Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Kuršių 6 namo bendrijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria panaikintos atsakovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-16187-713/2015 pagal ieškovės Kuršių 6 namo bendrijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Namų priežiūros centras“, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybei, R. K., S. B., S. B., Z. Š., A. B., N. B. ir kitiems dėl turtinės žalos atlyginimo, veiksmų pripažinimo neteisėtais, įpareigojimo įsteigtai bendrijai perduoti namo dokumentaciją ir nepanaudotas kaupiamąsias lėšas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai nusprendė panaikinti atsakovės UAB „Namų priežiūros centras“ atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės UAB „Namų priežiūros centras“ surinktų ir nepanaudotų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų kaupiamųjų (liftų ir techninės priežiūros) lėšų, skirtų pastatui atnaujinti ir kitoms bendrosioms reikmėms, 13 984,31 Eur sumai areštą.

Remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia teismui teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal pareikštą prašymą. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo bei atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, tik sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis procese numatytų priemonių. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o į bylą pateiktus įrodymus vertina tik ta apimtimi, kuri yra būtina sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo klausimą (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis). Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (CPK 178 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių taikymo būtinumą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Nurodymas varžyti kito asmens teises, o taip pat deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės nesudaro pagrindo užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje prašo pripažinti, kad atsakovė neteisėtai vykdo daugiabučio namo, esančio Kuršių g. 6, Kaune, administravimo veiklą ir neteistai reikalauja iš daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų piniginių lėšų, susijusių su šio daugiabučio namo administravimu nuo bendrijos įsteigimo dienos, įpareigoti atsakovę perduoti bendrijai namo - pastato (pastatų) statybos ir techninės inventorizacijos dokumentus, namo inventorizacijos dokumentus, darbų planus, su administruojamu namu susijusias sutartis, patalpų savininkų susirinkimų ir balsų skaičiavimo komisijos posėdžių protokolus, nebaigtų darbų aktus, kitus dokumentus ir daiktus (vėliavas, bendrojo naudojimo patalpų raktus ir t. t.), priteisti iš atsakovės nuo bendrijos įsteigimo be teisinio pagrindo per mėnesį įgyjamo turto (678,18 Eur), nepanaudotas butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų kaupiamąsias (liftų ir techninės priežiūros) lėšas, skirtas pastatui (pastatams) atnaujinti ir kitoms bendrosioms reikmėms, kurios sudaro 13 984,31 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tuo tarpu teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė siekia, kad atsakovės UAB „Namų priežiūros centras“ iš Kuršių g. 6 namo, Kaune, surinktoms ir nepanaudotoms butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų kaupiamosioms (liftų ir techninės priežiūros) lėšoms, skirtoms pastatui atnaujinti ir kitoms bendrosioms reikmėms, 13 984,31 Eur sumai būtų pritaikytas areštas. Apeliantė atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje, atsakovė gali priimti įvairius sprendimus, naudoti gyventojų sukauptas lėšas atsiskaitymams su tiekėjais, apyvartinėms lėšoms ir pan., o šiais veiksmais gali būti padaryta žala ieškovei, be to, civilinėje byloje Nr. 2-251-214/2015 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu atsakovės veiklos teisėtumas nuo 2013 m. sausio 1 d. pripažintas neteisėtu, atsakovė neteisėtai nuo 2012 m. gruodžio 31 d. administruoja 136 daugiabučius, neteisėtai priskaičiuoto administravimo mokesčio nuo 2012-12-31 iki 2015-08-01 suma sudaro 919 957,50 Eur, kas viršija civiline atsakomybe apdraustą 725 050,05 Eur sumą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savo prašymo nepagrindė jokiais svariais argumentais ir neįrodė, kad byloje tų priemonių nepritaikius, tuo atveju, jeigu ginčas būtų išspręstas ieškovės naudai, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis, 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės veikla yra nuolatinio, tęstinio pobūdžio, jos civilinė atsakomybė yra apdrausta 725 050,05 Eur sumai, todėl yra labai maža tikimybė, kad esant šioms aplinkybėms netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovė atskirajame skunde nurodo, jog civilinėje byloje Nr. 2-251-214/2015 2015 m. rugpjūčio 11 d. buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo atsakovės UAB „Namų priežiūros centras“ veiklos teisėtumas nuo 2013 m. sausio 1 d. pripažintas neteisėtu, panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-12-31 įsakymas Nr. A-4866 „Dėl Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos“. Atsakovė UAB „Namų priežiūros centras“ neteisėtai nuo 2012-12-31 administruoja 136 daugiabučius, kurių plotas sudaro 405 tūkst. kv. m, administravimo mokesčio vidurkis 0,033 Eur/kv.m/mėn., tad neteisėtai vien priskaičiuoto administravimo mokesčio nuo 2012-12-31 iki 2015-08-01 suma sudaro 919 957,5 Eur, kas viršija civiline atsakomybe apdraustą 725 050,05 Eur sumą. Šio teismo sprendimo įsigaliojimas sudarys sąlygas reikalauti gyventojams nuostolių atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės nurodytas aplinkybes bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, sprendžia, jog nurodyti ieškovės argumentai yra nepagrįsti ir neteikia pagrindo spręsti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, iškils grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ateityje. Pažymėtina, jog atsakovė daugiabučius gyvenamuosius namus, tame tarpe ir namą Kuršių g. 6, administruoja veikdama 2006 m. liepos 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-2929 ir 2006 m. rugpjūčio 11 d. Kauno miesto Šilainių seniūnijos daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų priežiūros administravimo sutarties, sudarytos su Kauno miesto savivaldybės administracija Nr. 53-10-11, pagrindu. Šis administravimo pagrindas iki šiol nėra panaikintas, o minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-251-214/2015 nebuvo sprendžiamas atsakovės, kaip administratoriaus, įgaliojimų panaikinimo klausimas. Civilinėje byloje Nr. 2-251-214/2015 buvo priimtas sprendimas, kuriuo panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-12-31 įsakymas Nr. A-4866 „Dėl Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-05-16 įsakymas Nr. A-1497 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-12-31 įsakymo Nr. A-4866 „Dėl Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos“. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-12-31 įsakymas Nr. A-4866 „Dėl Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos“ nustatė, jog paskirti Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriai turi teisę vykdyti administravimo veiklą iki teisės aktų nustatyta tvarka bus pasirinkti ir paskirti nauji administratoriai, bet ne ilgiau kaip iki 2017-12-31. Pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2-251-214/2015 2015 m. rugpjūčio 11 d. priimtame sprendime konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012-12-31 įsakymu Nr. A-4866 „Dėl Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos“ nustatydamas paskirtų Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorių teisę vykdyti administravimo veiklą, nediferencijuojant esamų administratorių pagal jų atitiktį 2013-01-01 įsigaliojusiai CK 4.84 straipsnio 7 daliai, taip pat nustatydamas maksimalų paskirtų Kauno miesto gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administratorių įgaliojimų terminą iki 2017-12-31, pažeidė CK 4.82, 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 2013-01-01 įsigaliojusią CK 4.84 straipsnio 7 dalį ir viršijo savo įgaliojimus, nes savivaldybės administracijos direktoriui įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindu nebuvo suteikti įgaliojimai priimti įsakymą, prieštaraujantį nuo 2013-01-01 įsigaliojusioms teisės normoms. Taigi šiuo atveju buvo sprendžiamas ne atsakovės, kaip administratoriaus, įgaliojimų teisėtumo klausimas, o Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo buvo nustatyta paskirtų Kauno miesto daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorių teisė vykdyti administravimo veiklą, nediferencijuojant esamų administratorių pagal jų atitiktį 2013-01-01 įsigaliojusiai CK 4.84 straipsnio 7 daliai, bei buvo nustatytas maksimalus terminas, iki kurio administratoriai turi teisę administruoti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektus, teisėtumo klausimas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog atsakovės daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo įgaliojimai iš esmės nebuvo panaikinti. Be to, nors minėtas teisės aktas teismo sprendimu buvo panaikintas, tačiau 2015 m. rugpjūčio 11 d. teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka ir dar nėra įsiteisėjęs. Taigi ieškovės argumentai dėl neteisėto atsakovės administravimo yra nepagrįsti.

