Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3658-392/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir V. V. dėl nusikalstamo ieškovo teisių ir turtinių interesų pažeidimo ir atstatymo bei žalos atlyginimo Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ieškovo A. B. pareikštas ieškinys, kuriuo prašoma: 1) pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Kauno apygardos teismas, Kauno miesto apylinkės teismas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir V. V. solidariai pažeidė ieškovo teisę į teisingą civilinės bylos Nr. 2-1066/2004 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką; 2) pripažinti, kad minėti atsakovai ir V. V. solidariai pažeidė ieškovo nuosavybės apsaugą ir nuosavybės teisės garantijas civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004; 3) pripažinti, kad minėti atsakovai ir V. V. solidariai pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004; 4) pripažinti, kad minėti atsakovai ir V. V. solidariai pažeidė ieškovo lygias teises prieš įstatymą ir teismą ir vykdė ieškovo, kaip buvusio sutuoktinio, atžvilgiu diskriminaciją civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004; 5) pripažinti, kad minėti atsakovo Lietuvos Respublikos atstovo Lietuvos teisingumo ministerijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Kauno apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo, Lietuvos generalinės prokuratūros solidarūs neteisėti veiksmai ieškovo atžvilgiu, dengiant nuo baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atsakovę V. V. civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004 yra antikonstituciniai, prieštarauja teisės ir teisingumo principams ir juose yra korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo valstybės tarnybai požymiai; 6) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Kauno apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir V. V. solidariai 309 269 Lt turėtai turtinei ir 1 000 000 patirtai neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b.l. 125-127; t. 2, b.l. 50-51, 70-73).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai taikė CK 1.124, 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.126 straipsnį, nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Apeliantas nurodo, kad faktiškai prašoma atlyginti žalą, kuri buvo padaryta 1994 – 2006 metais ir apie kurią jis sužinojo 2006 – 2008 metais, t.y. iš Generalinės prokuratūros 2006 m. kovo 13 d. nutarimo. Be to, apie 2005 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-581-586 ieškovas teigia sužinojęs tik iš Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. rašto. Todėl ieškinio senaties terminas 2008 m. gegužės 6 d. paduodant ieškinį nepažeistas. Sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas V. K., dėl to yra pažeistas CPK 21 straipsnis. Teisėjas V. K. iš anksto nesiruošė ne tik nagrinėti ieškinio iš esmės, vilkino ieškinio išnagrinėjimą, bet ir neužtikrino ieškinio CPK nustatyta tvarka ir terminais. 2008 m. gegužės 6 d. ieškinyje pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo sprendžiamas iki 2013 m. kovo 12 d. Teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, nes jis be motyvų ir neišnagrinėti visi ieškinio reikalavimai (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 7 p.). Teismas vadovavosi EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu, tačiau EŽTT byloje Lietuvos Vyriausybė prašė atmesti apelianto pareiškimą dėl to, kad yra nagrinėjama ši civilinė byla ir joje turi būti išnagrinėti 1-5 reikalavimai dėl Konvencijos pažeidimų. Todėl dar neišnaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės, kas buvo pagrindu atmesti pareiškimą EŽTT kaip nepagrįstą. Teismas, atsisakydamas išnagrinėti pareikštus ieškininius reikalavimus, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą pažeisdamas CPK 5, 6, 7, 13, 14, 17 straipsnius ir apelianto teisę kreiptis pagal vidaus teisinės gynybos galimybes dėl 1-5 reikalavimų išnagrinėjimo iš esmės. Sprendime netinkamai taikomi CK 6.246-249 straipsniai, nes ieškinys pareikštas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo pagrindu, pagal kurį asmuo turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas ar nustatytas. Tada teismas atitinkamą žalą turi priteisti tiesiogiai taikydami Konstituciją, bendruosius teisės pricipus bei vadovaudamiesi inter alia protingumo principu. Teismas pažeidė CPK 141, 259-270 straipsnius, nes nenurodyti argumentai, kuriais atmetami kurie nors apelianto pateikti įrodymai. Nepagrįstai ir neteisėtai teismas nustatė, kad neva nepateikti įrodymai apie padarytą turtinę ir neturtinę žalą ar priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kai tokią žalą, neteisėtus atsakovų veiksmus bei jų kaltę patvirtina 1991 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004, 1994 m. rugsėjo 16 d. ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis; Teisingumo ministerijos 1995 m. kovo 29 d. raštas Nr. 02-B-316, Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-581-568/2005 arba Nr. 2-11342-615/2009, Kauno apygardos miesto prokuratūros 1995 m. gegužės 10 d. raštas, Generalinės prokuratūros 2006 m. kovo 16 d. nutarimas ir kt.

Ieškovo reikalavimai dėl žalos, padarytos neteisėtais teisėsaugos institucijų ir teismo veiksmais, atlyginimo buvo išnagrinėti.Nesutiktina, kad civilinę bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes analogiškas abejones dėl teismo šališkumo apeliantas kėlė ir civilinės bylos nagrinėjimo metu. Dėl teisėjo nušalinimo CPK nustatyta tvarka apeliantas buvo padavęs prašymą, kurį išnagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas ir jį atmetė. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, ją skaičiuojant nuo galimai neteisėtų veiksmų apelianto atžvilgiu atlikimo 1998-2004 metais, nes tiek šių veiksmų apelianto atžvilgiu atlikimo, tiek ir sužinojimo apie savo teisės pažeidimą momentai sutampa. Apelianto pareikštas ieškinys neatitinka jam keliamų reikalavimų, apeliantas neįrodė neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu fakto. Be to, ieškinio turinyje nenurodytas ieškinio faktinis pagrindas, o perrašyti įvairių instancijų ir įvairiose bylose priimtų teismo sprendimų pavadinimai, ieškinio teisinis pagrindas painiojamas su ieškinio reikalavimais. Apeliantas į teismą kreipėsi iš esmės tais pačiais klausimais, kurie jau buvo nagrinėti EŽTT.

Atsakovė V. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą (t. 2, b.l. 189). Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai yra neatitinkantys tikrovės ir visiškai nepagrįsti byloje pateiktais įrodymais. Todėl teismas teisingai įvertino visas aplinkybes ir įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą.

Apeliantas nepaneigia jokiais įrodymais faktų, kad jam nebuvo žinomi byloje pateikti procesiniai dokumentai, o apie juos apeliantas sužinojo tik 2006-2008 metais. Be to, apeliantas buvo jo nurodytų procesų šalis ir jam turėjo būti žinoma apie teismų priimtus sprendimus ir nutartis. Todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį apelianto reikalavimams. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. paskelbė keturis nutarimus bylose pagal apelianto pareiškimus prie Lietuvą. EŽTT įvertino apelianto pateiktą medžiagą dėl galimų pažeidimų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1066/2004 ir nustatė, kad bylos nagrinėjimas nebuvo vilkinamas. Šioje byloje apeliantas remiasi aplinkybėmis, kurios buvo žinomos ir įvertintos EŽTT minėtame sprendime. Iš byloje nustatytų aplinkybių ir su ieškiniu pateiktų priedų, nėra konstatuoti neteisėti teismo veiksmai ir kaltė nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1066/2004, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė dėl teismo ar teisėjo veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 20-2-00555-09 išreikalavimo

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neįžvelgia išimtinių aplinkybių, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija atmeta prašymą dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 20-2-00555-09 išreikalavimo. Visų pirma, pats apeliantas pateikė priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą prie apeliacinio skundo (t. 2, b.l. 183-184). Antra, jame buvo tiriamos aplinkybės, susijusios su civiline byla Nr. 2-581-586/2005. Nors ieškinyje apeliantas šią bylą ir buvo nurodęs, tačiau, kaip matyti iš ieškinio dalyko, ieškinio 1-5 punktuose nurodyti reikalavimai (nors faktiškai jie yra civilinės atsakomybės tik viena iš sąlygų – neteisėti veiksmai, kuriuos įrodžius atsiranda pagrindas reikalauti susijusios su jais priežastiniu ryšiu žalos atlyginimo) kildinami iš civilinės bylos Nr. 2-1066/2004.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktuose nurodytais absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais.

Pagal CPK 268 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus. CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį).

Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Taigi, tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė savo motyvus, dėl kurių atmeta ieškinį. Galima su jais arba jų išsamumu bei pakankamumu sutikti arba nesutikti (ką ir nurodo apeliantas), bet sutikti su apeliantu, kad sprendimas yra be motyvų nėra pakankamo pagrindo.

Nesutiktina su apeliantu ir dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo – šiuo atveju teismas atmetė visus apelianto ieškinio reikalavimus, nes sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl negalima pripažinti, kad išspręsta tik dalis reikalavimų ir kuri nors dalis iš pareikštų reikalavimų būtų likusi neišspręsta.

Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, vertintinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų

Minėta, kad ieškinio 1-5 punktuose nurodyti reikalavimai reiškiami dėl pažeidimų civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004.

Ieškinio pirmu punktu apeliantas prašė pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Kauno apygardos teismas, Kauno miesto apylinkės teismas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir V. V. solidariai pažeidė apelianto teisę į teisingą civilinės bylos Nr. 2-1066/2004 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti apeliantu, kad ši jo teisė buvo (kurio nors iš) atsakovų pažeista. Į bylą yra pateiktas EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimas (t. 2, b.l. 130-140), kuriame įvertinta ieškovo pateikta medžiaga dėl galimų pažeidimų, nagrinėjant civilinę bylą Nr.2-1066/2004, ir nustatyta, kad bylos nagrinėjimas nebuvo vilkinamas, nes pats apeliantas neatvykdavo į teismo posėdžius, teikė daug prašymų atidėti teismo posėdžius, reikalavo nušalinti teisėjus nuo bylos nagrinėjimo ir perduoti bylą nagrinėti kitam teismui. Todėl byla dažnai nebūdavo nagrinėjama kelis mėnesius. Todėl EŽTT nutarimo motyvų kontekste konstatuoti atsakovų neteisėtus veiksmus, pažeidusius apelianto teisę į bylos Nr. 2-1066/2004 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, nėra jokio pagrindo.

Ieškinio antru-ketvirtu punktais apeliantas teigia, kad atsakovai pažeidė apelianto nuosavybės apsaugą ir nuosavybės teisės garantijas, teisę į veiksmingą teisinę gynybą, lygias teises prieš įstatymą ir teismą ir vykdė apelianto, kaip buvusio sutuoktinio, atžvilgiu diskriminaciją civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004. Pažymėtina, kad ieškinys toje byloje (o taip pat ir apelianto nurodomoje kitoje byloje- Nr. 2-581-586/2005) buvo paliktas nenagrinėtu pačiam apeliantui neatvykus į teismo posėdį. Taigi, toje byloje joks nuosavybių teisių klausimas nebuvo išspręstas nei teigiamai, nei neigiamai, šio klausimo vienokiam ar kitokiam sprendimui užkirto paties apelianto veiksmai (neatvyko į teismo posėdį), kurie kartu paneigia jo teiginius neva atsakovai neužtikrino jo teisės į veiksmingą gynybą, juo labiau, įvertinant minėtame EŽTT nutarime konstatuotą jo paties netinkamą procesinį elgesį. Tuo tarpu apelianto teiginiai, kad buvo pažeistas jo lygiateisiškumas, vykdoma jo diskriminacija, ne tik nepagrįsti įrodymais, bet faktiškai nėra pagrįsti ir kokia nors argumentacija, t.y. iš esmės yra vien deklaratyvaus pobūdžio. Todėl konstatuoti aptariamų neteisėtų veiksmų nėra pagrindo nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindu.

Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo visiškai nesutikti su apelianto teiginiais, kad nepagrįstai nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl areštuoto buto (duomenys neskelbtini) pardavimo (ieškinio 5 p.). Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. kovo 16 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b.l. 14) matyti, kad tyrėja 2004 m. rugpjūčio 2 d nutarimu atsisakė pradėti tyrimą dėl areštuoto turto perleidimo, nes nenustatė padarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Apeliantui apskundus šį nutarimą, prokuratūroje buvo konstatuota, kad areštuoto buto pardavimas turi aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas požymių. Tačiau kartu buvo konstatuota, jog 2004 m. spalio 28 d. nutarimu apelianto skundas buvo pagrįstai atmestas nurodant, kad veikai yra suėję senaties terminai ir baudžiamasis procesas negalimas. Taigi, jau nuo 2004 m. spalio 28 d. apeliantas žinojo, kad baudžiamasis procesas dėl areštuoto buto perleidimo yra negalimas dėl suėjusio senaties termino. Todėl aptariamu atveju galima būtų kalbėti tik apie netinkamą ikiteisminio tyrimo institucijų pareigų atlikimą tuo aspektu, kiek tai sąlygojo baudžiamojo proceso dėl areštuoto turto perleidimo negalimumą dėl senaties. Tačiau tai savaime neteikia pagrindo išvadai, kad apelianto prašoma priteisti žala būtų priežastiniame ryšyje su atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl areštuoto turto perleidimo, tuo tarpu apeliantas neįrodinėjo, kokia konkreti turtinė ar neturtinė žala jam padaryta (jei padaryta apskritai) būtent dėl to, ir apskritai prašė priteisti žalą ne dėl to.

Apeliantas ieškinyje šio (penktojo) reikalavimo pagrindu nurodė teismų ir prokuratūros solidarius neteisėtus veiksmus dengiant nuo baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atsakovę V. V. civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004. Tačiau pats apeliantas ieškinyje nurodė, jog jis dar 1995 m. kovo 1 d. civilinėje byloje Nr. 2-581-568/2005 kreipėsi dėl pirkimo pardavimo sutarties panaikinimo, taigi, faktas, jog butas perleistas, jam buvo žinomas. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad Teisingumo ministerija, teismai apie areštuoto buto perleidimą nepranešė prokurorui, nesikreipė dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo - nei Teisingumo ministerija, nei teismai, nagrinėdami civilinėse bylose pareikštus reikalavimus dėl turto padalijimo, sandorių nuginčijimo nekontroliuoja ikiteisminio tyrimo eigos, netikrina priimamų procesinių sprendimų ikiteisminiame tyrime teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad civilinės bylos Nr. 2-1066/2004 nagrinėjimo eigos nesaistė ikiteisminis tyrimas dėl areštuoto turto perleidimo kiek tai susiję su kaltų asmenų nusikalstamos veikos pripažinimu, kaip ir atvirkščiai – tokio pobūdžio ikiteisminis tyrimas nėra saistomas civilinės bylos eigos, nes sandorių nuginčijimo klausimas sprendžiamas civiline tvarka, o asmens, perleidusio areštuotą turtą, atsakomybės klausimas – baudžiamąja tvarka. Akivaizdu, kad apelianto ieškinyje reikalaujama turtinė žala apeliantui galėjo atsirasti pačiu buto perleidimu, tačiau ne dėl to, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo penktajame punkte, kaip ir visi kiti, taip pat kildinamas ne iš/dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, o, kaip minėta, iš atsakovų veiksmų/neveikimo civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004, tuo tarpu konstatuoti atsakovų neteisėtus veiksmus toje byloje nėra pagrindo.

Dėl ieškinio senaties

Minėta, kad apeliantas apie baudžiamojo proceso negalimumą dėl senaties jau žinojo ar bent akivaizdžiai turėjo žinoti po prokuroro 2004 m. spalio 28 d. priimto nutarimo. Todėl nepagrįsti apelianto argumentai neva apie baudžiamojo proceso nebegalimumą dėl senaties, o kartu ir savo teisių pažeidimą dėl nepagrįstai nepradėto ikiteisminio tyrimo jis sužinojęs tik iš 2006 m. kovo 16 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2008 m. gegužės 16 d., taigi, praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių negalėjo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo per trejus metus nuo 2004 m. spalio 28 d. Pažymėtina, kad iš 2006 m. kovo 16 d. nutarimo matyti, jog apeliantas ir į Generalinę prokuratūrą kreipėsi tik 2006 m. vasario 28 d., t.y. po vienerių metų ir penkių mėnesių nuo 2004 m. spalio 28 d. Todėl ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teisėjų kolegija neturi pagrindo, dėl ko sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė ne tik iš esmės, bet ir dėl praleisto ieškinio senaties termino (CK 1.131 str. 1, 2 d. d.).

Dėl teisėjo šališkumo

Šiuo aspektu apeliantas nurodo, kad laiku nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, byla tęsėsi labai ilgai. Šias faktines aplinkybes apeliantas nurodo iš esmės pagrįstai. Tačiau šie procesinio pobūdžio klausimai neteikia pagrindo pripažinti, kad jie objektyviai savaime reiškia teisėjo būtent šališkumą.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.