Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Vidos Stonkuvienės,

2019 m. gegužės 2 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018-12-14sprendimo Nr. 18-IL-85-00439-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo” (b. l. 5, 16) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Tauragės apylinkės teismo 2018-12-12 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-560-351/2018 (b. l. 3 – 4, 14 – 15) pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 9 mėn. laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ar nagrinėti – šautuvą „Mauser 300”, šautuvą „Verney Carron”, pistoletą „Walther P99”, 229 vnt. šovinių, ginklų pažymėjimus 3 vnt., leidimą laikyti ginklus, templinį ginklą - arbaletą ir 22 vnt. strėlių, saugomus Tauragės AVPK Šilutės rajono policijos komisariate, perduoti Tauragės AVPK sprendimo dėl tolimesnio ginklų realizavimo ir (ar) naudojimosi jais priėmimui. Iš 2018-12-12 nuosprendžio matyti, kad nukentėjusioji K. K. parodė, kad „<...> Belaikydama duris, išgirdo raktų skambėjimą ir supratusi, kad jis ketina atsirakinti ginklų seifą, dukroms sušuko skambinti policijai, pati įpuolė į kambarį, kur pamatė, kaip D. K. atrakino seifą. Tuo metu seifo durys dar nebuvo atidarytos, todėl ji greitai puolė iki seifo, kur raktu užrakino seifą, o raktus pasiėmė. D. K. jai pasakė ,,sekundžių reikalas” ir ji pamatė, kad vyras siekia pistoleto, kuris buvo ne seife, o ant lentynos, prie seifo”. Nukentėjusioji G. K. parodė, kad „<...> Kai mama išgirdo raktų skambėjimą liepė skambinti policijai. Ji labai išsigando, nes žinojo, kad tėvas seife laiko ginklus”. Liudytoja E. V. parodė, kad „<...> Atvykus nurodytu adresu, lauke juos pasitiko moteris, skubino eiti į antrą namo aukštą, sakė jog ten yra jos vyras, kuris gali būti ginkluotas. Moteris sakė, kad vyras ją smaugė, suėmęs ranka už kaklo, buvo labai išsigandusi ir paaiškino, jog vyras namuose turi ginklų ir baiminosi, kad neįvyktų didelė nelaimė. Įvykio vietoje buvo išimti ginklai”. Be kita ko, 2018-12-12 nuosprendyje nurodyta, jog pareiškėjui įvykio dieną buvo nustatytas 2,93 prom. girtumas. Tauragės apylinkės teismas 2018-12-12 nuosprendyje padarė išvadą, jog kaltinamasis D. K. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui - sutuoktinei K. K., dėl ko nepilnametės dukros patyrė neigiamus išgyvenimus - nesaugumo jausmą, stresą, išgąstį, baimę ir jo veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Pažymėtina, kad Tauragės apylinkės teismo 2018-12-12 nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) ginčijamu sprendimu, susipažinusi su surinkta medžiaga apie pareiškėją, vadovaudamasi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000520.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Be to, pastebėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (GŠKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Vadovaujantis Taisyklių 92.3 punktu leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms. Analogiška nuostata įtvirtinta GŠKĮ 40 straipsnio 5 dalyje. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal GŠKĮ 18 straipsnio 1 dalį šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Vadovaujantis GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą.

LVAT yra nurodęs, kad GŠKĮ įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas (žr., pvz., LVAT 2018-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, vertindama pareiškėjo skundo bei atsakovo atsiliepimo argumentus, pažymi, kad pagal GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos tuo pagrindu, kad asmuo turi teistumą, svarbus pats teistumo buvimas, o ne nusikaltimo padarymo faktas.

BK 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Aptariamo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kokie asmenys laikomi, turinčiais teistumą: kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas (1 punktas); nuteisti už neatsargius nusikaltimus (2 punktas); nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę (3 punktas). BK 303 straipsnyje nurodytos nuosprendžių rūšys: teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis; be to, nuosprendžiu gali būti nutraukiama baudžiamoji byla (BK 303 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 303 straipsnio 2 dalį apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė.

Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad teistumas asmeniui atsiranda tik tada, kai įsiteisėja apkaltinamasis nuosprendis, t. y. kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš administracinės bylos medžiagos nustatė, kad Tauragės apylinkės teismo 2018-12-12 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-560-351/2018 pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 9 mėn. laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per keturis mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Nuosprendis 2019-01-03 įsiteisėjo. Nors ginčijamo sprendimo priėmimo metu 2018-12-12 nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, tačiau šioje byloje nėra ginčo, kad šiuo metu jis yra įsiteisėjęs, t. y. pareiškėjas laikomas asmeniu, turinčiu teistumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nuteistas už smurtą artimoje aplinkoje; iš 2018-12-12 nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas nusikaltimą padarė apsvaigęs (nustatytas 2,93 prom. girtumas); be kita ko, iš liudytojų parodymų matyti, kad ginčo su sutuoktine metu pareiškėjas atsirakino ginklų seifą, siekė pistoleto, kuris buvo ne seife, o ant lentynos, prie seifo, įvykio vietoje buvo išimti ginklai. 2018-12-12 nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, padaryto apsvaigus nuo alkoholio, bei nuosprendyje nurodytos konflikto aplinkybės kelia abejones, ar pareiškėjas ateityje, turėdamas ginklus, negalės kelti realios grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pažymėtina, jog Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata (valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi šių prevencijos priemonių – neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikina turimus leidimus) leidžia smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip pakankamą įrodymą, pagrindžiantį smurtautojo pavojingumą aplinkiniams. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokio pobūdžio situacijos kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pažeidžia GŠKĮ įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, o pats paminėtas faktas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams.

Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018, 2019-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-572-415/2019 ir kt.). Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai šiuo konkrečiu atveju priešingos išvados prieš tai nustatytų aplinkybių kontekste nesuponuoja.

Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgusi į prieš tai nurodytą pareiškėjo padarytą veiką, jos pobūdį bei padarymo aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas šiuo metu turi teistumą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjo skundas ir jo patikslinimas atmestini, kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.