- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-30
- Bylos Nr.
- e2S-1535-1070/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02841-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Svetlana Panina
- Atsakovas
- E. A.
- Ieškovas
- I. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Svetlana Panina, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui E. A. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. S. padavė teisme ieškinį atsakovui E. A. dėl jų nepilnamečių vaikų G. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
2. 2017 m. birželio 9 d. šalys pateikė teismui prašymą patvirtinti jų taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis) bei nutraukti civilinę bylą. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-5047-1042/2027, patvirtino šalių sudarytą Taikos sutartį ir nutraukė civilinę bylą. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. birželio 21 d.
Šalies argumentai
3. 2024 m. balandžio 24 d. ieškovė pateikė teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo vaikams indeksavimo ir išieškojimo už paskutinius penkis metus iki vykdomojo rašto pateikimo vykdyti dienos.
Atsiliepimas
4. Atsakovas E. A. atsiliepime į ieškovės prašymą prašė atmesti pareiškimą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Nurodė, kad jis vykdo teismo patvirtintos Taikos sutarties sąlygas, teikia išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, pervesdamas pinigines lėšas ieškovei I. S. ir draudimo bendrovei, bei kitomis formomis (perka rūbus, maistą, teikia būstą, perveda kišenpinigius, apmoka telefonų sąskaitas, paslaugas, kt.). Ieškovė nereiškė atsakovui reikalavimų ir pretenzijų nuo Taikos sutarties patvirtinimo, nesikreipė į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir priverstinio vykdymo. Atsakovas, teikdamas išlaikymą dviem nepilnamečiams vaikams pagal Taikos sutartį už paskutinius penkis metus (2019-2024 m.) turėjo sumokėti 29 546 Eur. Atsakovas pervedė ieškovei šiuo laikotarpiu 68 180 Eur. Nuo 2021 m. vasario šalys kartu su nepilnamečiais vaikais gyveno kaip šeima gyvenamajame name iki 2024 m. balandžio 27 d., kuomet pareiškėja išsikraustė su nepilnamečiais vaikais. Aptariamu laikotarpiu šalių susitarimu atsakovas pilnai išlaikė šeimą, šalys, bendrai turėdamos bendro gyvenimo su vaikais išlaidas, nebeskirstė šių išlaidų tarpusavyje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. vasario 28 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą, išduodamas jai vykdomąjį raštą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-5047-1042/2017 patvirtintos šalių Taikos sutarties 2 ir 4 punktų nevykdymo.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalių Taikos sutarties 2 punktu susitarta, kad atsakovas teiks išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams G. A. ir G. D. A. po 250 Eur kiekvienam vaikui nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės, kad atsakovas perves ieškovei I. S. VSDFV Šiaulių skyriaus skirtą ir mokamą tėvystės pašalpą per 3 dienas nuo jos gavimo ir ši pašalpa yra laikoma nepilnamečių vaikų išlaikymo lėšomis. Taikos sutarties 3 punktu šalys sutarė, kad nepilnamečių vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskiriama ieškovė, išskyrus šios sutarties 4 punkte numatytą išimtį. Taikos sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad atsakovas moka dalį nepilnamečių vaikų išlaikymui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų UAB „PZU Lietuva gyvybės draudimas“ pagal nepilnamečių vaikų gyvybės draudimo sutartis: po 50 Eur per mėnesį pagal kiekvieno iš vaikų Gyvybės draudimo sutartį.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, vadovaujantis nustatyta indeksavimo tvarka ir Lietuvos statistikos departamento oficialiai skelbiamais vartotojų kainų indeksais, atsakovas turėjo mokėti nepilnamečių vaikų išlaikymui nuo 2018 m. vasario 1 d. – 520 Eur; nuo 2019 m. vasario 1 d. – 530 Eur; nuo 2020 m. vasario 1 d. – 544 Eur, nuo 2021 m. vasario 1 d. – 544 Eur, nuo 2022 m. vasario 1 d. – 602 Eur; nuo 2023 m. vasario 1 d. – 733 Eur, nuo 2024 m. vasario 1 d. – 742 Eur. Pirmosios instancijos teismo skaičiavimu bendra indeksuoto išlaikymo suma, atėmus išmokas vaikų gyvybės draudimui, už penkerius metus nuo 2019 m. balandžio iki 2024 m. balandžio sudarytų 30 072 Eur ir tai iš esmės atitinka atsakovo pateiktus skaičiavimus.
8. Pasisakydamas dėl Taikos sutarties vykdymo laikotarpiu, kai šalys vedė bendrą ūkį, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į skirtingą šalių šio laikotarpio vertinimą, nurodė, kad minėtu laikotarpiu teismo patvirtinta Taikos sutartis privalėjo būti vykdoma, kadangi nenustatyta, jog šalys būtų sudariusios kitą susitarimą, keičiantį ar panaikinantį byloje patvirtintos Taikos sutarties nuostatas.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus skaičiavimus apie ieškovei pervestas pinigų sumas, nurodė, kad 2019 m., 2020 m., 2024 m. atsakovas pervedė ieškovei mažiau, nei buvo reikalinga pagal indeksuoto išlaikymo apskaičiuotas sumas. Pasak teismo, atsakovas liko skolingas ieškovei, o 2021-2023 m. pervedė ieškovei daugiau, nei reikalauja prievolė. Teismas nurodė, kad iš atsakovo sąskaitos išrašų matyti, jog pervedant lėšas ieškovei atsakovo pavedimų mokėjimo paskirtyje nenurodyta, jog lėšos tikslingai pervedamos vaikų išlaikymui; kad posėdžio metu atsakovas negalėjo paaiškinti, iš ko būtų galima identifikuoti, jog pervestos lėšos yra vaikų išlaikymui, o ne atsakovo skolos grąžinimas ieškovei, Sodros išmoka, pinigai, skirti ieškovei namo įsirengimo išlaidoms dengti ir pan.; kad atsakovas negalėjo įvardinti, kiek kiekvienam vaikui buvo pervesta išlaikymo ir kuriais pavedimais tai padaryta; kad atsakovas pripažino savo klaidą, jog pavedimų paskirtyje nerašė, jog tai pavedimai vaikams, ir kad pavedimuose nenurodė, kuriems vaikams skirtas išlaikymas. Teismas taip pat nurodė, kad, atsakovo teigimu, 2023 m. jis išlaikė keturis asmenis (tarp jų – ir ieškovę), bet pervestą sumą kaip išlaikymą skaičiuoja tik dviem vyresniesiems vaikams. Pasak teismo, iš atsakovo paaiškinimų neaišku, kaip jis skaičiuoja teiktą išlaikymą savo sugyventinei ir jauniausiajai dukrai. Teismas konstatavo, kad negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar atsakovo pervestos lėšos buvo skirtos Taikos sutarčiai vykdyti, ar kitiems bendriems pirkiniams, ar sugyventinės, ar šalių, ar bendrai šalių ir jų vaikų poreikiams tenkinti.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. kovo 31 d. į ieškovės sąskaitą buvo pervedamos lėšos būtent vaikų išlaikymui pagal Taikos sutartį. Teismas, įvertinęs mokėjimo pavedimų periodiškumą, konstatavo, kad į ieškovės sąskaitą atsakovo atlikti mokėjimai vertintini kaip kitos paskirties mokėjimai. Teismas teigė, kad pervestas sumas galima laikyti papildomomis lėšomis šalių bendriems šeimos ir šalių poreikiams tenkinti, skirtomis geresniam šeimos materialiniam aprūpinimui.