Apeliantė savo atskirąjį skundą taip pat grindžia argumentu, jog atsakovė „Namų priežiūros centras“ gali priimti įvairius sprendimus, naudoti gyventojų sukauptas lėšas atsiskaitymams su tiekėjais, apyvartinėms lėšoms ir pan., o šiais veiksmais gali būti padaryta žala ieškovei, tačiau šis ieškovės argumentas nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Kaip nurodo ir pati apeliantė, kaupiamųjų lėšų sąskaita – administratoriaus vardu banke atidaryta atskira depozitinė sąskaita, atskirta nuo administratoriaus lėšų, kurioje laikomos butų ir kitų namo patalpų savininkų daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti (modernizuoti) ir remontuoti sukauptos lėšos, kurių kaupimo prievolė nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalyje, taip pat banko už šias lėšas priskaičiuotos palūkanos. Kaupiamųjų lėšų sąskaitos lėšas administratorius įtraukia į apskaitą atskiromis eilutėmis pagal tikslinę paskirtį: namui atnaujinti (modernizuoti), liftams atnaujinti (modernizuoti) ir kitiems bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbams atlikti. Kaupiamųjų lėšų sąskaitoje esančias lėšas galima naudoti tik turint gyventojų sutikimą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimą Nr. 390 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų lėšų, skiriamų namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, kaupimo, dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarkos aprašo patvirtinimo“ 14 ir 15 punktus sukauptos lėšos turi būti naudojamos tik pagal jų paskirtį, o lėšų panaudojimas turi būti pagrįstas rangos darbų ar paslaugų pirkimo sutartimis bei atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktais ir atitinkamais mokestiniais dokumentais. Todėl nepagrįsti ieškovės teiginiai dėl atsakovės galimybės minėtas lėšas panaudoti kitiems tikslams nei namui atnaujinti (modernizuoti), liftams atnaujinti (modernizuoti) ir kitiems bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbams atlikti, dėl ko galėtų būti padaryta žala Kuršių g. 6 namo bendrasavininkams.

Nagrinėjamo klausimo kontekste būtina atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, kad pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų suvaržytos ne tik atsakovės, bet ir daugiabučio namo gyventojų teisės ir teisėti interesai. Šio ginčo, kuris gali užtrukti, laikotarpiu gali būti pažeidžiami daugiabučio namo gyventojų interesai, kadangi areštavus surinktas ir nepanaudotas butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų kaupiamąsias (liftų ir techninės priežiūros) lėšas, skirtas pastatui atnaujinti ir kitoms bendrosioms reikmėms, iškilus būtinybei, nebūtų užtikrinti būtinieji namo atnaujinimo (modernizavimo), liftų atnaujinimo (modernizavimo) ir kiti bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbai. Teisminėje praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra viešasis interesas, todėl jis negali būti priešpastatomas prieš žmogiškųjų išteklių ar papildomų finansinių išlaidų padidėjimą, ilgesnį bylos nagrinėjimo laiką ar kitokius motyvus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, įvertinus tai, kad daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra viešasis interesas, turėtų daugiau neigiamų pasekmių, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi būti taikomas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taigi, atsižvelgiant į proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, siekį užtikrinti viešąjį visuomenės interesą, nes atsiradus viešojo intereso pažeidimams bus pažeidžiami ne tik atsakovės, bet ir daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų interesai, laikytina, jog žalos mastas būtų mažesnis netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje civilinėje byloje, be to, ieškovei nenurodžius konkrečių ir objektyvių, grėsmę teismo sprendimo įvykdymui keliančių aplinkybių, teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso šalis nuo galimų jų teisių pažeidimų ateityje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantei išaiškintina, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio jai bet kurioje civilinio proceso stadijoje kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones paaiškėjus aplinkybėms, galinčioms turėti įtakos būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.