Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Vida Butanavičiūtė Baudž. byla Nr. 1A-88-174/2011 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.7.1.1; 1.2.7.2.1.; 2.1.7.4.; 2.4.6.3.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuosprendis

2011 m. vasario 24 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2010-05-10 nuosprendžio, kuriuo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

pagal BK 149 straipsnio 3 dalį – šešerių metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 150 straipsnio 3 dalį – penkerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir M. K. paskirta galutinė subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę skiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme būtas laikas nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2009 m. balandžio 11 d.

Kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta pakeisti į suėmimą.

Daiktus – liemenėlės dalis, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. sausio 20 d., apie 18 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš (duomenys neskelbtini) mokyklos bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), 208B kambario jėga įsitempė nepilnametę A. B. į greta esantį savo gyvenamąjį kambarį Nr. 208A, kurį tuoj pat užrakino ir paslėpė raktą, pavartodamas fizinį ir psichinį smurtą – pargriaudamas nukentėjusiąją ant lovos, užlauždamas jos rankas už nugaros, A. B. bandant šaukti, ranka užspausdamas jai burną ir grasindamas užmušti, numovė jai kelnes ir apatines kelnaites, jėga praskėtė kojas, suspaudė ranka jos kaklą, padarydamas kraujosruvas ant rankų ir kaklo bei žiedu įdrėskimą nugaroje ir sukeldamas jai fizinį skausmą, tokiu būdu palauždamas A. B. pasipriešinimą ją užgulė, įvedė savo varpą į jos makštį ir lytiškai su nukentėjusiąja santykiavo prieš jos valią. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ištempė ją iš lovos, sudraskė liemenėlę ir pastatęs prie stalo bei laikydamas A. B. rankas prispaustas prie stalo, taip atimdamas galimybę jai priešintis, įvedė savo varpą jai į išeinamąją angą ir grasindamas nužudyti, jeigu kam praneš apie šiuos veiksmus, tenkino lytinę aistrą su nepilnamete A. B. prieš jos valią analiniu būdu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) teisėjų senato nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 4 punkte nurodyta, kad lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas, ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą.

Anksčiau minėto LAT Senato nutarimo Nr. 49 5 punkte nurodyta, kad lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aist­ros tenkinimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 ir 150 straipsnius tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle.

Teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo tik lytinį aktą tarp jo (M. K.) ir A. B., o BK 149 ir 150 straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėties požymiai – fizinio smurto panaudojimas, grasinimas jį panaudoti, kitaip atėmimas galimybės nukentėjusiajam priešintis – yra grindžiami tik prielaidomis ir spėlionėmis, kadangi nei liudytojai, nei kita bylos medžiaga šių nusikaltimų sudėties požymių nepatvirtina, priešingai – juos paneigia.

Apklaustas ekspertas A. Gedminas parodė, jog kai santykiaujama per išeinamąją angą ar vaginą, randai neišnyksta. Ekspertizės metu randų nenustatyta. Be to, ekspertizės metu nebuvo nustatyta ir nukentėjusiosios prievartavimo požymių. Nukentėjusiajai A. B. pranešus apie įvykį policijai iš karto arba bent jau po savaitės, kaip ji tai padarė pranešdama draugei, ekspertas būtų patvirtinęs fizinio smurto pėdsakų ant A. B. kūno nebuvimą, tai patvirtintų jo (M. K.) nekaltumą, tačiau dėl nukentėjusiosios abejingumo policija apie įvykį sužino tik praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams, ir jokių būtino nusikaltimų, numatytų BK 149 ir 150 straipsniuose, sudėties požymio – fizinio kontakto – pėdsakų nebuvo rasta. Ekspertas taip pat paneigė nukentėjusiosios teiginį, jog ji buvo prievartaujama analiniu būdu, kadangi tam būdingi liekamieji randai neišnyksta, o tyrimo metu jų nebuvo nustatyta. Taigi nukentėjusiosios parodymai, kad prieš ją buvo pavartotas fizinis smurtas, yra vienintelis šioje byloje įrodymų šaltinis, tačiau tai paneigia kiti įrodymai: kaip matyti iš jo, eksperto, parodymų, taip pat liudytojo T. M. parodymų, kuris parodė, jog žiedą prieš įvykį pastarasis iš jo (M. K.) buvo pasiėmęs, todėl žiedu negalėjo būti padaryti sužalojimai nukentėjusiajai, taip pat E. P. parodymai, kuris parodė negirdėjęs, ką jis (M. K.) savo kambaryje kalbėjo, bei nematė, ką jis darė su A. B., bei negirdėjo, jog būtų daužomos sienos ar būtų triukšmaujama.