10. Pasak pirmosios instancijos teismo, byloje nesant rašytinio šalių susitarimo ar ieškovės sutikimo keisti Taikos sutartimi patvirtintą nepilnamečių vaikų išlaikymo tvarką, atsakovas, pervesdamas papildomas sumas ieškovei ir kitaip prisidėdamas prie šeimos išlaikymo, nekeisdamas Taikos sutarties nuostatų, veikė savo rizika. Teismo teigimu, Taikos sutarties nuostatos privalėjo būti vykdomos taip, kaip nurodyta sutartyje, o atsakovas turėjo įrodyti Taikos sutarties vykdymą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad šalys kurį laiką gyveno kartu, neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti nepilnamečiams vaikams išlaikymą Taikos sutartyje nustatyta tvarka. Todėl aplinkybė, kad šalys gyveno kartu kurį laiką, nesudaro pagrindo išvadai, jog vykdomasis raštas neturi būti išduodamas, atsakovui neįrodžius išlaikymo vaikams pagal Taikos sutartį teikimo fakto.
11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kompleksiškai Taikos sutarties 2 ir 4 punkto nuostatas, nustatęs, jog jos koreliuoja tarpusavyje (iš numatyto teiktino išlaikymo sumos kas mėnesį turi būti atimtos draudimo įmokos UAB „PZU Lietuva gyvybės draudimas“), nutarė išduoti vykdomąjį raštą dėl Taikos sutarties 2, 4 punktų vykdymo, teiktino išlaikymo dydį skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio 1 d. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 606 straipsnio 2, 4 dalys).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
12. Atsakovas E. A. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. vasario 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės I. S. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino visus atsakovo mokėjimo pavedimus laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2024 m. ieškovei ir bendroms šeimos reikmėms, apmokant išlaidas parduotuvėse, kavinėse, kelionėse, vaistinėje, mokant komunalinius mokesčius, kaip papildomas lėšas bendriems šeimos ir šalių poreikiams tenkinti, geresniam šeimos aprūpinimui. 2019-2024 m. atsakovo pervestos lėšos buvo skirtos Taikos sutarčiai vykdyti – išlaikyti vaikus G. A. ir G. D. A., bet ne sugyventinės ar bendriems šalių poreikiams tenkinti. 2023 m. atsakovas turėjo išlaikyti ieškovę ir tris vaikus. Ieškovė patvirtino teismo posėdyje, kad naudojo iš atsakovo gautas lėšas vaikų poreikiams ir nenurodė, jog laikotarpiu, už kurį prašoma išduoti vykdomąjį raštą, šie poreikiai būtų buvę nepatenkinti. Atsakovo pateikti skaičiavimai, banko sąskaitų išrašai, kuriuose atsispindi jo 2019-2024 m. atlikti mokėjimai ieškovei yra išlaikymas pagal Taikos sutartį. Atsakovo 79 453,52 Eur turėtos išlaidos bendroms reikmėms laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2024 m. parduotuvėse, komunaliniams mokesčiams, kavinėse, kelionėse, vaistinėse, gali būti laikomos papildomomis lėšomis bendriems šeimos ir šalių poreikiams tenkinti ir šiomis lėšomis atsakovas papildomai prisidėjo prie ieškovės ir vaikų poreikių patenkinimo.
12.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad atsakovas nuo pat Taikos sutarties sudarymo vedė ieškovei lėšas, ir tai patvirtina banko sąskaitos išrašai už laikotarpį nuo 2017 m. iki 2024 m., pateikti pervestų lėšų suvestiniai skaičiavimai lentelėse. Atsakovas pervedė ieškovei laikotarpiu nuo 2017 m. birželio iki 2024 m. bendrą 68 180 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo 2025 m. sausio 23 d. nutarties motyvus, netyrė ir neanalizavo atsakovo pervestų sumų už ilgesnį nei penkerių metų laikotarpį (2017-2024 m.), todėl neatskleidė bylos esmės.
12.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo pagrindo vadovautis ieškovės nurodyta, tačiau nenustatyta aplinkybe, kad iš bendros atsakovo pervestos sumos turėtų būti atimtos 20 938,74 Eur išlaidos gyvenamajam namui įrengti. Tokio dydžio išlaidos nebuvo įrodytos nei nagrinėjant šią bylą, nei civilinėje byloje Nr. e2-88-841/2025. Ieškovė įtraukė savo skaičiavimuose atsakovui paskolintą 7000 Eur sumą du kartus. Teismas nevertino, kad tuo laikotarpiu, už kurį prašoma išduoti vykdomąjį raštą, kuomet šalys negyveno kartu, t. y. 2019-2020 m., atsakovas mokėjo išlaikymą vaikams. 2020 m. atsakovas liko skolingas ieškovei 3452 Eur, nes ši paskolino jam 7000 Eur. 2021-2023 m. šalims gyvenant kartu atsakovas pervedė daugiau lėšų, nei apskaičiuota bendra išlaikymo suma.
12.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo pagrindo vadovautis ieškovės nurodyta, tačiau neįrodyta aplinkybe, kad iš bendros atsakovo pervestos sumos turėtų būti atimami 8400 Eur, nes atsakovo pervestų tėvystės išmokų suma yra 8183,52 Eur (2022 m. – 3871,77 Eur, 2023 m. – 4311,75 Eur). Teismas nustatė, kad gimus šalių trečiam vaikui, atsakovas įtraukė gaunamą Sodros išmoką į lentelėje nurodytas sumas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad Taikos sutartimi atsakovui nebuvo nustatyta prievolė pervesti Sodros tėvystės išmokas, gautas gimus trečiam vaikui. Atsakovas neturėjo pareigos įrodyti tėvystės išmokos (pašalpos) dydžio, jos mokėjimo ieškovei bei to, kad teikdamas išlaikymą vyresniesiems vaikams kartu teikė ir išlaikymą jauniausiajai dukrai.
12.5. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė momentą, nuo kada nevykdoma Taikos sutartis, ir pažeidė CPK 646 straipsnio 3 dalies reikalavimą išduoti vykdomąjį raštą dėl neįvykdytos Taikos sutarties dalies ar atsisakyti jį išduoti. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl to, kad ieškovė teismo posėdyje iš dalies palaikė savo pateiktą prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nurodė, kad išlaikymo įmokos nemokamos nuo 2023 m. gegužės. Šalys gyveno kartu nuo 2021 m., nuo tada jos nebesilaikė Taikos sutarties sąlygų, atsakovas pilnai išlaikė šeimą iki ieškovės išsikraustymo iš gyvenamojo namo. Atsakovas mokėjo išlaikymą, pervesdamas lėšas ieškovei ir teikdamas jį kita forma bendroms reikmėms laikotarpiu nuo 2021 m. iki 2024 m. Teismas šių aplinkybių neištyrė ir dėl jų nepasisakė.
12.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Taikos sutarties nuostatas, todėl pažeidė CPK 646 straipsnio 3 dalies normas. Taikos sutartyje nenumatyta, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams mokamas tik mokėjimo pavedimu ir nurodant mokėjimo paskirtį, taip pat nenustatyta konkreti data iki kada turi būti pervestos lėšos vaikų išlaikymui kas mėnesį. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo mokėjimai į ieškovės sąskaitą yra neperiodiški ir atlikti nenurodant mokėjimo paskirtyje, kad tai būtent nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtos įmokos, todėl turi būti vertinami kaip kitos paskirties mokėjimai. Pasak apelianto, mokėjimo pavedimuose nenurodyta paskirtis nepaneigia to, kad lėšos, pervestos į ieškovės sąskaitą, buvo skirtos būtiniems kasdieniams vaikų poreikiams tenkinti. Teismas neturėjo vertinti šių lėšų paskirties, vadovaudamasis tik ieškovės paaiškinimais.
12.7. Pirmosios instancijos teismas padarė skundžiamoje nutartyje nepagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta, jog šalys būtų sudariusios kitą susitarimą, keičiantį ar panaikinantį byloje patvirtintos Taikos sutarties nuostatas. Ieškovė teismo posėdyje patvirtino, kad 2021 m. šalys apsigyveno kartu, nebeskirstė lėšų, atsakovas pilnai aprūpino šeimą ir šalys nevedė buhalterijos, kad šalys tarėsi dėl išlaikymo lėšų panaudojimo, atsakovas mokėjo paskolos įmokas, komunalinius mokesčius, apmokėdavo kitas reikmes. Ieškovė neginčijo, kad atsakovas perduodavo pinigines lėšas vaikų ir šeimos poreikiams ieškovei ir grynais, ir pavedimais, savo iniciatyva ar paprašytas ieškovės, kad atsakovas pervesdavo vaikams kišenpinigius, tenkino bendrus šeimos poreikius ir teikė išlaikymą kitomis formomis, apmokėdamas išlaidas parduotuvėse, kelionėse, kavinėse, kt. Šios aplinkybės, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą teigti, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl bendrų visų šeimos narių poreikių tenkinimo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šalys, gyvendamos kartu ir spręsdamos vaikų klausimus, buvo susitarusios dėl kitokios išlaikymo prievolės vykdymo formos ir tvarkos, netaikant 2017 m. Taikos sutarties sąlygų. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir civilinėje byloje Nr. e2-88-841/2025 duoti ieškovės parodymai apie tai, kad atsakovas teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams.
Atsiliepimas
13. Ieškovė I. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo E. A. atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus dėl Taikos sutarties 2 punkto vykdymo. Atsakovas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad jis kas mėnesį teikė išlaikymą vaikams 2019-2024 m. laikotarpiu, pervesdamas pinigines lėšas į ieškovės banko sąskaitą. Iš atsakovo pateiktų banko sąskaitų išrašų už 2017-2024 m. matyti, kad juose nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovo pervedamų ieškovei lėšų paskirtis yra nepilnamečių vaikų išlaikymas pagal Taikos sutartį. Mokėjimo paskirtyje nurodymas „sodra“ leidžia manyti, jog Taikos sutarties 2 punktas buvo vykdomas iš dalies. Atsakovo mokėjimai buvo nenuoseklūs ir neperiodiški. Atsakovas patvirtino teismo posėdžio metu, jog nuo 2023 m. spalio jis neteikė išlaikymo ir nematė tam tikslo, nors Taikos sutartis galiojo ir nebuvo pakeista. Atsakovo paaiškinimai buvo prieštaringi, tai patvirtina jo vengimą išlaikyti savo vaikus. Jis negalėjo paaiškinti, kaip galima nustatyti, jog pervestos lėšos buvo skirtos vaikų išlaikymui, o ne atsakovo skolai grąžinti, arba Sodros išmoka, arba pinigai namo įrengimo išlaidoms ir pan. Atsakovas negalėjo įvardinti, kiek buvo pervesta kiekvieno vaiko išlaikymui, kuriais pavedimais tai buvo padaryta.
13.2. Atsakovas neįrodė, jog mokėjo išlaikymą nepilnamečiams vaikams 2019-2020 m., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė išduoti ieškovei vykdomąjį raštą už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio iki 2024 m. kovo. 2019, 2020 m. atsakovas pervedė ieškovei mažiau, nei reikalinga, liko skolingas ieškovei. Pasak ieškovės, nuo 2018 m. balandžio šalys sutarė toliau kurti bendrą gyvenimą, puoselėti artimus santykius ir bendromis lėšomis bei pastangomis aprūpinti šeimą. Ieškovė prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų darbais, derino su tiekėjais statybinių medžiagų užsakymą. Šalims bendrai gyvenant ir statant gyvenamąjį namą, esant tarpusavio pasitikėjimui, ieškovė nereiškė atsakovui reikalavimų dėl Taikos sutarties vykdymo ir išlaikymo vaikams teikimo. Visos atsakovo pajamos buvo nukreiptos būtent į statybas, todėl jis neteikė vaikams išlaikymo, o ieškovė užtikrino visus pagrindinius nepilnamečių vaikų poreikius savo asmeninėmis lėšomis. Ieškovė neginčija, kad šalims apsigyvenus kartu atsakovas aprūpindavo ją ir nepilnamečius vaikus maisto produktais, buitinėmis reikmėmis. Pasak ieškovės, jos gautos iš atsakovo piniginės lėšos negali būti laikomos atsakovo teiktu išlaikymu pagal Taikos sutartį.
13.3. Paskutiniame teismo posėdyje ieškovė laikėsi savo procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos ir prašė teismo išduoti vykdomąjį raštą dėl Taikos sutarties priverstinio vykdymo už visus 5 metus. Ieškovė ir jos atstovas įvertino aplinkybes, kad nors šalys vedė bendrą ūkį nuo 2018 m., apsigyveno kartu nuo 2021 m., atsakovas nevykdė Taikos sutarties sąlygų ir neteikė išlaikymo nepilnamečiams vaikams. Todėl iš atsakovo turi būti išieškotas išlaikymas už visą prašomą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo pagrindo vertinti šių aplinkybių, kadangi ieškovė palaikė visą savo prašymą.
13.4. Taikos sutartyje aiškiai įtvirtina, kad atsakovas privalo teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį, pervesti nepilnamečių vaikų išlaikymui ieškovei po 400 Eur sumą (vėliau su indeksacija didesnę sumą). Vien tai, jog Taikos sutartyje nenurodyta, kad išlaikymas vaikams mokamas tik mokėjimo pavedimu ir nurodant mokėjimo paskirtį, taip pat nenustatyta konkrečios datos, iki kada turi būti pervestos kas mėnesį mokėtinos lėšos vaikų išlaikymui, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Taikos sutarties sąlygas, o atsakovo piniginių lėšų pavedimai ieškovei buvo skirti išlaikymui.
Žemesnės instancijos teismas
13.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir konstatavo, jog šalims nesudarius kito susitarimo, keičiančio ar panaikinančio Taikos sutarties nuostatas, Taikos sutartis privalo būti vykdoma. Pasak ieškovės, šalys niekada nebuvo sudariusios kito susitarimo, atsakovas nesikreipė į ją dėl Taikos sutarties pakeitimo.
13.6. Civilinėje byloje Nr. 2-88-841/2025 atsakovas įrodinėjo tais pačiais banko sąskaitų išrašais kitas aplinkybes. Atsakovas įrodinėjo, kad savo pavedimais išlaikė ieškovę, kompensuodavo jos išlaidas medžiagoms, buities reikmėms, kitiems daiktams įsigyti, įsirengiant gyvenamąjį namą, perduodamas lėšas grynaisiais ar pervesdamas pavedimais, atlygino ieškovei 20 937,74 Eur išlaidas gyvenamajam namui įsirengti, atsiskaitė už ieškovės pagalbą universitete, darbe bei kitą pagalbą. Minėtoje byloje duoti atsakovo paaiškinimai taip pat kelia pagrįstas abejones, kad ieškovei pervedamomis piniginėmis lėšomis jis teikė išlaikymą vaikams pagal Taikos sutartį. Atsakovas, siekdamas užtikrinti geriausius nepilnamečių vaikų interesus, gali papildomomis sumomis prisidėti prie jų ne tik būtinųjų, bet ir papildomų poreikių tenkinimo, tačiau tai nepaneigia atsakovo pareigos mokėti Taikos sutartimi sutartą ir teismo patvirtintą išlaikymo sumą, kuri indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai).
11. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. vasario 28 d. nutarties išduoti ieškovei vykdomąjį raštą dėl teismo nutartimi patvirtintos Taikos sutarties 2, 4 punktų nevykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių
12. Nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-5047-1042/2017, patvirtinta ieškovės I. S. ir atsakovo E. A. 2017 m. birželio 5 d. sudaryta Taikos sutartis dėl jų nepilnamečių vaikų G. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo teikimo. Taikos sutarties 2 punktu šalys susitarė, kad atsakovas E. A. teiks išlaikymą vaikams G. A. ir G. D. A. po 250 Eur kiekvienam vaikui nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės, kad be šiame punkte nurodytų kas mėnesį mokamų vaikų išlaikymo išmokų atsakovas turi pervesti ieškovei VSDFV skirtą ir mokamą tėvystės pašalpą per 3 dienas nuo jos gavimo, kuri laikoma nepilnamečių vaikų išlaikymo lėšomis. Taikos sutarties 3 punktu šalys numatė, kad vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriama ieškovė. Taikos sutarties 4 punktu šalys nustatė, kad atsakovas mokės dalį nepilnamečių vaikų išlaikymui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų UAB „PZU Lietuva gyvybės draudimas“ pagal Gyvybės draudimo sutartis po 50 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui.
13. Iš atsakovo į bylą pateiktų jo banko sąskaitų išrašų AB „SEB bankas“ ir „Revolut“ matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio iki 2024 m. balandžio jis periodiškai pervesdavo ieškovei mokėjimo pavedimais pinigų sumas: 2017 m. atsakovas pervedė ieškovei bendrą 4849 Eur sumą; 2018 m. – 5880 Eur; 2019 m. – 4610 Eur; 2020 m. – 9003 Eur; 2021 m. – 13 780 Eur; 2022 m. – 18 521 Eur; 2023 m. – 11 437 Eur, 2024 m. iki balandžio mėn. – 100 Eur. Iš jų laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės iki 2024 m. balandžio atsakovas pervedė ieškovei 2496 Eur mokėjimo nurodymuose nurodydamas „sodra“ ar „sodros išmoka“, 2315 Eur – nenurodydamas mokėjimo paskirties arba nurodydamas „papildymas“.
14. 2023 m. birželio 1 d. ieškovė pervedė atsakovui 2000 Eur, nurodydama mokėjimo paskirtyje „sąskaitos papildymas“, tą pačią dieną atsakovas pervedė ieškovei 2000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „grąžinimas“. 2023 m. rugpjūčio mėn. ieškovė buvo pervedusi atsakovui 50 Eur, po to šis jai grąžino šią lėšų sumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neįskaito atsakovo bendros 2050 Eur (2000+50) sumos, pervestos ieškovei, kaip išlaikymo vaikams, kadangi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai buvo ieškovės paskolintų lėšų grąžinimas jai.
15. Iš atsakovo teismui pateiktų procesinių dokumentų (2024 m. birželio 6 d. atsiliepimo į atskirąjį skundą, 2024 m. liepos 17 d. rašytinių paaiškinimų) nustatyta, kad 2023-2024 m. atsakovo pervestos ieškovei Sodros išmokos, buvo susijusios su trečio šalių vaiko G. A. gimimu, bet ne su vyresniais vaikais, dėl kurių išlaikymo tarp šalių buvo pasirašyta Taikos sutartis. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši suma negali būti įskaičiuota į nepilnamečių G. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. A., gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymą.
16. Iš banko sąskaitų išrašų dėl draudimo įmokų mokėjimo matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio iki 2024 m. balandžio mokėjo kas mėnesį UDB „PZU Lietuva gyvybės draudimas“ po 100 Eur (2 x 50 Eur).
17. 2024 m. gegužės 15 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismas atmetė 2024 m. balandžio 24 d. ieškovės prašymą išduoti vykdomąjį raštą. Teismas nurodė, kad ieškovė nenurodė prašyme išduoti vykdomąjį raštą, kokios sumos nesumokėjo E. A., o iš atsakovo pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, kad pervesta išlaikymo suma iki 2024 m. balandžio sudarė 68 180 Eur. Todėl teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio iki 2024 m. balandžio E. A. prievolė teikti išlaikymą, t. y. sumokėti 29 546 Eur sumą, yra įvykdyta. Ieškovė apskundė šią teismo nutartį apeliacine tvarka.
18. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. birželio 26 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį ir grąžino klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir siekdamas nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (kokios sumos, pasak ieškovės, nesumokėjo atsakovas), neįžvelgė būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 376 straipsnio 1 dalis). Pasak apeliacinės instancijos teismo, pirmosios instancijos teismui nenustačius bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikius civilinio proceso teisės nuostatas, reglamentuojančias vykdomojo rašto išdavimo tvarką, teismo vaidmenį nagrinėjant šeimos bylas, galėjo būti priimtas neteisingas procesinis sprendimas.
19. 2024 m. liepos 10 d. ieškovė pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad po Taikos sutarties sudarymo atsakovas teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams, šalys palaikė artimą ryšį dėl nepilnamečių vaikų gerovės. 2018 m. balandį šalys sutarė toliau kurti bendrą gyvenimą, puoselėti artimus santykius ir bendromis lėšomis bei pastangomis aprūpinti šeimą. Šalims kuriant bendrą gyvenimą, statant gyvenamąjį namą bei esant tarpusavio pasitikėjimui, ieškovė nereiškė atsakovui reikalavimų dėl Taikos sutarties vykdymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo. Atsakovas neteikė vaikams išlaikymo pagal Taikos sutartį, visos atsakovo pajamos buvo nukreiptos į statybas, o ieškovė rūpinosi nepilnamečiais vaikais. Šalims baigus gyvenamojo namo statybas, ieškovė ir atsakovas su nepilnamečiais vaikais persikėlė gyventi į namą. Ieškovė neginčija, kad atsakovas aprūpindavo šeimą ir nepilnamečius vaikus maisto produktais, buitinėmis reikmėmis.
20. 2024 m. liepos 18 d. teismo posėdyje ieškovės atstovas nurodė, kad ieškovė palaiko prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo iš dalies ir prašo išduoti vykdomąjį raštą dėl įsiskolinimo, susidariusio nuo 2023 m. gegužės, išieškojimo. Paaiškino, jog, atsižvelgiant į tai, kad šalys gyveno kartu, būtų neteisinga skaičiuoti išlaikymą už visą laikotarpį, kai jos vedė bendrą ūkį, bendravo ir bendradarbiavo tarpusavyje.
21. 2024 m. liepos 18 d. teismo posėdyje ieškovė I. S. paaiškino, kad tik nuo 2023 m. gegužės nutrūko bendras šalių gyvenimas, nuo tada ji negavo išlaikymo lėšų, išsikraustė 2024 m. balandžio 27 d. Iki tol ieškovė gyveno su atsakovu bendrame name atskiruose aukštuose, bet nevedė bendro ūkio. Tuo laikotarpiu ieškovė negavo išlaikymo, apmokėdavo savo lėšomis vaikų laisvalaikio ir kitas išlaidas. Atsakovas pervesdavo papildomas lėšas buityje kilusiems klausimams spręsti. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl to, kad atsakovas nuo nurodyto laiko nemokėjo einamųjų mėnesinių mokėjimų. Atsakovas išlaikė šeimą tik pirkdamas maistą, mokėdamas paskolą už gyvenamąjį būstą, mokėdamas komunalinius mokesčius, už vaikų draudimą. Atsakovas nemokėdavo už darželius, visus kitus vaikų poreikius tenkindavo ieškovė savo lėšomis. Ieškovė nesikreipė į teismą anksčiau, nes manė, kad šiuos klausimus galima išspręsti taikiai, bet atsakovo kategoriškas atsisakymas pripažinti bendrą gyvenamąjį ūkį, sukurtą bendrais veiksmais, vykdyti Taikos sutartį, kai šalys pradėjo gyventi atskirai, paskatino ją kreiptis į teismą.
22. 2024 m. spalio 8 d. teismo posėdyje atsakovas E. A. paaiškino, kad po Taikos sutarties sudarymo jie leisdavo laiką su šeima keturiese. Nuo 2019 m. šalys susitarė, kad pabandys atkurti santykius, nuo tada jis ne kartą kvietė ieškovę gyventi kartu bute, siūlė tęsti bendrą gyvenimą. 2019 m. pradėjo namo statybas, kurias baigė 2021 m. vasarį, ir šalys su vaikais bendru sutarimu apsigyveno kartu iki 2024 m. balandžio. Atsakovas mokėjo išlaikymą nuo 2017 m., o kai jie apsigyveno kartu 2021 m. vasarį, pilnai išlaikė šeimą, atlikdamas įvairaus pobūdžio mokėjimus pagal tuo metu buvusius poreikius. Atsakovas nemanė, kad ieškovė reikš dėl to pretenzijas. Atsakovas išlaikė šeimą iki 2024 m. balandžio 27 d. Nuo ieškovės išsikraustymo abu vaikai būna pas abu tėvus po lygiai. Jis manė, kad Taikos sutartis nėra aktuali dabartinei padėčiai, todėl nepervedė lėšų ieškovei, nes vaikai ne mažiau kaip pusę laiko buvo pas jį, jis pilnai juos aprūpino, mokėjo draudimo įmokas, apmokėdavo telefono sąskaitas, teikė kišenpinigius. Per laikotarpį nuo 2023 m. gegužės iki 2024 m. balandžio atsakovas pervedė ieškovei 4800 Eur, 512 Eur kišenpinigių dukrai G. ir 276 Eur G., neįskaitant grynųjų pinigų. Šalims apsigyvenus kartu jie abipusiu susitarimu sutarė, kad jis apmokės bendras išlaidas. Nuo 2019 m. balandžio iki 2021 m. vasario atsakovas mokėjo išlaikymą pilnai, tačiau ne visada periodiškai. Mokėjimai buvo skirti vaikams.
23. Šiaulių apylinkės teismas, nagrinėdamas vykdomojo rašto išdavimo klausimą iš naujo, 2024 m. spalio 17 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir išdavė vykdomąjį raštą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtintos šalių Taikos sutarties 2 punkto nevykdymo. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad atsakovas vienašališkai negalėjo pakeisti Taikos sutarties sąlygų ir privalėjo jas vykdyti tokiu būdu, kaip numatyta Taikos sutartyje, kad jis neturėjo teisėto pagrindo tvarkyti vaikų išlaikymo lėšas ir spręsti dėl vaikų išlaikymo lėšų panaudojimo būdo. Atsakovas E. A. padavė atskirąjį skundą dėl minėtos Šiaulių apylinkės teismo nutarties.
24. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. sausio 23 d. nutartimi patenkino atsakovo atskirąjį skundą, panaikindamas 2024 m. spalio 17 d. teismo nutartį, grąžindamas klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas gynėsi ieškovei pervestomis sumomis, ilgesniu laikotarpiu, nei per paskutinius penkerius metus (2017-2024 m.). Pasak Klaipėdos apygardos teismo, pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo išvadų dėl Taikos sutarties nevykdymo byloje esančiais įrodymais, nesiaiškino, kaip yra / turi būti vertinami Taikos sutarties 2, 4 punktai: draudimo išmokos vaikams turi būti įskaitomos į išlaikymo sumą. Klaipėdos apygardos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos nenustatė konkretaus įsiskolinimo vaiko išlaikymui dydžio, kurio priverstiniam išieškojimui išduodamas vykdomasis raštas.
25. 2025 m. vasario 24 d. teismo posėdyje ieškovė nurodė, kad nuo 2018 m. šalys pradėjo vesti bendrą ūkį, bet kartu negyveno, visa šeima susitikdavo pagal galimybes. Šalys nusprendė nenutraukti Taikos sutarties, palikti ją galioti kaip apsaugą, jei baigtųsi judviejų santykiai. Ieškovė gaudavo išlaikymą kiekvienam vaikui po 250 Eur iki 2019 m., atsakovas mokėjo draudimo įmokas. Ieškovė nesikreipė dėl vykdomojo rašto anksčiau, nes penkis metus buvo vedamas bendras ūkis. Šalys, pradėjusios gyventi kartu, sutarė, kad atsakovas ir toliau mokės išlaikymą, kad ji galėtų tais pinigais disponuoti ir išlaikyti vaikus. Tos sumos ir toliau turėjo būti pervedamos, tačiau vyko šeimyninis gyvenimas, ir atsakovas kartais pervesdavo, kartais – ne. Iš ieškovei pervestų pinigų buvo tenkinami ir atsakovo asmeniniai poreikiai, vyko namo statyba. Atsakovo pervestos lėšos nebuvo susijusios su vaikų išlaikymu. Ieškovė pirkdavo daiktus, apmokėdavo sąskaitas namui įrengti. Kai šalys apsigyvento kartu, jie išlaikė vaikus bendrai, bet pinigai ieškovei nebuvo pervedami. Atsakovo pervestos per penkis metus lėšos buvo panaudotos namo statybai, šeimos poreikiams tenkinti, kelionėms, tačiau tai nebuvo lėšos, skirtos pagal 2017 m. Taikos sutartį. Kadangi šalys gyveno kartu, šeimos poreikiams skirtos lėšos buvo naudojamos buities daiktams, laisvalaikiui, brangesniems produktams įsigyti. Šalims gyvenant kartu, ieškovė skyrė visas savo lėšas vaikų išlaikymui, atsakovas mokėjo papildomai komunalinius mokesčius, finansavo namo įrengimą. Jų visų būsto komunalinius mokesčius apmokėdavo atsakovas, o ji – iš savo darbo užmokesčio apmokėdavo kūdikio išlaidas, už vaikų aprangą, transportą. Vėliau ieškovė turėjo tenkinti vaikų poreikius viena, tas pats buvo jai išsikrausčius iš gyvenamojo namo. Atsakovo pervestos papildomos sumos vaikams negali būti įskaičiuotos į 2017 m. Taikos sutartimi numatytą išlaikymą, nes tai jo asmeninis išlaikymas vaikams. Jokių rašytinių susitarimų dėl grynų pinigų nebuvo.
26. 2025 m. vasario 24 d. teismo posėdyje atsakovas E. A. nurodė, kad jis vykdė Taikos sutartį. Jis nevesdavo pinigų ieškovei asmeniškai, tie pinigai buvo skirti vaikams, kurių neišskirdavo, pinigus vesdavo vienu pavedimu. Jis nepamena, kad ieškovė jam būtų kažką pirkusi. Būdavo atvejų, kad ieškovė paprašydavo jo pervesti pinigus anksčiau, nes reikėdavo, pvz., batų, todėl pavedimai būdavo ne tą pačią dieną. Ieškovė reikšdavo poreikius, o jis patenkindavo tuos poreikius. Šalims kartu apsigyvenus, jos susitarė žodžiu dėl kitokios išlaikymo formos, kurios taikymo laikotarpio nenumatė: susitarė teikti išlaikymą prekėmis, paslaugomis, apmokėti visus komunalinius mokesčius. Šalys valgė kartu, neskaičiavo, kiek išleisdavo penkiems asmenims. Atsakovas skirdavo po 400 Eur vien ieškovei ir po 400 Eur vaikams. 2024 m. balandį už didžiuosius vaikus buvo simboliškai pervestas 100 Eur išlaikymas, neskaitant draudimo įmokų. 2023 m. atsakovas turėjo keturis išlaikytinius, tarp jų – ieškovę, pervedė 11 473 Eur didžiųjų vaikų poreikiams tenkinti, duodavo ir grynųjų pinigų. Iki 2021 m. vasario šalys vedė atskirus ūkius, jų romantiniai santykiai prasidėjo 2020 m. pabaigoje ir 2021 m. vasarį šeima atsikraustė į jo būstą. Jie sutarė, kad 2017 m. sutartis netenka prasmės, nes vaikai yra paaugę. Iki tol, kol jie pradėjo kartu gyventi, atsakovas vykdė Taikos sutartį tinkamai: teikdavo išlaikymą ir grynais, ir mokėjimo pavedimais, grynuosius pinigus duodavo vaikams.
27. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančiais duomenimis Šiaulių apylinkės teisme 2025 m. sausio 20 d. sprendimu išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-88-841/2025 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui E. A. dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Šioje byloje priimtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. balandžio 15 d. Teismas, priimdamas šioje byloje sprendimą, konstatavo, kad per visą gyvenamojo namo projektavimo-statybos ir įrengimo laiką (nuo 2019 m. balandžio iki 2021 m. vasario) ieškovė negyveno su atsakovu ir nevedė bendro ūkio, šalys vėl pradėjo kartu gyventi 2021 metų pavasarį, t. y. ieškovė su vaikais atsikraustė į atsakovo jau pastatytą, įrengtą ir priduotą gyvenamąjį namą.
28. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai vykdė Taikos sutartimi patvirtintą nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino jo vykdytų mokėjimų į ieškovės sąskaitą ankstesniu laikotarpiu, be pagrindo išskaičiavo iš atsakovo pervedimų ieškovei 20 938,74 Eur gyvenamajam namui įrengti, netinkamai nustatė terminą, nuo kada nemokamas išlaikymas, neįvertino to, kad šalys vedė bendrą ūkį nuo 2021 m. vasario iki 2023 m. gegužės, neatsižvelgė į tai, kad teismo patvirtintoje Taikos sutartyje nebuvo susitarta dėl konkrečių mokėjimo terminų, būdų. Todėl toliau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundžiamos teismo nutarties (ne)teisėtumo nurodytų atskirojo skundo motyvų kontekste.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties išduoti vykdomąjį raštą (ne)teisėtumo
29. CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti.
30. Spręsdamas dėl vykdomojo rašto išdavimo išlaikymo bylose teismas turėtų vertinti ne tik tai, ar vienas iš tėvų vykdė įsipareigojimą teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, bet ir nustatyti konkretų įsiskolinimo vaiko išlaikymui dydį, kurio priverstiniam išieškojimui išduodamas vykdomasis raštas. Apskaičiuodamas konkrečią įsiskolinimo vaiko išlaikymui, kai šis buvo nustatytas periodinėmis išmokomis, sumą, teismas, be kita ko, turėtų vadovautis CK 3.208 straipsnyje nustatytomis indeksavimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-916/2023, 29 punktas).
31. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo pagrįstumo klausimą, mano, kad šioje byloje reikšminga tai, jog po Taikos sutarties patvirtinimo, iš esmės pasikeitė šalių gyvenimo aplinkybės. Abiejų šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme nagrinėjant prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nustatyta, kad jie vedė bendrą ūkį nuo 2021 m. vasario mėn. iki 2023 m. gegužės mėn. Pati ieškovė patvirtino, kad atsakovas prisidėjo prie vaikų poreikių tenkinimo, todėl vienu momentu ieškovė prašė išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo, nemokėto nuo 2023 m. gegužės mėn., išieškojimo (šios nutarties 19-21, 27 punktai). Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovo išlaikymo prievolės vykdymą, atsižvelgdamas į atskirais laikotarpiais Taikos sutartį pasirašiusių šalių tarpusavio santykius.
32. Byloje nustatyta, kad po Taikos sutarties patvirtinimo iki 2021 m. vasario mėn. šalys negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio (šio sprendimo 27 punktas, CPK 182 straipsnio 2 punktas), nuo 2021 m. vasario iki 2023 m. gegužės mėn. šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, o nuo 2023 m. gegužės mėn. nevedė bendro ūkio, nors ir gyveno kartu iki 2024 m balandžio 27 d. (žr. šios nutarties 21, 22 punktus). Nors ieškovė nurodo, kad ji nereikalavo iš atsakovo išlaikymo pagal Taikos sutartį mokėjimo nuo 2018 m. balandžio, nes šalys nusprendė atnaujinti savo santykius, tai nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas vedė į ieškovės sąskaitą lėšas 2018 m. (žr. šios nutarties 13 punktą). Atsakovui pateikus į bylą įrodymus apie tai, kad jis pervedė į ieškovės sąskaitą lėšas 2018-2021 m. bei teigiant, kad ši suma buvo skirta vaikų išlaikymui, ieškovei teko pareiga paneigti šiuos įrodymus ir atsakovo teigiamas aplinkybes dėl šių lėšų skyrimo vaikų išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė turėjo pateikti į bylą įrodymus, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas vykdė kitą, t. y. ne vaikų išlaikymo pagal Taikos sutartį prievolę.
33. Atsakovas pripažino, kad tarp šalių buvo paskoliniai santykiai dėl 7000 Eur ir jis buvo skolingas ieškovei 2020 m. 3452 Eur. Vilniaus apygardos teismas, peržiūrėjęs apeliacine tvarka Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-88-841/2025, konstatavo, kad 2020-2021 m. atsakovas pervedė ieškovei iš viso 15 683 Eur daugiau, nei ji jam, todėl vertino, jog atsakovas grąžino ieškovei jos paskolintas lėšas namo statyboms. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė kitų (ne išlaikymo pareigos) teisinių pagrindų, dėl kurių atsakovas galėjo / turėjo vesti jai lėšas atskiro ir bendro gyvenimo metu.
34. Tai, kad šalių atskiro / bendro gyvenimo metu atsakovas nenurodydavo mokėjimo pavedimuose ieškovei jų paskirties – išlaikymo nepilnamečiams vaikams, nesudaro pagrindo išvadai, kad išlaikymas vaikams apskritai nebuvo mokamas. Kaip teisingai nurodė atsakovas atskirajame skunde, Taikos sutartyje nebuvo imperatyviai susitarta, kad išlaikymas turi būti mokamas tik banko pavedimais, jų paskirtyje nurodant „išlaikymas“. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas kada nors vesdamas į ieškovės sąskaitą lėšas, skirtas vaikų išlaikymui iki 2019 m. balandžio mėn., būtų nurodęs mokėjimo paskirtyje, jog tai yra pavedimai būtent vaikų išlaikymui. Nepaisant to, ieškovė neneigė to, kad kurį laiką atsakovas tinkamai vykdė vaikų išlaikymo pareigą pagal Taikos sutartį.
35. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas vedė į ieškovės sąskaitą pinigines lėšas, nenurodydamas jų paskirties, bet konstatavęs, jog tie pavedimai nebuvo skirti vaikų išlaikymui, nepasisakė dėl to, kokiu kitu pagrindu atsakovas galėjo pervesti šias lėšas. Be to, net jei atsakovas ir vedė į ieškovės sąskaitas minėtas lėšas kaip papildomus pinigus, skirtus geresniam šeimos aprūpinimui, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, vadinasi buvo ir pagrindinės išmokos, skirtos nepilnamečių vaikų būtiniesiems poreikiams patenkinti. Priešingu atveju pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja logikai, kai tvirtinama, jog atsakovas skiria vaikų išlaikymui šalių bendro gyvenimo metu papildomas išlaidas, neskirdamas pagrindinių. Apeliacinės instancijos teismui nustačius šias aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad šalių bendro gyvenimo laikotarpiu atsakovo pervestos į ieškovės sąskaitą lėšos turėjo būti vertinamos kaip pagrindinis vaikams mokamas išlaikymas, o jį viršijusios sumos galėjo būti vertinamos kaip papildomos lėšos, skiriamos geresniems šeimos gyvenimo sąlygoms (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
36. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti atsakovo mokėjimo pavedimus į ieškovės sąskaitą 2017-2024 m. laikotarpiu jų tarpusavio įsipareigojimų / susitarimų, buvusių minėtu laikotarpiu, kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus, tai, kad ji 2017-2021 m. (negyvendama su atsakovu) bei bendro gyvenimo su atsakovu laikotarpiu (nuo 2021 m. vasario iki 2024 m. balandžio) neprašė išduoti vykdomojo rašto, daro išvadą, jog atsakovas tinkamai vykdė vaikų išlaikymo pareigą pagal Taikos sutartį iki 2023 m. gegužės mėn. Atsakovas prisidėdavo prie vyresnių vaikų išlaikymo ne mažesne, nei Taikos sutarties 2 punkte nurodyta suma.
37. Dėl pirmiau nustatytų aplinkybių nebuvo pagrindo išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo skolos, skaičiuojamos nuo 2019 m. balandžio mėn. iki 2023 m. gegužės mėn., bet atsakovas turėjo pareigą pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad nuo 2023 m. gegužės (kai šalys nustojo vesti bendrą ūkį) jis tinkamai vykdė Taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas daro tokią išvadą, įvertinęs tai, kad šalys paliko galioti šią sutartį kaip garantą tam atvejui, jei nepavyks bendras gyvenimas (ieškovės paaiškinimai). Atsakovo teiginiai, kad Taikos sutarties vykdymas buvo modifikuotas šalių bendro ūkio vedimo metu, iš esmės nepaneigia minėtos apeliacinės instancijos teismo išvados, nes Taikos sutarties vykdymo pakeitimas galiojo, šalims vedant bendrą ūkį. Nepriklausomai nuo to, kad šalių susitarimas dėl Taikos sutarties vykdymo modifikavimo galėjo būti dar prieš jiems atkuriant bendrą gyvenimą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nesant įstatymo nustatyta tvarka raštu pakeistai / panaikintai Taikos sutarčiai bendro gyvenimo metu, ji taip ir liko šalių dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymo iš tėvo pusės garantija (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
38. Šalims pripažinus, kad jos nustojo vesti bendrą ūkį nuo 2023 m. gegužės, turi būti nustatyta, kaip atsakovas vykdė išlaikymo prievolę nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 24 d., kai buvo paduotas prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo. Už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 24 d. atsakovas turėjo sumokėti ieškovei dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymui pagal Taikos sutartį 7623 Eur (2023 m. gegužės 1 d. – 2024 m. sausio 31 d.: 733 Eur – 100 Eur (draudimo įmokos)) x 9 mėn. = 5697 Eur; 2024 m. vasario 1 d. – balandžio 30 d.: (742 Eur – 100 Eur) x 3 mėn. = 1926 Eur). Atsakovas pervedė minėtu laikotarpiu į ieškovės sąskaitą – 4811 Eur, kurių ieškovė jam negrąžino, iš šių lėšų 2496 Eur buvo Sodros išmokos, susijusios su G. A., dėl kurios išlaikymo šalys nesitarė Taikos sutarimi, gimimu. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, konstatuoja, kad nesant įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas perdavė ieškovei dviejų vyresnių vaikų išlaikymui skirtus 5308 Eur (7623-(4811-2496) kitu būdu, darytina išvada, kad jis neįrodė, jog tinkamai vykdė vyresnių vaikų G. A. ir G. A. išlaikymo prievolę laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d. ir dėl to yra skolingas 5308 Eur išlaikymo (CPK 646 straipsnio 3 dalis, 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis).
39. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išdavė ieškovei I. S. vykdomąjį raštą dėl Taikos sutarties 2 punkto netinkamo vykdymo, tačiau neteisingai nustatė Taikos sutarties nevykdymo laikotarpį, išduodamas vykdomąjį raštą už visą 5 metų laikotarpį, bei nenurodė išlaikymo įsiskolinimo sumos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 646 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą vykdomąjį raštą išduoti dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, reikalavimas išieškoti iš atsakovo vaikų išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį, kuomet šalys vedė bendrą ūkį bei abiejų lėšomis išlaikė savo šeimą, tenkindami ir nepilnamečių vaikų G. A., gim. (duomenys neskelbtini), bei G. A., gim. (duomenys neskelbtini), poreikius, prieštarautų CPK 646 straipsnio 3 daliai, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.
40. Apibendrindamas tai, kas pasakyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė išduoti ieškovei vykdomąjį raštą dėl Taikos sutarties 2 punkto nevykdymo, tačiau padarė neteisingą išvadą, jog išlaikymo įsiskolinimas turėtų būti išieškomas už penkių metų laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė atsakovo ieškovei pervedamas lėšas, nesusijusiomis su išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimu pagal Taikos sutartį, dėl to netinkamai nustatė Taikos sutarties nevykdymo laikotarpį, išlaikymo įsiskolinimo dydį. Todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 28 d. nutartis keičiama, tenkinant ieškovės prašymą iš dalies. Ieškovei išduotinas vykdomasis raštas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtintos Taikos sutarties 2 punkto nevykdymo nepilnamečių vaikų G. A. ir G. D. A. 5308 Eur išlaikymo prievolės už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d. dalyje (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
41. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies patenkindamas atsakovo atskirąjį skundą, nepasisako dėl kitų šio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų šios bylos rezultatui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo
42. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 93, 98 straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
43. Apeliantas E. A. turėjo šioje byloje 750 Eur atskirojo skundo rengimo išlaidas. Ieškovė nepateikė jos turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad vykdomasis raštas pirmosios instancijos teismo ieškovei buvo išduotas dėl 30 072 Eur išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo, o turėjo būti išduotas dėl 24 764 Eur mažesnio įsiskolinimo (30 072 Eur - 5308 Eur) daro išvadą, kad apelianto atskirasis skundas patenkintas 82,35 proc. (24 764 Eur×100 / 30 072 Eur). Nustačius, kad šioje byloje procesinis sprendimas priimtas apelianto naudai, proporcingai patenkintai atskirojo skundo daliai (82,50 proc.), iš ieškovės atsakovui priteisiamas 618,75 Eur (750×0,825) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 93 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 3 dalimi, teismas
nutaria:
Patenkinti iš dalies atsakovo E. A. atskirąjį skundą.
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. vasario 28 d. nutartį.
Patenkinti iš dalies ieškovės I. S. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
Išduoti ieškovei I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vykdomąjį raštą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-5047-1042/2017 patvirtintos I. S. ir E. A. Taikos sutarties 2 punkto nevykdymo, nepilnamečių vaikų G. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. D. A., gim. (duomenys neskelbtini), 5308 (penkių tūkstančių trijų šimtų aštuonių) Eur išlaikymo prievolės už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d. dalyje.
Priteisti iš ieškovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 618,75 Eur (šešis šimtus aštuoniolika Eur 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.