pranešimai kreditoriams buvo įteikti 2020 m. balandžio 9 d. Analizuojamu atveju pareiškėjas, pranešimais informuodamas kreditorius apie bendrovei inicijuojamą nemokumo procesą, nustatė kreditoriams 21 dienos terminą susitarimams dėl pagalbos sudaryti, pažymėdamas, kad kreditorių pasiūlymai bus vertinami, kreditoriams atsisakius reikalavimų, sudarančių ne mažiau kaip 30 proc. nuo bendros kreditorių reikalavimo sumos. Pareiškėjas bendrovės kreditoriams siųstuose pranešimuose nurodė, kad jeigu per nustatytą 21 dienos terminą nebus sudaryti susitarimai dėl pagalbos, bendrovė kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Terminas susitarimams dėl pagalbos sudaryti suėjo 2020 m. balandžio 30 d., tačiau byloje nėra duomenų, kad su kreditoriais būtų sudaryti susitarimai dėl pagalbos bendrovės finansiniams sunkumams įveikti.

11. Pažymėtina, kad pagal JANĮ 8 straipsnio 3 dalį susitarimui dėl pagalbos sudaryti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo kreditoriui dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad deryboms su kreditoriais vesti ir pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo paduoti reikalingas 90 dienų terminas, tačiau, išskyrus subjektyvius samprotavimus, kad trumpesnį terminą kreditoriai galėtų panaudoti kaip spaudimo priemonę, nepateikia teismui jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių būtinybę nustatyti papildomą terminą nurodytiems veiksmams atlikti. Pažymėtina ir tai, kad nuo pranešimų bendrovės kreditoriams įteikimo dienos iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos yra praėję daugiau nei du mėnesiai, tačiau pareiškėjas nepateikė teismui duomenų ne tik apie tai, kad per šį laikotarpį bent su vienu kreditoriumi būtų sudarytas susitarimas dėl pagalbos, bet ir apie tai, jog derybos apskritai yra vykdomos ir egzistuoja realios perspektyvos pasiekti susitarimus su kreditoriais.

12. Pareiškėjas grėsmę galimybei sudaryti susitarimus su kreditorių dauguma sieja su pradėtais priverstiniais skolų išieškojimais, tačiau pareiškime plačiau nepaaiškina ir nepateikia įrodymų apie tai, kokiose konkrečiai vykdomosiose bylose, kokie vykdomieji dokumentai ir kokio dydžio išieškojimai yra vykdomi iš bendrovės turto. Teismo vertinimu, vien tik byloje pateiktas bendrovės banko sąskaitos išrašas nėra pakankamas įrodymas, sprendžiant dėl bendrovės atžvilgiu vykdomų išieškojimų masto ir bendrovės turtui nustatytų apribojimų turinio.

13. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai ir objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo padavimo. Vien tai, kad UAB „Baltijos kompiuterių centras“ patiria tam tikrus turtinio pobūdžio nepatogumus dėl bendrovės turto atžvilgiu taikytų areštų nepagrindžia laikinųjų apsaugos taikymo būtinybės. Be to, nesant jokių objektyvių duomenų apie vykdomas derybas, jų pažangą ir perspektyvas, nėra pagrindo spręsti, kad šiuo konkrečiu atveju būtų tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones susitarimams dėl pagalbos su kreditoriais sudaryti. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų, pareiškėjo prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones negali būti tenkinamas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

14. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sumokėjo ne visą žyminį mokestį. Pagal 80 straipsnio 5 dalį už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas 50 Eur žyminis mokestis. To paties straipsnio 7 dalis nustato, kad procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip 5 Eur. Pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones paduotas ne elektroninių ryšių priemonėmis, todėl už jį mokėtinas 50 Eur žyminis mokestis (pareiškėjas sumokėjo 38 Eur žyminio mokesčio).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 147, 151, 290–291 straipsniais,

nutaria:

atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos kompiuterių centras“ vadovo A. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kompiuterių centras“ iki pareiškimo dėl nemokumo bylos uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kompiuterių centras“ iškėlimo padavimo.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.