- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-08
- Bylos Nr.
- I1-1047-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03375-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Laisvės atėmimo vietų ligoninė
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 100 000 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškina, jog jis yra sergantis, vaikštantis su ramentais, tačiau nepaisant to fakto, Kalėjimų departamento sprendimu buvo perkeltas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriaus į pataisos namus tęsti bausmės atlikimo. Pareiškėjo teigimu, toks atsakovės atstovo elgesys nežmoniškas, nes pareiškėjas su ramentais, kenčiantis skausmus, turėjo būti perkeltas iš Socialinės globos sektoriaus į Pravieniškių pataisos namų-atvirąją koloniją.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydytojai neteisingai diagnozavo pareiškėjui ligą, neteisingai buvo skiriami vaistai, kuriuos pareiškėjas vartojo siekdamas nuslėpti kitą ligą, kuri sukėlė pareiškėjui didelį skausmą, tačiau dėl atsiradusių komplikacijų, gydytojai vis tik pakeitė diagnozę ir vaistus. Pareiškėjo tvirtinimu, tokios sąlygos, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas, gydomas ir slaugomas, ne tik kad neatitinka ligoninės ir ligoninės personalo vykdomų funkcijų, bet ir tokiu būdu pažeminanamas žmogaus orumas, vertybės. Pareiškėjo nuomone, Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojai dalinai atlieka savo funkcijas paskirdami vaistus gydymui, bet neatlieka savo, kaip gydytojų pareigų, nes toks gydymas, pareiškėjo nuomone, prilygsta psichologiniam traumavimui ir pasityčiojimui iš asmens, jo vertybių.
Pažymi, jog dėl nurodomų veiksmų patyrė dvasinę ir fizinę skriaudą, kurią įmanoma kompensuoti materialiai, t.y. priteisiant pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, dvasinės ir fizinės skriaudos kompensavimas pinigais galėtų reikšti tinkamos kvalifikacijos gydymo, vaistų ir reabilitacijos sanatorijoje paskyrimo finansavimą. Taigi, pareiškėjas neturtinę ir turtinę žalą įvertino iš viso 1 00 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento su pareiškėjo skundo argumentais nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. V-417 „Dėl Komisijos dėl nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus sudarymo“ sudaryta Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisija (toliau – Komisija), 2020 m. rugsėjo 4 d. posėdyje apsvarsčiusi Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktus dokumentus dėl V. R. perkėlimo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriaus į pataisos namus atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę klausimą, nutarė, kad nuteistasis V. R. gali būti perkeltas atlikti tolimesnę laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriaus. Pažymi, jog pareiškėjui diagnozuotas pagrindinis susirgimas – kairės čiurnos ir pėdos lėtinis daugiažidininis osteomielitas (remisijos stadija), nustatyti gretutiniai susirgimai – lėtinis virusinis hepatitas C, psichikos ir elgesio sutrikima dėl opioidų vartojimo. Įvertinus pareiškėjo fizinį savarankiškumą, nustatyta, kad jis savarankiškas, nustatytas darbingumo lygis siekia 80 procentų. Nurodo, jog pareiškėjas vaikšto su ramentais, kadangi nesveiką koją kol kas gali tik pristatyti, tačiau tai netrukdo sportuoti, vaikščioti lauke bei dalyvauti socialinėse programose. Atlikus vertinimą pagal socialinės globos poreikio vertinimo kriterijus, nustatyta, kad pareiškėjui šiuo metu socialinės globos poreikio nereikia, medicininių indikacijų laikyti pareiškėją Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriuje nėra. Atsižvelgiant į tai, Komisija rekomendavo pareiškėją perkelti atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriaus.
Pažymi, jog Kalėjimų departamento direktorius, gavęs Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktus teisės aktuose numatytus dokumentus dėl pareiškėjo perkėlimo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriaus į pataisos namus, 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. NN-239 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ nutarė pareiškėją perkelti iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Pravieniškių pataisos namų-atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo. Šis Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas, atsakovės atstovo nuomone, yra pagrįstas, argumentuotas, atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Nurodo, kad pareiškėjas šio nutarimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė, todėl nutarimas yra galiojantis ir teisėtas.
Cituodamas Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismų praktiką, atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi abstrakčiais ir subjektyviais faktais, neįrodė būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Todėl atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo skunde formuluojamas reikalavimas priteisti iš atsakovės atstovo neturtinės žalos atlyginimą, turi būti atmetamas kaip nepagrįstas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas, atsikirsdamas į Departamento atsiliepimą, nurodo, jog nesutinka su Departamento atsiliepimo argumentais. Pažymi, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės vyriausiajam gydytojui pavaldūs gydytojai teikia suklastotus bei melagingus duomenis. Tvirtina, jog Komisijai 2020 m. rugsėjo 4 d. vykusiame posėdyje nebuvo net užsimenama apie nuslėptą pareiškėjo ligą, kuri slepiama jau nuo 2018 m. Nurodo, jog jam reikalinga operacija, tačiau jos pareiškėjui neatlieka, dėl to, pareiškėjas yra priverstas kentėti skausmus. Pareiškėjo teigimu, jam daugiau vaikščioti ir sportuoti rekomendavo gydytojai, o dalyvauti socialinėse programose liepdavo būrio viršininkas. Patikina, jog iš dalies yra savarankiškas, tačiau daugelį dalykų (pvz. pasinaudoti savarankiškai dušu) pats pasidaryti negali, todėl prašo kitų nuteistųjų pagalbos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo teismo priteisti 100 000 Eur neturtinės ir turtinės žalos, padarytos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtais veiksmais, atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis būdamas sergantis, vaikštantis su ramentais, kenčiantis skausmus, esant pablogėjusiai sveikatai, Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. NN-239 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ buvo perkeltas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriaus į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Dėl šio perkėlimo, pareiškėjas nurodo patyręs dvasinę ir fizinę skriaudą, nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus su ilgalaikėmis pasekmėmis bei pasitikėjimo ir supratimo apie ligonines ir gydytojus praradimą, todėl padarytą neturtinę ir turtinę žalą įvertino 100 000 Eur.
Pažymėtina, jog nuteistųjų perkėlimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 69 straipsnis. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius, o toje pačioje įstaigoje pagal šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalyse nurodytus reikalavimus – pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3 punkte nustatyta, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus nutarimu dėl nuteistojo perkėlimo arba Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu dėl nuteistojo perkėlimo. Aprašo 5 punkte numatyta, kad perkeliančioji įstaiga parengia nutarimo ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisinguo ministerijos direktoriaus įsakymo dėl nuteistojo perkėlimo projektą ir kartu su dokumentais, pagrindžiančiais perkėlimo pagrįstumą pateikia derinti priimančiosios įstaigos vadovui bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos padalinių, atsakingų už nuteistųjų priežiūrą ir įskaitą, sveikatos priežūrą, kriminalinę žvalgybą, vadovams, o Aprašo 6 punkte nustatyta, kad nuteistojo perkėlimui iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl ligos prie nutarimo projekto būtina pateikti gydytojo išvadą.
Nuteistųjų perkėlimą į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus reglamentuoja Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-409 (toliau – Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 2.3 papunktyje numatyta, kad pataisos įstaigos socialinės globos sektorius – pataisos įstaigoje įrengtas atskiras (lokalinis) sektorius, skirtas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems dėl turimos fizinės negalios, lėtinių ligų, amžiaus ar kitų priežasčių reikalinga kitų asmenų pagalba buityje ar savitarnoje. Tvarkos aprašo 4 punkte numatyta, kad socialinės globos poreikį nustato laisvės atėmimo vietos įstaigoje nuteistąjį gydantis gydytojas, įvertinęs jo sveikatos būklę. Minėto aprašo 5 punkte numatyta, kad gydantis gydytojas, įvertinęs, kad dėl sveikatos būklės sutrikimų nuteistajam reikalinga socialinės globa, nustato nuteistojo socialinį ir fizinį savarankiškumą ir užpildo Medicinos dokumentų išrašą/siuntimą. Medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodomas nuteistojo socialinio ir fizinio savarankiškumo lygis, nurodant, ar asmuo savarankiškas, ar iš dalies savarankiškas, ar nesavarankiškas; ar rekomenduojama nuteistąjį paskirti ar perkelti į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių. Gydantis gydytojas taip pat teikia individualius pasiūlymus ir pastabas apie nuteistąjį, nurodydamas, kokio pobūdžio socialinė globa reikalinga. Gydantis gydytojas, nustatęs, kad nuteistajam reikalinga socialinė globa, tarnybiniu pranešimu apie tai informuoja laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorių. Tvarkos aprašo 9 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos įstatigos direktorius, gavęs Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytą gydytoją pranešimą, raštu kreipiasi į Departamento direktoriaus įsakymu sudarytą Komisiją dėl nuteistojo skyrimo ar perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus ir pateikia reikalingus dokumentus. Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. V-417 „Dėl Komisijos dėl nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus sudarymo“ buvo sudaryta Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisija (toliau – Komisija).
Teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais duomenimis nustatė, kad Komisija 2020 m. rugsėjo 4 d. posėdyje įvertinusi Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktus dokumentus dėl pareiškėjo perkėlimo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriaus į pataisos namus atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę, nutarė, kad pareiškėjas gali būti perkeliamas atlikti tolesnę bausmę į pataisos namus. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo diagnozuotas kairės čiurnos ir pėdos lėtinis daugiažidininis osteomielitas, taip pat nustatyti gretutiniai susirgimai, kaip lėtinis virusinis hepatitas C bei psichikos ir elgesio sutrikimai dėl opioidų vartojimo. Įvertinus pareiškėjo fizinį savarankiškumą, nustatyta, kad pareiškėjas savarankiškas, jam nustatytas darbingumo lygis sudaro 80 procentų. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas vaikšto su ramentais, kadangi nesveiką koją kol kas gali tik pristatyti, tačiau tai netrukdo pareiškėjui sportuoti, vaikščioti ir dalyvauti socialinėse programose, ką iš esmės pareiškėjas patvirtina ir teismui pateiktame atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą. Atlikus vertinimą pagal socialinės globos poreikio vertinimo kriterijus, nustatyta, kad pareiškėjui šiuo metu socialinės globos poreikio nereikia, medicininių indikacijų laikyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriuje nėra. Todėl atsižvelgusi į nustatytų aplinkybių visumą, Komisija rekomendavo pareiškėją perkelti atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus. Kalėjimų departamento direktorius, susipažinęs su Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktais dokumentais dėl pareiškėjo perkėlimo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Socialinės globos sektoriaus į pataisos namus, 2020 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. NN-239 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ nutarė pareiškėją perkelti iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją tęsti bausmės atlikimo. Teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų apskundęs Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimą, todėl Departamento priimtas nutarimas laikomas teisėtu ir galiojančiu.
Pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Departamento priimto sprendimo. Pažymi, jog dėl jo perkėlimo jis patyrė dvasinę ir fizinę skriaudą, nepatogumus, neigiamus išgyvenimus su ilgalaikėmis pasekmėmis bei pasitikėjimo ir supratimo apie ligonines ir gydytojus praradimą, todėl turtinę ir neturtinę žalą įvertino 1 00 000 Eur.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnį (ginčui aktuali redakcija), turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlyginai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abtrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų pasekmes asmeniui.
Atkreiptinas dėmesys, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skiruadą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisimas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą).
Kaip pirmiau paminėta, pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš nepagrįsto jo perkėlimo atlikti bausmę į pataisos namus, taip pat dėl reikiamo gydymo (medikamentų) nesuteikimo. Pažymėtina, jog teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad pareiškėjo teisės nurodomais aspektais būtų pažeistos. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jam buvo atsakovės atstovo neteisėtais veiksmais arba neveikimu padaryta turtinė ar neturtinė žala. Pareiškėjas skunde nedetalizavo kuo konkrečiai grindžiamas priteistinos žalos dydis, nenurodė turtinių paradimų, kurių pagrindu prašo priteisti teismo turtinę žalą. Pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai apie galimai patirtą žalą neparemti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Siekdamas žalos atlyginimo pareiškėjas privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima vertinti objektyviais, nepateikė. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos atlyginimą. Pareiškėjo turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodo realaus žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto, nors pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtos žalos patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodoma žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala, kaip jau minėta, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.