Šios išdėstytos aplinkybės įrodo, kad kaltinimas dėl fizinio smurto pavartojimo lytiškai santykiaujant ir seksualiai prievartaujant pagrįstas tik prielaidomis ir spėlionėmis.

LAT Senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­laidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas suponuoja kaltininko suvokimą, kad jis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti pavartojęs fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį pavartoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių ar lytinės aistros tenkinimo. Jei asmuo nesuvokė bent vieno išžaginimo ar seksualinio prievartavimo pagrindinės sudė­ties požymio, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 ar 150 straipsnius.

Asmenį pripažįstant kaltu dėl išžaginimo ir seksualinio priekabiavimo su nepilnamečiu asmeniu būtina įrodyti aplinkybę, jog kaltininkas žinojo arba turėjo žinoti, kad santykiauja su nepilnamečiu. Nuteistasis M. K. nurodo, kad teismas nuteisdamas jį pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, šią aplinkybę grindė tik nukentėjusiosios A. B. parodymais, neva jis žinojo, kiek jai metų. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis parodė nežinojęs, kad A. B. yra nepilnametė. Teisme kaip liudytojos apklaustos R. R. ir L. T. šią aplinkybę patvirtino, nurodydamos, kad (duomenys neskelbtini) mokykloje mokosi kartu nepilnamečiai ir pilnamečiai, pagal fizinius duomenis juos sunku atskirti. Jam nebuvo pagrindo manyti, kad nukentėjusioji A. B. yra nepilnametė. Be to, nukentėjusiajai A. B. 18 metų sukako praėjus po įvykio vos daugiau kaip 2 mėnesiams. Ji savo išvaizda atrodė subrendusi, suaugusi mergina, ir jam bei kitiems asmenims, kurie apklausti kaip liudytojai, kartu ir mokyklos direktorei L. T., abejonių dėl A. B. pilnametystės nekilo.

LAT Senato nutarimo Nr. 49 11 punkte nurodyta: „Jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ar mažametis asmuo, ir teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, neturėjo ar negalėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ar mažametis asmuo, BK 149 straipsnio 3 ar 4 dalyse arba 150 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatyti kvalifikuojantys požymiai kaltininkui negali būti inkriminuoti.“

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde aiškina, jog jo žinojimas, suvokimas, kad lytiškai santykiauja ir tenkina lytinę aistrą su nepilnamete, šioje byloje nėra įrodytas ir negali būti grindžiamas vien nuketėjusiosios teiginiu, jog „jis žinojo, kiek man metų“, kadangi ši aplinkybė paneigta anksčiau išdėstytais duomenimis, todėl kvalifikuojantis požymis, jog jis lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nepilnamete, negalėjo būti inkriminuotas.

Jeigu teismas nuspręstų, kad vis dėlto buvo padarytos BK 149 ir 150 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos, apeliantas M. K. prašo jam inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti iš BK 149 straipsnio 3 dalies ir BK 150 straipsnio 3 dalies į BK 149 straipsnio l dalį ir BK 150 straipsnio l dalį, paskiriant bausmes, mažesnes nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo M. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras, nukentėjusioji prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Šilalės rajono apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuteistojo veiką dėl nukentėjusiosios A. B. (dabar M.) išžaginimo ir seksualinio prievartavimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados dėl M. K. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apelianto teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės išžaginus ir seksualiai prievartavus nukentėjusiąją nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiosios A. B. (M.) parodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvada ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Teismo nuosprendyje motyvuotai atmesti nuteistojo parodymai, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, argumentuotai pasisakyta, kodėl yra patikimi nukentėjusiosios A. B. (M.), liudytojų E. P., R. M., Č. S., R. P., A. G. ir kitų liudytojų parodymai, patvirtinantys neteisėtus nuteistojo veiksmus.

Nors nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde tvirtinama, jog byloje neįrodyta, kad jis teismo nustatytoje vietoje ir laiku lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja A. B. (M.) prieš jos valią, tai paneigia byloje surinktų ir teismo teisingai įvertintų įrodymų visetas.

Nuteistojo M. K. kaltė dėl A. B. (M.) išžaginimo ir seksualinio prievartavimo yra įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais –nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų E. P., R. M., Č. S., R. P., A. G. ir kitų liudytojų parodymai, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnui A. B. (M.) pateikta juodos spalvos liemenėlė, kuri per vidurį perplėšta, tai nustatyta 2009-04-27 liemenėlės apžiūros protokole, specialisto išvadoje Nr. 11-1914(09), kurioje konstatuota, kad liemenėlė buvo atidalinta plėšimo būdu, bei kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais duomenimis.

Atlikus išsamią įrodymų analizę, pirmosios instancijos teismui, skirtingai negu nurodoma apelianto skunde, nebuvo jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios A. B. (M.), anksčiau minėtų liudytojų parodymais, kurie patvirtina nuteistojo M. K. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas dėl A. B. (M.) išžaginimo bei seksualinio prievartavimo, ir remtis prieštaringais paties nuteistojo parodymais, kurių nepatvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismas be pagrindo nevertino jo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, kad jis su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, yra niekuo nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokius nuteistojo teiginius.

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, tai yra iš pradžių apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja A. B. (M.), vėliau teisminio nagrinėjimo metu, išklausęs visus byloje apklaustus liudytojus ir siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, pripažino lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja abipusiu sutikimu, tačiau parodymų pakeitimo teisme įtikinamų argumentų nenurodė. Teismo nuosprendyje argumentuotai pasisakyta, kodėl teismas atmetė nuteistojo teisme duotus parodymus, kurie prieštarauja ne tik nukentėjusiosios parodymams, bet ir kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo M. K. aiškinimą buvus abipusį sutikimą lytiškai santykiauti paneigia nukentėjusiosios A. B. (M.) parodymai apie M. K. lytinį santykiavimą ir lytinės aistros tenkinimą su ja analiniu būdu prieš jos valią, kurie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. A. B. nesutikimą lytiškai santykiauti su M. K. išreiškė tiek žodžiu, tiek veiksmais, tai yra prašė paleisti, šaukėsi pagalbos, stengėsi ištrūkti, priešinosi M. K., kuris prieš ją vartojo tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą, ir šie nukentėjusiosios pasipriešinimo veiksmai patvirtina nebuvus savanoriško sutikimo lytiškai santykiauti su M. K., ir tai jam akivaizdžiai turėjo būti ir buvo suprantama. Nuteistasis M. K., siekdamas palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą lytiškai santykiauti, pavartojo prieš A. B. (M.) tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą – sudavė smūgius, smaugė, užlaužė rankas, užgulė, užspaudė ranka burną, kad ji negalėtų šauktis pagalbos, grasino užmušti.

Kolegija tiki nukentėjusiosios A. B. (M.) parodymais, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodant įvykio aplinkybes, jie yra nuoseklūs ir detalūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, tai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nukentėjusiosios A. B. (M.) parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, liudytojų parodymai. Netikėti ar abejoti jais kolegija neturi pagrindo.

