Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus ir dalies jų atsisakęs, prašė teismo priteisti iš atsakovo 212 549 Lt nuostoliams atlyginti, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos laikotarpiu nuo civilinės bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat bylinėjimosi išlaidas bei grąžinti 4283,49 Lt permokėto žyminio mokesčio. Jis nurodė, kad 2002 m. rugpjūčio 27 d. laimėjo savivaldybės paskelbtą viešąjį konkursą dėl savivaldybės kontroliuojamos įmonės UAB „Tvarkuva“ nuomos ir 2002 m. rugsėjo 20 d. sudaryta sutartimi išsinuomojo UAB „Tvarkuva“ dešimčiai metų su visais šios bendrovės turtiniais ir neturtiniais įsipareigojimais bei prievolėmis; nurodytos sutarties pagrindu ieškovas įgijo išimtinę teisę visoje savivaldybės teritorijoje teikti atliekų tvarkymo paslaugas ir gauti pajamas pagal savivaldybės nustatytus įkainius. Ieškinio reikalavimą ieškovas grindė Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsniu, Kauno rajono atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3.2, 3.4 punktais, kuriuose nustatyta, jog visi atliekų turėtojai privalo sudaryti sutartis su atliekų tvarkytoju, kurį parenka savivaldybė, ir mokėti už atliekų surinkimą ir tvarkymą pagal savivaldybės tarybos nustatytus įkainius. Kadangi atsakovas nesudarė sutarties su savivaldybe dėl atliekų tvarkymo, tai jis neįgijo teisės šias paslaugas teikti. Dėl to ieškovas laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 20 d. iki 2004 m. birželio 30 d., kai atsakovas 4468 savivaldybės abonentams neteisėtai teikė atliekų tvarkymo paslaugas, negavo pajamų, kurių tikėjosi ir būtų gavęs tokias paslaugas suteikęs (CK 6.246, 6.249 straipsniai). Negautų pajamų dydžiui pagrįsti ieškovas rėmėsi Kauno rajono valdybos 1999 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 310 patvirtintais atliekų surinkimo tarifais, kurie pakeisti nuo 2004 m. balandžio 1 d.; be to, ieškovo negautų pajamų mastas pagrįstas eksperto išvadomis.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartį, palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles; dėl nurodyto procesinės teisės normos pažeidimo teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nuo 2003 m. sausio 1 d. de jure ir de facto turėjo išimtinę teisę teikti atliekų tvarkymo paslaugas Kauno rajone; teismas netinkamai aiškino Vietos savivaldos, Atliekų tvarkymo įstatymų, poįstatyminių atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas šiai išvadai pagrįsti; tuo tarpu nei UAB „Tvarkuva“ nuomos sutartyje, nei Vietos savivaldos ir Atliekų tvarkymo įstatymuose nenustatyta ieškovo išimtinės teisės teikti atliekų tvarkymo paslaugas Kauno rajone. Teismas netinkamai analizavo byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai netyrė bei nevertino byloje esančių įrodymų visumos, taip pažeidė pirmiau nurodytas CPK nustatytas įrodymų vertinimą nustatančias taisykles bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo; pirmiau nurodytų įstatymų normų aiškinimas neatitinka jų tikslų, taip pat teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų.

2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „Tvarkuva“ nuomos sutarties neįregistravimas viešame registre neturi įtakos ieškovo teisei reikalauti iš atsakovo nuostolių atlyginimo, yra nepagrįsta. Pagal CK 6.538 straipsnio 3 dalį tik viešame turto registre ir juridinių asmenų registre įregistruota įmonės nuomos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, tačiau juridinių asmenų registre UAB „Tvarkuva“ nuomos sutartis įregistruota tik 2005 m. kovo 3 d., t. y. pasibaigus laikotarpiui, už kurį prašoma priteisti nuostolius, sutartis negali būti panaudota prieš atsakovą. Net ir pripažinus, kad ieškovas turi teisę į nuostolių atlyginimą, šios teisės neįmanoma įgyvendinti prieš atsakovą, nes būtų pažeistos CK 1.75 straipsnio 2 dalies ir 6.538 straipsnio 3 dalies normos. Galimybė remtis sutartimi prieš trečiuosius asmenis įgyjama tik tuo atveju, jei sutartis registruota viešame turto registre, tai atitinka ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje L. E. įmonė prieš UAB „Jūrų Aušrė“, bylos Nr. 3K-3-146/2004; 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Vilniaus energija" prieš V. N. IĮ, bylos Nr. 3K-3-108/2005; 2005 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž. prieš AB Bankas Hansabankas, bylos Nr. 3K-3-209/2005). Pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalį neįregistravusi sandorio šalis negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamasi kitais įrodymais. Todėl ieškovas negali remtis neįregistruota UAB „Tvarkuva“ nuomos sutartimi ir reikalauti nuostolių atlyginimo, nes pripažinus, kad tokia ieškovo teisė gali būti įgyvendinta prieš trečiuosius asmenis nepriklausomai nuo UAB „Tvarkuva“ nuomos sutarties neįregistravimo laikotarpiu, už kurį ieškovas reikalauja negautų pajamų, būtų pažeistos imperatyvios pirmiau nurodytos CK normos; ieškovo reikalavimas priteisti negautų pajamų atlyginimą gali būti nukreiptas tik prieš nuomos sutarties šalį – UAB „Tvarkuva“, bet ne prieš atsakovą, niekaip nesusijusį su UAB „Tvarkuva“ nuomos sutartimi.

3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo sudarytų atliekų surinkimo sutarčių teisėtumas neturi reikšmės sprendžiant ginčą, taip pat kad nėra bylos nagrinėjimo dalykas ieškovo investicinių įsipareigojimų pagal UAB „Tvarkuva“ nuomos sutartį vykdymas, yra nepagrįsta, sprendžiant dėl ieškovo subjektinės teisės reikalauti nuostolių atlyginimo kilmės ir apimties. Apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl ieškovo subjektinių teisių kildinimo iš UAB „Tvarkuva“ nuomos sutarties nenuosekli, prieštaringa, akivaizdžiai klaidinga ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismo sprendimas, kurio motyvai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, negali būti laikomas teisėtu ir rodo, kad byloje įrodymai buvo vertinami pažeidžiant CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priimti teismų sprendimai turi būti aiškūs, nuoseklūs ir paremti byloje ištirtais įrodymais, o jei teismo išvados prieštarauja byloje esantiems įrodymams – tokios teismo išvados turi būti ypatingai motyvuotos. Teismas niekaip nemotyvavo, kodėl, jo vertinimu, byloje nereikėtų analizuoti ieškovo sutarčių su abonentais teisėtumo ir ieškovo įsipareigojimų pagal UAB „Tvarkuva“ nuomos sutartį tinkamo vykdymo; toks atvejis yra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo ieškovo sutarčių su abonentais teisėtumo klausimus ir priėjo teisingą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jis UAB „Tvarkuva“ abonentams atliekų surinkimo paslaugas teikė teisėtai; kartu ieškovas neįrodė savo teisės reikšti ieškinį dėl negautų pajamų atlyginimo. Atsakovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ginčijo ieškovo teisę į nuostolių atlyginimą, be kitų argumentų, remdamasis ir tuo, kad UAB „Tvarkuva“ vartotojai nedavė sutikimo dėl to, jog atliekų tvarkymo paslaugas jiems teiktų ieškovas, t. y. kad ieškovas neteisėtai teikė atliekų surinkimo paslaugas Kauno rajone gyvenantiems buvusiems UAB „Tvarkuva“ abonentams. Atsižvelgdamas į proceso šalių lygiateisiškumo principą, teismas, spręsdamas bylą, turi pasisakyti ne tik dėl ieškovo, bet ir dėl atsakovo motyvų pagrįstumo. Be to, ieškovo sutarčių su UAB „Tvarkuva“ abonentais teisėtumo bei ieškovo investicinių įsipareigojimų, prisiimtų UAB „Tvarkuva“ nuomos sutartimi, klausimai yra svarbūs apskaičiuojant ieškovo negautas pajamas, todėl šie klausimai pagrįstai buvo analizuoti ir vertinti pirmosios instancijos teismo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo priėjo išvadą, kad šie klausimai niekaip nesusiję su nagrinėjama byla, nors, kita vertus, teismas nutartyje pasisakė dėl ieškovo investicinių įsipareigojimų pagal UAB „Tvarkuva“ nuomos sutartį vykdymo, nurodęs, jog ieškovas įsipareigojo pirkti naujesnius automobilius atliekoms surinkti; šie argumentai rodo, kad teismas neaiškiai ir nenuosekliai išdėstė nutarties motyvus, todėl nutartis neaiški ir dviprasmiška.

4. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad tikėtina, jog gyventojai, sudarę atliekų išvežimo sutartis su atsakovu, būtų sudarę tokias sutartis ir su ieškovu, jeigu jis vienintelis toje vietovėje būtų teikęs atliekų išvežimo paslaugas, reiškė priežastinio ryšio tarp esą neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovo negautų pajamų konstatavimą; tokia išvada yra nepagrįsta; pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ieškovas neįrodė, jog jeigu atsakovas nebūtų teikęs atliekų tvarkymo paslaugų Kauno rajone, tai Kauno rajono abonentai būtinai būtų sudarę sutartis su ieškovu; pareiga sudaryti sutartis su atliekų tvarkytoju tenka gyventojui, todėl atsakovui negali kilti atsakomybės už tai, kad gyventojas nevykdo šios pareigos. Dėl to apeliacinės instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo negautų pajamų; ši išvada vertintina tik kaip prielaida, bet ne kaip nustatyta aplinkybė; teismo išvados turi būti aiškiai motyvuotos ir negali būti paremtos prielaidomis. Teismo išvada, pradedama žodžiu „tikėtina“, rodo, kad tokia išvada paremta tik teismo prielaida. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas nebuvo ir nėra vienintelis atliekų surinkimo paslaugų teikėjas Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, be ieškovo, atliekų surinkimo paslaugas Kauno rajone teikia ir atsakovas, ir UAB TIS. Tai, kad Kauno rajono savivaldybė sudarė sutartį su UAB TIS dėl atliekų tvarkymo, patvirtina, jog ieškovo reikalavimui patenkinti nėra pagrindo, nes nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo esą neteisėtos veiklos ir nuostolių. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl prielaidų teismo sprendime negalimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. S. prieš D. H., bylos Nr. 3K-3-483/2005 ir kt.).

5. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normą, reglamentuojančią negautų pajamų kaip negauto pelno priteisimą, kartu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos negautų pajamų apskaičiavimo ir priteisimo klausimais. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad atsakovas žinojo, jog jis neteisėtai veikė rinkoje, taip padarė ieškovui žalos, privalo atlyginti ieškovo patirtus nuostolius – negautas pajamas. Teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta. Atsakovas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Kauno rajone pradėjo teikti 1973 m., Kauno rajono savivaldybės administracija prašė atsakovo aptarnauti visus Kauno rajono gyventojus; taip buvo sudarytos sutartys su Kauno rajono gyventojais; raštas Nr. 667 ir sprendimas Nr. 41 patvirtina Kauno rajono savivaldybės pritarimą minėtai sutarčiai sudaryti, įtvirtina susiklosčiusius santykius tarp atsakovo ir Kauno rajono savivaldybės. Esminis įrodymas, patvirtinantis sutarties sudarymą, yra ne raštai, bet faktas, kad tokias paslaugas atsakovas teikė, o Kauno rajono savivaldybė tam pritarė. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir vertino šias aplinkybes, sprendime pagrįstai konstatavęs, kad atsakovas sudarė žodinę sutartį su Kauno rajono savivaldybe. Atliekų tvarkymo paslaugų Kauno rajone teisėtas teikimas patvirtinamas atsakovo ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Samylų seniūnija 2002 m. gegužės 20 d. sudaryta kietų buitinių atliekų išvežimo sutartis Nr. 0735, atsakovo ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Domeikavos seniūnijos 2000 m. kovo 20 d. kietų buitinių atliekų išvežimo sutartis Nr. 3196 ir kt., kurių apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir dėl jų nepasisakė; iš nurodytų sutarčių taip pat išplaukia, kad seniūnijos laikė, jog atsakovas veikia sutarties dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo, sudarytos su Kauno rajono savivaldybe, pagrindu, atsakovą pripažino teisėtai teikiančiu atliekų tvarkymo paslaugas. Kauno rajono savivaldybės seniūnijos ne tik kad nebaudė atsakovo dėl šio teiktų neteisėtų atliekų tvarkymo paslaugų, bet teikė prašymų dėl papildomų paslaugų teikimo bei sudarinėjo su juo sutartis dėl atliekų tvarkymo paslaugų teikimo. Teismas neteisingai sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti nuostolius, kaip negautas pajamas, yra pagrįstas. Apskaičiavimams pagrįsti teismas rėmėsi eksperto išvada, kuri pagal CPK 218 straipsnį teismui neprivaloma ir vertintina kartu su kitais bylos įrodymais pagal nustatytas įrodymų įvertinimą nustatančias taisykles; apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nurodytą CPK nuostatą ir rėmėsi pakartotine eksperto išvada, kuri, atsakovo vertinimu, yra klaidinga, paremta sąlygomis apie tikėtiną (hipotetinį) negautų pajamų dydį. Teisės literatūroje ir teismų praktikoje kaip negautos pajamos suprantamas tik negautas pelnas, t. y. iš negautų pajamų turi būti atimamos tos išlaidos, kurias būtų patyręs asmuo, teikdamas paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Vasario koncernas“ prieš Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, bylos Nr. 3K-3-600/2002; 2005 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje UAB R. D. IĮ „Kertupis“ prieš UAB „Rasa“, bylos Nr. 3K-3-66/2005). Tuo tarpu ir ieškovas, ir ekspertas, atlikęs ekspertizę pirmosios instancijos teisme ir papildomą ekspertizę apeliacinės instancijos teisme, apskaičiavo negautas ieškovo pajamas kaip tikėtinas įmonės pajamas iš konkrečios teritorijos, o ne kaip pelną iš vykdomos veiklos per tam tikrą laikotarpį. Nors atsakovas į tai nurodė, tačiau apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovo naudai negautas pajamas, tačiau ne negautą pelną. Toks teisės normų aiškinimas, kai vietoje negauto pelno gali būti priteisiamos negautos pajamos, prieštarauja CK 6.249 straipsnio nuostatoms, taip pat teismų praktikai. Be to, ieškovas neįrodė tikslaus negautų pajamų dydžio. Nei ekspertas, nei apeliacinės instancijos teismas neapskaičiavo, kokį pelną (bet ne kokias pajamas) ieškovas būtų gavęs laikotarpiu nuo 2003 m sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 16 d.; taip pažeistos CK 6.249 straipsnio nuostatos. Be to, klausimą dėl ieškovo negautų pajamų dydžio teismas išsprendė neteisingai, sprendimą grindė iš esmės prieštaringomis išvadomis. Net ir pripažįstant, kad yra neteisėti atsakovo veiksmai ir kad ieškovas nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 16 d. būtų papildomai aptarnavęs 4468 abonentus, kuriuos aptarnavo atsakovas, ieškovas nebūtų gavęs pelno iš šios veiklos, o priešingai, būtų patyręs nuostolių. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti iš atsakovo ieškovui 80 927,22 Lt nuostolių, šiam negavus pajamų, yra nepagrįstas.