Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-05-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-301-168-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-28
Bylos Nr.
1A-301-168-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Tomas Zdanavičius, Nijolė Sušinskienė, Ričardas Gilys
Nuteistasis
R. E.
Nukentėjusysis
D. E.
Advokatai
Alfonsas Mašalas
Kategorijos

Baudž. byla Nr. 1A-301-168/2009 Procesinio sprendimo kategorija

2.4.6.

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592009 m. gegužės 28 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Nijolės Sušinskienės, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui, nuteistajai R. E., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. E. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. E. pripažinta kalta pagal LR BK 138 str. 1 d. ir jai paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas ir iš R. E. priteista 5000 Lt nukentėjusiajam D. E..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. E. nuteista už tai, kad 2008 m. balandžio 14 d. apie 9.30 val. Naujamiesčio sen. Panevėžio raj., (duomenys neskelbtini) k., būdama jai ir D. E. priklausančio namo kieme, dujiniu pistoletu vieną kartą iššovė nukentėjusiajam D. E. į veidą, tuo padarydama jam veido odos ir dešinės akies obuolio ragenos nudegimą, bei paviršines žaizdeles su svetimkūniais - parako grūdeliais, veido odoje, kakle ir dešinėje akyje, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. E. sveikatą.

Nuteistoji R. E. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-12 nuosprendį ir prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą, bylą nutraukti. Nurodė, kad teismas vertino ir rėmėsi tik nukentėjusiojo D. E. ir jo tėvo R. V. E. parodymais, kaltinančiais ją, bet nevertino ir nesirėmė ją teisinančiais įrodymais bei kitais bylos duomenimis. Jos parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, todėl nepagrįstai teismas juos vertino kritiškai. Ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, tačiau ne dėl inkriminuojamo nusikaltimo, o dėl to, jog būdama priversta panaudoti dujinį pistoletą, padarė D. E. tam tikrą žalą. Šovė gindama save nuo D. E. neteisėto veiksmo, kadangi jis buvo užsimojęs smogti jai į galvą. Tuo buvo įsitikinusi ir turėjo pagrindą taip manyti, nes D. E. yra agresyvus, ne kartą prieš ją smurtavęs. Jis be sutikimo iš namų vežė santuokinį turtą, nors jis nėra padalintas. Įvykio dieną D. E. buvo atvykęs tikslu išsivežti kokį tai turtą, brovėsi į namus. D. E. pavartojo prieš ją smurtą, įtempė ją į garažą, stumdė, trankė į sieną. Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog nukentėjusysis tyčia būtų vartojęs fizinį smurtą ar grasinęs gestais jį pavartoti. O jai padarytus kūno sužalojimus teismas traktavo kaip padarytus siekiant ją nufotografuoti, kuomet D. E. paėmė ją už rankų ir palaikė, kad M. Ž. galėtų užfiksuoti jos laikomą dujinį pistoletą. Tokia teismo išvada aiškiai prieštarauja objektyviems įrodymams, tuo pačiu ir specialisto išvadai. Be to, teismui pateiktose nuotraukose nėra užfiksuota, kad D. E. būtų laikęs ją už rankų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusysis nebuvo užsimojęs prieš ją, o buvo nuleidęs rankas, todėl jai negrėsė realus pavojus bei nurodė, kad tai patvirtino ir jos pačios parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Parodymų patikrinimo vietoje metu rodė vietą, kurioje stovėjo ir pagrasino šauti, kuomet D. E. artėjo prie jos. Tačiau D. E. į grasinimą šauti nereagavo ir priėjęs arti, užsimojo jai smogti. Tai, kad D. E. buvo priėjęs arti jos, patvirtino akistatos metu ir jo tėvas R.V. E., tą patį nukentėjusysis nurodė ir savo pareiškime. Nepagrįstai teismas nurodė, kad nėra duomenų, kad anksčiau D. E. prieš ją yra smurtavęs. Liudytojas G. G. teismo posėdžio metu patvirtino, kad buvo gavęs jos žodinį pranešimą apie D. E. girtavimą ir smurto vartojimą prieš ją, prašė jį sudrausminti. Įvykio metu D. E. veiksmus įvertino kaip pavojingus jos sveikatai, matė ir buvo įsitikinusi, kad jo rengimasis smogti yra realus, todėl gindamasi į jį šovė. Mano, kad taip pasielgdama būtinosios ginties ribų neviršijo. D. E. jai kerštauja už tai, kad ji iniciavo santuokos nutraukimo bylą. D. E. duoti parodymai yra neobjektyvūs. Jis neigia savo neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu, kurie pasireiškė jos sužalojimu kieme esančiame garaže bei bandymu suduoti smūgį į galvą.

Nuteistoji teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, arba sumažinti bausmės dydį bei iš jos priteistos neturtinės žalos dydį.

