Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. (toliau – D. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas D. K. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. kovo 14 d. iki 2017 m. birželio 13 d.

Kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. D. ir V. Z. taip pat buvo pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliaciniai skundai dėl jų Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. K. Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis kartu su E. D., V. Z. 2016 m. gegužės 30 d., apie 2.10 val., ties gyvenamuoju namu adresu (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. bendrais veiksmais sudavė ne mažiau septynių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas A. B. (A. B.), padarant nukentėjusiajam galvos dešinėje pusėje kraujosruvą, nubrozdinimus viršugalvio, smilkinio srityje, kaktoje, dešinės ausies srityje kraujosruvą, nubrozdinimą, galvos kairėje pusėje kraujosruvą, nubrozdinimą viršugalvyje, smilkinio srityje, kairės ausies srityje kraujosruvą, veido srityje kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, kraujosruvą kairės akies vokuose, nubrozdinimą nosies nugarėlės kairėje, viršutinio žandikaulio kaktinių ataugų lūžius, nosies kaulų, nosies pertvaros lūžius, žaizdą viršutinės lūpos kairėje, kairės alkūnės kraujosruvą, nubrozdinimą, kairio sėdmens nubrozdinimą, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą, po ko, nukentėjusiajam nukritus ant žemės, iš jo kelnių galinės kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S4“ 150 eurų vertės.Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuojant į BK 138 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistojo teigimu, pagrobiant nukentėjusiajam priklausiusį telefoną pasireiškė E. D., kaip bendrininko, vykdytojo ekscesas. Šio veikos (telefono pagrobimo) jo asmeninė tyčia neapėmė, susitarimo tarp apelianto, E. D. ir V. Z. dėl telefono pagrobimo iš nukentėjusiojo nebuvo. Momento, kada E. D. pagrobė telefoną D. K. nematė, telefono pagrobimo fakto nesuvokė, o šiam faktui paaiškėjus – inicijavo pagrobto telefono grąžinimą, todėl jo veiksmai negali būti laikomi suderintais konkliudentiniais veiksmais su kitų nuteistųjų veiksmais. Apeliantas pažymi, kad jo veiksmuose nėra nei objektyvaus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymio – veikos (telefono grobimo), nei subjektyvaus – tyčios pagrobti nukentėjusiajam priklausantį telefoną. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu D. K. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotų parodymų vertinimu. Teigiama, kad spręsdamas klausimą dėl faktinių bylos aplinkybių apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi neišsamiais ir nevisapusiškais 2016 m. birželio 6 d. apklausos metu duotais D. K. parodymais, nevertindamas 2016 m. gruodžio 13 d. apklausos ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo duotų parodymų, nors bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis savo parodymų nekeitė, juos tik detalizavo ir papildė. Pasak apelianto, tinkamai įvertinus jo parodymų visumą, visiškai aišku, kad iškritusį telefoną paėmė E. D., kuris kartu su apeliantu ir V. Z. teisme paaiškino, kad išankstinio susitarimo pagrobti telefoną iš nukentėjusiojo nebuvo, o E. D. telefoną paėmė nesuvokdamas, kad jis priklauso nukentėjusiajam. Pabrėžiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškintasi, kada apeliantas sužinojo apie telefono paėmimą, tokie nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu fiksuoti nebuvo. Apie tai, kad E. D. įvykio metu paėmė telefoną, D. K. sužinojo jau visiems parėjus iš įvykio vietos į T. G. namus. Būtent tokią vertinamo įvykio versiją, nuteistojo įsitikinimu, patvirtino ir E. D. bei V. Z., konkrečiai nurodydami, kad veikos padarymo metu D. K. apie paimamą telefoną nieko nežinojo. Apelianto teigimu, atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryti ir procesiniai pažeidimai. Darydamas šią išvadą apeliantas pažymi, kad atliekant jo, kaip nepilnamečio asmens, apklausas, nei vienoje jų nedalyvavo jo įstatyminis atstovas. Parodymai atpažinti buvo atliekami iš nuotraukų, t. y. pažeidžiant BPK 192 straipsnio 6 dalį, pagal kurią, atpažinimas iš nuotraukų vykdomas tik tais atvejais, kai parodyti asmens negalima, ar kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Nei vienos šių aplinkybių vertinamu atveju nebuvo. Nors tyrėja S. Š. apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ir nurodė, kad nukentėjusysis prisibijojo nuteistųjų, tačiau pats A. B. šios aplinkybės nepatvirtino. D. K. duoti parodymai visuomet buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, susitarimo grobti svetimą turtą niekada nebuvo, telefono paėmimo fakto nuteistasis įvykio metu nematė, o nukentėjusiajam smūgius sudavė dėl asmeninio konflikto. D. K. veiksmai – smūgio sudavimas nukentėjusiajam, nesant tikslo pagrobti svetimą turtą panaudojant fizinį smurtą, turėtų būti kvalifikuojami ne pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti D. K. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, todėl prašoma spręsti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Pažymima, kad D. K. nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 138 straipsnio 1 dalį, bus laikoma, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, dėl kurio nuteistasis prisipažino ir gailisi, o tai laikytina lengvinančiomis aplinkybėmis, kurios sukuria galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. K. yra moksleivis, charakterizuojamas teigiamai, sportuoja, dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėja advokatė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, teigdama, kad nuteistojo D. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. K., veikdamas bendrininkų grupėje su E. D. ir V. Z., šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, pagrobė svetimą, t. y. A. B., priklausantį turtą – 150 (vieno šimto penkiasdešimties) eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S4“. Sprendžiant iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, savo kaltės dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei apeliaciniu skundu D. K. iš esmės neneigia. Nesutinka tik su jam inkriminuota aplinkybe, jog jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. D. ir V. Z., turėjo tyčią, panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, pagrobti nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną. D. K. teigimu, telefono paėmimo fakto jis nematė, apie šią aplinkybę sužinojo vėliau, telefoną įvykio metu paėmė E. D., todėl E. D. veiksmai turėjo būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, o D. K. neteisėti veiksmai – kvalifikuoti pagal pasekmes - BK 138 straipsnio 1 dalį. Ir vis tik, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, nuteistojo D. K. argumentai, kuriais šis siekia sušvelninti savo teisinę padėtį, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę padarius nusikalstamus veiksmus, atitinkančius BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistasis, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir rėmėsi jais pripažindamas D. K. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija yra pakankama, ji pagrįsta faktiniais bylos duomenimis. Vertinant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad analizuojamu atveju jokio susitarimo tarp jo, E. D. ir V. Z. pagrobti nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną, nebuvo, visų pirma pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamojo posėdžio metu E. D. nurodė, kad po fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, A. B. mobilaus ryšio telefoną paėmė nesuvokdamas, jog telefonas priklausė nukentėjusiajam (manė, kad tai V. Z. arba D. K. telefonas). Momento, kai jis paėmė telefoną, nei V. Z., nei D. K. nematė, o paimtą telefoną draugams jis parodė tik grįžęs į namus. Vertinant šiuos nuteistojo parodymus E. D., V. Z. ir D. K. susitarimo, pagrobti nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną, kontekste, vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko (-ų) poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Šiuo aspektu analizuojant E. D. parodymus, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą, vis tik pažymėtina, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu vertinamo įvykio aplinkybes, kiek jos susijusios su nukentėjusiajam priklausančio mobilaus ryšio telefono pagrobimo faktu, jis aiškino kiek kitaip. Nuteistojo teigimu, A. B. pargriuvus ant žemės, iš nukentėjusiojo kišenės iškrito mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy S4“, baltos spalvos, kurį jis (E. D.) pakėlė nuo žemės ir pasiėmė, kas iš esmės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog, priešingai nei E. D. nurodė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jis neabejotinai suvokė, jog telefonas priklausė ne V. Z. ar D. K., o būtent A. B.. Ir nors teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaičius tokius E. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jis paaiškino, nežinantis, kodėl davė būtent tokius parodymus (kurie iš esmės skyrėsi nuo jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytos vertinamo įvykio versijos), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo teistas ir praeityje, todėl neabejotinai žinojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną tvarką ir svarbą, ir vis tik pasirašė savo apklausos protokolą, pastabų dėl jame užfiksuotų aplinkybių neturėdamas, tikėti E. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, vertinti juos kaip patikimus ir remtis jais, sprendžiant jo ir kitų jo bendrininkų kaltės klausimą, priešingai nei tai siekiama D. K. apeliaciniu skundu, teisinio pagrindo nėra.Tuo tarpu įvertinus tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik E. D., V. Z., D. K. ir nukentėjusysis A. B., jokių kitų asmenų aplinkui nebuvo, siekiant pašalinti nuteistųjų parodymuose esančius prieštaravimus ir nustatyti jų susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį turinį, aptartinos būtent nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. A. B. teigimu, analizuojamo įvykio dieną jis nuėjo nusipirkti cigarečių į barą, kuriame buvo ir visi trys nuteistieji. Vienas iš jų (E. D.) prašė duoti pinigų, tačiau, vietoje to, vienam iš nuteistųjų (V. Z.) nupirko alaus ir, pastebėjęs nuteistųjų agresyvumą, išėjo namo. Išėjus iš baro, nuteistieji jį prisivijo ir primušė. Smūgių buvo daug, jam smūgiavo į veidą, korpusą, stuburą. Įvykio metu dešinėje šortų kišenėje jis (A. B.) turėjo mobilaus ryšio telefoną, kurį, jam priklupus (nuo smūgio į nugarą), ištraukė E. D.. Iš esmės šiai įvykių sekai, kiek ji susijusi su nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefono paėmimu, neprieštarauja ir nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, remiantis kuriais, pajutęs smūgį į nugarą, jis nugriuvo ant žemės (ant kelių), pajuto, kaip tikrinamos jo kišenės, ir būtent šio patikrinimo metu iš kišenės buvo ištrauktas jam priklausantis mobilaus ryšio telefonas. Esant tokiems nukentėjusiojo parodymams akivaizdu, kad, priešingai nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė E. D. bei savo apeliaciniu skundu nurodo D. K. (neva nukentėjusiojo telefoną įvykio metu E. D. paėmė nuo žemės), mobilaus ryšio telefonas iš nukentėjusiojo šortų kišenės vis tik buvo ištrauktas tyčiniais E. D. veiksmais, kurių nepastebėti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nei D. K., nei V. Z., analizuojamo įvykio metu buvę šalia nukentėjusiojo bei E. D., kartu vartodami fizinį smurtą, o vėliau kartu skubiai pasišalinę iš įvykio vietos, vis tik negalėjo. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu perskaičius nukentėjusiojo A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu), nukentėjusysis juos patvirtino, pažymėdamas, kad vertinamo įvykio metu jo mobilaus ryšio telefonas buvo kišenėje, papildomai paaiškindamas ir tai, kad jis girdėjo, kaip E. D. klausė, kur telefonas, ką, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek V. Z., tiek ir D. K., analizuojamo įvykio metu buvę šalia nukentėjusiojo ir iš jo kišenės mobilaus ryšio telefoną išėmusio E. D., neabejotinai girdėjo. Ši nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė neabejotinai patvirtina ir smurto pavartojimo prieš jį tikslą – pagrobti nukentėjusiajam priklausantį telefoną. Šią išvadą susitiprina ir tai, kad nukentėjusiojo teigimu, dar būnant baro viduje iš jo buvo reikalaujama pinigų. Atsižvelgiant į tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. B. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, bylą nagrinėjant apylinkės teisme jis patvirtino ir savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, netikėti jo išdėstyta ir aukščiau aptarta analizuojamo įvykio versija, ar jo parodymus vertinti kaip nepatikimus, ar prieštaraujančius nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisinio pagrindo nėra. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai su jo parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu tam tikrose aplinkybėse skyrėsi (pvz. nesutapo jo parodymai dėl asmens, bare reikalavusio jo pinigų, bei asmens, kuriam jis nupirko alaus). Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu jis pašalino savo skirtingose proceso stadijose duotuose parodymuose esančius prieštaravimus, iki įvykio nuteistųjų nepažinojo, todėl melagingai juos apkalbėti neturėjo jokio pagrindo. Be to, esminėse vertinamo įvykio aplinkybėse, kiek jos susijusios su BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos inkriminavimu nuteistiesiems (smūgių sudavimo, telefono pagrobimo), tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu A. B. duoti parodymai vis tik sutapo iš esmės, todėl atmesti juos kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant nuteistųjų kaltės, o tuo pačiu ir jų, kaip bendrininkų, susitarimo apiplėšti A. B. klausimą, nėra pagrindo. Nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo keliama versija, kad A. B. analizuojamo įvykio metu buvo neblaivus, kas neva galėjo įtakoti jo suvokimą apie vertinamo įvykio aplinkybes, tačiau ši versija bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu vis tik nepasitvirtino, juolab, kad kaip jau buvo minėta, nukentėjusiojo parodymai visose proceso stadijoje, buvo gan nuoseklūs ir išsamūs, todėl net jei nukentėjusysis ir būtų buvęs girtas, ši aplinkybė niekaip nesudaro pagrindo netikėti jo parodymais. Priešingai, tai iš esmės tik patvirtintų nusikaltimo padarymo prieš jį motyvą – tikintis, kad būdamas girtas nukentėjusysis nesipriešins ar neprisimins ir neįsidėmės nusikaltimą padariusių asmenų. Visgi, nagrinėjamu atveju, liudytojais apklausti pareigūnai A. G. ir E. Ž. patvirtino, jog nuvykus į įvykio vietą, jei yra įtarimų, kad nukentėjusysis neblaivus, asmuo nėra apklausinėjamas. Tokiu atveju, pasak pareigūnų, surašomas tarnybinis pranešimas ir asmuo apklausiamas kitą dieną. Tačiau, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, apie tai, kad buvo sumuštas 3 vyrų ir iš jo buvo pagrobtas telefonas, A. B. pranešė telefonu 2016 m. gegužės 30 d. 2.20 val. (b. t. 1, b. l. 6), laikotarpiu nuo 3.20 val. iki 3.35 val. (tą pačią dieną), iš nukentėjusiojo buvo paimtas pareiškimas ir jis buvo apklaustas pareigūnų, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog vertinamu atveju nukentėjusiojo blaivumas ir tinkamas aplinkybių suvokimas įtarimų A. B. apklaususiems pareigūnams, nesukėlė. Tokiu būdu, nors ir sutiktina su D. K. apeliacinio skundo argumentais, jog duomenų, patvirtinančių išankstinį nuteistųjų susitarimą apiplėšti nukentėjusįjį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra (tiek E. D. su V. Z., tiek ir D. K. neigė taręsi dėl telefono pagrobimo iš A. B.), tačiau, įvertinus aptartų nukentėjusiojo parodymų visumą, akivaizdu, kad bendrininkų susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį kilo spontaniškai ir pasireiškė konkliudentiniais jų veiksmais, apėmė bet kokio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį, siekiant palaužti jo pasipriešinimą ir užvaldyti turtą. Ir nors pats D. K. mobilaus ryšio telefono iš A. B. nepaėmė (tiek nukentėjusysis, tiek ir E. D. patvirtino, kad telefonas buvo paimtas E. D.), tačiau tai jo kaltės BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme nešalina, kadangi savo nesutikimo dėl E. D. veiksmų (telefono pagrobimo iš A. B.), kuriuos, teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. K. matė, suvokdamas ir neteisėtą jų prasmę, jis vis tik nepareiškė (apie tai, kad bent vienas iš nuteistųjų E. D. būtų neleidę kraustyti A. B. kišenių, ar tam prieštaravę, nukentėjusysis nepatvirtino). Tokie D. K. veiksmai (nepritarimo E. D. veiksmams neišreiškimas, fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu, tokiu būdu palaužiant jo pasipriešinimą), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai sustiprino E. D. pasiryžimą veikti nusikalstamai ir tiesiogiai sudarė sąlygas jo nusikalstamiems veiksmams, be kurių šios nusikalstamos veikos padarymas būtų iš esmės pasunkėjęs. Tokiu būdu, pripažinti, jog vertinamoje situacijoje egzistavo E. D., kaip vykdytojo ekscesas, priešingai nei tai nurodoma apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir D. K. apeliacinio skundo motyvai, kad aplinkybę apie įvykio metu E. D. paimto telefono priklausomumą nukentėjusiajam, jis sužinojo tik kartu su V. Z. ir E. D. grįžęs į namus, kai E. D. parodė pagrobtą telefoną, kadangi kaip jau buvo minėta anksčiau, ši aplinkybė paneigta nuosekliais nukentėjusiojo parodymais. Be to, sutinkamai su A. B. parodymais, po užpuolimo, programos „Samsung“ pagalba jis nustatė, kad 2.38 val. buvo pakeista įvykio metu iš jo pagrobto mobilaus ryšio telefono SIM kortelė, kas tik patvirtina aukščiau padarytą išvadą, dėl žinojimo apie telefono priklausomumą nukentėjusiajam. Nurodyta aplinkybė paneigia ir apelianto teiginius, kad jis sužinojęs, jog telefonas priklauso nukentėjusiajam, siekė telefoną nukentėjusiajam grąžinti kadangi akivaizdu, jog telefonu buvo naudojamasi, be to, su nukentėjusiuoju šiuo klausimu buvo susisiekta tik po to, kai dėl įvykio buvo sulaikytas E. D., A. B. teigimu tai įvyko 2016 m. birželio 5 d.