Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-73-950/2014 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl kelio servituto panaikinimo suėjus senaties terminui, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neištyrė ir neįvertino konkrečių aplinkybių bei įrodymų, sudarančių pagrindą tenkinti ieškovės ieškinį. Teismas neatsižvelgė į ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji tik po 2007 m. vasario 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sužinojo, jog jos įsigytame žemės sklype administraciniu aktu yra nustatytas kelio servitutas, kad sudarydama minėtą sutartį ieškovė buvo senyvo amžiaus ir nesuprato, kad įsigytame žemės sklype yra nustatyti tam tikri apribojimai, apie kurios ieškovė nebuvo informuota. Taigi teismas nenustatė aplinkybės, kada ieškovė sužinojo apie administraciniu aktu jos žemės sklype nustatytą servitutą. Teismas nepagrįstai netyrė aplinkybės, kad ieškovė ginčo žemės sklypu naudojasi jau daug metų, kad minėtame žemės sklype yra ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai, kad norint patekti į kitus žemės sklypus servitutu niekas niekada nesinaudojo nuo pat 1975 metų, nes nustatytu keliu nėra galimybių realiai naudotis.Teismas netinkamai taikė servituto pabaigos senaties terminą nepagrįstai jį skaičiuodamas ne nuo 1975 metų, kuomet ieškovė faktiškai pradėjo naudotis ginčo žemės sklypu, bet nuo 2006 m. spalio 26 d., kai buvo priimtas administracinis aktas dėl servituto nustatymo.Teismas nepagrįstai nustatė, kad servitutas buvo nustatytas 2006 m. spalio 26 d., t. y. prieš 8–9 metus.Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad ginčo servitutas yra nustatytas administraciniu aktu ir spręsdamas šalių ginčą nepagrįstai nesivadovavo Žemės įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis servituto nustatymą, taip pat protingumo principu.Teismas nepagrįstai nevertino ginčo servituto būtinumo.Priimdamas sprendimą teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kurios lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas netinkamai analizavo ir vertino įrodymų visetą, nevertino kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės atskirai, skundžiamą sprendimą priėmė išimtinai atsižvelgdamas į atsakovės pateiktus argumentus ir visiškai nevertino ieškovės pateiktų įrodymų bei papildomų paaiškinimų, kurie laikytini patikimesniais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas apeliantės ieškinys dėl kelio servituto panaikinimo suėjus senaties terminui. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto pabaigą suėjus senaties terminui, nenukrypo nuo CPK nuostatų dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius įrodymus juos tinkamai įvertino. Apeliacine tvarka skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl tinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių servituto pabaigą suėjus senaties terminui, aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl tinkamo procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, taikymo.

Servitutas yra teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 str. 1 d.). Viena iš įstatyme numatytų servitutų rūšių yra kelio servitutas, kuriuo gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti (CK 4.117 str.). Remiantis CK 4.124 straipsnio 1 dalimi servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais - administracinis aktas. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (CK 4.124 str. 2 d.). Servituto pasibaigimo pagrindai yra nurodyti CK 4.130 straipsnio 1 dalyje ir servitutas gali pasibaigti tik minėtoje normoje nustatytais pagrindais (CK 4.130 str. 2 d.). Kaip vienas iš pagrindų servitutui pasibaigti CK 4.130 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatytas senaties termino suėjimas. Detaliau šis servituto pasibaigimo pagrindas reglamentuotas CK 4.136 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, jog servitutas baigiasi suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis. Nurodytas dešimt metų senaties terminas yra naikinamasis materialinio teisinio pobūdžio terminas, kuriam pasibaigus pasibaigia ir pati subjektinė teisė.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo ((duomenys neskelbtini))“ buvo nustatyti 0,2500 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys, tarp jų ir 0,0300 ha ploto kelio servitutas (tarnaujantis daiktas). Minėti duomenys dėl servituto nustatymo viešame Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2006 m. lapkričio 20 d. 2007 m. vasario 28 d. apeliantė ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities viršininko įgaliotos darbuotojos, sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (b.l. 6–7, t. I), pagal kurią apeliantei buvo parduotas pirmiau paminėtas 0,2500 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtos sutarties 3 punkte, kuriame nurodyti duomenys apie perkamą žemės sklypą, nurodyta, kad žemės sklype yra nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas). Apeliantė, kaip valstybinės žemės sklypo pirkėja, pagal sutarties nuostatas įsipareigojo įsigytą nuosavybėn žemės sklypą naudoti pagal sutartyje nurodytą tikslinę žemės naudojimo paskirtį, laikytis sutartyje nurodytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, nustatytų žemės servitutų, kitų apribojimų ir sąlygų (sutarties 5 punktas). Apeliantė, teigdama, kad yra suėjęs senaties terminas, kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad kelio servitutas, nustatytas jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pasibaigė. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu atmetė apeliantės ieškinį pripažinęs, kad kelio servitutui esant nustatytam 2006 m. spalio 26 d., t. y. jam galiojant dar tik aštuonis metus, negalima pripažinti, kad yra pasibaigęs CK 4.136 straipsnio 1 dalyje numatytas dešimt metų senaties terminas. Apeliaciniame skunde ginčijama ši bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada teigiant, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto pabaigą, ir nepagrįstai pripažino, kad senaties terminas nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamos nuo 2006 m. spalio 26 d., kai buvo priimtas administracinis aktas dėl servituto nustatymo. Apeliantės teigimu, senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1975 metų, t. y. nuo to momento, kaip apeliantė faktiškai pradėjo naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais ir sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju CK 4.136 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimt metų senaties terminas objektyviai negali būti pasibaigęs, kadangi apeliantės prašomas pripažinti pasibaigusiu servitutas yra nustatytas dar tik prieš aštuonis metus.

Apeliaciniame skunde neapgrįstai teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai nustatė servituto nustatymo terminą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo kelio servitutas buvo nustatytas 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo ((duomenys neskelbtini))“ ir viešame registre įregistruotas 2006 m. lapkričio 20 d., todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo kelio servitutas yra nustatytas 2006 m. spalio 26 d. Viešame registre esantys duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.). Apeliantė nepateikė teismui duomenų, kad viešame registre įrašyti duomenys apie ginčo kelio servituto nustatymo datą būtų nuginčyti, todėl jie laikomi teisingais ir išsamiais, o spręsdamas klausimą dėl kelio servituto nustatymo bylą nagrinėjęs teismas jais pagrįstai rėmėsi. Paminėtina, kad apeliantė ne tik kad nepateikė duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų apie ginčo kelio servituto nustatymo kitą, nei kad teismas nustatė datą, bet taip pat ir nenurodė, kada, jos manymu, kelio servitutas buvo nustatytas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, kad prašomas pripažinti pasibaigusiu kelio servitutas buvo nustatytas 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu, o viešame registre įregistruotas 2006 m. lapkričio 20 d., nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai nustatė senaties termino pradžios momentą. Apeliantės teigimu, senaties terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai apeliantė faktiškai pradėjo naudotis žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), t. y. nuo 1975 metų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas klausimą dėl senaties termino pradžios momento, pagrįstai vadovavosi CK 4.124 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Kadangi nagrinėjamu atveju kelio servitutas buvo nustatytas ne įstatymo pagrindu, iš jo kylančios teisės ir pareigos subjektams atsirado tik įregistravus servitutą viešame registre, t. y. nuo 2006 m. lapkričio 20 d. Taigi nesant nustatytam ginčo kelio servitutui, 1975 metais iš jo nei apeliantei, nei suinteresuotiems asmenims negalėjo atsirasti nei jokių teisių, nei pareigų dėl naudojimosi servitutiniu keliu, todėl negalima pripažinti, kad jau nuo 1975 metų suinteresuoti asmenys nesinaudojo jų naudai nustatytu servitutu. Vien tai, kad apeliantė žemės sklypu faktiškai naudojosi nuo 1975 metų (nors byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių duomenų), nesudaro pagrindo spręsti, kad būtent nuo šio momento turi būti skaičiuojamas senaties terminas servitutui pasibaigti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai nepripažino egzistuojant teisinį pagrindą senaties terminą skaičiuoti nuo apeliantės nurodyto momento. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto pabaigą suėjus senaties terminui, ir pagrįstai nepripažino esant pagrindą panaikinti servitutą dėl senaties termino pabaigos. Ginčo kelio servitutui esant nustatytam mažiau nei prieš devynis metus (bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu – esant nustatytam aštuonis metus), bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, jog panaikinti kelio servitutą dėl CK 4.136 straipsnio 1 dalyje nustatyto dešimt metų senaties termino, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo, nes šis terminas negali būti suėjęs objektyviai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantės nurodytos aplinkybės dėl 2007 m. vasario 28 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, dėl apeliantės sužinojimo apie kelio servituto nustatymą, dėl naudojimosi kelio servitutu ir galimybės juo naudotis, taip pat dėl servituto būtinumo, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant apeliantės pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimą. Apeliantė, pareikšdama ieškinį, tiksliai apibrėžė nagrinėjamo ginčo ribas, t. y. pareiškė konkretų materialinį teisinį reikalavimą ir nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimą. Apeliantė pareikštu ieškiniu prašė pripažinti pasibaigusiu kelio servitutą dėl to, kad suėjo senaties terminas, todėl būtent šiose, apeliantės ieškiniu apibrėžtose ribose, bylą nagrinėjęs teismas ginčą ir nagrinėjo. Apeliantė ieškiniu neprašė nei pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, dėl ko šios sutarties sudarymo aplinkybės nėra reikšmingos nagrinėjami bylai, nei prašė servitutą pripažinti pasibaigusiu kitais CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, dėl ko nelaikytinos reikšmingomis apeliantės nurodytos aplinkybės dėl servituto būtinumo, nei ginčijo administracinį aktą, kuriuo buvo nustatytas servitutas, dėl ko aplinkybės, susijusios su galimybe objektyviai naudotis servitutiniu keliu, taip pat laikytinos nereikšmingomis nagrinėjami bylai. Civiliniame procese galiojantis rungimosi ir dispozityvumo principas lemia, kad pareiga nurodyti ieškinio dalyką, nulemiantį bylos nagrinėjimo ribas, tenka ieškovui. Nagrinėjamu atveju pagrindų, dėl kurių teismas galėtų išeiti už ieškinio ribų ir savarankiškai spręsti dėl nurodytų aplinkybių, byloje nenustatyta. Apeliantė viso bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, savo srities profesionalo - advokato, todėl negalima pripažinti, kad ji savo teisių reikšdama kitokio pobūdžio reikalavimus negalėjo ginti dėl teisinio išprusimo stokos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, kad kitos apeliantės nurodytos aplinkybės, kaip neturinčios reikšmės sprendžiant apeliantės pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimą, negali būti laikomos sudarančiomis pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų išsamiai nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą ieškovei nepriteistinas jos už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 96 str.), o taip pat valstybei nepriteistinos antrinės teisinės pagalbos ieškovei suteikimo išlaidos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.