Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-03-04 · Administracinė byla Nr. eA-204-492/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-12-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-03-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2016-03-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-04
Bylos Nr.
eA-204-492/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00322-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje
Atsakovas
Molėtų rajono savivaldybės tarybai
Administracinė byla Nr. A-1769-492/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00322-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. kovo 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje prašymą atsakovui Molėtų rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje 2014 m. spalio 8 d. padavė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. B1-110 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.B1-91 „Dėl žemės mokesčio tarifų nustatymo 2014 metams“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Panaikino Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr.B1-110 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.B1-91 „Dėl žemės mokesčio tarifų nustatymo 2014 metams“ pakeitimo“ 1 punktą. Kitą prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Molėtų rajono savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.B1-91 1 punktu nustatė žemės mokesčio tarifus (procentais nuo žemės mokestinės vertės), 2 punktu nurodė, kad šie tarifai taikomi apskaičiuojant žemės mokestį 2014 metų mokestiniu laikotarpiu, 3 punktu nustatė 2013 m. ir 2014 mokestiniams laikotarpiams neapmokestinamus žemės mokesčiu žemės sklypų dydžius (jų maksimalų plotą), kurie taikomi Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems fiziniams asmenims. Molėtų rajono savivaldybės taryba 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr.B1-110 1 punktu nusprendė pakeisti 2013 metų sprendimo 2 punktą, jį papildė nuostata, jog 2013 metų sprendimu nustatyti žemės mokesčio tarifai taikomi ir 2015 metų mokestiniu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis Žemės mokesčio įstatymo nuostatomis Molėtų rajono savivaldybės taryba žemės mokesčio tarifus 2015 metų mokestiniam laikotarpiui turėjo nustatyti iki 2014 m. birželio 1 d., tačiau iki šio termino minėtų tarifų nenustatė. Tokiu atveju pagal Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 dalį atitinkamą mokestinį laikotarpį toje savivaldybės teritorijoje taikomas 0,01 procento žemės mokesčio tarifas. Teismas sprendė, kad Molėtų rajono savivaldybės taryba, iki 2014 m. birželio 1 d. nepriėmusi sprendimo dėl žemės mokesčio tarifų nustatymo, jokiu vėlesniu savo aktu neturėjo teisėto pagrindo spręsti, kokius tarifus Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje taikyti 2015 metų mokestiniam laikotarpiui, nes toks tarifas yra nustatytas įstatymu ir jis yra 0,01 procento (Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimo 1 punktą, kuriuo keitė 2013 m. sprendimo 2 punktą ir jį išdėstė nauja redakcija, viršijo jam įstatymo suteiktą kompetenciją, Sprendimo 1 punktas prieštarauja Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsniui, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl panaikintas.

Atsiliepimas

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr.B1-110 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.B1-91 „Dėl žemės mokesčio tarifų nustatymo 2014 metams“ pakeitimo“ 1 punkto galiojimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Molėtų rajono savivaldybės taryba rengia 2015 metų savivaldybės biudžeto projektą, kurį turi patvirtinti iki 2015 m. vasario 24 d. Tvirtino, kad nesustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimo, biudžeto pajamos ir išlaidos bus suplanuotos pagal šiuo sprendimu patvirtintus tarifus, kas prieštarauja teisės aktų nuostatoms, o ne pagal Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatytą 0,01 proc. mokesčio tarifą. Tokiu atveju biudžeto išlaidos bus suplanuotos per didelės ir negalės būti tinkamai įvykdyti įsipareigojimai, savivaldybės biudžete atsiras pajamų trūkumas. Pareiškėjo vertinimu, tokių pasekmių pašalinimas palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju bus labai sudėtingas ar net neįmanomas, nes savivaldybės biudžeto asignavimų valdytojai sudarys programų sąmatų projektus, kurie negalės būti realiai įgyvendinami dėl jiems skirtų per didelių asignavimų, o jų dalis iki teismo sprendimo priėmimo jau bus panaudota. Be to, skundžiamu sprendimu yra klaidinamas ir mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojai, kurie pagrįstai tikisi, kad 2015 metų mokestiniam laikotarpiui bus taikomas 0,01 proc. mokesčio tarifas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. A261-1239/2014 taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

II.

Pareiškėjas 2015 m. kovo 3 d. pakartotinai pateikė prašymą sustabdyti Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr.B1-110 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.B1-91 „Dėl žemės mokesčio tarifų nustatymo 2014 metams“ pakeitimo“ 1 punkto galiojimą.

Pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu yra patvirtintas Molėtų rajono savivaldybės 2015 m. biudžetas, kuriuo vadovaujasi savivaldybė, mokesčių administratorius ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Tvirtina, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo savivaldybės biudžeto išlaidos bus per didelės ir negalės būti tinkamai įvykdyti įsipareigojimai, savivaldybės biudžete atsiras pajamų trūkumas. Pareiškėjo vertinimu, tokių pasekmių pašalinimas palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju bus labai sudėtingas ar net neįmanomas, nes savivaldybės biudžeto asignavimų valdytojai sudarys programų sąmatų projektus, kurie negalės būti realiai įgyvendinami dėl jiems skirtų per didelių asignavimų, o jų dalis iki teismo sprendimo priėmimo jau bus panaudota. Pažymi, kad skundžiamu sprendimu yra klaidinamas mokesčių administratorius, kuris nežino, kokį žemės mokesčio tarifą turės taikyti ir mokesčių mokėtojai, kurie pagrįstai tikisi, kad 2015 metų mokestiniam laikotarpiui bus taikomas 0,01 proc. mokesčio tarifas. Pareiškėjo manymu, reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas sąlygos papildomų ginčų atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnis numato, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, jog aplinkybės, kuriomis pareiškėjas motyvuoja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vertintinos kaip pareiškėjo į ateitį nukreiptos, niekuo nepagrįstos prielaidos ir spėjimai, nesudarantys pakankamo pagrindo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Pabrėžė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra siejamas su konkrečiais byloje pateiktais įrodymais dėl teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba apsunkinimo tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, o reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų pritaikytos. Teisėjų kolegija vertino, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius jo prašyme nurodomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas.

Susipažinusi su pareiškėjo 2015 m. kovo 3 d. prašymu teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo išdėstytos pareiškėjo pirmajame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, o pateikti nauji duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkės ar taps negalimas. Iš pareiškėjo pateikto 2015 m. vasario 5 d. Molėtų rajono savivaldybės mero rašto Nr. B22-219 matyti, kad patvirtintame 2015 m. biudžete suplanuotos pajamos iš žemės mokesčio sudaro labai mažą dalį viso savivaldybės biudžeto. Be to, savivaldybės biudžetas gali būti keičiamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka asignavimų valdytojams pervestos savivaldybės biudžeto asignavimų sumos programoms finansuoti bus sumažintos ir, kad jos bus sumažintos būtent dėl faktiškai negautų suplanuotų pajamų iš žemės mokesčio.

Pareiškėjo nurodytas argumentas dėl papildomų ginčų atsiradimo pagal vyriausiojo administracinio teismo praktiką taip pat negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindą taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasDalia VišinskienėVirginija Volskienė