- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-120-491/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Nuteistasis
- G. Š.
- Advokatai
- Justinas Juozapas Stauskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. G. Š. buvo nuteistas už tai, kad 2018 m. gruodžio 14 d. (duomenys neskelbtini) teismui pateiktame rašytiniame pareiškime dėl nušalinimo jo bylą apeliacine tvarka nagrinėjančius to paties teismo teisėjus A. B., J. K. ir E. R. dėl jų veiklos nagrinėjant bylą pavadindamas apgavikais, sukčiais, psichopatais, suklastojusiais teismo nutartį, padariusiais nusikalstamas veikas, priesaikas sulaužiusiais ir teisėjų vardus ciniškai sudergusiais asmenimis, tyčia viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teisėjus.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo: jį išteisinti pagal BK 232 straipsnį; išieškoti jam pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas kelionės išlaidas po 35 Eur už vieną posėdį; kreiptis į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą prieš A. B., J. K., E. R. ir L. B. dėl apeliaciniame skunde nurodomų jų galimai padarytų nusikalstamų veikų; pripažinti, kad jam priklauso kompensacija dėl nepagrįsto ir neteisėto baudžiamojo persekiojimo. Apeliaciniame skunde jis nurodo:
2.1. Pareiškime jis išreiškė savo kritiką dėl teisėjų darbo. Tokią teisę jam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 33 straipsnis. Be to, pareiškime jis išdėstė faktus. Teisėjai suklastojo 2018 m. spalio 11 d. nutartį, kadangi nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 286 straipsnyje nurodytos ekspertizės skyrimo tvarkos, t. y. neteisingai nurodė, kad jis su gynėju dalyvavo sprendžiant dėl klausimų ekspertui, bei kad priimta nutartis neskundžiama, nors visos teises suvaržančios nutartys yra skundžiamos.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad žodis „sukčiai“ yra žeminantis. Terminas „sukčiavimas“ yra naudojamas ir BK, taigi, jis nėra niekinantis. Todėl „sukčiai“ yra korektiškas ir tikslus savo tikslų apgaule siekiančių teisėjų apibūdinimas. Literatūroje jis skaitė, kad teisė – antra pagal populiarumą profesija tarp psichopatų. Kadangi teisėjai iš jo tyčiojosi, elgėsi kaip psichopatai. Todėl taip pavadindamas teisėjus jis taip pat konstatavo faktus.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškimu jis nesiekė pažeminti teisėjų. Jame jis nurodė tik faktus, kuriuos prieš tai kruopščiai patikrino. Be to, taip jis kalba įprastai ir niekada neveidmainiauja, savo pažiūras ir įsitikinimus yra linkęs reikšti laisvai. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jo pareiškime nurodyti faktai žemina teisėjus, tačiau jam pačiam taip neatrodo. Be to, pareiškimas buvo skirtas tik teisėjams, todėl viešai šį pareiškimą išplatino jie patys.
2.4. Šios bylos procesas buvo šališkas ir tendencingas, jo metu jis buvo diskriminuojamas dėl savo tikėjimo, religijos, pažiūrų ir socialinės padėties. Nepatikrinus, ar jo pateikta informacija buvo melaginga, žemina teisėjų garbę ir orumą, išankstinis nusistatymas prieš jį buvo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Tai matyti iš konstatuojamojo pobūdžio teiginių prokuroro 2019 m. vasario 27 d. įsakyme, tyrėjos N. B. 2019 m. balandžio 17 d. užduoties ekspertams, jiems suformuluotų klausimų, tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, kai į prokuratūrą kreipėsi (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkė L. B.. Ekspertizės išvada buvo surašyta vadovaujantis ta pačia prielaida dėl jo kaltės, šią išvadą surašė ne tos srities ekspertė. Taigi, šiuo procesu buvo siekiama su juo susidoroti.
