Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andžej Maciejevski ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovui G. P., o taip pat pagal atsakovo G. P. priešieškinį ieškovei E. P. dėl santuokinio turto padalijimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantas ginčija teismo sprendimą dalyje dėl turto padalinimo, nurodydamas, kad teismas butą ir garažą, esančius Neužmirštuolių g. 18, Vilniuje, be pagrindo pripažino sutuoktinių bendra jungtine nuosavybę. Apeliantas taip pat teigia, kad butas yra jo asmeninė nuosavybė. Kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys santuoką sudarė 1988-06-25 Vilniaus miesto CMS (b.l. 13), bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1997 m. sausio 24 d. sprendimu santuoka nutraukta (b.l. 14). Vieno iš sutuoktinių – atsakovo G. P. ištuoka įregistruota 2012 m. birželio 13 d. (b.l. 16). Tarp sutuoktinių nutraukiant santuoką turtas nebuvo padalintas. Ginčo butas su garažu, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas nuosavybėn 2009-04-06 ir nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovo G. P. vardu (b.l. 9-12). Teismui pripažinus, kad butas yra šalių santuokinis turtas, apeliantas G. P. nurodo, kad turtas įgytas 1997-04-15 dalinio dalyvavimo sutarties su 22 GNSB pagrindu, įmokų šaltinis – jo motinos D. P. dovanotos piniginės lėšos, skolintos lėšos bei pinigai gauti pardavus jo vardu privatizuotą butą V. V. g. ((duomenys neskelbtini) g.) (duomenys neskelbtini). Savo piniginių lėšų šalys neturėjo ir jokių sumų už statomą butą su garažu neįmokėjo. Ieškovė E. P. visiškai nei prie buto įgijimo, nei prie jo įrengimo ar apstatymo neprisidėjo, todėl negalėjo sukurti turto, turas buvo įsigytas kaip jo asmeninė nuosavybė šalims nutraukus santuoką.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo butas su garažu įgytas šalių santuokos metu. Nežiūrint į tai, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1997 m. sausio 24 d. sprendimu santuoka buvo nutraukta (b.l. 14), tačiau ištuoka atsakovas užregistravo tik 2012 m. birželio 13 d. (b.l. 16). Sutinkamai su tuo metu galiojusiu Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnio (įst. red. galiojusi iki 2001-07-01) nuostata santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnis numato, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus šiam kodeksui. Iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. Šalių santuokos nutraukimo procedūros prasidėjusios Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1997 m. sausio 24 d. sprendimo priėmimu, t.y. galiojant Santuokos ir šeimos kodekse numatytai santuokos nutraukimo ir jos pasibaigimo procedūrai, ir toliau tęsėsi pagal minėto kodekso nustatytą tvarką ir šalių santuoka pasibaigė atsakovui 2012 m. birželio 13 d. ištuoką įregistravus civilinės metrikacijos skyriuje (b.l. 16). Tokiu būdu apelianto argumentas, kad šalys išsituokė 1997 metais, nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad tarp šalių nėra ginčo, jog šalys kartu gyveno kaip sutuoktiniai iki 2010-02-27.

Teismui nustačius, kad šalių santuoka buvo nutraukta 2012-06-13, padarė pagrįstą išvadą, kad santuokos metu, t.y. 2009-04-06 įgytas nekilnojamas turtas – ginčo butas su garažu (b.l. 9-12) yra šalių santuokinis turtas. Tai atitinka CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Nagrinėjamu atveju visiškai neturi reikšmės, kad nuosavybės teisė į ginčo turtą registruota tik vieno iš sutuoktinių - atsakovo vardu, nes atsakovo pateiktais įrodymais nėra paneigiama įstatyme įtvirtinta santuokinio turto bendrumo prezumpcija. Kasacinio teismo plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, atkreipė dėmesį į tai, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešojo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis. Šias įstatymo nuostatas pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ir pagrįstai sprendė, kad santuokoje įgytas ginčo butas yra sutuoktinių bendra nuosavybė.

Nors apeliantas nurodo, kad ginčo butas buvo įgytas už jo asmenines lėšas, t.y. dalį lėšų dovanojo jo motina D. P., o kita dalis lėšų gauta pardavus jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau teismas pagrįstai šių atsakovo argumentų nelaikė pagrindu spręsti apie tai, jog ginčo butas yra jo asmeninė nuosavybė. Visiškai pagrįsta teismo išvada, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), šalių buvo įgytas (privatizuotas) santuokos metu yra laikomas abiejų sutuoktinių bendra jungtine nuosavybe. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad SŠK 21 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija galiojo sandorio sudarymo metu), palyginus su dabartiniu reglamentavimu, nebuvo nustatyta turto detali registracija ir jos reikšmė turto statusui; turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas buvo įgytas santuokos metu. Nors apeliantas nurodo, kad didžiąją dalį šio buto kainos jis sumokėjo jo močiutei ir motinai D. P. priklausiusiais investiciniais čekiais, tačiau tokių įrodymų į bylą pateikta nebuvo. Už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-529/2005). Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr. 3K-3-490/2007; kt.). Jokių įrodymų apeliantas į bylą nėra pateikęs, kad ieškovė išreiškė savo valią, kad aptariamą butą atsakovas įgys asmeninės nuosavybės teise. Atvirkščiai, byloje yra įrodymas, kurį savo sprendime aptarė pirmos instancijos teismas, kad butas buvo parduodamas kaip sutuoktinių bendra nuosavybė, kadangi ieškovė davė sutikimą dėl buto pardavimo.

Ta pati CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata taikytina ir dėl apelianto minimų jam dovanotų lėšų panaudojimo įsigyjant kitą ginčo butą, esantį Neužmirštuolių g. 18-7, Vilniuje. Savo nurodytos aplinkybės, kad butą jis įgijo asmeninėn nuosavybėn, nes buvo panaudotos jam dovanotos lėšos, jis nepagrindė ieškovės sutikimu dėl šio buto įgijimo vien apelianto nuosavybėn.

Apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų panaudojimą įsigyjant ginčo butą teismas įvertino ir nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos įtvirtintos CK 3.117 straipsnio 1 dalyje. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad, panaudojus tik dalį asmeninių lėšų, santuokoje įgytas turtas nepripažintinas asmeniniu vieno iš sutuoktinių turtu. Tačiau faktą, kad buvo įdėta dalis vieno iš sutuoktinių asmeninių lėšų, galima pripažinti svarbia aplinkybe nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant santuokoje įgytą turtą (CK 3.123 straipsnio 1 dalis), arba asmeninių lėšų panaudojimą pripažinti kita svarbia aplinkybe, į kurią turi būti atsižvelgta parenkant atitinkamą turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra (CK 3.127straipsnio 3 dalis), arba taikyti abi šias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. M. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-342/2014). Dėl šių priežasčių kolegija sutinka ir pritaria pirmos instancijos teismo sprendimo motyvams ir nagrinėjamoje byloje sutinka su teismo argumentais, kad apelianto panaudotos jam dovanotos lėšos ginčo buto įsigijimui yra vienas iš pagrindų, numatytų CK 3.123 straipsnyje, leidžiančių nukrypti nuo bendro turto lygių dalių ir vienam sutuoktiniui priteisti didesnę turto dalį. Tokią išvadą kolegiją daro atsižvelgdama ir į tai, kad ieškovė neginčija šios teismo sprendimo dalies.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, todėl apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą