- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-10-26
- Bylos Nr.
- I-2363-243/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė, Irena Stulpinienė
- Pareiškėjas
- L. K.
- Atsakovas
- Klaipėdos
- Advokatai
- Aivaras Surblys
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujančios, pranešėjos), Irenos Stulpinienės ir Remigijaus Armino, sekretoriaujant Viktorijai Budvytytei-Bedalienei, dalyvaujant pareiškėjui L. K., pareiškėjo atstovui advokatui Aivarui Surbliui, atsakovo atstovui Vadim Uporov, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2006-10-11 nutarimo Nr.129 dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo ir 2006-10-11 oficialaus perspėjimo Nr. CB-129 panaikinimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. K. skunde teismui nurodo, kad Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2006 m. spalio 11 d. patvirtino nutarimą Nr. 129, kuriuo nutarė taikyti jam prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Nutarimo pagrindu 2006 m. spalio 11 d. Klaipėdos m. VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus pareigūnas jam pareiškė oficialų perspėjimą. Pareiškėjas prašo šiuos aktus panaikinti, nes jie yra neteisėti ir nepagrįsti. Pažymi, kad Klaipėdos m. VPK KP ONTT disponuojama medžiaga apie jo galimas sąsajas su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra operatyvinė (slapta), todėl su ja negali susipažinti. Duomenys neišslaptinti, todėl negali būti įrodymu šioje byloje. Mano, kad oficialus perspėjimas pareikštas be pagrindo, nes nepadarė jokių veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Teigia, kad oficialus perspėjimas suvaržo jo kaip žmogaus ir Lietuvos Respublikos piliečio teises ir laisves bei žemina kaip žmogų. Pareiškėjas reikalavimą grindžia tuo, kad turi šeimą, nuolatinę deklaruotą gyvenamąją vietą, legalų pragyvenimo šaltinį, tai yra nuolatinį pastovų darbą, todėl jo gyvenimo būdas ir veiksmai nevaržo kitų žmonių laisvių ir teisių, nesudaro palankių sąlygų atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Pažymi, kad prevencinė priemonė – oficialus perspėjimas pritaikyta, nesant visų Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytų prevencinės priemonės taikymo pagrindų.
Pareiškėjas L. K. ir jo atstovas advokatas išdėstę tuos pačius reikalavimą pagrindžiančius argumentus prašo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime teismui nurodo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir prašo nepatenkinti (b.l. 15-16). Pažymi, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo 4 straipsnyje numatyti prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindai, t. y. prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Nurodo, kad Klaipėdos m. VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka gavo ir turėjo duomenų, jog pareiškėjas gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ar jų nariais, kurie galimai užsiima narkotinių medžiagų platinimu, turto prievartavimu, sukčiavimais ir yra pagrindo manyti, kad jis gali daryti sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės. Teigia, kad siekdami užtikrinti valstybės, visuomenės ir jos atskirų narių teisėtus interesus bei saugumą, vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, pareiškėjui taikė prevencinę poveikio priemonę - oficialų perspėjimą. Nurodo, kad įgaliotas policijos pareigūnas oficialų perspėjimą pareiškė laikydamasis įstatymu nustatytos formos ir nustatytos oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarkos ir patikrino, ar yra visi Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 str. numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai. Teigia, kad įsitikino, jog siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, būtina pasirinkta ir pareiškėjui paskirta prevencinė poveikio priemonė. Pranešimu informavo teismą, jog Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos įslaptinta operatyvinė informacija, liečianti L. K. kuri sudaro valstybės (tarnybos) paslaptį, išslaptinta nebus, nes neišnyko išslaptinimo tikslingumas ( b.l.66-68). Pažymi, kad nepagrįstas, nesavalaikis šių duomenų išslaptinimas gali sukelti realią grėsmę operatyvinės veiklos subjektams, gali būti paviešintas operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos organizavimas ir eiga, priemonių bei metodų naudojimas, užduotys, operacijos, parengta analitinė-informacinė medžiaga ir tokiais veiksmais būtų padaryta žala teisėtiems visuomenės ir valstybės institucijų interesams.
Atsakovo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato atstovas, išdėstęs tuos pačius argumentus, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2006 m. spalio 11 d. patvirtino nutarimą NR.129, kuriuo nutarė taikyti L. K. prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Nutarimo pagrindu 2006 m. spalio 11d. Klaipėdos m. VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus pareigūnas jam pareiškė oficialų perspėjimą Nr.OB-129, vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais. Pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas, nurodant, kad jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Iš pareiškėjo pareikalauta laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir jis buvo oficialiai perspėtas, kad jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka jis bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (toliau- Įstatymas). Viena iš tokių priemonių, kuri pritaikyta pareiškėjui - oficialus perspėjimas (3 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjo skundo pagrįstumo vertinimas neišvengiamai susijęs su įrodymų leistinumo ir pakankamumo klausimo sprendimu šioje byloje dėl Organizuoto nusikalstamumo įstatyme nustatytų prevencinių priemonių taikymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas suformulavo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai aktualias šių klausimų sprendimo nuostatas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad : „visais atvejais būtina paisyti valstybės paslapties, kaip neskelbtinos, neatskleistinos informacijos, kurios atskleidimas padarytų žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visuomenės politinei organizacijai, turinčiai užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, konstitucinės sampratos“.
Konstitucinis Teismas spręsdamas, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, jog ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama. Pažymėjo, jog iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas teismui traktuoti bylos šalis kaip nelygias, todėl padaryta išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Teisėjų kolegija įvertinusi teismui atsakovo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato pateiktą medžiagą, susijusią su pareiškėju L. K. ( b.l. 66-91), bei pateiktą valstybės paslaptį sudarančią informaciją, pripažįsta, kad byloje esantys įrodymai leistinumo ir pakankamumo prasme atitinka nurodytas Konstitucinio Teismo suformuluotas, įstatymo normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir aiškinimo taisykles. Pripažįstami pagrįstais atsakovo išdėstyti argumentai dėl atsisakymo išslaptinti valstybės paslaptį sudarančią informaciją arba jos dalį ir pateikti ją kaip įrodymą šioje byloje, nes negalima nepaisyti galimų pasekmių, susijusių su žalos padarymu valstybei, žmogaus teisėms ir laisvėms, pažeidimu viešojo intereso ir pačios konstitucinės sampratos. Teisėjų kolegija susipažinusi su įslaptinta informacija konstatuoja, kad ji tikrai pagrįstai neskelbtina, tačiau pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostatas ir aptartas Konstitucinio Teismo nuostatas faktiniai duomenys, sudarantys valstybės paslaptį, šioje administracinėje byloje laikytini įrodymais. Pažymėtina, jog Klaipėdos m. VPK KP ONTT 2-ojo skyriaus pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka gavo ir turi duomenų, jog pareiškėjas gali būti susijęs su organizuota nusikalstama grupe ar jų nariais, kurie galimai užsiima narkotinių medžiagų platinimu, turto prievartavimu, sukčiavimais ir yra pagrindo manyti, kad jis gali daryti sunkius nusikaltimus, nuo ko gali nukentėti valstybės interesai, visuomenės nariai bei gali būti pažeistos jų teisės ir laisvės.
Atsakovo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato pateikti faktiniai duomenys pripažįstami pakankamais konstatavimui, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000-04-26 nuosprendžiu ir Klaipėdos apygardos teismo 200-07-31 L. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 109 straipsnio 2 dalį (nužudymas dėl neatsargumo) ir nuteistas 4 metams laisvės atėmimo, Klaipėdos apygardos teismo 2001-04-27 nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs, nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos 273 straipsnio 2 dalyje ( turto prievartavimas) ir nuteistas 6 metams laisvės atėmimo su 1/2 dalies turto konfiskavimu. Jis yra teistas septynis kartus. Nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys informaciniai pranešimai apie asmens teistumą ir teismų nuosprendžiai. Taip pat yra duomenys, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininko 2000-02-23 nutartimi L. K. buvo paskirti teismo įpareigojimai 6 mėnesiams. Teismas konstatavo, kad įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys leidžia manyti, jog L. K. gali būti susijęs su nusikalstamo susivienijimo veikla arba priklausyti nusikalstamam susivienijimui. Tuo pačiu pagrindu Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato komisaras, įvertinęs įstatymu nustatyta tvarka gautus duomenis, pareiškė L. K. oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos vardu. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2003-10-09 nutartimi už analogiško pobūdžio veiksmus jam paskyrė teismo įpareigojimus šešiems mėnesiams.
Pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas pagal turinį atitinka Įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, jo skyrimo tvarka, numatyta 6 straipsnyje, nepažeista. Siekiant garantuoti visuomenės, valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, yra būtina pasirinkta ir paskirta pareiškėjui L. K. prevencinė poveikio priemonė.
Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo panaikinti teisėtus ir pagrįstus ginčijamus aktus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 89 straipsniais,
n u sprendė:
atmesti pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2006 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. OB-129 dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo ir 2006-10-11 oficialaus perspėjimo Nr. CB-129 panaikinimo.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.