2.5. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė turėti gynėją. Po pranešimo apie įtarimą jis pageidavo turėti gynėją, tačiau iš tyrėjos gavo tik informaciją apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. Nors jam buvo paaiškinta, kad nušalinti tyrėją ir prokurorę jis galėjo iki ikiteisminio tyrimo pabaigos, tačiau tik tyrimo pabaigoje jis suprato, jog tyrėja jį apgavo. Taip pat jis negalėjo pasinaudoti savo teise prašyti papildyti ikiteisminį tyrimą, kadangi negalėjo pasitarti su gynėju ir susipažinti su byloje surinktais duomenimis.
2.6. Baudžiamajame procese buvo pažeistos jo procesinės teisės. Jam, kaip nepasiturinčiam asmeniui, nebuvo apmokėtos kelionės išlaidos. Kelionei į Ignaliną jis turėjo skolintis pinigus, nepilnavertiškai maitintis ir karantino metu dalyvauti teismo posėdžiuose sirgdamas, taip buvo pažeistos Konstitucijos 32 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintos jo teisės. Kadangi buvo atsisakyta kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, taip buvo pažeista jo teisė gintis tiesiogiai Konstitucija, įtvirtinta Konstitucijos 6, 7 ir 110 straipsniuose ir teisėjo priesaikoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat suvaržė jo teisę dalyvauti procese, kadangi nepagrįstai atmetė jo prašymus dėl papildomų liudytojų apklausos ir netinkamai sprendė kitus jo prašymus.
2.7. Jis neišgalės sumokėti jam paskirtos baudos. Jo materialinė padėtis yra sunki, jis neturi jokio turto ir pajamų, jo religiniai įsitikinimai neleidžia dirbti priverstinio darbo bet kokia forma, be to, jis vienas slaugo savo motiną. Taip pat jam turi būti atlyginamos kelionės išlaidos, kadangi priešingu atveju dėl jo socialinės padėties būtų apribota jo teisė dalyvauti procese.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė Gražina Valinčienė prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime ji nurodo, kad G. Š. veika teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 232 straipsnį, kadangi jis tyčia viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teisėjus dėl jų veiklos. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus G. Š. švelniausią bausmę – baudą, didesnę nei minimali.
4. Teismo posėdyje nuteistasis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo gynėjas prašė sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliaciniu skundu nuteistasis G. Š. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 232 straipsnį, nurodo apie prieš jį padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus, dėl to prašo jį išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šio apeliacinio skundo esmės.
Dėl G. Š. kaltės pagal BK 232 straipsnį
7. Kaip galima suprasti iš nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo, jis su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka dėl to, kad, jo teigimu, Konstitucija suteikia jam teisę kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus bei draudžia persekiojimą už tai.
8. Pirmosios instancijos teismas G. Š. pagal BK 232 straipsnį nuteisė už tai, kad jis savo pasisakymais 2018 m. gruodžio 14 d. (duomenys neskelbtini) teismui pateiktame rašytiniame pareiškime dėl nušalinimo viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius šio teismo teisėjus A. B., J. K. ir E. R. dėl jų veiklos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Š. yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 232 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai pasisakė, kodėl G. Š. viešai raštu išsakytus teiginius vertina kaip įžeidžiančius ir žeminančius (duomenys neskelbtini) teismo teisėjus A. B., J. K. ir E. R. dėl jų veiklos, motyvuotai atribojo juos nuo teisės ginamų viešo asmens kritikos, nuomonės išsakymo bei informacijos skleidimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvavo, kodėl G. Š. veika atitinka nusikalstamos veikos pagal BK 232 straipsnį požymius, ir jam baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kadangi teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo daryti priešingas išvadas dėl nuteistojo G. Š. kaltės, todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, toliau pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
9. BK 232 straipsnis numato atsakomybę už nepagarbą teismui tam, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014). Nepagarba teismui yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad vykdydamas teisingumą teismas ar teisėjas buvo viešai pažemintas, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė žeminantį šios informacijos ar veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Pagal kasacinio teismo praktiką užgaulus teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pavyzdžiui, teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę užgaulų teismo ar teisėjo pažeminimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010, 2K-476/2014, 2K-573-976/2015).
10. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis G. Š. 2018 m. gruodžio 14 d. (duomenys neskelbtini) teismui pateiktame rašytiniame pareiškime dėl nušalinimo parašė šios nutarties 1 punkte nurodytus teiginius apie jo bylą apeliacine tvarka nagrinėjančius to paties teismo teisėjus A. B., J. K. ir E. R.. Jis pats to ir neneigė. Šios bylos aplinkybės yra aiškios ir nekelia abejonių, su jomis proceso dalyviai sutinka, todėl teisėjų kolegija jų plačiau neanalizuoja.
11. Vertinant nuteistojo G. Š. parodymus ir paaiškinimus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu, matyti, kad jis savo kaltę neigė, nes, pasak jo paties, jis gali laisvai vertinti aplinkinių, tarp jų – ir teisėjų, elgesį, jų priimamus sprendimus, reikšti savo įsitikinimus ir laisvai kritikuoti šiuos valstybės pareigūnus. Nuteistojo manymu, tai jam garantuoja Konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. Š. surašytame 2018 m. gruodžio 14 d. pareiškime dėl nušalinimo (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai A. B., J. K. ir E. R. dėl jų veiklos buvo užgauliai pažeminti, nes dėl jų vykdytos teisingumo veiklos apeliacine tvarka nagrinėtoje G. Š. baudžiamojoje byloje jie buvo kaltinami įvairiomis nusikalstamomis veikomis (sukčiavimu, dokumentų klastojimu ir kitomis), įvardijami psichopatais, teisėjo priesaikas sulaužiusiais ir teisėjų vardus ciniškai sudergusiais asmenimis, ir t. t. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo skundžiamame nuosprendyje, vertinant šiame dokumente paminėtus žodžius apie teisėjus A. B., J. K. ir E. R. tiek tiesiogine prasme, tiek ir nuteistojo surašyto dokumento turinio kontekste, jų prasmė nesikeičia – šie teiginiai apie teisėjų galimai nusikalstamas veikas ir jų pačių asmenybes yra suprantami kiekvienam su jais susipažinusiam asmeniui, ir negali būti vertinami kitaip, kaip tik žeminantys teisėją, jo reputaciją, garbę, orumą. Tai, kad G. Š. surašytame dokumente išdėstyti teiginiai neabejotinai yra užgaulūs, žemina jų garbę ir orumą, tiek asmeninį, tiek profesinį, bei diskredituoja visą teisingumo sistemą, kelia nepasitikėjimą ja, patvirtina ir nukentėjusiosios J. K., liudytojų A. B. ir E. R. parodymai, specialisto išvada. Pasak šių liudytojų ir nukentėjusiosios, G. Š. pareiškimai yra įžeidūs, žeminantys teisėjo garbę ir orumą, menkinantys teismo autoritetą, rodantys nepagarbą teismui. Dėl specialisto išvados apeliaciniame skunde nuteistojo nurodomi argumentai, susiję su ekspertės amžiumi, yra tiesiog nekorektiški ir išsamiau šioje nutartyje neaptariami. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas specialisto išvadai nesuteikė pernelyg svarbios reikšmės ir vertino ją visų kitų byloje surinktų įrodymų visumoje. Be viso to, priešingai nei nuteistajam, teisėjų kolegijai ši išvada nekelia abejonių, ji nėra prieštaringa, yra pakankamai išsami bei aiški, ją pateikė ilgametį darbo stažą turinti lingvistikos ekspertė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai šia išvada vadovavosi. Specialisto išvada taip pat patvirtina, kad G. Š. pareiškimas dėl nušalinimo lingvistiniu požiūriu yra žeminantis teisėjus A. B., J. K. ir E. R., teisėjai žeminami ne grubia leksika, o žeminančiu teksto turiniu. Negana to, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog G. Š. pareiškime pateikti teiginiai apie teisėjus yra teisingi. Priešingai paties nuteistojo įsitikinimui, jokie bylos duomenys nepatvirtina jo pateiktos informacijos. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad G. Š. surašytame 2018 m. gruodžio 14 d. pareiškime dėl nušalinimo išsakė teiginius, neatitinkančius tikrovės ir žeminančius teisėjus būtent dėl jų kaip teisėjų veiklos.
