- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-07
- Bylos Nr.
- 2A-182-230/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Albinas Čeplinskas, Egidijus Tamašauskas
- Pareiškėjas
- L. I.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. I. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8085-568/2007 pagal pareiškėjos L. I. pareiškimą suinteresuotam asmeniui - Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. I. pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, asmeninės nuosavybės teise priklausė V. D., mirusiam 1999 m. lapkričio 25 d. Pareiškėja nurodė, kad ji yra 1999 m. lapkričio 25 d. mirusio V. D. testamentinė įpėdinė, jai visas turtas paliktas 1992 m lapkričio 18 d. testamentu. 2000 m. spalio 16 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą. Išduodant paveldėjimo teisės liudijimą nebuvo atlikta V. D. priklausiusių ūkinės paskirties pastatų – arklidės pastato, esančio Vijūkų kaime (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Kaune) teisinė registracija. V. D. arklidę įsigijo asmeniniam naudojimui 1994 m. kovo 18 d. už 500 Lt iš ŽŪB „Romainiai“ kaip šios bendrovės narys ir pajininkas. Atliekant kadastrinius matavimus 2007 m. sausio 15 d. yra užfiksuoti statiniai: arklidės pastatas 1I1ž ir kiemo statiniai – šulinys k1, ir jiems suteiktas registro Nr.44/691823.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškimas neįrodytas. Teismas, įvertinęs įrodymus, nustatė, kad 1999 m. lapkričio 25 d. mirė V. D., buvęs ŽŪB „Romainiai“ narys-pajininkas, kuris 1994 m. kovo 18 d. įgijo teisę įsigyti asmeniniam naudojimui arklidę. Visą savo turtą V. D. 1992 m. lapkričio 18 d. testamentu paliko L. N. (dabar L. I.), kurį ji paveldėjo. Tačiau teismas taip pat nurodė, kad nėra duomenų apie tai, ar testamentas nebuvo panaikintas ar pakeistas, ir ar L. I. yra priėmusi turtą, kuris minėtu testamentu buvo paliktas jai. Teismas taip pat nustatė, kad daiktinės teisės į statinius, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune, nekilnojamojo turto registre yra neįregistruotos. Teismas laikė neįrodytomis ir aplinkybes, kokius konkrečius statinius V. D. įsigijo 1994 m. kovo 18 d. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tik aplinkybes, kad 1994 m. kovo 18 d. vyko ŽŪB „Romainiai“ ataskaitinis susirinkimas, kad V. D. 1994 m. kovo 17 d. pareiškimu prašė leisti jam įsigyti arklidę Vijūkų kaime ir kad jis įmokėjo 500 Lt. Tačiau 2007 m. sausio 15 d. atlikti kadastriniai matavimai patvirtina, jog adresu Cinzo g. 9, Kaunas, yra net tik pastatas – arklidė, bet ir kiemo statiniai – šulinys. Be to, teismas nurodė, kad negalima nustatyti nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, kadangi buvo nesilaikyta privalomos sandorio formos reikalavimų, nes sandoris nebuvo įregistruotas įstatymo nustatyta tvarka, ir prašymas atstatyti 1994 m. galiojusio CK 255 straipsnyje numatytą 3 mėnesių terminą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimui, nebuvo pateiktas. Teismas taip pat darė išvadą, jog duomenų apie tai, jog V. D. remontavo, prižiūrėjo savo turtą, nebuvo pateikta. Liudytojų A.N.Nekrašienės ir G.Ivanauskienės parodymus laikė nepakankamais, be to, atsižvelgė į tai, kad duomenų apie ŽŪB „Romainiai“ balanse turėtą turtą, kurį buvo galima parduoti, byloje nebuvo pateikta. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja nenurodė, kad V. D. nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra dingę ar neišlikę, nes tik tokiu atveju teismas galėtų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėja taip pat nenurodė, kodėl negali gauti reikalingų dokumentų kita tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėja L. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad statiniai, esantys nauju adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, asmeninės nuosavybės teise priklausė V. D., mirusiam 1999 m. lapkričio 25 d. Pareiškėja nurodo, kad teismas pažeidė procesines ir materialines teisės normas, netinkamai jas aiškino ir taikė. Be to, teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Teismo išvados dėl abejonių, ar pareiškėja yra testamentinė įpėdinė ir ar ji turi reikalavimo teisę, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje esantis paveldėjimo teisės liudijimas neginčijamai patvirtina, kad testamente nurodyto turto paveldėtoja yra L. I.. Pateikiama Kauno apskrities archyvo pažyma patvirtina, kad V. D. 1992 m. lapkričio 18 d. testamentas nebuvo pakeistas ar panaikintas. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad neįrodyta, jog V. D. asmeniniam naudojimui įsigijo būtent (duomenys neskelbtini), Kaune esančią arklidę, kad neįrodyta, kokie statiniai buvo įsigyti. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. D. 1994 m. įsigijo pastatą – arklidę, už ją sumokėdamas 500 Lt. Kadastro ir registro byloje užfiksuoti šulinio statybos metai (1986 m.) patvirtina, kad šulinys įsigytas kartu su arklide. ŽŪB „Romainiai“ 1994 m. kovo 18 d. ataskaitinio susirinkimo sprendimas parduoti arklidę paneigia būtinybę pateikti rašytinius įrodymus apie šios bendrovės balanse turėtą turtą. Netinkamai įvertinti ir liudytojų parodymai. Teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo naudojami netiesioginiai įrodymai, nes turint tiesioginius juridinį faktą patvirtinančius įrodymus pareiškėjui visai nereikėtų kreiptis į teismą. Tokiose bylose prielaidų darymas neišvengiamas, tačiau svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t.y. kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Teismo teiginiai, kad pareiškėja nenurodė neturinti galimybės dokumentus gauti kita tvarka ar kad tokie dokumentai neišlikę, taip pat nepagrįsti, nes po V. D. mirties nėra galimybės įteisinti nuosavybę kita tvarka. Teismas, sprendime konstatuodamas, kad arklidžių pirkimo pradavimo sutartis turėjo būti įregistruota per 3 mėnesius, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimą Nr. 278, kuriuo patvirtintas sąrašas dokumentų, reikalingų senų statinių, įsigytų ar pastatytų iki 1991 m. liepos 25 d. įregistravimui. Remiantis šiuo nutarimu, ŽŪB „Romainiai“ 1994 m. kovo 18 d. ataskaitinio susirinkimo sprendimas patvirtina V. D. nuosavybės teisių įgijimo teisėtą pagrindą. Teismas pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nes teismo sprendimu paneigiama pareiškėjos teisę paveldėti testamentu jai paskirtą V. D. turtą. Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 255 straipsnio norma.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad teismo sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 nurodytas sąlygas, kuriomis esant gali būti nustatomas pastato valdymo nuosavybės teise faktas. Byloje nėra duomenų, kad būtų buvusi sudaryta notarine tvarka patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis, ir ji būtų įregistruota nekilnojamojo turto registre t.y. nesilaikyta tuo metu galiojusio CK 255 straipsnio reikalavimų. Kadangi pareiškėja tvirtina, kad arklides V. D. įsigijo 1994 m., todėl apeliaciniame skunde nurodytas LR Vyriausybės nutarimas Nr. 278 netaikytinas, nes jis liečia statinius įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. Išrašas iš ŽŪB „Romainiai“ 1994 m. kovo 18 d. ataskaitinio susirinkimo tik patvirtina apsisprendimą arklides parduoti o iš pateiktų įrodymų negalima spręsti, kad arklidės priklausė šiai bendrovei, ir kad ji turėjo teisę jas parduoti. Todėl teismo sprendimo teiginiai yra pagrįsti. Nėra jokių įrodymų apie tai, kad šulinys buvo įsigytas kartu su arklide. Pareiškėja turėjo įrodyti, kad pastatai (duomenys neskelbtini), Kaune priklausė V. D., t.y. įrodyti, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, bet jie yra dingę. Tokių aplinkybių pareiškėja nenurodė. Taip pat mano, kad pareiškėjos pareiškimas neatitinka CPK 527 straipsnyje keliamų reikalavimų pareiškimams – jame nėra išsamaus daiktų aprašymo, neaišku, į kokius objektus prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nenurodyti unikalūs numeriai, nenurodomos priežastys, dėl kurių negalima gauti nuosavybės faktą patvirtinančių dokumentų, nepateikti įrodymai, kad pareiškėja negali gauti reikiamų dokumentų ar atkurti prarastų dokumentų. Be to, pareiškėja apeliaciniame skunde pakeitė ieškinio dalyką, nes prašo nustatyti nuosavybės teise valdymo faktą ne tik į pastatus, bet ir į inžinerinius statinius.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, o apeliacinio skundo motyvai taip pat nesudaro pagrindo sprendimą panaikinti.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, numatančias juridinių faktų nustatymo sąlygas ir tvarką. Pareiškėja prašė nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise juridinį faktą t.y. pareiškimas yra paduotas ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 1 punktas) CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Todėl pareiškėja, paduodama pareiškimą, remiantis CPK 445 straipsniu, privalėjo nurodyti ir pagrįsti, kad yra sąlygos juridiniam faktui nustatyti t.y. kad ji negali kitokia tvarka gauti prašomo nustatyti faktą patvirtinančių dokumentų arba kad negalima atkurti prarastų dokumentų. Šių sąlygų pareiškėja aplamai nenurodė ir jų nepagrindė. LR Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs teismų praktiką juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56), yra nurodęs, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo ar statybos būdu ir pan.) įgijęs nuosavybės teisę, 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie dingo. Tai reiškia, kad pareiškėja, prašydama nustatyti pastatų valdymo nuosavybės teise faktą, privalėjo įrodyti, kad V. D. pastatus įgijo nuosavybėn tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka. Iš pareiškėjos teiktų įrodymų akivaizdu, jog buvo įrodinėjama, kad V. D. pastatus faktiškai įgijo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš ŽŪB „Romainiai“. Šias aplinkybes pareiškėja grindė ŽŪB „Romainiai“ pažymomis apie tai, kad V. D. buvo šios bendrovės narys, ir ŽŪB „Romainiai“ 1994 m. kovo 18 d. įvykusio ataskaitinio susirinkimo nutarimu, kuriuo buvo nuspręsta V. D. parduoti arklidę už 500 Lt (b.l. 9,10), taip pat šios bendrovės kasos pajamų orderiu apie 500 Lt sumokėjimą. Pirkimo-pardavimo sutartis, pasirašyta abiejų sandorio šalių nebuvo pateikta, ir pareiškėja netvirtina, kad tokia sutartis buvo pasirašyta. Tai reiškia, kad rašytinė sutartis dėl pastato perleidimo, kurios sudarymą numatė tuo metu galiojusio 1964 m. CK 43 straipsnio 1 punktas ir 45 straipsnis, nebuvo sudaryta. Pagal tuo metu galiojusios LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos“ reikalavimus pastatai, statiniai turėjo būti teisiškai registruojami t.y. įrašomi į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus (Instrukcijos 1 ir 2 punktai). Šių veiksmų nei ŽŪB „Romainiai“, nei V. D. nustatyta tvarka taip pat neatliko, kadangi daiktinės teisės į nurodytus statinius iki šiol nėra registruotos (b.l. 20). Be to, 1964 m. CK 255 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo redakcija) numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Kadangi nebuvo laikytasi nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl negalima teigti, kad V. D. nuosavybės teisę į pastatus buvo įgijęs teisėtai t.y. įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu. Be to, pareiškėja netvirtina, kad V. D. turėjo nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, bet jie yra prarasti, priešingai, apeliaciniame skunde ji pati tvirtina, kad visi dokumentai išlikę, ir visi jie yra pateikti į bylą. Jei pripažinti, kad pareiškėja, kaip ji tvirtina, turi V. D. nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tuomet jai neturėtų kilti jokių problemų šių dokumentų pagrindu įregistruoti V. D. nuosavybę, tačiau ji nuosavybės teisių neįregistravo ir nepagrindė aplinkybės, kad ji negali to padaryti. Pareiškėjos nurodomas LR Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo patvirtinimo“ netaikytinas, kadangi tai liečia pastatus, įsigytus ir pastatytus iki įsigaliojo Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d., o pareiškėjos tvirtinimu pastatas įsigytas 1994 m.
Tai reiškia, kad virš nurodytos aplinkybės paneigia pareiškėjos galimybes kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nes nėra būtinųjų sąlygų pastato valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti (LR Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 10 p.). Kadangi pastatai nebuvo įregistruoti ir ŽŪB „Romainiai“ vardu, todėl negalima daryti ir išvados, kad jie buvo pastatyti teisėtai, kas taip pat paneigia galimybę nustatyti prašomą juridinį faktą (LR Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 14 d. konsultacija, „Teismų praktika“ Nr. 17, psl. 457-458, 2002 m.vasario 8 d. konsultacija, „Teismų praktika“ Nr. 17, psl. 467-468 ).
Tokiu būdu darytina išvada, jog nėra nustatyta, kad V. D. buvo įgijęs nuosavybę (nėra nustatyta tvarka sudarytas nekilnojamojo turto perleidimo sandoris, jis nėra teisėtu būdu pastatęs ginčo pastatą), niekada nebuvo jo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, todėl jie nebuvo ir negalėjo būti prarasti, ir dėl šių priežasčių negalima nustatyti pastato valdymo nuosavybės teise juridinio fakto. Šiuo atveju reikėtų reikšti ieškinį dėl nuosavybės teisių pripažinimo į nurodytą nekilnojamąjį turtą, nes nuosavybės teisės V. D. dar nebuvo nustatytos, ir jų jis nėra įgijęs įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjant reikalavimus dėl nuosavybės teisės pripažinimo, bus galima patikrinti ir pašalinti visas abejones, kilusias šioje byloje, o būtent, ar ŽŪB „Romainiai“ turėjo nuosavybės teises į ginčo pastatus ir ar jie visi, ar tik dalis jų (arklidė, daržinė ar malkinė) buvo parduota V. D.. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog negali būti nustatytas pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, ir pagrįstai jos pareiškimas atmestas.
Nenustačius įstatyme numatytų pagrindų sprendimą panaikinti, sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.