Šią išvadą betarpiškai patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Apžiūrėjus A. B. nuteistųjų grąžintą ir tyrimui pateiktą mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy S4“ nustatyta, kad prijungus šį telefoną prie kompiuterio, kompiuteryje atsidaro telefono vidinės atminties talpykla, kuri pavadinta (duomenys neskelbtini), (vienas iš nuteistųjų – V. Z.), Microsoft windows operacinės programos pagalba, atvėrus telefono vidinės atminties aplanką, atidarius dokumentų aplanką „Pictures“, matomi du dokumentų aplankai, pavadinti „Messenger“ ir „Screenshots“. Atidarius dokumentų aplanke „Messenger“, esančios nuotraukos, pavadintos „(duomenys neskelbtini),“ ypatybes, matoma, kad šis dokumentas buvo sukurtas 2016 m. gegužės 31 d, 14:57 val. (telefonas iš A. B. buvo pagrobtas 2016 m. gegužės 30 d., apie 2.10 val.), nuotraukoje matomas V. Z., kuris stovi paplūdimyje, apsikabinęs per petį kaire ranka merginą, nuotraukos fone galimai matosi Palangos mieste esantis pėsčiųjų tiltas prie jūros. Be to, telefono apžiūros metu atidarius aplanką „Screenshots“, buvo rastas ir failas, įrašytas PNG formatu, pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Nuotraukoje „(duomenys neskelbtini),“ užfiksuota mobilaus telefono ekrano vaizdo nuotrauka, kurioje matomas telefono kontaktas, pavadintas „T. K..“ su pavaizduotu mobilaus ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini),. Atidarius dokumento „(duomenys neskelbtini),“ ypatybes, matoma, kad dokumentas sukurtas 2016 m. gegužės 31 d., 10:44 val. (b. t. 1, b. l. 21-22, 23-26, b. t. 2, b. l. 151-160).Šių duomenų kontekste atmetant V. Z. versiją, jog paminėti duomenys A. B. telefone galėjo atsirasti V. Z. į telefoną įdėjus savo SIM kortelę, pažymėtina, kad SIM kortelė leidžia naudotis mobiliojo GSM tinklo paslaugomis: skambinti, siųsti trumpąsias žinutes, perduoti duomenis bet kuriam kitam tinklo vartotojui, tačiau ji nėra skirta dokumentų ir nuotraukų saugojimui (duomenys neskelbtini). Be to, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas T. B. paaiškino, kad dalis telefone rastų nuotraukų buvo darytos šiuo įrenginiu, dalis buvo atsiųsta per programą „Facebook“. 5 nuotraukos darytos šiuo įrenginiu, 3 atsiųstos iš „Facebook“ ir 3 darytos ekranvaizdžio būdu, bet ne su kamera. Nuotrauka, kurioje pavaizduotas V. Z. su nenustatyta mergina, buvo atsiųsta 2016 m. gegužės 31 d. „Facebook“ programėlės pagalba, tačiau, kada konkrečiai ji padaryta, nustatyti neįmanoma. Ekranvaizdžiai (tame tarpe ir „(duomenys neskelbtini)“) daryti tiek 2016 m. gegužės 31 d., tiek ir po 2016 m. gegužės 31 d., kas vėlgi patvirtina aplinkybę, jog po A. B. apiplėšimo, pagrobtu telefonu buvo aktyviai naudojamasi (kas iš bendrininkų juo naudojosi, reikšmės neturi, kadangi tai, kaip pagrobtą turtą bendrininkai pasidalina, veikos kvalifikavimo nekeičia). Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste neabejojant D. K. kalte padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, nesant pagrindo jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (smurto panaudojimą, padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, apima nusikaltimas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje), kaip nepagrįsti atmestini ir apelianto argumentai, jog jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinti netinkamai. Atsižvelgiant į D. K. skirtingose proceso stadijose duotuose parodymuose esančius prieštaravimus, nesutampant jo ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotiems parodymams nei su nukentėjusiojo, nei iš dalies su kitų nuteistųjų išdėstytomis vertinamo įvykio versijomis, remtis jais, sprendžiant tiek D. K., tiek kitų nuteistųjų kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl D. K. parodymų vertinimo pažymėtina, kad apklausiamas teisme jis pripažino sudavęs tik vieną smūgį nukentėjusiajam, todėl, kad A. B. jį neva įžeidinėjo ir provokavo, jis (nukentėjusysis) buvo visiškai girtas, prašė jo ir jo draugų palydėti jį namo (šias aplinkybes ne tik paneigė nukentėjusysis, bet ir įvertinus tai, kad A. B. nei vieno iš nuteistųjų iki vertinamo įvykio nepažinojo, jos iš esmės vertintinos kaip nelogiškos), kategoriškai neigė, jog pats buvo neblaivus. Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. K. šias aplinkybes aiškino kiek kitaip. Jo teigimu, iki analizuojamo įvykio T. G. namuose jis su draugais (E. D. ir V. Z.) vartojo stiprius alkoholinius gėrimus, bare, kur buvo ir A. B., gėrė alų, apie A. B. prašymą palydėti jį namo, nieko nesakė, pažymėdamas, jog nepamena ir dėl ko nukentėjusiajam sudavė smūgį, tačiau patvirtino, kad tarp jų jokio konflikto nebuvo, nurodydamas ir tai, kad matė, kaip nukentėjusiajam po smūgio ar iš rankų, ar kišenės iškrito mobilaus ryšio telefonas. Būtent šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus D. K. patvirtino ir atliekant jo parodymų patikrinimą įvykio vietoje, jie, teisėjų kolegijos įsitikinimu, labiausiai atitinka ir nukentėjusiojo išdėstytą vertinamo įvykio versiją. Tačiau, perskaičius šiuos D. K. parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (jau po jo apklausos teisme), jis vėlgi pradėjo painiotis, nurodydamas tokias neadekvačias aplinkybes, kaip kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusįjį (kurio vardas A.) jis vadino V., paaiškino, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo nukentėjusiajam dar neišėjus iš baro, nurodydamas ir visiškai naują aplinkybę –, kad E. D. su A. B. apsistumdė (E. D. to nepatvirtino), paneigdamas ir tai, kad matė, kaip nukentėjusiajam iškrito telefonas (kuo iš esmės grindžiamas ir jo apeliacinis skundas). Esant tokiems esminiams prieštaravimams nuteistojo skirtingose proceso stadijose duotuose parodymuose, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu D. K. duotų parodymų nepatvirtina jokia kita nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga (priešingai nei jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus), atsižvelgiant ir į vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktika, pagal kurią, remtis vien tik nuteistojo parodymais, sprendžiant jo kaltės klausimą, nėra tikslinga, vertinti tokius D. K. parodymus kaip patikimus ir jų pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog apklausiant D. K. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškintasi, kada jis sužinojo apie nukentėjusiojo telefono paėmimą, tačiau įvertinus D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų visumą, akivaizdu, kad, net jo paties teigimu, jis matė, kaip nukentėjusiajam po smūgio ar iš rankų, ar kišenės iškrito mobilaus ryšio telefonas, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog ši aplinkybė vis tik buvo aiškinamasi ir tinkamai aprašyta nuteistojo apklausos protokole, kurį, be kita ko, D. K. pasirašė, patvirtindamas, kad visos apklausos protokole išdėstytos aplinkybės yra teisingos. Būtent tokias aplinkybes, t. y. kad jis matė, kaip mobilaus ryšio telefonas iškrito iš A. B. kišenės ar rankos, jis patvirtino ir 2016 m. gruodžio 13 d. apklausos metu (b. t. 1, b. l. 105-106), papildomai paaiškindamas, kad nematė, kas tą telefoną paėmė (tuo tarpu tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniu skundu betarpiškai patvirtino, kad telefoną paėmė E. D., kas iš esmės atitinka 2016 m. birželio 6 d. jo apklausos metu užfiksuotas aplinkybes). Be to, net ir apeliaciniu skundu jis nepaaiškino savo besikeičiančių parodymų priežasties, nurodydamas tik tiek, kad jo skirtingose stadijose duoti parodymai buvo iš esmės vienodi, tik papildomi tam tikromis aplinkybėmis, kas iš esmės neatitinka faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių. Juo labiau, kad aplinkybė, jog D. K. nematė, kaip E. D. paėmė nukentėjusiajam priklausantį telefoną (A. B. patvirtinus, jog telefonas buvo ištrauktas iš jo kišenės po kišenių apieškojimo) paneigta aukščiau aptartų baudžiamosios bylos duomenų visuma. Nors apeliaciniu D. K. skundu nurodomi ir tam tikri procesiniai pažeidimai, padaryti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir šie nuteistojo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir nesudarantys pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pakeitimui. Kaip nustatyta BPK 10 straipsnyje, įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą; ši teisė jiems užtikrinama nedelsiant nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento; teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. Sutinkamai su BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punktu, gynėjo dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis. Pagal BPK 53 straipsnio 1 dalį, įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo arba nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymą gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamų proceso dalyvių interesus, jeigu šie yra nepilnamečiai arba nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams. Atsižvelgiant į aptartų teisės normų analizę, akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nepilnametį įtariamąjį apie jo galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, apklausoje privalomas yra tik jo gynėjo dalyvavimas. Tuo tarpu įstatyminiam atstovui, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo D. K. apeliaciniu skundu, suteikiama tik teisė, bet ne pareiga dalyvauti nepilnamečio įtariamojo apklausoje, todėl jo nedalyvavimas apklausiant nepilnametį įtariamąjį, BPK normų nepažeidžia. Juo labiau, kad toks imperatyvas nenumatytas ir BPK 188 straipsnyje. Pažymėtina, kad atstovas pagal įstatymą, norėdamas, jog jam būtų leista dalyvauti procese, turi pateikti rašytinį ar žodinį prašymą (BPK 53 straipsnio 3 d.). Todėl vien tai, kad apklausiant D. K. ikiteisminio tyrimo metu jo apklausoje nedalyvavo jo įstatyminis atstovas, nesudaro pagrindo BPK nuostatų, regalamentuojančių nepilnamečio įtariamojo apklausą, pažeidimo konstatavimui. Juo labiau, jog D. K. apklausoje dalyvavo jo gynėjas, o prašymas, kad apklausoje dalyvautų ir D. K. įstatyminis atstovas, pateiktas nebuvo. Abejonių tinkamai atliktu ikiteisminiu tyrimu nekelia ir apelianto teiginiai, jog nuteistųjų atpažinimas buvo vykdomas iš fotonuotraukų. Kaip nustatyta BPK 192 straipsnio 6 dalyje, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką; ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis; pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Iš aptartos teisės normos seka, kad visais atvejais parodymas atpažinti turi būti vykdomas atpažintiną asmenį parodant atpažįstančiajam ir tik tokiu atveju, kai to padaryti negalima dėl objektyvių priežasčių, ar siekiant užtikrinti nukentėjusiojo ar liudytojo saugumą, šis procesinis veiksmas atliekamas pagal nuotrauką. Atsižvelgiant į nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, įvertinus tai, kad nuteistieji gyvena netoli nukentėjusiojo namų, nusikaltimas taip pat buvo įvykdytas netoli A. B. gyvenamosios vietos, neabejotina, kad vertinamu atveju, siekiant užtikrinti nukentėjusiojo saugumą, nuteistųjų atpažinimas buvo pagrįstai atliktas iš jų nuotraukų. Vien tai, jog vertinamu atveju A. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtino bijantis nuteistųjų, dėl ko komentuojamas procesinis veiksmas, pasak nuteistojo, turėjo būti atliktas atpažintiną asmenį parodant atpažįstančiajam, nesudaro pagrindo šį procesinį veiksmą pripažinti neteisėtu. Pažymėtina, kad BPK nėra imperatyviai įtvirtinta, kokiais bylos duomenimis remdamasis (ar nukentėjusiojo parodymais, ar nusikalstamos veikos pobūdžiu ir pan.) ikiteisminio tyrimo pareigūnas nusprendžia atlikti asmenų atpažinimą pagal nuotrauką, siekdamas užtikrinti nukentėjusio asmens saugumą. Be to ir apklausiamas teisme nukentėjusysis patvirtino, jog bijo nuteistųjų, nurodė, kad buvo sulaukęs grasinimų (vienas iš sutiktų po įvykio nuteistųjų – E. D., grasino išvežimu į mišką). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui nusprendus, jog kontaktinis nuteistųjų atpažinimas gali sukelti pavojų nukentėjusiojo saugumui (kuo neabejoja ir teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nuteistieji po vertinamo įvykio buvo susisiekę su nukentėjusiuoju), nuteistųjų atpažinimas buvo pagrįstai atliktas iš jų nuotraukų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiamas teisme nukentėjusysis patvirtino atpažinęs nuteistuosius, nurodė kiekvieno iš jų atliktus veiksmus, todėl pagrindo abejoti parodymo atpažinti protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis, nėra. Tai, jog nukentėjusysis atpažinimo metu papildomai nurodė iš kokių konkrečiai bruožų atpažino nusikaltimą padariusius asmenis bei detalizavo kokius veiksmus šie atliko, tik patvirtina jo parodymų objektyvumą, todėl apeliacinio skundo argumentai susiję su šio veiksmo galimu neteisėtumu atmetami. Ta aplinkybė, kad buvo atliekamas atpažinimas pagal nuotrauką, nors buvo galima parodyti atpažinti patį asmenį, taip formaliai nesilaikyta BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatos, neduoda pagrindo laikyti netinkamu įrodymu asmens parodymo atpažinti protokolų ir juose užfiksuotų aplinkybių. Tiek įtariamųjų apklausos, tiek ir kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl vien tai, jog apklausiama teisiamojo posėdžio metu tyrėja abejojo savo kompetencija, nesudaro teisinio pagrindo jos atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus vertinti kaip nepagrįstus, ar atliktus netinkamai. Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, nesant pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį D. K. apeliacinio skundo motyvais, jo veikos kvalifikavimą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paliekant nepakeistą, švelninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę teisinio pagrindo taip pat nėra. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. K. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu D. K. buvo nepilnametis, atsižvelgtina ir į BK 91 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimui nepilnamečiams reikšmingas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę D. K., atsižvelgė į tai, kad naują tyčinį, baigtą, apysunkį nusikaltimą jis įvykdė būdamas teistas ir teistumui neišnykus (b. t. 1, b. l. 109-114), praeityje baustas ir administracine tvarka (b. t. 1, b. l. 136-138), niekur nedirba (b. t. 1, b. l. 141), tačiau mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje (b. t. 3, b. l. 31), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre ir VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos Psichikos sveikatos centro apskaitoje neregistruotas (b. t. 1, b. l. 143, 145), tiek mokymosi įstaigoje, tiek ir Kauno bokso klubo „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas teigiamai, (b. t. 3, b. l. 30, 31, 32), įvertino ir vieną D. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje padarymą, D. K. skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas artimesnį sankcijoje numatytos bausmės minimumui, netaikydamas nuteistojo atžvilgiu ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Nesutikti su šiuo skundžiamu apylinkės teismo sprendimu, priešingai nei tai konstatuojama nuteistojo apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Motyvuojant šią išvadą svarbu paminėti, kad nors komentuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu D. K. vis dar buvo nepilnametis, tačiau šis teistumas jam nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis jau buvo teistas ne kartą, jo atžvilgiu buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės, tiek ir terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, kad teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino. Turėdamas net kelis neišnykusius teistumus jis ir vėl padarė vieną apysunkį nusikaltimą, kas neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Juo labiau, kad nuteistasis turi ir galiojančių administracinių nuobaudų. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad anksčiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu D. K. buvo įpareigotas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., tačiau šio įpareigojimo, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta nakties metu, jis nesilaikė. Visuma nuteistąjį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, ankstesni teistumai, leidžia teigti, jog vertinamu atveju apylinkės teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus geriausiai pasiekti paskiriant D. K. griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę - terminuotą laisvės atėmimo bausmę, netaikant jos vykdymo atidėjimo. Priešingos išvados, įvertinus šias iš esmės neigiamai D. K. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir teigiamos nuteistojo savybės – gabus sportininkas, gerai sutaria tiek su klasės draugais, tiek su sporto kolektyvu, mokosi, kadangi minėtos aplinkybės nepaneigia nuteistojo polinkio nusikalsti, nesilaikyti bendrųjų visuomenėje priimtų elgesio taisyklių ir neleidžia spręsti, jog D. K. vis dar įmanoma taisyti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo D. K. asmenybę bei veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). BK nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo nepilnamečiams taisykles vertinamu atveju pažeistos taip pat nebuvo. Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant D. K. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Tame tarpe pagrįstai kaltinamojo dalinio prisipažinimo, nepripažįstant atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi aukščiau išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad D. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti D. K. paskirtą bausmę ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje nenustatyta. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir dydžio, pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendį naikinti ar keisti D. K. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra - nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.