Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-07-01 · Civilinė byla Nr. 2A-392/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-07-01
Bylos Nr.
2A-392/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vytas Milius
Ieškovas
I. Š.
Trečiasis asmuo
J. Š., uždaroji akcinė bendrovė „BTA draudimas“
Kategorijos
  • 129.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 129.16pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 129.19.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-392/2008Procesinio sprendimo kategorijos: 129.2; 129.16; 129.19.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. liepos 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Jūratei Lajauskienei,dalyvaujant: ieškovo atstovui adv. Robertui Ivanauskui,atsakovui antstoliui A. S. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-230-33/2008 pagal ieškovo I. Š. ieškinį atsakovams antstoliui A. S. ir R. B. dėl buto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Tretieji asmenys byloje J. Š. ir uždaroji akcinė bendrovė „BTA draudimas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas I. Š. , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 6.145, 6.146 straipsniais, prašė pripažinti negaliojančiu buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2005 m. balandžio 4 d. pardavimo varžytynėse aktą.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad atsakovas antstolis A. S. 2005 m. kovo 30 d. varžytynėse pardavė ieškovui priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas parduotas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Ieškovas pažymėjo, kad jam nebuvo įteiktas raginimas įvykdyti teismo sprendimą geruoju, neišaiškintos jo teisės vykdymo procese, nepranešta apie vykdomus veiksmus, todėl jis negalėjo jų apskųsti, prašyti paskirti ekspertizę buto vertei nustatyti. Antstolis, vykdydamas priverstinį išieškojimą pagal tris vykdomuosius dokumentus už bendrą 4 289,66 Lt išieškomą sumą, areštavo vienintelį ieškovo šeimos būstą, įvertintą 120 000 Lt kaina ir jį pardavė už 100 910 Lt, nors vykdyti išieškojimą buvo galima ir iš kito turto. Butas turėjo būti įvertintas didesne kaina. Nors varžytynės įvyko 2005 m. kovo 30 d., turto pardavimo varžytynėse aktas surašytas tik 2005 m. balandžio 4 d., be to, antstolis pažeidė varžytynių akto perdavimo tvirtinti teismui terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškovo I. Š. ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. balandžio 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikino, pripažino negaliojančiu 2005 m. balandžio 4 d. turto pardavimo varžytynėse aktą Nr. 10-551/04, kuriuo R. B. buvo parduotas butas (duomenys neskelbtini), o restitucijos klausimą perdavė išspręsti pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas antstolis A. S. pareiškė prašymą dėl proceso byloje atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), o atnaujinus procesą – išspręsti bylą iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. balandžio 23 d. nutartimi netenkino atsakovo antstolio A. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2007 m. balandžio 23 d. nutartį panaikino, tenkino antstolio A. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo – atnaujino bylos procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir perdavė bylą pakartotinai nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu (skundžiamas sprendimas) I. Š. ieškinį atmetė. Šiuo sprendimu taip pat panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, o Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimas pripažintas netekusiu galios.

Pirmosios instancijos teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendime nurodyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas procesą byloje atnaujino dviem pagrindais: 1) dėl aplinkybių, kuriomis ieškovui buvo įteiktas raginimas sumokėti skolą, patikrinimo; 2) dėl būtinumo išsiaiškinti, ar ieškovas turėjo kilnojamojo turto, į kurį antstolis turėtų galimybę nukreipti priverstinį išieškojimą. Teismo pažymėta, kad civilinė byla pakartotinai nagrinėjama tik pagal šiuos apibrėžtus proceso atnaujinimo pagrindus. Sprendime rašoma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog vykdomojoje byloje Nr. 10-4285/2004 antstolis A. S. 2004 m. rugsėjo 22 d. surašė skolininkui I. Š. raginimą per 10 d. nuo jo gavimo sumokėti išieškotojo AB „Klaipėdos vanduo“ naudai 2 873,74 Lt skolą ir 124,40 Lt vykdymo išlaidų. Grąžinamajame pranešime apie raginimo įteikimą su nežinomo tuo metu asmens parašu buvo nurodyta, jog raginimas įvykdyti sprendimą įteiktas 2004 m. rugsėjo 25 d. K. P. individuali įmonė 2006 m. balandžio 24 d. raštu nurodė, jog registruotas laiškas, adresuotas I. Š. , buvo įteiktas jo dukrai J. Š. 2004 m. gegužės 24 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad K. P. įmonės raštas nesusijęs su antstolio 2004 m. rugsėjo 22 d. surašytu bei išsiųstu raginimu, nes neatitinka nei datos, nei J. Š. parašas. Iš registruotų laiškų apyrašo matyti, jog 2004 m. gegužės 19 d. buvo siunčiamas laiškas ieškovui, tačiau ne vykdomojoje byloje Nr. 10-4285/2004, bet vykdomojoje byloje Nr. 10-551/2004, kurioje raginimas įvykdyti sprendimą buvo surašytas 2004 m. balandžio 16 d. ir sugrąžintas neįteiktas. Sugrąžintas neįteiktas ir raginimas įvykdyti sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 10-4269/2004, tačiau 2004 m. rugsėjo 22 d. raginimas vykdomojoje byloje Nr. 10-4285/2004 buvo įteiktas skolininko dukrai J. Š. , kuri teismo posėdžio metu pripažino, jog ant grąžinamojo pranešimo apie įteikimą yra jos parašas. Be to, šis parašas atitinka visus J. Š. parašus ant teismo šaukimų bei pranešimų.