Kaip liudytojas apklaustas tame pačiame (duomenys neskelbtini) mokyklos bendrabutyje kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiąja gyvenantis E. P. parodė, jog nuteistasis M. K. įvykio dieną jėga išsitempė A. B. (M.) iš jo kambario į savąjį ir užrakino duris, vėliau, praėjus maždaug pusvalandžiui, tikslaus laiko nenurodė, matė išeinančią A. B. (M.) iš M. K. kambario, ji ėjo greitesniu nei įprasta žingsniu, nuleidusi galvą, atrodė nusiminusi. Liudytojas A. G. parodė, jog įvykio dieną taip pat matė bendrabučio koridoriumi einančią A. B. (M.), jos veidas ir akys buvo paraudę, buvo nuliūdusi, pikta, dėl to suprato, kad jai kažkas atsitiko. Be to, liudytojas A. G. parodė, jog po įvykio matė ant A. B. (M.) nugaros žaizdelę, be to, pastebėjo, jog, priešingai nei anksčiau, ji pradėjo vengti M. K., šalia jo jautėsi nejaukiai, sakė, jog jo bijo. Kaip liudytojai apklausti tame pačiame bendrabutyje gyvenantys R. M., Č. S. ir R. P. parodė, jog M. K. prisipažino įvykio dieną turėjęs lytinius santykius su A. B., o liudytojai R. M. iš pradžių paklausus dėl įvykio nurodė, kad dėl girtumo nieko neatsimena, tačiau vėliau nepaneigė buvus prievartinius lytinius santykius su nukentėjusiąja, tai yra kaip liudytoja apklausiama teisme R. M. parodė: „ ...Mantas paskui po kiek laiko pasakė gal ir išprievartavau. “ (t. 2, b. l. 38). Liudytoja N. Z. parodė, kad po įvykio A. B. (M.) nieko nepaaiškinusi išvyko namo, vėliau parašė SMS pranešimą, jog nebenori gyventi, žada nebelankyti mokyklos. Teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad A. B. (M.) kurį laiką nelankė mokyklos.

Priešingai nei tvirtina apeliantas, aplinkybės, jog nukentėjusioji iš karto po įvykio apie tai niekam nepranešė, pareiškimą policijai parašė tik po dviejų mėnesių bei tai, jog ekspertas nenustatė sužalojimų A. B. (M.), nepaneigia teismo padarytų išvadų dėl pastarojo kaltės. Akivaizdu, kad būdama išsigandusi ir bijodama M. K., nukentėjusioji iš karto apie įvykį nepranešė bei į ekspertus nesikreipė, nes buvo stipriai sukrėsta dėl įvykio, be to, bijojo M. K., nes jis grasino užmušti, savaitę nelankė mokyklos, slėpė sužalojimus, kurių iš karto neatlikus ekspertizės nebuvo galima nustatyti. Tai patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas Antanas Gedminas, nurodydamas, jog ekspertizės metu ant nukentėjusiosios prievartos žymių nenustatyta, bet gali būti dėl to, jog vėlai atlikta ekspertizė. Nuteistasis apeliaciniame skunde be pagrindo akcentuodamas eksperto A. Gedmino parodymus, jog kai santykiaujama per išeinamąją angą ar vaginą ir yra įplyšimų, randai neišnyksta, tvirtina, jog specialisto išvadoje nekonstatuota, jog nukentėjusiosios lytiniuose organuose ir analinėje angoje yra randų, tačiau pažymėtina, jog įvykio metu nukentėjusiajai plyšimai galėjo būti ir nepadaryti, todėl randai ekspertizės metu nenustatyti. Tuo tarpu nubrozdinimai bei paviršiniai pažeidimai, jeigu tokie ir buvo padaryti, per tiek laiko, kai buvo atliekama ekspertizė, išnyksta, ir tai nurodė ekspertas A. Gedminas. Be to, priešingai apelianto teiginiams, buvus ant nukentėjusiosios kūno sužalojimų patvirtina liudytojas A. G., kuris parodė po įvykio matęs sužalojimą ant nukentėjusiosios A. B. (M.) nugaros. Nors apeliantas tvirtina, jog jis įvykio metu nemūvėjo žiedo, todėl juo negalėjo padaryti įdrėskimą A. B. (M.) nugaroje, tačiau liudytojas A. G. parodė, kad įvykio dieną M. K. nešiojo didelį sidabrinį žiedą, o liudytojas T. M. parodė, kad kurį laiką buvo davęs savo žiedą nešioti M. K.. Be to, nuteistąjį nešiojus žiedus patvirtina aplinkybė, jog M. K. asmens kratos metu buvo rasti ir paimti du žiedai. Kartu pažymėtina, jog aplinkybė, kokiu būdu buvo sužalota nukentėjusiosios nugara, neturi reikšmės nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Esant šiems duomenims, 2009-04-03 specialisto išvadoje Nr. G113/09(11) konstatuota aplinkybė, jog nenustatyti sužalojimai nukentėjusiosios kūne, lytiniuose organuose, analinėje angoje, nepaneigia M. K. kaltės lytiškai santykiavus ir tenkinus lytinę aistrą su A. B. (M.) prieš jos valią, o nuteistojo veiksmus pavartojant fizinį smurtą prieš B., siekiant palaužti jos pasipriešinimą, patvirtina anksčiau aptarti įrodymai.

Kaip liudytojas apklaustas A. G. parodė matęs įvykio dieną koridoriumi iš kažkur einančią nukentėjusiąją, kuri buvo nusiminusi, akys paraudusios, veidas taip pat, dėl to iš karto suprato, kad kažkas atsitiko. Nors nukentėjusioji į A. G., su kuriuo tuo metu draugavo, klausimą atsakė, jog niekas neatsitiko, jis suprato, kad kažkas negerai. Toks nukentėjusiosios atsakymas iš karto po įvykio pastarajai būnant itin sukrėstai ir išsigandusiai dėl su ja M. K. atliktų seksualinės prievartos veiksmų ir grasinimų užmušti, priešingai apelianto teiginiui, nepaneigia nuteistojo kaltės dėl A. B. (M.) išžaginimo ir seksualinio prievartavimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginį, jog nukentėjusioji po įvykio praėjus kelioms savaitėms jo kambaryje lytiškai santykiavo su A. G., o jis – M. K. – su R. M., to nepatvirtino nei A. G., nei R. M., priešingai, jie bei kiti byloje apklausti liudytojai parodė, jog nukentėjusioji po įvykio M. K. vengė, jo bijojo.

Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusioji įvykio dieną vartojo alkoholį, objektyviai vertinant bylos aplinkybių visumą, neduoda pagrindo išvadai, jog tai turėjo įtakos įvykio aplinkybėms. Byloje pirmosios instancijos teismo motyvuotai paneigta nuteistojo pirminė ikiteisminio tyrimo metu iškelta versija, jog nukentėjusioji buvo girta ir atėjusi pas jį į kambarį vos neužmigo, dėl to pastarajai jis liepė išeiti iš kambario. Tokią savo versiją pats nuteistasis vėliau paneigė. Nukentėjusioji neneigė, jog įvykio dieną vartojo alkoholį, tačiau nurodė, kad nebuvo stipriai apsvaigusi, visas įvykio aplinkybes tiksliai atsimena.

Įvertinusi anksčiau nurodytus Šilalės rajono apylinkės teismo ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo M. K. kaltės lytiškai santykiavus ir tenkinus lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią.

Tačiau kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis M. K. su A. B. (M.) prieš jos valią lytiškai santykiavo, po to iš karto tenkino lytinę aistrą analiniu būdu, žinodamas, kad ji yra nepilnametė.

Asmenį pripažįstant kaltu dėl išžaginimo ir seksualinio priekabiavimo su nepilnamečiu asmeniu būtina įrodyti aplinkybę, jog kaltininkas žinojo arba turėjo žinoti, kad santykiauja su nepilnamečiu. Jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ar mažametis asmuo, ir teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, neturėjo ar negalėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ar mažametis asmuo, BK 149 straipsnio 3 ar 4 dalyse arba 150 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatyti kvalifikuojantys požymiai kaltininkui negali būti inkriminuoti.

Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog M. K. žinojo, kad nukentėjusioji yra nepilnametė, motyvavo tuo, kad A. B. (M.) parodė, jog M. K. žinojo, kiek jai metų, be to, teismas pažymėjo, jog jie buvo pažįstami, gyveno tame pačiame aukšte esančiuose bendrabučio kambariuose, iki nusikalstamų veikų turėjo bendrus draugus, bendravo. Nesutikdama su tokia teismo išvada kolegija visų pirma pažymi, jog aplinkybė, kad nuteistasis ir nukentėjusioji iki įvykio buvo pažįstami, gyveno tame pačiame bendrabutyje, nepatvirtina nuteistąjį M. K. žinojus, jog nukentėjusioji įvykio metu buvo nepilnametė. 2009-10-23 įtariamojo apklausos metu M. K. į prokurorės klausimą parodė: „nežinau, kada yra jos gimtadienis, nes niekada nėra tekę su ja švęsti gimtadienių. Kiek jai tuo metu buvo metų, aš negaliu atsakyti, nes nežinau.“ (t. 1, b. l. 117). Apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu M. K. parodė: „Tada nežinojau, kiek A. metų... Pas tardytoją B. sužinojau, kad B. nepilnametė. ...R. su B. bendrakursės, man atrodė B. 18–19 metų. Jokio pokalbio apie metus nebuvo.“ (t. 2, b. l. 49–50). Nors nukentėjusioji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė: „ ...M. K. žinojo, kad man tuo metu buvo septyniolika metų, nes mes iki to laiko bendraudavom, su R. ateidavom pas jų į kambarį, todėl jis tai žinojo.“ (t. 1, b. l. 29), o apklausiama teisme teigė: „K. žinojo kiek man metų..“ (t. 2 , b. l. 36), tačiau apeliacijos teismo posėdyje nukentėjusioji kategoriškai nepatvirtino, jog M. K. žinojo, jog įvykio metu ji buvo nepilnametė, tai yra parodė: „ .. tiksliai negaliu pasakyti, ar jis tai žinojo, kiek man metų.“ Be to, kaip liudytoja apklausta (duomenys neskelbtini) mokyklos, kurioje mokėsi nuteistasis ir nukentėjusioji, direktorė L. T., taip pat liudytoja R. R. parodė, kad (duomenys neskelbtini) mokykloje mokosi visi pilnamečiai, todėl nebuvo pagrindo M. K. manyti, kad A. B. yra nepilnametė. Jeigu mokyklos direktorė teigė nežinojusi, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, nes apklausiama teisme parodė: „B. buvo 17 metų, tuo tarpu kai kalbėjau, nepagalvojau, kad nepilnametė, tik vėliau pasižiūrėjau į dokumentas, pas mus visi būna pilnamečiai...“ (t. 2, b. l. 58), negalima kategoriškai teigti, jog nuteistajam buvo žinoma, kad A. B. (M.) įvykio metu buvo nepilnametė. Nuteistojo teigimu, jam A. B. (M.) atrodė subrendusi, suaugusi mergina, ir jam abejonių dėl A. B. pilnametystės nekilo. Mokyklos direktorės pacituoti parodymai patvirtina, jog ir pastaroji manė, jog A. B. (M.) yra pilnametė. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusiajai A. B. (M.) praėjus po įvykio vos daugiau kaip dviem mėnesiams sukako 18 metų. Pagal baudžiamosios teisės teoriją visos abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai, todėl nesant neginčijamų įrodymų, jog nuteistasis įvykio metu žinojo, kad nukentėjusioji yra nepilnametė, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo M. K. veiksmus atitinkamai lytiškai santykiavus ir tenkinus lytinę aistrą su A. B. (M.) prieš jos valią kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį. Nustačius, jog nuteistasis M. K. nežinojo, jog lytiškai santykiauja ir tenkina lytinę aistrą su nepilnamete prieš jos valią, jo veiksmai dėl A. B. (M.) išžaginimo perkvalifikuotini iš BK 149 straipsnio 3 dalies į BK 149 straipsnio 1 dalį, dėl seksualinio prievartavimo – iš BK 150 straipsnio 3 dalies į BK 150 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai nuteistajam švelnintinos už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės bei galutinė subendrinta bausmė. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytais bausmės skyrimo motyvais nuteistajam, todėl jų nekartoja.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2010-05-10 nuosprendį pakeisti.

M. K. veiką dėl A. B. (M.) išžaginimo iš BK 149 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 149 straipsnio 1 dalį ir paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

M. K. veiką dėl A. B. (M.) seksualinio prievartavimo iš BK 150 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 150 straipsnio 1 dalį ir paskirti trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu, ir paskirti galutinę subendrintą trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.