Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovei G. S., nedalyvaujant pareiškėjui A. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę laikotarpiais nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2010 m. vasario 24 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. spalio 29 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad miegamuosiuose trūko ploto, šviesos, buvo ištrupėjęs grindų, sienų ir lubų tinkas, ant sienų ir lubų augo pelėsis, nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, čiužiniai ir antklodės buvo eksploatuojami be užvalkalų, veisėsi tarakonai, patalpų remontą buvo priverstas daryti savo lėšomis.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo netaikyti jo reikalavimams senaties ir nurodo, kad buvo pažeistos jo neturtinės teisės, o ieškinio senatis dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų yra netaikoma.

Pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškinio senatis netaikytina iš asmeninių neturtinių teisių (t. y. teisių, kurios neturi ekonominio turinio, CK 1.114 – 1.115 str.) pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis, t. y. taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje). Šioje byloje pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl neturtinių teisių (CK 1.114 – 1.115 str.) gynybos, todėl pareiškėjo argumentas dėl ieškinio senaties termino netaikymo atmestinas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009 m. sausio 23 d., skundą teismui pareiškėjas surašė 2015 m. sausio 21 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų patalpos plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai pažeidžiant kitas kalinimo sąlygas, tačiau, kaip minėta skundą teismui surašė 2015 m. sausio 21 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, todėl už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2012 m. sausio 21 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde praleistą kreipimosi į teismą terminą grindė ir tuo, jog nėra teisininkas ir anksčiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą negalėjo, neturėjo galimybių ir apie jį sužinojo 2014 m. lapkričio mėnesį. Pažymėtina, kad teisinių žinių neturėjimas pats savaime negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami. Be to, jei pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, todėl darytina išvada, jog atsakovui prašant laikotarpiui nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2012 m. sausio 21 d. taikytina ieškinio senatis ir ši pareiškėjo reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu (pvz., jo laikymas gyvenamosiose patalpose, kuriose galėjo būti pažeistos vienam asmeniui tenkančios ploto normos, kitos nurodytos kalinimo sąlygos) ir byla nagrinėtina dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 29 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 p., 11¹.2 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 29 d. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo paskirtas gyventi į 2 būrio drausmės grupę, kurios bendras plotas 32,52 kv. m. ir jame yra 9 miegamosios vietos. (b. l. 18, 74; 83). Kadangi duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu 2 būrio drausmės grupėje kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių pareiškėjas ir atsakovas nepateikia, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus. Pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, kad minėtame būryje ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui teko 3,61 kv.m. (32,52/9) gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose atvirojoje kolonijoje metu, jį apgyvendinus 2 būrio drausmės grupėje Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1, 11¹.2 punktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (minimali 3,1 kv. m.) buvo užtikrinama, todėl atsakovas nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti: metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. vienam asmeniui), taburetė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.); valymo inventorius. Minėto būtino patalpų inventoriaus užimamas plotas, pagal galiojančius teisės aktus, negali būti vertinamas skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1, 11¹.2 punktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, o ne laisvo ploto norma), todėl pareiškėjo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio laisvo (neužimto baldais) ploto atmestini.

Pareiškėjas dėl kitų kalinimo sąlygų pažymi, kad gyvenamųjų patalpų natūralus ir dirbtinis apšvietimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, buvo prastos būklės čiužiniai ir antklodės, veisėsi tarakonai, remontą buvo priverstas daryti savo lėšomis, tačiau šias ir kitas skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovas į bylą pateikė atsakingų pareigūnų, t. y. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus viršininko ir to paties skyriaus viršininko pavaduotojo, pasirašytas pažymas (b. l. 78, 79), kuriose pažymima, kad A. K. dėl netinkamo apšvietimo jo gyvenamosiose patalpose į įstaigos administraciją nesikreipė bei nurodoma, jog gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, perdegusios lemputės yra nuolat keičiamos, kad reikalavimai dėl patalpų natūralus apšvietimo ir dirbtinės apšvietos yra užtikrinami. Higienos normos HN 76:2010 58 p. nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Todėl akivaizdu, kad švarios aplinkos, kitų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (tarakonų, nešvarios patalynės, čiužinių) 2012 m. sausio – spalio mėnesiais buvo kreipęsis į atsakovą ar atitinkamas tarnybas, o atsakovas ar tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teiksimo sutartis Nr. 76-25, sudaryta tarp UAB „Kauno skalbykla“ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (b. l. 50-53), dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo bei 2011 m. spalio 24 d. sutartis Nr. KN-P-2011/200/71-161, sudaryta tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (b. l. 54-57), dėl kenkėjų kontrolės paslaugos teikimo, teismui nekelia abejonių, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pastoviai atliekamas patalynės, rankšluosčių, apatinių rūbų, spec. rūbų ir kt. skalbimas, atliekami kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbai bei už teikiamas paslaugas institucija sumoka sutartyse sulygtą kainą. Šias aplinkybes patvirtina ir atsakingų pareigūnų išduotos pažymos (b. l. 76-77; 79). Pagal Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (b. l. 80-82) 4 p. gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Pareiškėjas skunde nenurodo, ar 2 būrio drausmės grupės patalpoje, kurioje jis buvo apgyvendintas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jo nurodytos netinkamos kalinimo sąlygos (nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, prastos būklės čiužiniai ir antklodės, veisėsi tarakonai, remontą buvo priverstas daryti savo lėšomis ir pan.), nepateikia duomenų pagrindžiančių savo lėšų panaudojimą patalpų remontui, todėl minėti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikytini abstrakčiais ir nepagrįstais. Pareiškėjas skunde (b. l. 5-9), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 60) bei prašyme (b. l. 68) išreiškė atsisakymą dalyvauti teismo posėdžiuose, todėl teismas, pareiškėjui pačiam pasirinkus tokį savo galimai pažeistų teisių gynimo modulį, neturi galimybės apklausti pareiškėjo bei patikslinti jo skunde nurodytus motyvus.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė negatyvius išgyvenimus, patyrė psichologinę traumą, tačiau į bylą pateikta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos vyresniosios specialistės pažyma (b. l. 18) patvirtina, jog paskutinį kartą šios tarnybos specialistės jis buvo konsultuotas 2012 m. sausio 5 d. Duomenų jog nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 29 d.), ar po jo, pareiškėjas būtų kreipęsis psichologo konsultacijos byloje nėra, todėl tvirtinti, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2 būrio drausmės grupėje patyrė jo nurodytus išgyvenimus, nėra pagrindo.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką administracinėse bylose dėl asmenų kalinimo sąlygų, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnai, apgyvendindami pareiškėją 2 būrio drausmės grupėje laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. spalio 29 d., neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) neatliko. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą žalos atlyginimą (CK 6.271 str. 3 d.; ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85- 87 str. 88 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.