Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mostrus“) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Aptaręs sprendimo turinį bei pacitavęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme nustatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad R. I. Bendrovėje dirbo tik 3 mėnesius, jo per laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. vasario 1 d. darbo užmokestis nė karto nesiekė 2023 m. liepos 14 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Tarpininkavimo rašte įsipareigoto mokėti darbo užmokesčio, t. y. 1 160 Eur. Taigi, Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p.).

12. Aptaręs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8.3 papunkčio bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčio nuostatas, teismas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 2 d. iki Sprendimo priėmimo (2024 m. gegužės 16 d.) nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena MMA (Įsakymo 1.3 pp.). Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).

15. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 31 d. yra užsiregistravęs kaip vykdantis individualią veiklą, o 2023 m. lapkričio 14 d. jam buvo išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, tačiau R. I. 2023 m. liepos 14 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, kad jis nedirbs Bendrovėje, o vykdys individualią veiklą. Dar daugiau, R. I. pirmiausia įregistravo individualią veiklą, tai padarė 2023 m. spalio 10 d. (iš karto gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), o tik tada įsidarbino Bendrovėje (2023 m. gruodžio 4 d.). Teismo nuomone, ši aplinkybė leidžia abejoti tikraisiais pareiškėjo ketinimais ir tikslais.

19. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau jis šių sąlygų neatitiko.

III.

23. R. I. nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai taikė ir pažeidė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose ir 50 straipsnio 1 dalies 2 bei 6 punktuose įtvirtintas teisės normas. Savo poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

23.1 Teismas nepagrįstai konstatavo, kad faktas, jog R. I. Bendrovėje dirbo tik tris mėnesius, o jo per šį laikotarpį gautas darbo užmokestis nei karto nesiekė 2023 m. liepos 14 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Tarpininkavimo rašte įsipareigoto mokėti darbo užmokesčio, t. y. 1 160 Eur, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. R. I. buvo įsitikinęs, kad jam įsidarbinus, UAB „Mostrus“ laikysis sutartų įsipareigojimų dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio. Tokį įsipareigojimą Bendrovė buvo patvirtinusi ir Migracijos departamentui pateiktame Tarpininkavimo rašte. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus. R. I. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyti duomenys apie gaunamą darbo užmokesčio buvo patvirtinti būsimo darbdavio pateiktu dokumentu ir, pateikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atitiko tikrovę. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo teigti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai.

23.2 Po R. I. atvykimo į Lietuvą UAB „Mostrus“ jam buvo paaiškinta, kad dirbti Bendrovėje galės pradėti tik nuo 2023 m. gruodžio mėnesio, todėl pareiškėjas ir įsiregistravo asmeniu, vykdančiu individualią veiklą, bei gavo licenciją vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Taip R. I. siekė ne tik užsidirbti lėšų pragyvenimui iki darbo UAB „Mostrus“ pradžios, bet taip pat ketino papildomai užsidirbti lėšų laikotarpiais, kai nevykdys darbo funkcijų (darbo dienomis vakarais, savaitgaliais ir švenčių dienomis). Jeigu pareiškėjo ketinimai iš tikrųjų būtų buvę kitokie, nei nurodyti 2023 m. liepos 14 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis iš viso net nebūtų pradėjęs darbo Bendrovėje. Teisės aktais nėra uždrausta asmenims, kurie turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, užsiimti individualia veikla. Byloje nėra duomenų, kad R. I. gaunamų pajamų pragyventi neužtenka. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

23.3 Teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo argumentai dėl darbo santykių pasibaigimo iš esmės yra teisiškai nereikšmingi ir neturi jokios reikšmės nagrinėjamam ginčui, yra nepagrįsta. Vienu iš leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindų yra darbo sutarties su užsieniečiu nutraukimas (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.). Pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs, kad tik iš VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos sužinojo, jog darbo sutartis su juo neva buvo nutraukta 2024 m. vasario 1 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį, t. y. darbuotojo rašytiniu pareiškimu. R. I. niekada jokio pareiškimo apie atleidimą iš darbo UAB „Mostrus“ nebuvo teikęs. Be to, pareiškėjas pastebėjo, kad pažymoje nurodyti duomenys apie jam mokėtas išmokas neatitiko tikrovės, o išeitinė išmoka iš viso nebuvo sumokėta. R. I. ketino pradėti teisinius ginčus su Bendrove, tačiau jis niekaip negalėjo ir negali susisiekti su UAB „Mostrus“ vadovu, kad gautų reikiamus dokumentus (sprendimą ar įsakymą apie atleidimo iš darbo ir panašiai). Teismas taip pat negalėjo susisiekti su Bendrovės vadovu, todėl tiek procesiniai dokumentai UAB „Mostrus“ buvo įteikti, tiek apie teismo posėdį Bendrovei buvo pranešta viešo paskelbimo būdu. Byloje nesant jokių dokumentų apie darbo sutarties nutraukimą, nėra pagrindo teigti, kad yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti pagrindai dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

23.4 R. I. Įstatyme įtvirtintų teisės nuostatų nepažeidė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

26. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 24S123485, kuriuo buvo panaikintas R. I. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 14 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, jog UAB „Mostrus“ ketina dirbti betonuotoju (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). Bendrovė tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230707-124143 nurodė, kad R. I. betonuotoju pagal darbo sutartį numatoma įdarbinti ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. spalio 12 d. Patikrinus duomenis VSDFV informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Mostrus“ buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ir jam nei vieną darbo mėnesį nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur; už 2023 m. gruodžio mėnesį ir 2024 m. sausio bei vasario mėnesius R. I. buvo išmokėtas mažesnis, nei Vyriausybės nustatytas MMA darbo užmokestis. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 31 d. buvo įregistruotas kaip vykdantis individualią veiklą, nuo 2023 m. lapkričio 14 d. jam buvo išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir turimus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktų ir 50 straipsnio 1 dalies 2 bei 6 punktų nuostatomis, atsakovas 2024 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą Nr. 24S123485, kuriuo panaikino R. I. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei buvo nutraukta darbo sutartis su užsieniečiu. Sprendime atsakovas pažymėjo, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, jam nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodyta prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte; Migracijos departamentui taip pat nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo vykdys individualią veiklą.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad R. I. negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbo tik tris mėnesius, jo per laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. vasario 1 d. darbo užmokestis nė karto nesiekė 2023 m. liepos 14 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Tarpininkavimo rašte įsipareigoto mokėti darbo užmokesčio, t. y. 1 160 Eur, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti R. I. išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p.). Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. vasario 2 d. pareiškėjui išmokėdavo darbo užmokestį, kuris buvo mažesnis, nei Vyriausybės nustatytas MMA darbo užmokestis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad R. I. neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, o tai neatitiko ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo. Teismas taip pat nustatė, pareiškėjas nuo 2024 m. vasario 1 d. Bendrovėje nebedirba; jis niekur kitur neįsidarbino, šios aplinkybės neginčijo ir jis pats, o R. I. darbo sutarties nutraukimas su Bendrove yra dar vienas pagrindas, kuris yra pakankamas pareiškėjui panaikinti leidimai laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą. R. I. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti, o pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtintas teisės normas, o R. I. Įstatyme įtvirtintų teisės nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas pažymi, kad buvo įsitikinęs, jog jam įsidarbinus, UAB „Mostrus“ laikysis sutartų įsipareigojimų dėl mokamo darbo užmokesčio dydžio, kuris buvo nurodytas ir Tarpininkavimo rašte, o nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, jog R. I. pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, todėl nėra pagrindo teigti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai. Sužinojęs, kad Bendrovėje galės dirbti tik nuo 2023 m. gruodžio mėnesio, R. I. įsiregistravo asmeniu, vykdančiu individualią veiklą, bei gavo licenciją vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, taip jis siekė ne tik užsidirbti lėšų pragyvenimui iki darbo UAB „Mostrus“ pradžios, bet taip pat ketino papildomai užsidirbti lėšų laikotarpiais, kai nevykdys darbo funkcijų; nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. R. I. taip pat pažymi, kad byloje nesant jokių dokumentų apie darbo sutarties nutraukimą, nėra pagrindo teigti, jog yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti pagrindai dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

29. Tikrindama pirmosios instancijos teismo ir atsakovo priimto Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str. 3 d.). Migracijos departamentui, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.), taip pat atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį pakeisti bei išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, jeigu nustatomi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.

30. Sprendimo turinys patvirtina, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, padarius išvadą, jog duomenys, kuriuos R. I. pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir buvo nutraukta darbo sutartis su R. I..

31. Įstatymo 50 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, be kita ko, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti betonuotoju UAB „Mostrus“, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20230707-124143 Bendrovė nurodė, kad darbo sutarties laikotarpiu ji įsipareigoja R. I. mokėti 1 160 Eur per mėnesį darbo užmokestį, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – darbas. Kaip jau minėta, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugsėjo 22 d. R. I. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. spalio 12 d.

33. Remiantis byloje esančiais duomenimis, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Mostrus“ dirbo nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. vasario 1 d., t. y. mažiau nei tris mėnesius, pareiškėjo atleidimo iš darbo faktą patvirtina iš VSDFV informacinės sistemos gauti duomenys, atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su R. I. argumentu, kad byloje nėra jokių duomenų apie darbo sutarties nutraukimą. Per darbo Bendrovėje laikotarpį pareiškėjui nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ji išmokėdavo nuo 43,18 Eur iki 521,05 Eur, t. y. už 2023 m. gruodžio mėnesį buvo išmokėtas 521,05 Eur dydžio darbo užmokestis, už 2024 m. sausio mėnesį – 43,18 Eur, už 2024 m. vasario mėnesį – 55,96 Eur, taigi nei vieną darbo mėnesį R. I. nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 160 Eur. Atlikęs patikrinimą VSDFV informacinėje sistemoje, Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti R. I. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į tai, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad duomenys, kuriuos R. I. pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir buvo nutraukta darbo sutartis su R. I., o tai sudaro pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi.

34. Vertinant šias aplinkybes, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 8.3 papunktyje, be kita ko, yra įtvirtinta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad jis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

35. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1 punkte yra įtvirtinta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi: užsieniečiui, ketinančiam studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, – 0,5 MMA (1.1 pp.); užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA (1.2 pp.); kitiems užsieniečiams – 1 MMA (1.3 pp.).

36. Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punkte buvo patvirtinta, kad 2023 m. (nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) taikoma MMA – 840 Eur; Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punkte buvo patvirtinta, kad 2024 m. (nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.) taikoma MMA – 924 Eur.

37. Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. R. I. teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar pareiškėjui bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodyta prašyme ir tarpininkavimo rašte, ar kad turi jis kitų pragyvenimo lėšų šaltinių, o ne tik numatomas darbo užmokestis, iš kurio nurodytu laikotarpiu R. I. pajamų daug mažiau pajamų, nei turėjo gauti už darbą. Ši aplinkybė, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024, 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024). Teisėjų kolegija pagrindų nukrypti nuo aptartos teismų praktikos nenustatė (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovui nebuvo pateikta informacija, kad R. I. vykdys individualią veiklą, kurią, be kita ko, pradėjo vykdyti net anksčiau, nei įsidarbino Bendrovėje, iš kurios, kaip pats nurodė, siekė papildomai užsidirbti lėšų laikotarpiais, kai nevykdys darbo funkcijų.

38. Pareiškėjas nepateikė tokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti VSDFV pateiktais duomenimis, nors R. I. teigė, kad papildomų pajamų užsidirbo iš individualios veiklos ir šių pajamų užteko gyventi Lietuvoje, tačiau tokie jo argumentai nėra niekuo pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju reikšmingai yra tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjui negaunant teisės aktuose nustatyto atlyginimo, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Nustačius, kad R. I. nuo jo įdarbinimo Bendrovėje nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki atleidimo iš darbo 2024 m. vasario mėnesį gavo daug mažesnį darbo užmokestį, nei nurodytas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatyme nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apie pasikeitusias aplinkybes (R. I. pradėtą vykdyti individualią veiklą, mokamą ne visą darbo užmokestį ir darbo sutarties nutraukimą ar bent nurodymą nevykti į darbą) Migracijos departamentas nebuvo informuotas, nors pareiškėjas turėjo pareigą atsakovą apie šias aplinkybes informuoti. R. I. teigia, kad apie atleidimo iš darbo faktą sužinojo tik iš Sprendimo, tačiau, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas iki 2024 m. balandžio mėnesio su Bendrove palaikė santykius, mažai tikėtina, kad apie atleidimo iš darbo 2024 m. vasario 1 d. faktą jis iki pat 2024 m. gegužės mėnesio, kai buvo priimtas Sprendimas, galėjo nežinoti. Atkreiptinas dėmesys, kad skunde R. I. pažymėjo, jog 2024 m. vasario mėnesio pradžioje UAB „Mostrus“ vadovas jį informavo apie darbų trūkumą bei nurodė neatvykti į darbą, taigi, nors jeigu apie atleidimą iš darbo pareiškėjas ir nežinojo, jis neabejotinai žinojo apie nurodymą nevykti į darbą, tačiau Migracijos departamentas apie tai nebuvo informuotas. Dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo į atsakovą R. I. kreipėsi tik 2024 m. kovo 14 d., t. y. jau po to kai darbo sutartis, sudaryta su Bendrove, buvo nutraukta. Apie daug mažesnį, nei buvo sutartas, mokamą darbo užmokestį ir savo pradėtą vykdyti individualią veiklą pareiškėjas neabejotinai žinojo, tačiau jokių veiksmų, kad apie tai informuotų atsakovą, taip pat nesiėmė, nors šių aplinkybių pasikeitimas neabejotinai turėjo įtakos leidimo laikinai gyventi galiojimui.

40. Iš šioje nutartyje aptartų bylos duomenų (visų pirma – VSDFV informacinės sistemos 2024 m. vasario 29 d. išrašo), darytina bylos duomenimis nepaneigta išvada, kad R. I. negavo pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 pp.). Pareiškėjas šią išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė ir nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovui, nei procesiniuose dokumentuose teismui nenurodė ir nepagrindė kito reguliaraus pajamų šaltinio, sudarančio pagrindą abejoti atsakovo teiginiais apie R. I. turėtas pakankamas pajamas pragyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių duomenų apie pareiškėjo darbą ar gaunamas pajamas, kaip jau minėta, byloje nėra. Remiantis VSDFV informacinės sistemos duomenis, pareiškėjas niekur kitur neįsidarbino, šios aplinkybės neginčijo ir jis pats.

41. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju R. I. neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

42. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

43. Skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas remiantis administracinėje byloje esančių įrodymų, kuriais nėra pagrindo abejoti, visuma, o padarytos išvados yra tinkamai motyvuotos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai bei pateikti įrodymai nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas. R. I. nepateikė tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog teismas nepagrįstai atmetė jo skundą.

44. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal R. I. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o R. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.