- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-28
- Bylos Nr.
- I-790-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02510-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- I. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
nedalyvaujant pareiškėjui I. B. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. B. prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas nežmoniškomis ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis - palatoje trūko gyvenamojo ploto, stalo, tualetas nebuvo atskirtas nuo likusios patalpos, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, sienos prastos būklės, apipelijusios, palatose buvo drėgna, šalta, tamsu, netiekiamas šiltas vanduo. Taip pat pažymėjo, kad rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiais asmenimis, be to, atvykstant į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, pareiškėjui būdavo daroma krata antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, depresija, dvasiniu sukrėtimu.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6Atsiliepime paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 24. Įprastai visos įrengtos miegamosios vietos nebūna užpildytos. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Palatų sanitariniai mazgai atitverti 1,5 m aukščio sienelėmis, palatos vėdinamos per atvirą langą bei ventiliacines angas, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Šiltas vanduo tiekiamas pagal patvirtiną grafiką. Esant nuteistųjų prašymams, jiems išduodamos papildomos antklodės bei įjungiamas dieninis apšvietimas dienos metu. Patalpose reguliariai atliekami remonto darbai. Rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose draudžiama. Pareiškėjui asmens kratos buvo atliekamos teisės aktų nustatyta tvarka, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194. Pareiškėjas gydymosi Ligoninėje metu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl ginčo dalyko. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad ligoninės darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą per trumpą laikotarpį. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
1Skundas tenkintinas iš dalies.
1Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL), atlyginimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus
Iš LAVL pateiktų duomenų (b. l. 17-18) matyti, kad nuo 2015-10-07 iki 2015-10-09 pareiškėjas kalėjo palatoje Nr. 24, kurios plotas – 21,25 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,65 kv. m. ploto. Taigi, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu (iš viso 3 paras) pareiškėjui kalint LAVL palatoje, minimalaus gyvenamojo ploto norma jam nebuvo užtikrinta (atitinkamai trūko nuo 2,5 kv. m.).
Pareiškėjas skundžiasi, kad palatoje sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos. Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 (toliau – Higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Įvertinus Laisvės atėmimo vietų ligoninės atsiliepime pateiktą informaciją, kad tualetas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, bei pateiktą fotonuotrauką (b. l. 26), negalima daryti išvados, kad tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad patalpose buvo drėgna, šalta, tamsu, trūko stalo, sienos prastos būklės, neužtikrinamas tinkamas vėdinimas.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir Higienos norma 134:2015). Į laisvės atėmimo vietų sąvoką patenka ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, todėl LAVL patalpų įrengimui taikytinos higienos normos HN 134:2015 reikalavimai (Higienos normos HN 134:2015 1 p.). Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (47 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Asmens sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja ir minėta Lietuvos higienos norma HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Higienos normos 47:2011 38 punkte nurodyta, kad santechniniai įrenginiai (praustuvės, vonios, unitazai ir kt.) turi būti techniškai tvarkingi, švarūs, be matomų defektų (įtrūkimų, skilimų). Palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti (21 p.).
Savo nurodomų aplinkybių pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Tuo tarpu atsakovas į bylą pateikia palatos, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotrauką (b. l. 26), iš kurios matyti, kad sienų, lubų ir grindų būklė, teismo vertinimu, yra gera, paviršiai lygūs, per langus į palatą patenka pakankamai natūralios šviesos. Be to, atsakovo atstovas nurodo, kad esant nuteistųjų prašymams, patalpose gali būti įjungiamas papildomas apšvietimas bei išduodamos papildomos antklodės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo išreiškęs tokio pobūdžio prašymą LAVL administracijai, o ši atsisakė minėtą prašymą tenkinti. Atsakovo atstovas taip pat pateikia Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-17 patikrinimo aktą Nr. 13(15.3)-PA-420 (b. l. 27-28), iš kurio matyti, kad kameroje Nr. 24 vėdinimas vyksta per atvirą langą, taip pat užtikrinamas natūralus apšvietimas. Nors minėtas aktas nėra priimtas ginčo laikotarpiu, teismo vertinimu, tokios aplinkybės, kaip kameros vėdinimo sistema bei apšvietimas negalėjo iš esmės pasikeisti per laikotarpį (6 mėnesius) nuo tada, kai pareiškėjas buvo kalinamas tikrinamoje kameroje. Teismas pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsakovo atstovas nagrinėjamu atveju nurodo, kad pareiškėjas nesikreipė dėl kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją, taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno.
Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl stalų trūkumo. Pareiškėjas savo nurodomos aplinkybės nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, tuo tarpu iš LAVL 2015-07-17 pažymos apie kamerų / palatų plotą ir inventorių Nr. BD-983 matyti, kad LAVL palatoje Nr. 24 stalas buvo įrengtas (b. l. 18). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar jo nurodomų aplinkybių dėl nepatogumų valgant, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini. Pareiškėjo argumentas dėl šilto vandens trūkumo taip pat atmestinas, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog šiltas vanduo į kameras tiekiamas pagal patvirtintą grafiką (b. l.19).
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atvykus į LAVL asmens krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tekdavo dėti daiktus ant nešvaraus stalo, pareigūnai buvo nemandagūs. Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose yra atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362. Šio teisės akto 154 punkte nustatyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami.
Motyvuojamoji dalis
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, yra tipiniai (vartojami daugelio kalinamųjų/nuteistųjų skunduose dėl žalos priteisimo) ir abstraktūs, pavyzdžiui, nenurodyta, kuriose patalpose ir kada atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai ir pan. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Tuo labiau, jog atsakovas nurodo, kad kratos buvo atliekamos laikantis teisės aktų reikalavimų. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo argumentai dėl asmens apžiūros atlikimo verčiant nusirengti ir dėti daiktus ant nešvaraus stalo, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų teikęs skundus LAVL administracijai, taip pat nėra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius apie laikymą kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl negalima konstatuoti LAVL neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Tabako kontrolės įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 numatytų reikalavimų įgyvendinimo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vis dėlto, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 3 paras palatoje neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad konstatuoti pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu truko itin trumpą laikotarpį (3 paras), o pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau, nei metams nuo minėto pažeidimo, kuris, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam skunde nurodytas pasekmes. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba virš metų nuo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006-10-10 sprendimą L. L. prieš Prancūziją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. 2013-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013; 2013-08-07 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-797/2013; 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę (3 dienos) bei intensyvumą, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi konstatuotina, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. LVAT 2016-05-30 nutartį byloje Nr. A-1107-442/2016).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista I. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2015-10-07 iki 2015-10-09.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.