Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-22 · Administracinė byla Nr. I-1404-283/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-22
Bylos Nr.
I-1404-283/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00284-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1404-283/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00284-2015-9Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.1.; 1.15.2.1.1.; 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 22 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

sekretoriaujant Danei Gvildienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (S. G.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. G. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Utenos AVPK), priteisti po 2 minimalius gyvenimo lygius už kiekvieną dieną neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Visagino policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Visagino PK areštinė, ir areštinė). S. G. skunde nurodė, kad jis nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. periodiškai buvo laikomas Visagino PK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, kokios teisės aktų garantuojamos teisės buvo pažeidžiamos, kokie teisės aktai buvo pažeisti, kokiu būdu buvo pažeidžiamos jo teisės. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kuo pasireiškė jo nurodytais pažeidimais sukelta neturtinė žala (2-4 b. l.).

S. G., 2015 m. gruodžio 1 d. vykusiame teismo posėdyje, iš esmės remdamasis skunde išdėstytais argumentais ir motyvais, prašė jo skundą tenkinti. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Visagino PK areštinės kamerose sanitarinis mazgas yra neatitvertas sienele ne tik nuo durų, bet ir nuo vienos iš kameroje esančių lovų. Be to kameroje nėra veidrodžio, lentynėlių, nepakankamas kiekis spintelių, taburečių. Visos šios netinkamos laikymo sąlygos Visagino PK areštinėje įtakojo neturtinės žalos atsiradimą, kurią ir prašė priteisti.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimu prašė skundą atmesti. Utenos AVPK teigė, kad S. G. Visagino PK areštinėje buvo laikomas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad pareiškėjas vienas, dviese arba trise buvo laikomas trivietėse kamerose, kameros nebuvo perpildytos, jų plotas atitiko nustatytą teisinį reguliavimą. Visagino PK areštinėje esančios lovos yra standartinės, nesulūžusios, metalinės, lovos pagrindo, ant kurio dedamas čiužinys, konstrukcija yra sudaryta iš horizontaliai ir vertikaliai sumontuotų metalinių skersinių, čiužinys – vatinis. Areštinėje laikomiems asmenims yra išduodamas minkštasis inventorius. Sanitariniuose mazguose sumontuoti antivandaliniai klozetai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus. Tvirtino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nepateikė skundų dėl to, kad policijos pareigūnai stebi jį, besinaudojantį sanitariniu mazgu. Nurodė, kad 2011 m. Visagino PK areštinės kamerose buvo keisti langai: kiekvienoje kameroje įrengta po vieną skaidraus stiklo langą. Dirbtiniam apšvietimui palaikyti areštinės kamerose įrengti šviestuvai. Pažymėjo, jog Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyrius (toliau – Utenos VSC Zarasų skyrius), atlikdamas areštinės patikrinimus, nėra nustatęs, kad kamerose trūktų šviesos. Teikdamas paaiškinimus apie teisės į pasivaikščiojimus užtikrinimą, nurodė, kad turi ne visus duomenis apie pareiškėjo pasivaikščiojimą etapavimų dienomis, tačiau patvirtino, kad pareiškėjas laisva valia pasirinkdavo, kada jis pageidauja eiti pasivaikščioti. Nurodė, kad Visagino PK areštinėje yra įrengti du pasivaikščiojimo kiemeliai (kiemo bendras plotas yra 125,1 kv. m., pasivaikščiojimo zoną sudaro apie 62 kv. m.), stogelis nuo lietaus nėra įrengtas, tačiau esant blogoms sąlygoms, pasivaikščiojimas gryname ore nevyksta. Be to, nurodė, jog teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemų dydžio, vienam asmeniui tenkančio ploto pasivaikščiojimo kieme bei pareigos juose įrengti stogelius. Atsakovės atstovo teigimu, teisės aktai taip pat nenustato reikalavimo policijos įstaigų areštinėse įrengti taksofoną. Patvirtino, kad areštinėje buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui pasimatyti su artimaisiais, o teisės aktai nenumato, jog areštinėje kalinamiems asmenims turi būti sudaromos sąlygos ilgalaikiams pasimatymams (22-26 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų policijos institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Visagino PK areštinėje, atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) kamerose Nr. 1, 2, 3, 4. Pareiškėjas, skunde nurodęs, kad Visagino PK areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gegužės 20 d., susipažinęs su Utenos AVPK pateiktais duomenimis apie Visagino PK areštinėje vykdytus remonto darbus, pripažino, kad atsakovės atstovas pateikė teisingus duomenis apie jo laikymo Visagino PK areštinėje laikotarpius.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (LVAT 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, ir galiojusi iki 2015-11-01. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės), Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio (areštinės) vidaus tvarkos taisyklės (toliau - Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Utenos AVPK viršininko 2013-04-16 įsakymu Nr. 89-V-190 (su pakeitimais) (42-48 b. l.).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo daroma tuo, kad jis Visagino PK areštinės kamerose buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendžia, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Veiklos taisyklės, kurių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Remiantis Ataskaitų apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą žurnalo ir Areštuotųjų išvykimo registro duomenimis, nustatyta, kad S. G. nuo 2013-10-16 iki 2013-10-23 buvo laikomas kameroje Nr. 1 vienas, arba dar su vienu asmeniu; nuo 2014-09-17 iki 2014-09-24 ir nuo 2014-11-26 iki 2014-12-03 – kameroje Nr. 2 su vienu asmeniu; nuo 2014-12-22 iki 2015-01-07 – vienas kameroje Nr. 4; nuo 2015-02-03 iki 2015-02-11 – kameroje Nr. 2 su dar vienu asmeniu; nuo 2015-04-15 iki 2015-04-22 – kamerose Nr. 2 ir Nr. 4 dar su dviem asmenimis; nuo 2015-05-13 iki 2015-05-20 – kameroje Nr. 3 su dar vienu asmeniu. Įvertinus šiuos bei Visagino PK areštinės kamerų išdėstymo schemos duomenis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (29 b. l.), daroma išvada, kad S. G. nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. Visagino PK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 59 paras, iš jų –52 paras – nepažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo, o 7 paras - pažeidžiant šį reikalavimą. Taigi, nuo 2015-04-15 iki 2015-04-22 Visagino PK pareigūnai neveikė taip, kaip reikalavo teisės aktai, reguliuojantys minimalaus vienam asmeniui tenknačio kameros ploto dydžio užtikrinimą.

Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad areštinės kamerose esančios lovos neatitiko nustatytų reikalavimų, todėl jose nepatogu miegoti ir tai prilygo kankinimui. Be to teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad areštinės kameros tinkamai neįrengtos - jose nėra veidrodžio, lentynėlių, nepakanka spintelių, taburečių.

HN 37:2009 31 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas. Veiklos taisyklių 81 punkte nurodyta, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad specialių reikalavimų, kokios konstrukcijos lovos turėtų būti areštinės kamerose, nėra nustatyta. Pagal Veiklos taisyklių 82 punkte bei HN 37:2009 56 punkte įtvirtintus reikalavimus, policijos areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais).

Įvertinus byloje pateiktas areštinės kamerų fotonuotraukas, sprendžiama, jog Visagino PK areštinės kamerose esančios lovos yra metalinės, lovos pagrindo, ant kurio dedamas čiužinys, konstrukcija yra sudaryta iš horizontaliai ir vertikaliai sumontuotų metalinių skersinių (28 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad Utenos VSC Zarasų skyrius 2014 m. spalio 28 d. atlikęs periodinį Visagino PK areštinės patikrinimą, 2014-10-30 patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 konstatavo, kad kiekvienam asmeniui, laikomam areštinėje išduodamas minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) ir švarūs lovos skalbiniai, kurie keičiami pagal jų užterštumą, ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Per šį patikrinimą HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta (54-56 b. l.).

Veiklos taisyklių 81 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Byloje esančios fotonuotraukos (28 b. l.) patvirtina, kad Visagino PK areštinės kamerose yra lovos, stalas, suoliukai, spintelės. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo kiekio baldų areštinės kameroje vertina kaip nepagrįstus.

Apibendrinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą nustatyti duomenys nepatvirtina, jog Visagino PK areštinės pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus, keliamų areštinės kamerų aprūpinimui baldais bei minkštuoju inventoriumi.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad neturtinė žala buvo daroma ir tuo, jog areštinės kamerose įrengti klozetai yra metaliniai, neturi plastikinio ar medinio sėdmens dangčio, todėl naudojimasis tualetu sukeldavo didelį diskomfortą ir kančias. Be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė tualetu naudotis privačiai, kadangi klozetas įrengtas prie pat kameros durų, todėl pareiškėjas, naudodamasis tualetu, patirdavo pažeminimą, kai pareigūnai tuo metu atidarydavo kameros duris.

HN 37:2009 20 punkte buvo įtvirtinta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Teismas, atsižvelgęs į HN 37:2009 nustatytą teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad šis teisės aktas nenumatė reikalavimo, jog areštinės kamerose įrengti unitazai privalo turėti dangčius. Utenos AVPK pateikė duomenis, kurie patvirtina, jog 2011 metais Visagino PK areštinėje buvo sumontuoti nauji metaliniai, antivandaliniai, gamintojo į vientisą komplektą sujungti unitazai-praustuvės-lentynėlės (24 b. l.). Be to, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Visagino PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti pertvaromis (28 b. l.). Ginčo laikotarpiu galiojusioje HN 37:2009 reikalavimas areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas nebuvo įtvirtintas. Utenos VSC Zarasų skyrius 2014-10-30 patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 konstatavo, kad Visagino PK areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus ir jų nepažeidžia (54-56 b. l.). Areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimo pažeidimų Utenos VSC Zarasų skyrius nėra konstatavęs ir 2013-08-30 patikrinimo akte Nr. 13 PT-58, 2013-09-12 patikrinimo akte Nr. 13 PT-60 (49-50, 51-53 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Vertindamas nustatytas aplinkybes, teismas atsižvelgia į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas ir buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, taip pat kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (2009-03-12 sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012-05-10 sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).

Teismas, atsižvelgęs į Visagino PK areštinės kamerų išdėstymo schemos duomenis, byloje esančias fotonuotraukas daro išvadą, kad jie patvirtina aplinkybę, jog sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengti prie pat kameros durų ir nėra niekaip papildomai izoliuoti nuo jų (28, 29 b. l.). Vertindamas pareiškėjo teiginius apie jo teisės naudotis kamerose esančiais tualetais privačiai ir netrukdomai pažeidimus, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl dėl neišvengiamai su laisvės apribojimo režimu susijusių apribojimų pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu ( 2005-10-06 sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01).

Kamerose esančių asmenų stebėjimą nuo 2015-02-12 reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – Instrukcija), be to, ginčo laikotarpiu galiojo šios instrukcijos redakcija, išdėstyta 2012-10-10 įsakymu Nr. 5-V-677. Iki 2015-02-12 galiojusios Instrukcijos 39 punkte buvo nustatyta, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir nuolatinė jų priežiūra, o šiuo metu galiojančios Instrukcijos 37 punktas nustato, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir jų priežiūra. Instrukcijos 38 punktas ( galiojusios Instrukcijos 40 punktas) nurodo, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), draudžiant judėjimą be policijos pareigūnų palydos (išskyrus kameroje), atliekant kamerų patikrinimus bei daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Taigi, Instrukcijoje nustatyti reikalavimai policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugai užtikrinti yra susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu.

Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad Visagino PK areštinės kamerose laikomi asmenys pro kamerų duryse įrengtas „akutes“ yra periodiškai stebimi kas 10-15 minučių (24 b. l.). Atsakovės atstovas pateikė areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas fotonuotraukas (28 b. l.), iš kurių matyti, kad tokiu būdu atliekant laikomų asmenų apsaugą, į stebėjimo lauką sanitarinio mazge esantys asmenys nepatenka. Tačiau, teismas sprendžia, kad šie duomenys nėra pakankami paneigti pareiškėjo teiginį, kad besinaudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu jis buvo matomas, kai buvo atidaromos kameros durys. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad Visagino PK areštinės pareigūnai būtų stebėję pareiškėją ne vykdydami pareigą stebėti kamerose laikomų asmenų elgesį, o teisei priešingais tikslais. Tačiau, teismo vertinimu, Visagino PK areštinės pareigūnai teisės aktais nustatytą pareigą užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą privalėjo vykdyti taip, kad nebūtų pažeidžiamos kalinamo asmens teisės privačiai pasinaudoti tualetu, todėl policijos įstaiga turi pareigą ieškoti tokių Instrukcijos numatytos funkcijos įgyvendinimo būdų ir priemonių, kurios leistų užtikrinti šių interesų pusiausvyrą.

Pažymėtina, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kad buvo sudarytos sąlygos Visagino PK areštinėje pareiškėjui privačiai naudotis tualetu tuo metu, kai būdavo atidaromos kamerų durys ar pareigūnams įeinant į kameras. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (LVAT 2015-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad yra pagrindas pripažinti pareiškėjo argumentus, jog pareiškėjui naudojantis tualetu tuo metu, kai kamerų durys būdavo atidaromos, jam nebuvo užtikrintas privatumas, pagrįstais.

Pareiškėjas teigė, jog Visagino PK areštinės kamerose įrengti langai neužtikrino tinkamo natūralaus apšvietimo.

Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustatė Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktai, pagal kuriuos, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0.5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Iš nurodyto teisinio reguliavimo sprendžiama, jog jokių specialių reikalavimų, nustatančių, kokio dydžio langai turėtų būti įrengti areštinės kamerose, nėra.

Spręsdamas dėl Visagino PK areštinės kamerų natūralaus apšvietimo sąlygų, teismas remiasi byloje pateiktais Utenos VSC Zarasų skyriaus atliktų Visagino PK areštinės kamerų patikrinimų duomenimis. Utenos VSC Zarasų skyrius pagal gautus sulaikytųjų asmenų skundus atliko neplaninius patikrinimus areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 8 ir 10. Minėta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2 ir 3. Utenos VSC Zarasų skyriaus 2013-08-30 patikrinimo akte Nr. 13 PT-58 ir 2013-09-12 patikrinimo akte Nr. 13 PT-60, remiantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių skyriaus natūralios apšvietos matavimo 2013-08-22 protokolu Nr. F-A-137 ir 2013-09-10 protokolu Nr. F-A-148, (49-50, 51-53,176, 179 b. l.), buvo konstatuota, kad patikrintose Visagino PK areštinės kamerose natūralaus apšvietimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Byloje duomenų apie kameroje Nr.4, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014-12-11-2015-01-07 ir 2015-04-20-2015-04-22 laikotarpiais, buvusias natūralaus apšvietimo sąlygas nėra pateikta. Iš atsakovės atstovo atsiliepime teiktų paaiškinimų bei tai patvirtinančių įrodymų nustatyta, jog Visagino PK areštinės langai keisti 2011 metais, kiekvienoje kameroje įrengta po vieną skaidraus stiklo langą, dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai, dieniniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos (24, 55 b. l.). Teismas, remdamasis nurodytais duomenimis, sprendžia, jog byloje surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu Visagino PK areštinėje pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kamerų apšvietimo sąlygos.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą jam sukėlė ir teisės į pasivaikščiojimus pažeidimai. S. G. nurodė, kad tomis dienomis, kai buvo konvojuojamas į Visagino PK areštinę ir iš jos, jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Be to, tvirtino, kad į pasivaikščiojimo kiemelį, kurio plotas apie 10 kv. m, vienu metu būdavo vedami asmenys iš 2-3 kamerų ar net daugiau, nors vienam asmeniui turi tekti 5 kv. m. kiemelio ploto. Pasivaikščiojimo kiemelyje nėra įrengto 1,2 m dydžio stogelio, todėl lietui lyjant ar sningant tekdavo vaikščioti šlapiam. Pareiškėjo nuomone, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Pagal šį išaiškinimą, suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Higienos normos HN 37:2009 11 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Veiklos taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Šį punktą detalizuojantis Veiklos taisyklių 54 punktas nustato, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti.

Sprendžiant, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus gryname ore dienomis, kai pareiškėjas buvo konvojuojamas į Visagino PK areštinę ir iš jos, remiamasi Utenos AVPK pateikto Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalo, Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo bei kitų dokumentų duomenimis. S. G. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Visagino PK areštinę buvo etapuojamas 7 kartus, iš jų 2 kartus atsisakė eiti pasivaikščioti (75, 83 b. l.), 2 kartus buvo pasivaikščioti (93, 98 b. l.), dėl kitų 3 konvojavimo dienų Utenos AVPK duomenų nepateikė, nurodžiusi, kad jų neturi. Iš Visagino PK areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių- kalėjimą pareiškėjas buvo etapuojamas 7 kartus. Atsakovės atstovas nurodė, kad duomenų apie pareiškėjo pasivaikščiojimus šiomis dienomis taip pat neturi.

Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo pasivaikščiojimą 2013-10-16, 2013-10-23, 2014-09-17, 2014-09-24, 2014-11-26, 2014-12-03, 2015-01-07, 2015-02-11, 2015-04-22, 2015-05-20 konvojavimo dienomis. Taigi, Utenos AVPK nepaneigus S. G. teiginių apie jo pažeistą teisę į pasivaikščiojimus šiomis konvojavimo dienomis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu 10 dienų, kai pareiškėjas atvykdavo į Visagino PK areštinę ir iš jos išvykdavo, Visagino PK areštinės pareigūnai neužtikrino S. G. teisės pasivaikščioti gryname ore.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimas reglamentuojamas Higienos normos HN 37:2009 17.3 punkte, kuriame nustatyta, jog teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo sprendžiama, kad stogelio įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl stogelio Visagino PK areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo, per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.

Pasisakydamas dėl šių S. G. paaiškinimų, teismas pažymi, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nurodyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, užsiimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi, minėtame dokumente rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikomas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kita vertus, Komitetas aukščiau nurodytą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3], vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl suimtojo arba nuteistojo, laikomo teritorinės policijos įstaigos areštinėje, teisės ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Komitetas tos pačios ataskaitos 48 punkte nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002)15] 47 punkte yra suformulavęs rekomendaciją, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke (žr.:http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Įvertinus S. G. paaiškinimus, daroma išvada, kad jis neginčijo aplinkybės, jog būnant areštinėje pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus, išskyrus konvojavimo dienas. Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, sprendžia, kad asmenų, laikomų policijos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja nurodytuose tarptautiniuose dokumentuose pateiktoms rekomendacijoms, todėl kaip nepagrįstas atmetamas pareiškėjo argumentas, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto rekomendacijoms.

S. G. nurodė, jog Visagino PK areštinėje nėra įrengti kambariai ilgalaikiams pasimatymams, kurie skirti palaikyti socialinius ryšius su sutuoktine ir vaikais. Be to, teigė, kad Visagino PK buvo pažeista jo teisė skambinti artimiesiems, kadangi areštinėje neįrengtas taksofonas.

Suimtųjų teisė į pasimatymus su artimaisiais įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendimus dėl leidimo (neleidimo) suimtajam pasimatyti su artimaisiais gali priimti tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 19 punkte. Veiklos taisyklių 24 punktas nustato, kad sulaikytiems asmenims, įtariamiems padarius nusikaltimą, suimtiesiems leidžiamų pasimatymų trukmė - iki 2 valandų, o pagal Veiklos taisyklių 27 punktą, su į pasimatymą atvykusiais žmonėmis policijos areštinėje laikomas asmuo bendrauja telefonu pasimatymų kambaryje. Teismas sprendžia, kad, pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos areštinėje laikomiems asmenims teisės aktais nustatyta teisė tik į trumpalaikius pasimatymus, o teisė į ilgalaikius pasimatymus policijos areštinėje laikomiems asmenims nėra suteikta.

Suimtųjų teisė paskambinti telefonu įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam paskambinti, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas pokalbis telefonu negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis.

Byloje nustatyta, kad Visagino miesto apylinkės teismas 2011-08-02 davė leidimą pareiškėjui daugkartiniams telefoniniams pokalbiams su motina ir sutuoktine (tuo metu –sugyventine), tokį pat leidimą pareiškėjui davė Vilniaus apygardos teismas 2012-01-30 nutartimi (17-18 b. l.). Bylos duomenimis, Visagino PK areštinėje taksofonas nėra įrengtas. Sprendžiant ar taip Visagino PK areštinėje nėra pažeidžiama kalinamųjų teisė paskambinti telefonu, daroma išvada, kad teisės aktuose, reguliuojančiuose areštinių veiklą ir jų vidaus tvarką, nėra įtvirtinę imperatyvių nuostatų, įpareigojančių areštinėje įrengti taksofoną, o pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio nuostatas, šia teise kalinami asmenys gali naudotis tik būdami tardymo izoliatoriuose. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad asmenims, laikomiems policijos areštinėje, teisės aktai negarantuoja teisės paskambinti telefonu. Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo buvimą Visagino PK areštinėje nustatyta, kad tuomet, kai buvo leista pareiškėjui skambinti artimiesiems, Visagino PK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas neilgais laiko tarpais, todėl teise skambinti artimiesiems pareiškėjas turėjo galimybę įgyvendinti, būdamas kitoje kardomojo kalinimo įstaigoje.

Apibendrinus tai, kas buvo nurodyta, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu S. G. teisė į ilgalaikius pasimatymus ir teisė paskambinti telefonu Visagino PK areštinėje nebuvo pažeistos, t. y. Visagino PK neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti pareiškėjui neturtinę žalą, neatliko.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas yra įpareigotas ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į nustatytų pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, privatumo naudotis sanitariniu mazgu, teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimų pobūdį, trukmę (7 paras pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, 59 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, 10 kartų nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore), mastą (teisė pasivaikščioti gryname ore neužtikrinta tik konvojavimo dienomis, teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pažeista nežymiai). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju pareiškėjo patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamam policijos įstaigos areštinėje, todėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigine išraiška. Atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, nagrinėjamu atveju 200,00 Eur priteisiama neturtinė žala laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. G. (S. G.), a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200,00 Eur (du šimtus eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė