Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-244-92/2014

Teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė Teisminio proceso Nr. 1-17-1-02995-2012-0

1.1.6.2.; 1.2.4.8.1.; 2.1.2.11.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.2.2.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.

2014 m. gegužės 23 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ma. U. ir M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo Ma. U. nubausta pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 mėnesiams, M. U. nubaustas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ma. U. nuteista už tai, kad 2012 m. lapkričio 29 d., apie 9.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu rankoje laikoma lėkšte smūgiavo O. D. į veidą, tuo sukeldama jai fizinį skausmą.

M. U. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 29 d., apie 9.30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu, sugriebęs O. D. už atlapų, pargriovė ant grindų, ranka smūgiavo į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistieji Ma. U. ir M. U. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-20 nuosprendį ir priimti jų atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, paremtas abejonėmis ir prieštaravimais, nuosprendyje iš esmės tik atkartoti apklaustų asmenų parodymai, bet jie nėra lyginami, nevertinama, kuriais parodymais tikėti, o kuriuos atmesti. Pagal formuojamą teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti neginčijamai patvirtinamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtų, patikimų įrodymų visuma. Priimdamas nuosprendį teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. numatytas įrodymų vertinimo taisykles ir vertino tik kaltinamųjų kaltę galbūt patvirtinančius įrodymus, visiškai nevertindamas kaltinamųjų versiją pagrindžiančių įrodymų, dėl ko buvo padarytos klaidingos išvados.

Teigia, kad viso proceso metu kaltinamieji savo kaltės nepripažino, nuosekliai aiškino, jog O. D. nemušė ir nežalojo, tuo tarpu O. D. teigė priešingai, tačiau liudininkų, galinčių betarpiškai paliudyti apie įvykį, nėra, teismo medicinos ekspertizė taip pat paremta didesnio tikėtinumo principu, nes nukentėjusiosios sužalojimai nedideli, lengvi, neturintys išskirtinių charakteringų bruožų ar požymių. Be to, kaltinamieji ir nukentėjusioji įvykio metu buvo konflikto būsenoje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios O. D. parodymai buvo nenuoseklūs tiek dėl Ma. U., tiek dėl M. U. veiksmų. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad Ma. U. išvadino ją necenzūriniais žodžiais, sudavė rankšluosčiu ar tai laikraščiu per galvą, paskui trenkė lėkšte, atbėgęs M. U. parvertė ją ant žemės ir kumščiu trenkė į veidą. Tuo tarpu apklausiama teisme bei pagal M. U. pareiškimą pradėtame kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 17-1-03083-12 nukentėjusioji parodė, kad Ma. U. išvadino ją necenzūriniais žodžiais, pradėjo trankyti rankšluosčiu ar tai laikraščiu per galvą, po to trenkė su lėkšte per veidą, praskėlė lūpą, tada atbėgęs M. U. ją pargriovė, o gal ji pati užkliuvo ir užsimojo trenkti, ji užsimerkė ir jai atrodo, kad M. U. jai sudavė. Kritiškai vertintina ta skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje buvo aiškinama O. D. profesija ir veikla, nes taip teismas O. D. parodymams suteikė išimtinę reikšmę vien dėl to, jog nukentėjusioji yra advokatė, visiškai neatsižvelgdamas į jos parodymų nenuoseklumą, neatitikimą kitiems bylos duomenims. Apie parodymų surašymo aplinkybes apklausiamas tyrėjas R. N. negalėjo aiškiai prisiminti daugelio aplinkybių. Be to, teismas netinkamai įvertino byloje esantį susitaikymo susitarimą. Todėl nesant pakankamai aiškių ir neginčytinų įrodymų, visas abejones ir dviprasmybes aiškinant baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, baudžiamoji bylą turi būti nutraukta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistųjų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl apylinkės teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo ir to pasėkoje bylos faktinių aplinkybių neatitinkančių išvadų padarymu.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teismo atliktą dalinį įrodymų tyrimą, kolegijos nuomone, apylinkės teismas nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį (BPK 328 str. 1 p., 3 p.).

Dėl M. U. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d.

Skundžiamu nuosprendžiu M. U. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad nukentėjusiajai O. D. kumščiu smogė į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

Viso proceso metu M. U. savo kaltės nepripažino, teigė, kad O. D. nemušė, išgirdęs triukšmą virtuvėje atbėgo iš kambario ir išskyrė konfliktuojančias savo motiną Ma. U. ir buvusią sutuoktinę O. D., po ko pastaroji pargriuvo. Tuo tarpu nukentėjusiosios O. D. parodymai dėl M. U. veiksmų jos atžvilgiu yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, jog M. U. kumščiu sudavė jai per veidą, jau bylą nagrinėjant teisme teigė, kad matė M. U., kai šis užsimojo kumščiu, tačiau negali pasakyti, ar smogė jai, išvadą dėl smūgio kumščiu padarė, nes įvykio metu jai suskaudo dantį, bet tuo pačiu pripažino, kad dantį jai suskaudo nuo Ma. U. lėkšte suduoto smūgio ir negali tvirtinti, kad M. U. jai būtų sudavęs kumščiu į veidą. Apeliacinės instancijos teisme O. D. taip pat nepatvirtino, jog M. U. būtų smūgiavęs jai į veidą. Tenkinant nuteistųjų prašymą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo išklausytas garso įrašas, padarytas įvykio vietoje atliekant O. D. parodymų patikrinimą. Iš šio garso įrašo taip pat sprendžiama, jog O. D. parodymų patikrinimą atlikusiam tyrėjui kategoriškai neteigė, kad M. U. jai sudavė smūgį per veidą. Be to, apylinkės teisme duodama parodymus O. D. parodė, kad jau ikiteisminį tyrimą atliekančiam tyrėjui ji nurodė, jog nėra įsitikinusi, ar M. U. jai tikrai sudavė kumščiu, bet tyrėjas patarė teigti, kad smūgis buvo suduotas, nes kitaip neva nebus bylos.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas taip pat aptaria nenuoseklius ir priešingus nukentėjusiosios parodymus, tačiau apylinkės teismas visiškai nepagrįstai vadovaujasi tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, argumentuodamas tuo, jog būdama advokatė nukentėjusioji negalėjo apsirikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apylinkės teismo įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tuo labiau, kad teisme nukentėjusioji paaiškino, kodėl jos teisme duoti parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo parodymų. Esant tokioms aplinkybėms, O. D. parodymais apie M. U. kumščiu jai į veidą suduotą smūgį nesivadovautina, nesant kitų neginčijamai M. U. suduotą smūgį patvirtinančių duomenų, vien specialisto išvada apie nukentėjusiosios veide užfiksuotus sužalojimus neįrodo M. U. neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad M. U. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, apylinkės teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl skundžiamas nuosprendis dalyje dėl M. U. pripažinimo kaltu naikintinas ir M. U. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 328 str. 3 p., 329 str. 1 p.).

Dėl Ma. U. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d.

Ma. U. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad lėkšte smūgiavo O. D. į veidą, tuo sukeldama jai fizinį skausmą.

Nors Ma. U. taip pat nepripažino savo kaltės dėl jai inkriminuotos veikos, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad kilus konfliktui tarp Ma. U. ir O. D., pastarajai buvo padaryti sužalojimai, pripažįstami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas bei sukėlę O. D. fizinį skausmą. Ma. U. parodymai neva ji nesudavusi lėkšte O. D. per veidą yra paneigti byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais: nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, specialisto išvada. M. U. dėl kaltinimų šioje dalyje galėjo paaiškinti tik tiek, kad būdamas savo kambaryje išgirdo konfliktą virtuvėje, atbėgęs išskyrė Ma. U. ir O. D.. Nukentėjusiosios parodymai dėl Ma. U. veiksmų, priešingai nei M. U. atžvilgiu, viso proceso metu buvo nuoseklūs. O. D. teigė, kad iš pradžių tarp jos ir Ma. U. kilo žodinis konfliktas, kurio metu Ma. U. sudavė jai rankšluosčiu ar laikraščiu per veidą, o po to smūgiavo rankoje turimo lėkšte. Kolegijos nuomone, O. D. veide užfiksuoti sužalojimai buvo padaryti būtent nuo Ma. U. suduoto smūgio lėkšte, ką patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada bei apylinkės teisme apklaustas specialistas D. I.. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, duomenų, kurie paneigtų Ma. U. kaltę, taip pat negauta. Apeliantai savo iniciatyva pateikė nepriklausomo eksperto išvadą, kurioje nurodoma, jog O. D. veide aptiktų sužalojimų (kraujosruva viršutinės ir apatinės lūpų dešinėje pusėje) atsiradimo galimybė – atsitrenkimas į kietą riboto paviršiaus aštriabriaunį daiktą. Tačiau kolegija tokią nepriklausomo eksperto išvadą vertina kritiškai, ją paneigia aukščiau nurodytų įrodymų visuma, be to, nepriklausomo eksperto išvada akivaizdžiai parengta pagal M. U. ir Ma. U. nurodytas, išimtinai jiems palankias įvykio aplinkybes.

Taigi, apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai pripažino Ma. U. kalta pagal BK 140 str. 1 d.

Kita vertus, pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Atsižvelgiant į nurodytos teisės normos formuluotę, pirmiausia turi būti atkreipiamas dėmesys į padarytos žalos dydį, pobūdį, t.y. požymius, išreiškiančius nusikaltimų pavojingumą. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, jog pagal BK 37 straipsnio formuluotę, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ne tik į padarytos žalos dydį ar pobūdį, bet ir į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2012, 2K-409/2011 ir kt.)

Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, tačiau teismų praktikoje paprastai laikomasi pozicijos, jog neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Bet tuo pačiu pripažįstama, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitas reikšmingas aplinkybes, veika, kuria kitam asmeniui padarytas tyčinis lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali būti pripažinta mažareikšme.

Byloje nustatyta, kad Ma. U. smūgį lėkšte O. D. į veidą sudavė po kilusio žodinio konflikto, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių nustatyti, kas išprovokavo konfliktą, bet įvertintina ir tai, kad tuo metu tarp M. U. ir O. D. dar vyko nesutarimai dėl nutrauktos santuokos, bendravimo su vaiku, materialinių klausimų, proceso dalyviai nuolat reiškė vieni kitiems priekaištus, iš vakaro tarp jų taip pat buvo kilęs konfliktas, dėl kurio O. D. naktį praleido savo biure ir tik rytą grįžo į butą, kur ir vėl buvo konfliktuojama. Pastarasis konfliktas praktiškai nesiskyrė nuo ankstesnių, tik jo metu Ma. U. nesusivaldžiusi trenkė O. D. lėkšte per veidą, nėra duomenų, kad Ma. U. būtų turėjusi ketinimų sunkiai sužaloti O. D., smurto panaudojimas apsiribojo vieno smūgio sudavimu, kuris rimtesnių pasekmių nukentėjusiosios sveikatai nesukėlė – padaryti sužalojimai specialisto buvo įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, iš konflikto aplinkybių matyti, jog smūgio sudavimas nebuvo savitikslis, bet labiau kilusio konflikto išdava, ir nors tai nepaneigia bei nepateisina tokio Ma. U. elgesio, tačiau rodo jos veiksmų mažesnį pavojingumą. Be to, proceso dalyviai dar ikiteisminio tyrimo metu išreiškė pageidavimą susitaikyti, tačiau nesant visų BK 38 str. sąlygų, procesas šiuo pagrindu nebuvo nutrauktas. Apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusioji patvirtino, jog sutinka taikytis bei nesiekia, kad Ma. U. būtų nubausta, nenurodė, kad jai dėl Ma. U. veiksmų buvo padaryta reali turtinė ar neturtinė žala.

Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog Ma. U. padaryta veika, nors ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl padarytos žalos pobūdžio, savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl vertintina kaip mažareikšmė

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko skundžiamas nuosprendis Ma. U. atžvilgiu naikintinas ir byla jos atžvilgiu nutrauktina BK 37 str. pagrindu (BPK 326 str. 2 d. 1 p.. 327 str. 2 p., 328 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 1 p., 327 str. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų Ma. U. ir M. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl Ma. U. nubaudimo pagal BK 140 str. 1 d. ir vadovaujantis BK 37 str., baudžiamąją bylą Ma. U., pripažintos kalta pagal BK 140 str. 1 d., atžvilgiu nutraukti, atleidžiant Ma. U. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. U. pripažinimo kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį: M. U. iš kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.