Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. D. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. vasario 23 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje D. D. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 184 straipsnio 2 dalį, perduota prokurorui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. kaltinamas tuo, kad išvaistė jam patikėtą didelės vertės turtą:

D. D., būdamas UAB ,,Klaipėdos kooperacijos didmeninės prekybos”, įmonės kodas 4193401, esančios adresu: Artojo g. 3, Klaipėdos m., vyr. vadybininku ir pažeisdamas UAB ,,Klaipėdos kooperacijos didmeninė prekyba” 2003-05-30 prekių pardavimo sutarčių sudarymo tvarkos 5.2; 7; 8; 9 punktus, t. y., nepatikrinęs pirkėjo mokumo ir neįvertinęs su tuo susijusios rizikos, 2003 m. liepos 3 d. sudarė prekių pardavimo sutartį Nr. D.D./K./ 03-13 su UAB Remkrira”, įmonės kodas 4582874, registruota adresu: Išradėjų g. 14, Šiaulių m., direktoriumi J. A. ir, pažeisdamas 2003-07-03 prekių pardavimo sutarties Nr. D.D./K./ 03-13 2.4; 2.5; 3.2 punktus, t. y. tai, kad neapmokėta prekių suma negali viršyti 5000 litų; tai, kad, laiku neapmokėjus anksčiau pirktų prekių, naujos prekės neparduodamos bei tai, kad prekės išduodamos pirkėjui, pateikus asmens, paimančio prekes, pasą ar nustatytos formos įgaliojimą (originalą), minėtos bendrovės informacinio centro darbuotojoms nurodė išrašyti 2 vnt. PVM sąskaitų-faktūrų dėl prekių – statybinių medžiagų – išdavimo UAB ,,Remkrira” atstovams 2003 m. liepos 4 –8 d. laikotarpiu už 3200,30 litų bendrą sumą; vėliau, 2003-07-08, žinodamas, jog UAB ,,Remkrira” neatsiskaitė už ankstesnius du prekių tiekimus ir ši suma viršija nustatytą limitą, tą pačią dieną sąmoningai duodamas nurodymus informacinio centro darbuotojoms pašalinti apskaitos programoje programinius apribojimus, viršijančius prekių pardavimo limitus, ir toliau nurodė bendrovei ,,Remkrira” išdavinėti prekes, išrašant 28 vnt. sąskaitų-faktūrų 2003 m. liepos 8 – 30 d. laikotarpiu už 91756 litų sumą. Iš viso prekių UAB ,,Remkrira” išduota už 94956,30 litų, už jas ši bendrovė neatsiskaitė. Tokiu būdu D. D. išvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y. turtą už 94956,30 litų, priklausančių UAB ,,Klaipėdos kooperacijos didmeninė prekyba”.

Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, nes būtų pažeista kaltinamojo teisė į gynybą. Kaltinamajam D. D. kaltinamajame akte nurodyta, kad jis iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, tačiau nurodyti nusikalstami veiksmai turi požymių, kad jis iššvaistė ne jam patikėtą, bet jo žinioje esantį turtą. D. D. teismo iniciatyva pakeitus kaltinimą būtų pažeista teisė į gynybą. Prokuroras teisminio nagrinėjimo metu nepateikė prašymo keisti kaltinimo. Prokurorui buvo siūloma pateikti papildomus įrodymus, bet prokuroras to nepadarė.

Kaltinamasis D. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas mano, kad teismas turėjo priimti jį išteisinantį nuosprendį, o ne nutartį perduoti bylą prokurorui, kadangi teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, išreikalavo būtinus byloje išnagrinėti svarbius dokumentus, apklausė visus liudytojus ir keletą kartų klausė prokuroro, ar jis nepageidautų byloje atlikti papildomo tyrimo ir pakeisti kaltinimo, tačiau prokuroras atsisakė tai padaryti. Apeliantas teigia, kad jam pareikštas kaltinimas nesiremia bylos medžiaga, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Pasak apelianto, jis inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, nes nebuvo materialiai atsakingas asmuo, jo pareigos nebuvo apibrėžtos pareigybinėmis nuostatomis, jis nebuvo atsakingas už prekių išdavimą, asmenys, kurie išdavė prekes, jam pavaldūs nebuvo, parduotuvės turtas jam nebuvo nei patikėtas, nei jo žinioje.

Klaipėdos apygardos prokuratūros antrojo skyriaus prokurorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 318 straipsniu, 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2005-02-23 nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Prokurorės manymu, teismas nepagrįstai nurodė, kad kaltinamajame akte nėra nurodytas Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas nusikalstamos veikos aprašymas, D. D. kaltinamas ne jam patikėto, bet jo žinioje esančio turto išvaistymu. Prokurorė teigia, kad D. D. turtas buvo patikėtas, nes jis, būdamas bendrovės vyr. vadybininku, turėjo įgaliojimus dėl turto pardavimo (disponavimo), t. y. organizavo prekių pardavimą, sudarydamas sutartis, kurių pagrindu vėliau buvo išrašomos sąskaitos – faktūros ir išduodamos prekės. Prokurorės nuomone, net ir sutinkant su teismo nuostata, kad D. D. iššvaistė ne jam patikėtą, o jo žinioje esantį turtą, nebuvo pagrindo pakeisti kaltinimą teisme, nes Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinimas teisme pakeičiamas tada, kai iš esmės pasikeičia faktinės bylos aplinkybės arba būtina nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. D. D. kaltinamajame akte išdėstytos faktinės aplinkybės iš esmės nepasikeitė ir nebuvo pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. Tai konstatuota ir teismo nutartyje, pabrėžiant, kad iš kaltinamojo akto matosi, jog buvo iššvaistytas D. D. žinioje esantis turtas. Tokiu būdu ši aplinkybė buvo žinoma kaltinamajam, kaltinamojo teisė į gynybą nebuvo pažeista, todėl prokurorui nebuvo pagrindo keisti kaltinimo teisme.

Teismo posėdyje prokuroras prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, o kaltinamojo D. D. apeliacinį skundą atmesti. Kaltinamasis D. D. prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti, o dėl savo apeliacinio skundo nuomonės nepareiškė. Kaltinamojo gynėjas prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Kaltinamojo apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas bylą perdavė prokurorui remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu. Šioje teisės normoje sakoma: „Jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui“. Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnis nustato, kad kaltinamajame akte būtų nurodyta:

1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas;

2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys;

3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės;

4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas;

5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką;

6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją;

7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas mano, jog kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų.

Su tuo sutikti nėra pagrindo. Šis punktas nustato, kad kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Iš kaltinamojo akto matyti, kad išskyrus duomenis apie nukentėjusįjį ir įtariamojo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes kurių šioje byloje nenustatyta, visi kiti įstatymo reikalaujami duomenys yra nurodyti (b. l. 56-62, t. 2). To skundžiamoje nutartyje neginčija ir pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo akto trūkumu faktiškai laikė tai, kad, teismo nuomone, neteisingai nurodytas kaltinamojo D. D. santykis su turtu, kurio iššvaistymu D. D. kaltinamas. Kaltinamajame akte nurodyta, kad tas turtas D. D. buvo patikėtas, o pirmosios instancijos teismas nurodo, kad yra požymių, jog šis turtas buvo kaltinamojo žinioje. Taigi, pirmosios instancijos teismas abejoja kaltinamajame akte nurodytos faktinės aplinkybės pagrįstumu. Tokios abejonės įvertinamos priimant nuosprendį, o dėl jų buvimo nėra pagrindo teigti, kad įstatymo reikalavimo neatitinka pats kaltinamasis aktas. Todėl bylą perduoti prokurorui nebuvo teisinio pagrindo ir nutartis, kuria tai padaryta, naikintina.

Tenkinti kaltinamojo skundą nėra pagrindo. Šioje byloje dar nėra priimta jokio nuosprendžio, o Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnis, reglamentuojantis naujo nuosprendžio priėmimo pagrindus, numato, kad išteisinamąjį nuosprendį (tokio nuosprendžio apeliaciniame skunde prašo kaltinamasis) galima priimti tik panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį arba nuosprendį kuriuo baudžiamoji byla yra nutraukta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla, kurioje D. D. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį, perduota prokurorui, panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Kaltinamojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.