Teismo įsitikinimu, yra įrodyta, jog vieną iš antstolio raginimų, skirtų skolininkui I. Š. , priėmė jo duktė J. Š. , kurios gyvenamoji vieta deklaruota tuo pačiu adresu kaip ir ieškovo. CPK 657 straipsnis reikalauja, kad raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui būtų išsiunčiamas registruotu laišku arba įteikiamas asmeniškai, todėl pripažinta, jog jis buvo įteiktas tinkamai. Iš vykdomojoje byloje Nr. 10-551/2004 esančių įrodymų matyti, jog ieškovui antstolis yra išsiuntęs nemažą kiekį registruotų laiškų, todėl tikėtina, jog apie vykdomą išieškojimą ieškovui buvo žinoma. Be to, ieškovas pats pripažįsta, jog išieškojimas buvo vykdomas ir iš jo gaunamos pensijos. Teismas nurodė, kad ieškovas nesinaudojo nei CPK 643 straipsnyje jam suteiktomis teisėmis, nei vykdė CPK 644 straipsnyje nustatytą pareigą domėtis vykdymo eiga, nors jam apie priteistas sumas turėjo būti žinoma. Vykdomosios bylos buvo užvestos dar 2004 m., o turto pardavimas iš varžytynių vyko 2005 m. kovo 30 d. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog ieškovas žinojo apie antstolio atliekamus priverstinio vykdymo veiksmus ir nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo naikinti turto pardavimo iš varžytynių aktą bei taikyti restituciją. Pats ieškovas nenurodė, kuriuo iš CPK 602 straipsnyje nurodytų pagrindų prašo pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, o teismo manymu, nėra nei vieno iš šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, jog ieškovo ieškinys galėtų būti patenkintas. Kadangi antstolio raginimas įvykdyti sprendimą ieškovui buvo įteiktas tinkamai, ieškovas CPK 715 straipsnio nustatyta tvarka nenurodė, koks jo turtas varžytynėse turėjo būti parduodamas pirmiausia. Antstolis kito turto nesurado, teismas turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtino, o naujai pateikti teismui įrodymai apie ieškovo įregistruotus išradimų patentus ir automobilius nesudaro teisinio pagrindo varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Patentų biure įregistruoti ieškovui išradimų patentai jau iki 2000 m. vasario 3 d. buvo panaikinti, o VĮ „Regitra“ įregistruotos transporto priemonės yra senos ir neaišku, ar jos tinka eksploatuoti, ar turi vertę. Ieškovas buvo įpareigotas pateikti teismui įrodymus apie šių transporto priemonių techninę būklę, tačiau šio įpareigojimo neįvykdė. Be to, ne visos transporto priemonės yra paties ieškovo, o jo įmonės „Novatorius“ nuosavybė. Antstolės M. T. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole įtrauktos tik penkios transporto priemonės, iš jų trys yra be valstybinių numerių. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartį, kuria pripažintas negaliojančiu buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo varžytynėse 2005 m. balandžio 4 d. aktas Nr. 10-551/04 ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė ieškinį, taip pat pripažino netekusiu galios Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas I. Š. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiu 2005 m. balandžio 4 d. turto pardavimo varžytynėse aktą, kuriuo pirkėjui R. B. parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Skundas motyvuojamas tuo, kad :

Teismas neteisingai interpretavo CPK 370 straipsnio 4 dalies turinį. Ši norma numato aplinkybių, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, ištyrimą, tačiau tai nereiškia, jog teismas, priimdamas sprendimą, vertina tik šias aplinkybes. Proceso atnaujinimo pagrindai apibrėžia bylos nagrinėjimo, o ne ginčo ribas. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. balandžio 10 d. nutartyje nurodė, kad antstolis, vykdydamas buto pardavimą varžytynėse, pažeidė procesines teisės normas ir nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismas, naikindamas šią nutartį, turėjo įvertinti visas aplinkybes ir atsakyti į kiekvieną ieškinio pagrindą. Dėl siauro CPK 370 straipsnio 4 dalies normos aiškinimo buvo neįvertintos esminės aplinkybės ir užkirstas kelias nustatyti tiesą.Teismas nesivadovavo nuostata, kad priverstinio turto perleidimo metu turi būti ginamos tiek išieškotojo, tiek skolininko teisės ir interesai, be to, tvirtinant varžytynių aktą sprendžiama, ar turto pardavimas iš varžytynių buvo vienintelė priemonė patenkinti kreditoriaus reikalavimus, ar toks išieškojimas nepažeidžia viešojo intereso, kitų asmenų interesų. Teismas rėmėsi neturinčiomis esminės reikšmės bylai aplinkybėmis, pagrindinį dėmesį skirdamas aplinkybėms, susijusioms su antstolio raginimo įteikimu. Raginimo įvykdyti sprendimą negalima pripažinti procesiniu dokumentu, kurio įteikimo tvarką reglamentuoja CPK 123 straipsnis, nes jame nustatyta įteikimo tvarka, kai byla nagrinėjama teisme. Raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui asmeniškai nebuvo įteiktas, o byloje nėra duomenų, jog dukra informavo tėvą apie raginimą, todėl raginimas įvykdyti sprendimą nebuvo įteiktas tinkamai.Ieškinio teisiniu pagrindu yra ir kiti CPK normų pažeidimai. Išieškojimo eilės tvarka yra nustatyta imperatyviai, o išieškojimas iš sekančios eilės turto galimas tik nesant pirmesnės eilės turto (CPK 664 str.). Teismo išvada, jog antstolis turto nesurado, nepatvirtinta objektyviais duomenimis. Tiriant turto suradimo aplinkybes neteisingai buvo paskirstyta įrodinėjimo našta. Teismas įpareigojo ieškovą pateikti įrodymus apie varžytynių metu buvusį turtą ir jo vertę, tačiau nesiaiškino, kodėl to nepadarė antstolis. Antstolis nerūpestingai atliko savo pareigas, todėl svarbios aplinkybės nebuvo nustatytos, o jo veiksmai dėl turto suradimo buvo nepakankami. Užklausos apie turtą padarytos tik į bankų įstaigas ir VĮ Registrų centrą. Antstolis neatliko veiksmų dėl transporto priemonių suradimo, o duomenys apie jų techninę būklę nėra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku. Nepagrįsti antstolio argumentai, jog jam nebuvo žinoma apie ieškovo individualią įmonę ir jos turtą. Teismo išvada, jog išradimų patentai yra panaikinti, įrodomosios reikšmės apie ieškovo turto buvimą neturi. Teismas turėjo galimybę patikrinti duomenis apie ieškovo įmonės turtą. Teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą dėl daiktinių įrodymų apžiūros, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neužtikrino tinkamo bylos išnagrinėjimo ir sukėlė abejonių dėl jo šališkumo. Be to, teismas, panaikindamas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutartį, turėjo paneigti šio teismo nustatytas aplinkybes ir pagrįsti skirtingą jų vertinimą. Teismas nevertino kilusio ginčo pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Antstolis pažeidė CPK 663 straipsnio 3 dalį ir Teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 24 punktą. Išieškoma suma tik nežymiai viršijo 3 000 Lt, o buto įkainojimas daugiau kaip trisdešimt kartų viršijo išieškomą sumą. Antstolis nurodė, kad areštuoto buto vertė yra 120 000 Lt, tačiau ieškovo pateiktoje buto vertinimo ataskaitoje jo vertė nurodyta 197 000 Lt. Antstolis neįvykdė įstatymo reikalavimo areštuojamą turtą įkainoti rinkos kainomis. Antstolis, vykdydamas buto pardavimą iš varžytynių, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimais, nebuvo ypatingai atidus ir nesiėmė priemonių, jog skola būtų išieškota iš pirmesnės eilės turto.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo I. Š. apeliacinį skundą atsakovas antstolis A. S. prašo ieškovo skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas akcentuoja, kad teismas teisingai nustatė, jog raginimas buvo įteiktas skolininko (ieškovo) dukteriai, be to, kitose vykdomosiose bylose, neradus ieškovo, raginimai buvo paskelbti spaudoje įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas pats nevykdė CPK 664 straipsnyje nustatytų pareigų. Ieškovo pateiktas esą jam priklausantis turtas nėra fiksuotas kaip turtas, esantis ieškovo įmonės balanse pagal buhalterinės apskaitos reikalavimus, todėl nelaikytinas jo kilnojamuoju turtu. Vykdomojoje byloje Nr. 10-4269/2004 esantis 2000 m. vasario 4 d. aktas apie išieškojimo negalimumą rodo, kad išieškoti iš ieškovo individualios įmonės turto nebuvo galima, nes įmonė areštuotino turto neturėjo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos pakartotinio nagrinėjimo ribų atnaujinus jos procesą

CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio Kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartimi atnaujino procesą šioje civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių) ir ją perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi pagal CPK 370 straipsnio 4 dalies normą teismas bylą nagrinėjo pakartotinai pagal bendrąsias šio Kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Kadangi atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia jos atnaujinimo pagrindai, vadinasi teismas turi patikrinti teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Bylos pakartotinio nagrinėjimo ribų, apibrėžtų proceso atnaujinimo pagrindais, peržengimas reikštų CPK 370 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos pažeidimą. Šioje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartyje atnaujinti procesą yra konstatuota, kad pakartotinis bylos nagrinėjimas turi apimti šias ribas: 1) antstolio raginimo ieškovui įvykdyti teismo sprendimą įteikimo aplinkybių patikrinimas; 2) išaiškinimas aplinkybių, ar ieškovas (skolininkas priverstinio vykdymo procese) turėjo kito kilnojamojo turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą. Šių faktinių aplinkybių, kaip proceso atnaujinimo pagrindo, nustatymas ir įvertinimas ir sudarė bylos pakartotinio nagrinėjimo ribas, kurių pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo peržengti. Remiantis šiais argumentais negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas pernelyg siauriai aiškino CPK 370 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos prasmę ir turinį ir turėjo iš naujo išanalizuoti bei vertinti visus ieškovo ieškinyje nurodytus reikalavimo pripažinti buto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu faktinius pagrindus, kurie teismų jau buvo išanalizuoti ankstesnėse bylos nagrinėjimo stadijose (dėl išieškomų sumų ir turto arešto masto skirtingo santykio, dėl areštuoto ir po to varžytynėse realizuoto buto rinkos vertės bei priverstinio pardavimo kainos netinkamo nustatymo, dėl turto pardavimo varžytynėse akto surašymo ir jo pateikimo teismui tvirtinti terminų nesilaikymo).

Įstatymai antstolį įpareigoja savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti vykdymo proceso šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 str. 2 d.). Vykdymo procesui taip pat galioja teisėtumo principas. Tai reiškia, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam įstatymų bei kitų teisės aktų suteiktų įgaliojimų. Šie reikalavimai antstolio veiklai taikomi ir atliekant veiksmus, susijusius su skolininko teisės įvykdyti sprendimą gera valia įgyvendinimu, skolininkui priklausančio turto išaiškinimu, išieškojimo nukreipimu į tokį turtą jį priverstinai parduodant. CPK 700 straipsnyje nustatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių šio Kodekso VI dalyje nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Varžytynės savo esme yra turto pardavimas be savininko valios. Tai priverstinis turto perleidimas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka, siekiant gauti lėšas atsiskaityti su turto savininko kreditoriais. Varžytynių aktą patvirtinus teisėjui, laikoma, kad turtas parduotas (CPK 725 straipsnio 6 dalis). Priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu turi būti ginamos tiek išieškotojo, tiek skolininko teisės ir teisėti interesai, nes būtent skolininkas minėtoje proceso stadijoje realiai patiria neigiamus teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius. Kilus ginčui dėl turto realizavimo varžytynėse teisėtumo ir pagrįstumo, jam išspręsti taikytinas CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas. Šiame Kodekso straipsnyje įtvirtintas specifinis sandorio negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas tam tikrais išimtiniais atvejais gali būti pripažintas negaliojančiu. Tokių išimtinių atvejų išsamus (baigtinis) sąrašas nurodytas CPK 602 straipsnio 1 – 6 punktuose. Ieškovas reikalavimą dėl buto pardavimo varžytynėse akto pripažinimo negaliojančiu, be kita ko, grindė tuo, kad jis nebuvo gavęs antstolio raginimo įvykdyti sprendimą geruoju, todėl nežinojo apie vykdymo procesą ir neturėjo galimybės pasinaudoti teise nurodyti, į kokį turtą nukreipti išieškojimą, be to, antstolis neišsiaiškino, kokį kitą turtą, be areštuoto buto, dar turi skolininkas, į kurį būtų galima pirmiau nukreipti priverstinį išieškojimą. Nė viena iš šių ieškovo nurodytų aplinkybių (antstolio raginimo neįteikimas skolininkui asmeniškai, taip pat išieškojimo nukreipimo į skolininko turtą bei turto realizavimo tvarkos galimi pažeidimai, padaryti nustatant, iš kokio turto ir kokia eile vykdyti išieškojimą) nesudaro CPK 602 straipsnio 1 – 6 punktuose numatytų pagrindų pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl turto priverstinio pardavimo pagrįstumo bei teisėtumo, neturi vertinti, ar skolininko turtas buvo realizuotas nepažeidžiant teisės normų reikalavimų, laikantis teisėtumo principo vykdymo procese, ir, esant pagrindui, spręsti dėl turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo remiantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Ši nuostata grindžiama tuo, kad nuosavybės teisių apsauga tinkamai užtikrinama tik tuo atveju, jeigu turto pardavimas varžytynėse įvyksta nepažeidžiant specialių šiam veiksmui nustatytų įstatymo reikalavimų. Sprendžiant ginčus dėl varžytynių akto galiojimo, turi būti patikrinamas ne vien turto pardavimo varžytynėse procedūros tinkamumas ir pagrįstumas, įvertinant, ar nebuvo padaryta CPK 602 straipsnio pažeidimų, bet ir sprendžiama, ar turto pardavimas iš varžytynių buvo vienintelė priemonė patenkinti kreditoriaus reikalavimą, ar toks išieškojimas atitiko viešąjį interesą, nepažeidė kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Be to, šių ieškovo nurodytų aplinkybių išanalizavimas ir įvertinimas, kaip jau pažymėta Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, sudaro pakartotinio bylos nagrinėjimo atnaujintame procese ribas, todėl turi būti atliktas.

Dėl antstolio raginimo įvykdyti teismo sprendimą įteikimo ieškovui aplinkybių

Pagal CPK 604 straipsnį procesinius dokumentus antstolis siunčia registruotu laišku. Pridėtose vykdomosiose bylose esantys įrodymai patvirtina, kad antstolis šių reikalavimų nepažeidė.

Raginimas įvykdyti sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir, kad, jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra (CPK 655 str. 1 d.). Vykdant tą patį vykdomąjį dokumentą, raginimas skolininkui pateikiamas tik vieną kartą, išskyrus atvejus, kai vykdomasis dokumentas buvo grąžintas išieškotojui jo paties prašymu ir vėl pateiktas vykdyti (CPK 655 str. 3 d. nuostata). Civilinėje byloje ir pridėtose vykdomosiose bylose nėra duomenų, kad skolininkui I. Š. antstolio raginimas turėjęs būti teikiamas (siunčiamas) daugiau kaip vieną kartą. Raginimas įvykdyti sprendimą, kaip ir kiti antstolio procesiniai dokumentai, skolininkui išsiunčiamas registruotu laišku arba įteikiamas asmeniškai (CPK 604 – 605 str., 657 str. 1 ir 3 d., 679 str., 706 str. 3 d.). Visose pridėtose vykdomosiose bylose yra duomenys dėl raginimo įvykdyti sprendimą siuntimo skolininkui I. Š. registruotu laišku (vykdomoji byla Nr. 10-4285/2004 – b. l. 5-6, vykdomoji byla Nr. 10-4269/2004 – b. l. 7, vykdomoji byla Nr. 10-551/2004 – b. l. 1 ir 5). Registruoti laiškai buvo siunčiami skolininko deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Dviejose vykdomosiose bylose raginimų registruotais laiškais neįteikus, raginimai buvo skelbiami spaudoje (CPK 604 str., 660 str.) (vykdomoji byla Nr. 10-4269/2004 – b. l. 9, vykdomoji byla Nr. 10-551/2004 – b. l. 2). Nustatyta, kad antstolio raginimą skolininkui vykdomojoje byloje Nr. 10-4285/2004 priėmė I. Š. dukra J. Š. (b. l. 5-6). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gyventojų registro duomenimis raginimą priėmusios skolininko dukters J. Š. gyvenamoji vieta yra deklaruota tuo pačiu adresu, kaip ir ieškovo (vykdomosiose bylose – skolininko). CPK VI dalyje atskirai nereguliuojama, kokia tvarka turėtų būti įteikiami antstolio dokumentai, siunčiami registruotu laišku, todėl tokiu atveju galima vadovautis CPK I dalies XI skyriaus antrojo skirsnio normomis dėl procesinių dokumentų įteikimo tvarkos. Procesinio dokumento įteikimas kartu su adresatu gyvenančiam pilnamečiam šeimos nariui prilyginamas jo įteikimui pačiam adresatui (CPK 123 str. 3 ir 5 d. nuostatos). Antstolio raginimo sumokėti skolą įteikimas ieškovo dukrai yra svarbi faktinė aplinkybė, turinti esminę reikšmę šioje byloje nustatant, ar ieškovui buvo ir galėjo būti žinoma apie pateiktus vykdyti vykdomuosius dokumentus ir pradėtą vykdymo procesą, nes šioje byloje anksčiau priimant procesinį sprendimą varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu, buvo akcentuojama kaip labai svarbi ta aplinkybė, jog antstolio siųstą raginimą pasirašė ne skolininkas, bet kitas nenustatytas asmuo. Nustačius, kad vieną iš antstolio A. S. siųstų skolininkui raginimų priėmė pilnametis skolininko šeimos narys, raginimas laikomas įteiktu pačiam adresatui (skolininkui) ir tokiam faktui konstatuoti neturi teisinės reikšmės ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog skolininkui raginimas nebuvo įteiktas asmeniškai, jog nėra duomenų, kad raginimą priėmusi skolininko duktė būtų apie tai informavusi skolininką. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad antstolis A. S. nepažeidė teisės normų, reguliuojančių raginimo skolininkui teikimo tvarką, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui buvo arba galėjo būti žinoma apie šio antstolio pradėtus vykdymo veiksmus.

Dėl aplinkybių, susijusių su skolininko turto, į kurį nukreiptas priverstinis išieškojimas, nustatymu ir to turto realizavimu

Kaip jau minėta, ieškovas reikalavimą dėl buto pardavimo varžytynėse akto pripažinimo negaliojančiu grindė tuo, kad jam nebuvo žinoma apie antstolio A. S. atliekamus priverstinio vykdymo veiksmus, todėl jis neturėjo galimybės pasinaudoti teise nurodyti, į kokį turtą nukreipti išieškojimą, be to, pats antstolis nesiėmė priemonių išsiaiškinti, kokį kitą turtą, be areštuoto buto, dar turi skolininkas, į kurį būtų galima nukreipti priverstinį išieškojimą nepažeidžiant įstatyme nustatytos išieškojimo eilės.

Skolininkas, kaip ir išieškotojas, laikomi vykdymo proceso šalimis, todėl turi vykdymo proceso šalims įstatyme numatytas teises ir pareigas (CPK 633 str. 1 d., 639-940 str., 643-645 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovas (skolininkas vykdomosiose bylose) I. Š. žinojo ir galėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus sprendimų vykdymo veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad skolininkas turėjo galimybę įgyvendinti įstatyme numatytas teises dalyvauti pats ar per savo atstovus atliekant vykdymo veiksmus, susipažinti su visa vykdomosios bylos medžiaga, gauti pažymą apie vykdymo eigą, apskųsti antstolio veiksmus, reikšti prašymus, nušalinimus ir realizuoti kitas CPK nustatytas teises (CPK 643 straipsnio 1 – 8 p.). Pirmosios instancijos teismas byloje ir jos prieduose esančių įrodymų pagrindu padarė teisingą išvadą, kad skolininkas I. Š. savo teisėmis nesinaudojo, o CPK 644 straipsnyje numatytos pareigos domėtis vykdymo eiga bei kitų CPK jam numatytų pareigų nevykdė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vykdomosiose bylose esantys duomenys leidžia manyti, kad skolininko I. Š. , kaip vykdymo proceso šalies, ypač pasyvus elgesys iki pat buto pardavimo varžytynėse, rodo nerūpestingą ir neatsakingą požiūrį dėl jo atžvilgiu vykdomo išieškojimo ir galimų šio proceso teisinių pasekmių. Iš vykdomosiose bylose esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad I. Š. priklausančio buto areštas, kaip galimų teismo sprendimų įvykdymo užtikrinimo priemonė, teismo antstolių kontoros ( vėliau - antstolių) pranešimų pagrindu buvo taikomas dar nuo 1999 metų (vykdomoji byla Nr. 10-4269/2004, b. l. 11-12). Buto areštas buvo įregistruotas turto arešto aktų registre. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre. Laikytina, kad apie buto areštą, kaip priemonę galimam išieškojimui iš šio daikto vertės įvykdyti, buto savininkui I. Š. turėjo būti žinoma. Ieškovas, žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo atžvilgiu atliekami vykdymo veiksmai net keliose vykdomosiose bylose, laikydamasis rūpestingo, atidaus ir apdairaus asmens elgesio standartų, galėjo ir turėjo imtis veiksmų, jog sprendimų vykdymo procese išieškojimas nebūtų nukreiptas į butą jį priverstinai parduodant, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Visose vykdomosiose bylose yra duomenys apie tai, kad skolininkui buvo registruotu laišku siunčiami antstolio patvarkymai pateikti informaciją apie turimą turtą (taip pat ir pateikti apžiūrai turimas transporto priemones), tačiau nėra jokių įrodymų, kad skolininkas būtų įvykdęs CPK 645 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą. Šioje nutartyje jau yra konstatuota, kad skolininkui I. Š. turėjo būti žinoma apie jo atžvilgiu atliekamus vykdymo veiksmus, todėl jis turėjo pasirūpinti informacijos apie turimą turtą pateikimu antstoliui ir tuo pačiu pasinaudoti teise nurodyti, į kokį turtą išieškojimas gali būti nukreipiamas pirmesne eile. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skolininkas I. Š. vykdymo procese turėjo galimybę ir teisę teikti įrodymus apie turimą kitą turtą ir reikšti prašymus iki buto pardavimo varžytynėse, bet dėl nesuprantamų priežasčių to nedarė, antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka neskundė. Kadangi skolininkas nevykdė jam numatytų pareigų, nesinaudojo savo teisėmis ir visiškai nebendradarbiavo su vykdymo veiksmus atliekančiu antstoliu, todėl pats antstolis turėjo ribotas galimybes išsiaiškinti kito turto, lėšų ar turtinių teisių priklausymo skolininkui faktus. Antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, gali (bet neprivalo) užklausti reikiamus asmenis dėl skolininko turto (CPK 654 str. nuostata). Iš vykdomosiose bylose esančių duomenų matyti, kad antstolis ne tik siuntė skolininkui patvarkymą dėl informacijos apie turimą turtą pateikimo, bet tokios informacijos teiravosi ir iš atitinkamų valstybės registrų (Nekilnojamojo ir kilnojamojo turto registrų tvarkytojų – VĮ Registrų centro ir VĮ „Regitra“), taip pat kredito įstaigų. Iš duomenų vykdomosiose bylose ir antstolio paaiškinimų nustatyta, kad antstoliui gavus informaciją iš bankų apie skolininko turimas sąskaitas ir lėšų joje likučius, išieškojimas buvo vykdomas iš skolininkui priklausančių lėšų kredito įstaigų sąskaitose, tačiau tik iki tol, kol jose buvo lėšų. Antstolis buvo gavęs duomenų apie skolininko fizinio asmens I. Š. vardu registruotas tris transporto priemones (vykdomoji byla Nr. 10-4269/2004, b. l. 13), tačiau į šiuos daiktus objektyviai negalėjo nukreipti išieškojimo, nes nebuvo žinoma faktinė šių daiktų buvimo vieta ir būklė. Transporto priemonės yra kilnojamieji daiktai, kurių buvimą vietą kiekvienu konkrečiu atveju lemia juos valdančio (naudojančio) asmens veiksmai. Kadangi skolininkas I. Š. nebendradarbiavo su antstoliu, neįvykdė pareigos pateikti informaciją apie turimą turtą ir antstolio patvarkymo pristatyti turimas transporto priemones apžiūrai, todėl nėra pagrindo netikėti antstolio paaiškinimu, kad jis negalėjo nustatyti skolininkui priklausančių transporto priemonių faktinės buvimo vietos ir imtis veiksmų, kad būtų galima išieškojimą vykdyti pirmiau realizuojant šiuos kilnojamuosius daiktus. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis nėra pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo motyvais, kad antstolis iš viso nesiėmė jokių veiksmų nustatyti, ar skolininko vardu yra registruotų transporto priemonių ir išsiaiškinti jų buvimo vietą.

Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad antstolis galėjo nukreipti išieškojimą į skolininko I. Š. individualios įmonės - mokslinės gamybinės firmos (toliau – firmos) „Novatorius“ turimą materialųjį turtą, nes disponavo informacija apie šią įmonę. Su apelianto nuostata, kad išieškojimą antstolis galėjo savarankiškai vykdyti iš firmos „Novatorius“ turto, negalima sutikti. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 8 str. 2 d.). Individualiai įmonei priklausančiu turtu disponuojama jos savininko sprendimu. Tai reiškia, kad išieškojimas iš individualios įmonės turto pagal jos savininko, kaip fizinio asmens prievoles, galėtų būti vykdomas tuo atveju, jeigu įmonės savininkas būtų priėmęs atitinkamą sprendimą dėl įmonės turto, t. y. davęs sutikimą išieškojimą vykdyti iš jo individualiai įmonei priklausančio turto. Savarankiškai vykdyti išieškojimą iš kitam asmeniui (šiuo atveju – skolininko įmonei) priklausančio turto antstolis neturi teisės. Antstolis tokio sutikimo neturėjo, be to, kaip jau buvo pažymėta, dėl kontaktų su skolininku visiško nebuvimo antstolis netgi neturėjo galimybių objektyviai nustatyti šiai firmai „Novatorius“ priklausančio turto sudėties ir buvimo vietos. Dėl nurodytų priežasčių neturi įrodomosios vertės ieškiniui pagrįsti ieškovo pateikti duomenys apie firmos „Novatorius“ vardu registruotas transporto priemones (t. 2, b. l. 20-22).

Ieškovo į bylą pateikti išradimų patentai ir jų aprašymai (t. 2, b. l. 8-19) savaime nepatvirtina išradimo objektų – kilnojamųjų daiktų buvimo faktinės vietos, kurią galėtų išaiškinti ir nustatyti pats antstolis be išradimų autoriaus nurodymo. Pažymėtina, kad visi ieškovo į bylą pateikti išradimų patentai rašytiniu patentų registro tvarkymo įstaigos sprendimu yra panaikinti dar 1999-2000 metais (t. 2. b. l. 72-89), todėl apelianto akcentuojamas išradimų tolesnis pasilikimas išradėjo nuosavybėje savaime nesukūrė galimybės antstoliui nustatyti išradimų objektų, turtinių teisių į kuriuos turėtojas yra ieškovas, buvimo vietos ir galimybės nukreipti išieškojimą į šiuos objektus ar į turtines teises jų atžvilgiu.

Vykdymo procese susidariusi faktinė situacija lėmė, kad išieškojimas pagal skolininko I. Š. prievoles galėjo būti vykdomas iš nustatyto ir antstoliui žinomo skolininkui priklausančio nekilnojamojo daikto – buto. Kadangi skolininko I. Š. buto pardavimo varžytynėse metu išieškoma suma viršijo tris tūkstančius litų (CPK 663 str. 3 d. redakcija, galiojusi iki 2006 m. liepos 14 d.), be to, dalį išieškomų sumų sudarė skolos už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, buvo galima išieškojimą vykdyti iš šio būsto. Išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik penktąja CPK 664 straipsnyje nustatyta eile. Tai reiškia, kad išieškojimas iš būsto gali būti vykdomas kraštutiniu atveju, kai objektyviai nebelieka galimybių išieškoti iš kitokio žinomo pirmesnės eilės turto arba šio turto gali neužtekti išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, šis turtas yra nelikvidus arba jeigu to prašo skolininkas (CPK 662 str. 4 d. nuostatos). Vykdant išieškojimą pagal skolininko I. Š. skolines prievoles, antstoliui buvo žinomas tik vienas daiktas, į kurį galima nukreipti išieškojimą – skolininkui priklausantis būstas. Tokią faktinę situaciją iš esmės nulėmė ne antstolio neteisėti veiksmai ar neveikimas sprendimų vykdymo procese, bet skolininko I. Š. , kaip vykdymo proceso šalies, netinkamas ir nerūpestingas savo teisių įgyvendinimas bei pareigų nevykdymas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skolininkas vykdomajame procese turėjo galimybę ir teisę teikti įrodymus bei prašymus iki buto varžytynių, bet dėl nesuprantamų priežasčių to nedarė, antstolio veiksmų neskundė CPK nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nustačius, jog skolininkas žinojo apie antstolio atliekamus priverstinio vykdymo veiksmus ir nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo buto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu bei taikyti restituciją. Tokio varžytynių akto panaikinimo pagrindo nėra CPK 602 straipsnio nuostatose, reglamentuojančiose turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimą negaliojančiais, taip pat nenustatyta ir tokių aplinkybių, kurios įgalintų taikyti CK numatytus bendruosius sandorių negaliojimo pagrindus.

Skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti arba keisti ieškovo apeliacinio skundo motyvais (įvertinant bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančius proceso atnaujinimo pagrindus) nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 20,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Danutė GasiūnienėVytas MiliusGintaras Pečiulis