Nuteistosios gynėjas advokatas A. Mašalas prašo apeliacinį skundą tenkinti

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei kitą teismui pateiktą medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistosios R. E. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 1 d., paskyrė jai bausmę bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Nors nuteistoji R. E. neigia savo kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo D. E., liudytojų R. V. E., M. Ž., A. S. – M., V. P., G. G. parodymais, specialisto išvada, nuteistosios R. E. parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurių pagrindu konstatavo, kad R. E. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Nuteistoji R. E. skunde nurodė, kad iš dujinio pistoleto į D. E. šovusi tik gindama save nuo realaus, akivaizdaus, tiesiogiai gręsiančio jos sveikatai neteisėto jo veiksmo – tuo metu, kai jis užsimojo smogti jai į galvą. Tačiau toks nuteistosios teiginys laikytinas nepagrįstu, nes prieštarauja surinktiems bei ištirtiems ir teismo nuosprendyje aptartiems įrodymams. Tokių R. E. aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas gana išsamiai išanalizavo ir pagrindė, kodėl nepripažino nuteistosios R. E. veiksmų – šūvio iš dujinio pistoleto į D. E. veidą, būtinąja gintimi ir kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Nuteistoji R. E. aiškino, kad pistoletą pasiėmė norėdama pagąsdinti D. E. ir kartu su juo atvykusius asmenis, nes manė, kad jie atvyko išsivežti santuokoje įgytų daiktų, dėl to net buvo pasikeitusi durų spynas, tačiau iš jos paaiškinimų, iš nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų matyti, kad daiktai tą dieną nebuvo vežami, buvo tik fotografuojama priekaba. Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad iš dujinio pistoleto šovė D. E. į veidą, stovėdama ant laiptų, vedančių į namą, tačiau nurodė to veiksmo skirtingus motyvus - kad nukentėjusysis norėjo atimti iš jos telefoną (b.l. 45), kad veržėsi į namo vidų ir užsimojo prieš ją (b.l. 91), kad veržėsi pro langus, jai stovint ant laiptų, užsimojo smogti jai į galvą (apeliacinės instancijos teisme). Nuteistoji taip pat nurodė, kad ištrūkusi iš garažo, kur prieš ją D. E. vartojo smurtą, nubėgo namo, pasiėmė telefoną ir pistoletą, iškvietė policiją. (b.l. 91) Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad nuteistoji būdama prie garažo rankoje laiko pistoletą ir tuo pat metu skambina telefonu (b.l. 7), todėl darytina išvada, kad nuteistoji yra nurodžiusi vis skirtingas dujinio pistoleto paėmimo aplinkybes. Iš nuteistosios parodymų patikrinimo vietoje protokolo, nuotraukų fotolentelėje matyti, kad šūvio metu R. E. stovėjo keliais laipteliais aukščiau už nukentėjusįjį, stovėjusį ant šaligatvio - laiptų apačioje (b.l. 48-50). Nukentėjusysis D. E. iš viso neigia grasinęs suduoti R. E. smūgį. Šalia buvęs D. E. tėvas R. V. E. nenurodė, kad prieš šūvį, jo sūnus D. E. būtų užsimojęs prieš R. E. ir taip mėginęs jai suduoti. Pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistosios paaiškinimus, juos sugretino su kitais ištirtais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajai negrėsė tiesioginis akivaizdus ir realus pavojingas kėsinimasis, todėl ji neturėjo aiškaus pagrindo gintis. Tokio ginklo, kaip dujinis pistoletas panaudojimas gynybai, šaunant žmogui tiesiai į veidą, turi atitikti kėsinimosi pobūdį. R. E. parodė, kad nenorėjo, kad jos vyras D. E. įeitų į namą, tris kartus įspėjo, kad šaus. R. E. už nugaros buvo durys į namą, jų rakto nukentėjusysis neturėjo, todėl net ir R. E. manant, kad yra kokia nors grėsmė dėl D. E. veiksmų, ji galėjo saugiai pasišalinti, įeidama į namą, užrakindama duris, tuo labiau, kad policijai jau buvo paskambinusi. Tai pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido padaryti išvadą, kad nuteistoji, demonstruodama ginklą ir vėliau ji panaudodama, siekė kitų tikslų nei savęs gynimas.

Nuteistoji R. E. skunde nurodė, kad D. E. pavartojo prieš ją smurtą, įtempė ją į garažą, stumdė, trankė į sieną, tačiau teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog nukentėjusysis tyčia būtų vartojęs fizinį smurtą ar grasinęs gestais jį pavartoti. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nei nukentėjusysis, nei įvykio vietoje buvę liudytojai R. V. E. ir M. Ž. nepatvirtino tokių R. E. nurodytų aplinkybių. Nei vienas iš liudytojų nenurodė matęs, kad D. E. būtų sudavęs kokius tai smūgius R. E., įtempęs ją į garažą, stumdęs, trankęs į sieną arba grasinęs suduoti smūgius. Nukentėjęs D. E. neigia iš viso buvęs garaže. Tą aplinkybę patvirtino kartu buvę R. V. E. ir M. Ž.. Priešingai, M. Ž. yra nurodęs, kad konfliktas tarp R. E. ir D. E. vyko nuo garažo perėjus prie namo durų. Teismo posėdžio metu liudytojais apklausti policijos darbuotojai G. G., A. S. – M. ir V. P. nenurodė, kad R. E. jiems būtų minėjusi apie jos atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą arba grasinimą jį panaudoti. R. E. nustatyti sužalojimai nepatvirtina jos nurodomų įvykio aplinkybių, kad jie padaryti jai būnant su D. E. garaže. Teismas netikėti nukentėjusiojo D. E. bei liudytojų R. V. E., M. Ž. parodymais neturi jokio pagrindo, jie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, neprieštarauja vieni kitiems bei kitoms byloje esančioms aplinkybėms. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nėra įrodyta, jog nukentėjusysis garaže tyčia būtų vartojęs R. E. atžvilgiu fizinį smurtą ar grasinęs gestais jį pavartoti. Be to, pati nuteistoji nurodė, kad iššovė nukentėjusiajam į veidą ne gindamasi nuo jo garaže (nors iš nuotraukų matyti, kad prie garažo durų ji jau turėjo rankoje dujinį pistoletą), bet būdama ant gyvenamojo namo laiptų ir jau po to, kai buvo paskambinusi policijai, todėl jos nurodytos aplinkybės negalėtų būti vertinamos, kaip būtinosios ginties neišvengiamumas.

Nuteistoji R. E. skundžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos parodymus vertino kritiškai, nes jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs. Tačiau įvertinus auksčiau aptartus pačios nukentėjusiosios duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismo metu bei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu matyti, kad jie yra nenuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems bei kitoms byloje esančioms aplinkybėms.

Nuteistoji R. E. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė sumažinti jai paskirtą bausmę ir sumažinti jai priteistos neturtinės žalos atlyginimą, nors savo apeliaciniame skunde to neprašė. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad R. E. pagrįstai pripažinta kalta, šie prašymai nagrinėtini, nes apeliaciniame skunde buvo ginčijamas platesnis, t.y. kaltės klausimas.

Panevėžio miesto apylinkės teismas, skirdamas R. E. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str., ir kitomis Baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje esančiomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nurodė, kad R. E. padarė tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai. Atsižvelgė į jos asmenybę, t.y., kad administracine tvarka nebausta (b.l. 58), priklausomybių ligų ir psichiatrinio kabineto įskaitose neregistruota ( b.l. 54, 56), neteista. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas parinkdamas bausmės rūšį atsižvelgė į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sukeltas pasekmes – nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir motyvavo parinkdamas bausmės rūšį, t.y. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, nustatydamas jos trukmę artimą bausmės vidurkiui. Teismas motyvuotai pasisakė, kodėl jai neskirtinos kitos inkriminuojamo nusikaltimo sankcijoje numatytos bausmių rūšys – arešto bausmė ir laisvės atėmimas. Kadangi R. E. nusikalstama veika pasikėsino į vieną iš labiausiai saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, teismas skirdamas laisvės apribojimo bausmę skyrė ir įpareigojimą neatlygintinai išdirbti tam tikrą laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistajai R. E. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, yra adekvati jos padarytam nusikaltimui, todėl negali būti laikoma aiškiai per griežta, pagrindo sumažinti paskirtą bausmę nėra, todėl prašymas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai bei argumentuotai, atsižvelgęs į CK 6.250 str. 2 d. numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus pasisakė dėl R. E. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo ir jo pareikštą civilinį ieškinį tenkino visiškai, priteisdamas R. E. atlyginti 5000 Lt neturtinę žalą. Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos teismas išsprendė neperžengdamas civilinio ieškinio ribų. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, t.y., kad nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. E. dėl cheminio veido odos ir dešinės akies obuolio ragenos nudeginimo, bei svetimkūnių veido odoje jis buvo nedarbingas, patyrė fizinį skausmą ir nepatogumus dėl gydymo procedūrų, į tai, kad dėl akies ragenos nudeginimo bei likusių svetimkūnių dešinėję akyje pablogėjo regėjimas. Buvo atsižvelgta ne tik į civilinio ieškovo, bet ir į atsakovės interesus, tačiau pagrįstai nurodyta, kad R. E. darbinga, turi pastovias pajamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš R. E. priteistina neturtinė žala yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, jos pasekmėms, jos mažinti nėra pagrindo, todėl prašymas netenkintinas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-12 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistosios R. E. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Nijolė Sušinskienė Vytautas NorkūnasTeisėjai Tomas ZdanavičiusRičardas Gilys