12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir viešumo požymį nuteistojo G. Š. veikoje. Byloje nustatyta, kad nuteistojo surašytas pareiškimas dėl nušalinimo (duomenys neskelbtini) teisme buvo gautas 2018 m. gruodžio 14 d. ir teismo darbuotojų užregistruotas, 2019 m. vasario 7 d. teismo posėdyje šis dokumentas buvo pateiktas susipažinti proceso dalyviams – gynėjui ir prokurorui. Ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas įvertino skundžiamame nuosprendyje. Taigi, su nuteistojo G. Š. surašytu pareiškimu dėl nušalinimo turėjo galimybę susipažinti ne tik teisėjai, kuriems šis nušalinimas buvo skirtas, tačiau ir kiti proceso dalyviai, teismo raštinės darbuotojai, t. y. tretieji asmenys. Nukentėjusiosios J. K., liudytojų A. B. ir E. R. parodymai patvirtina, kad dauguma iš šių asmenų matė užgaulius žodžius, kuriais buvo siekiama parodyti nepagarbą jiems. Jau minėta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 232 straipsnį kyla tuomet, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad su G. Š. surašytu pareiškimu dėl nušalinimo su užgauliais ir žeminančio pobūdžio pasisakymais apie minėtus teisėjus susipažino ne tik šie teisėjai, bet ir kiti proceso dalyviai bei teismo darbuotojai, G. Š. tai suvokiant, įvertinusi šių pasisakymų neatitikimą tikrovei, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Š. viešai užgauliai pažemino teisėjus A. B., J. K. ir E. R. dėl jų veiklos vykdant teisingumą.
13. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo versija, kad jis buvo nuteistas už naudojimąsi savo procesinėmis teisėmis ir procesinio dokumento (pareiškimo dėl teisėjų nušalinimo) pateikimą teismui. Ta aplinkybė, jog G. Š. užgaulius teiginius apie teisėjus A. B., J. K. ir E. R., išdėstė procesiniame dokumente – pareiškime dėl jų nušalinimo, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 232 straipsnį. Šiuo atveju svarbia aplinkybe laikytina tai, kad G. Š. buvo pripažintas kaltu ne todėl, kad pasinaudojo jam įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir pateikė teismui pareiškimą dėl teisėjų nušalinimo, bet todėl, kad jo pateiktame procesiniame dokumente, su kuriuo, kaip minėta, susipažino tretieji asmenys, išdėstyti teiginiai apie teisėjus buvo pripažinti kaip užgauliai žeminantys juos. Priešingai nei teigia nuteistasis, tokiais savo veiksmais jis nesiekė pateikti savo nuomonės ar pozicijos byloje kilusiais klausimais, o surašė nepagrįstus, žeminančius, užgaulius teiginius apie teisėjus, nagrinėjusius jo bylą, susiedamas juos su nusikalstamų veikų darymu bei kitais savaime visuomenėje neigiamą, užgaulią ir žeminančią reikšmę turinčiais teiginiais. Tad nuteistojo G. Š. nurodyti argumentai, kad jo bylos (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjimo metu netinkamai buvo sprendžiami byloje keliami klausimai bei priimami jam nepalankūs procesiniai sprendimai, nesuteikia jam teisės į teismo veiksmus ar sprendimus reaguoti tokia forma. Iš bylos matyti ir tai, kad G. Š. gina savo galimai pažeistas teises aktyviai dalyvaudamas įvairiuose baudžiamuosiuose procesuose ir ši jo teisė nėra apribota ar suvaržyta.
14. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š. be pagrindo kelia klausimą dėl asmens saviraiškos laisvės, nes bet kuri laisvė turi savo ribas – kiekviena laisvė yra betarpiškai susijusi su kito visuomenės nario laisvėmis, teisėmis ir pareigomis. Naudojantis saviraiškos teise negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių. Priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Pažymėtina, kad svarbią reikšmę aiškinant saviraiškos laisvės ribas turi Konvencijos 10 straipsnis bei jo taikymo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose praktika. Šis teismas laikosi pozicijos, kad jo praktikoje įtvirtintas prioritetinis ir esminis saviraiškos laisvės pobūdis demokratinėje visuomenėje vis tik turi atitinkamas ribas. Būtent kalba, kuri nesuderinama su Konvencijoje skelbiamomis ir garantuojamomis vertybėmis, pašalinama iš Konvencijos 10 straipsnio apsaugos ribų vadovaujantis Konvencijos 17 straipsniu (piktnaudžiavimo teisėmis uždraudimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014). G. Š. surašytame pareiškime dėl nušalinimo yra nurodyti teisėjų vardai ir pavardės, jau minėta, kad juose konkrečiai ir kategoriškai nurodoma, kad jie darė nusikalstamas veikas, pateikiamas itin neigiamas, užgaulus ir žeminantis jų asmenybių apibūdinimas, ir t. t. Nors proceso metu G. Š. bandė įteigti, kad šiame dokumente jis pateikė tikrą informaciją, pagrįstą tikrais, o ne išgalvotais faktais apie neteisėtus ir nusikalstamus minėtų teisėjų veiksmus, tačiau šie nuteistojo teiginiai prieštarauja bylos įrodymams. Kaip minėta, nuteistasis G. Š. nenurodė nė vieno apkaltinamojo nuosprendžio ar kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jo teiginių teisingumą. Tokių duomenų ir nėra. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamu nuosprendžiu buvo pažeista G. Š. saviraiškos teisė, jam suteikta žodžio laisvė, kad minėtame pareiškime dėl nušalinimo buvo išsakyta tik jo nuomonė apie pastebėtą teisėjų darbą, esminės teisinės reikšmės šiuo atveju neturi. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su daroma nusikalstama veika, šiuo atveju – su nepagarba teismui, teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą.
15. Nors apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl teismo priimtų sprendimų kitose bylose ir jų pagrįstumo bei netinkamo įrodymų vertinimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, (duomenys neskelbtini) teismo priimti sprendimai šioje baudžiamojoje byloje, kurioje sprendžiamas G. Š. kaltės pagal BK 232 straipsnį klausimas, neturi jokios reikšmės jo veikos vertinimui ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad, jei nuteistasis mano, jog priimant teismo sprendimus buvo padarytos nusikalstamos veikos, jis turi teisę, vadovaudamasis įstatymais ir juos atitinkančia forma, kreiptis į valstybės institucijas, įgaliotas atlikti ikiteisminį tyrimą. Kaip matyti iš bylos, G. Š. šia teise pasinaudojo – kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl minėtų teisėjų galimai padarytų nusikalstamų veikų, tačiau visi jo skundai buvo atmesti.
16. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas G. Š. pagrįstai ir teisingai pripažino kaltu pagal BK 232 straipsnį. Išteisinti jį dėl šio nusikaltimo jokio pagrindo nėra.
Dėl nuteistajam G. Š. paskirtos bausmės
17. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
18. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į šias turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam tokią bausmę, kuri įgyvendintų jos tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
19. Pagal BK 232 straipsnį baudžiama bauda, areštu ar laisvės atėmimu iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas G. Š. už šią nusikalstamą veiką paskyrė 60 MGL (3000 Eur) dydžio baudą. Teisėjų kolegija su tokia nuteistajam paskirta bausme sutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. Š. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad G. Š. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, anksčiau jis nebuvo teistas, taip pat atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Daugiau nuteistąjį charakterizuojančių duomenų nebuvo surinkta. Įvertinęs visus šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus G. Š. švelniausią savo rūšimi BK 232 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – baudą, šiek tiek didesnę nei minimalus jos dydis (pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą skiriama bauda nuo 50 iki 2000 MGL). Taigi, daryti išvadą, kad nuteistajam G. Š. buvo paskirta aiškiai per didelė baudos bausmė, nėra pagrindo.
Dėl šališko baudžiamojo proceso ir nuteistojo apeliaciniame skunde
20. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š. daug dėmesio skiria ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pirmosios instancijos teismo procesinių veiksmų bei priimtų sprendimų analizei, vertinimui, kritikai, kas, jo manymu, rodo šališką baudžiamąjį procesą bei jo teisių pažeidimus. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nuteistasis baudžiamojo proceso šališkumą sieja su šio proceso metu priimtais jam nepalankiais procesiniais veiksmais bei sprendimais, tarp kurių – netinkamai pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkės pranešimą, netinkamai suformuluoti klausimai ekspertui, taip pat teisiamojo posėdžio organizavimas, teisminio nagrinėjimo eiga, proceso šalių teikiamų prašymų sprendimas ir pan. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka ir vertina, kad konkretaus proceso organizavimo veiksmai patys savaime nesuponuoja šališko baudžiamojo proceso, jei ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teismas pagrindžia savo sprendimus bei nurodo atitinkamo sprendimo priėmimo motyvus.
21. Teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl nuteistojo G. Š. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje nėra taip pat. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra konkrečių bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimu bei jų vertinimu, kitokiais teismo nuosprendžio surašymo galimais trūkumais.
22. BPK 241 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas, kuris imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, taip pat šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog pirmosios instancijos teismas nei nuteistojo G. Š., nei kitų proceso dalyvių teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime. Byloje nėra jokių duomenų apie procesinės lygybės pažeidimus. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taigi, priešingai nuteistojo įsitikinimui, nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas su proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Šios išvados nepaneigia pirmosios instancijos teismo veiksmai pagrįstai ir teisingai atmetant G. Š. prašymus dėl papildomų duomenų prijungimo prie bylos.
23. Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde nurodo, jo manymu, pirmosios instancijos teismo neatliktus būtinus įvairius procesinius veiksmus ir nepagrįstą atsisakymą juos atlikti, akcentuoja įvairių jo prašymų netenkinimą. Tačiau nuteistojo prašymų, tarp jų ir prašymų apklausti liudytojais įvairius asmenis, netenkinimas pats savaime negali būti pripažintas baudžiamojo proceso pažeidimu ir nesudaro pagrindo šiuos prašymus privalomai tenkinti apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens procesinės teisės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Todėl teismas, spręsdamas dėl prašymo tenkinimo ar atmetimo, turi atsižvelgti į tai, ar toks prašymas turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui, t. y. ar nepatenkinus tokio prašymo nebus išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtos esminės, bylai reikšmingos aplinkybės. Atmesdamas tokį prašymą, teismas privalo tai argumentuoti. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolų, pirmosios instancijos teismas G. Š. prašymus atmetė tai argumentuodamas. Taigi, teisėjų kolegija neturi priežasčių teigti, kad šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, neužtikrinti kaltinimo ir gynybos šalių lygios teisės procese ir rungimosi principai.
24. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginius dėl šios baudžiamosios bylos sufabrikavimo, kadangi jis neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindo šioje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija pažymi, kad tyrimas buvo pradėtas susipažinus su (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkės L. B. pranešimu dėl galimai G. Š. padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 232 straipsnį, išanalizavus jame išdėstytus teiginius bei nustačius nusikalstamos veikos požymius, t. y. vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Taigi, priešingai nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, jokių BPK pažeidimų, sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nebuvo padaryta. Nors nuteistajam nepatinka ir tai, kaip buvo organizuojamas ikiteisminis tyrimas, formuluojami klausimai ekspertui, apie tai taip pat buvo pasisakyta ikiteisminio tyrimo institucijoms išnagrinėjus jo skundus ir padarius išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo laikytasi BPK reikalavimų. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad jam buvo apribota galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, kadangi, kaip matyti iš bylos, paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, jam buvo leista susipažinti su surinktais duomenimis ir teikti prašymus.
25. Nuteistojo apeliacinio skundo prašymas išieškoti jam kelionių į teismo posėdžius išlaidas negali būti tenkinamas, kadangi tokia galimybė BPK nėra numatyta.
26. Atsižvelgdama į visa tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą.