- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-25
- Bylos Nr.
- e2-712-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00565-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Trečiasis asmuo
- L. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens L. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties, kuria leista nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą, pagal bankrutavusios L. M. individualios įmonės „IOLA“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Gribžiniai“ prašymą dėl leidimo nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. N., A. (A.) K., A. K., A. M. (A. M.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi L. M. individualiai įmonei „IOLA“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gribžiniai“.
Šalies argumentai
2. Bankroto administratorė 2017 m. kovo 3 d. kreipėsi į teismą su prašymu leisti nukreipti išieškojimą į įmonės savininkei trečiajam asmeniui L. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Nurodė, jog bankroto administratorė teikė siūlymą atsakovės savininkei sudaryti taikos sutartį, tačiau kreditoriai ir įmonės savininkė neišreiškė noro jos sudaryti.
Žemesnės instancijos teismas
3. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi patenkino bankroto administratorės prašymą leisti nukreipti išieškojimą į bankrutavusios L. M. individualios įmonės „IOLA“ savininkės L. M. turtą.
Šalies argumentai
4. Trečiasis asmuo L. M. 2017 m. lapkričio 16 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutarties paduoti; panaikinti 2017 m. balandžio 18 d. nutartį; pripažinti negaliojančiu 2017 m. spalio 30 d. varžytynių aktą Nr. 1, kuriuo bankroto administratorė pardavė jai priklausančią ½ dalį patalpų – buto.
Žemesnės instancijos teismas
5. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsisakė priimti trečiojo asmens atskirąjį skundą ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 18 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartis bei trečiojo asmens L. M. atskirojo skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutarties priėmimo klausimą spręsti perdavė Klaipėdos apygardos teismui.
6. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį ir perdavė bankrutavusios L. M. individualios įmonės ,,IOLA“ bankroto administratorės prašymą dėl leidimo nukreipti išieškojimą į įmonės savininkei L. M. priklausantį turtą nagrinėti iš naujo.
7. Tretieji asmenys L. M. ir A. M. nurodė, kad L. M. nėra gavusi ne tik bankroto administratorės privalomo siūlymo dėl taikos sutarties byloje sudarymo, bet ir jokių pranešimų, todėl atsakovė negalėjo pasinaudoti įstatymo numatyta galimybe rasti kompromisą su kreditoriais. Praėjus 2 m. administratorės atstovo pateiktas 2017 m. sausio 23 d. siūlymas sudaryti taikos sutartį yra formalus ir pavėluotas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi leido nukreipti išieškojimą į bankrutavusios L. M. individualios įmonės „IOLA“ savininkei L. M. nuosavybės teise priklausantį turtą ir iš gautų lėšų atsiskaityti su įmonės kreditoriais.
9. Teismas nustatė, kad L. M. individuali įmonė „IOLA“ registruotino nekilnojamojo ir kilnojamojo turto neturi. Bankroto administratorei teikiant 2017 m. kovo 3 d. prašymą leisti nukreipti išieškojimą į įmonės savininkės turtą, visą L. M. individualios įmonės „IOLA“ kreditorių finansinių reikalavimų sumą sudarė 6 704,19 Eur; atsakovei L. M. nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei turtinės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
10. Ginčo dėl to, jog L. M. individualios įmonės „IOLA“ savininkei įteiktas bankroto administratorės siūlymas sudaryti taikos sutartį, nėra, tačiau L. M. teigimu, po 2 m. pateiktas siūlymas sudaryti taikos sutartį su kreditoriais yra formalus, 2017 m. gavusi tokį siūlymą, ieškotų būdų padengti įsiskolinimus kreditoriams.
11. Teismas retrospektyviai vertindamas aplinkybes ir atsižvelgdamas į bankroto administratorės paaiškinimus, jog net ir faktiškai sužinojusi apie įmonei iškeltą bankroto bylą, įmonės savininkė nedėjo jokių pastangų bendradarbiauti su administratore, nepervedė jokių piniginių lėšų kreditorių finansiniams reikalavimams padengti, darė išvadą, jog įmonei neturint turto kreditorių reikalavimams patenkinti bei įmonės savininkei taikos sutarties su kreditoriais nesudarius, yra pagrindas leisti nukreipti išieškojimą į įmonės savininkei L. M. priklausantį turtą.
12. Teismas sprendė, kad trečiojo asmens argumentai dėl administratorės veiksmų, nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių, turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo yra kitų civilinių bylų dalykai ir neturi teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiant administratorės prašymą leisti nukreipti išieškojimą į L. M. individualios įmonės „IOLA“ savininkės turtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Trečiasis asmuo L. M. atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti; perdavus klausimą nagrinėti iš naujo, jį perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui ne Klaipėdos apygardos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi pripažino ne tik didelį apeliantės nerūpestingumą, bet ir pirmosios instancijos teismo nerūpestingumą, sukėlusį apeliantei neproporcingas jos nerūpestingumui pasekmes, t. y. priežastinį ryšį tarp teismo padarytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi konstatuotų procesinių teisės normų pažeidimų ir apeliantei tekusių neigiamų padarinių.
13.2. Prašymas turėjo būti atmestas, sudarant prielaidas realiai ištaisyti pažeidimų padarinius, tačiau teismas, tenkindamas prašymą, tik įteisino kilusius padarinius bei šiurkščius imperatyvių teisės normų pažeidimus.
13.3. Iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo apeliantė negavo administratorės privalomo pasiūlymo sudaryti taikos sutartį, jis gautas tik po to, kai faktiškai buvo patenkinti kreditorių reikalavimai ir atlygintos administravimo išlaidos pardavus apeliantės asmeninį turtą iš varžytynių. Apeliantė, nežinodama apie bankroto bylą ir negavusi siūlymo sudaryti taikos sutartį, negalėjo ne tik kad (ne)susitarti dėl taikos sutarties, bet ir tartis, todėl neegzistuoja 2 būtinosios sąlygos tenkinti bankroto administratorės prašymą nukreipti išieškojimą į apeliantės asmeninį turtą: 1) siūlymas sudaryti taikos sutartį apeliantei savalaikiai neįteiktas, 2) dėl ko nėra pagrindo išvadai, kad šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo.
13.4. Kadangi apeliantės asmeninis turtas parduotas pažeidus teisinį reglamentavimą, turi būti pripažintas negaliojančiu pardavimo dokumentas – varžytynių aktas, tačiau nei vindikacija, nei restitucija natūra nagrinėjamu atveju yra netikslingos. Varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu būtų prielaida pašalinti dėl teismo padarytų teisės normų pažeidimų apeliantės patirtus žalingus padarinius – atlyginti patirtus nuostolius dėl nepagrįsto turto pardavimo iš varžytynių. Pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu – galima toje pačioje bankroto byloje, kadangi pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ nenustato išimčių, jog teismas negali ištaisyti savo padarytų klaidų ir jų padarinių bankroto byloje.
Atsiliepimas
14. Bankrutavusi L. M. individuali įmonė „IOLA“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Gribžiniai“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
14.1. Iš bankroto byloje esančių duomenų matyti, kad bankrutavusi įmonė jokio turto neturėjo. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 6 704,19 Eur sumai, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai nutarė nukreipti išieškojimą į bankrutavusios L. M. individualios įmonės „IOLA“ savininkei L. M. nuosavybės teise priklausantį turtą.
14.2. Apeliantė žinojo apie susidariusias skolas kreditoriams, tačiau nevykdė pareigos jas dengti, todėl argumentai, kad ji būtų atsiskaičiusi, atmestini, nes skolos kreditoriams buvo susidariusios nuo 2011 m.
14.3. Nors L. M. nuo 2014 m. balandžio 1 d. dirba ir gyvena Vokietijoje, tačiau ji nedeklaravo savo išvykimo, kas rodo, jog ji elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai kreditorių atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
14.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi klausimą dėl L. M. atskirojo skundo priėmimo grąžino nagrinėti iš naujo tam, kad teismai įvertintų pateikiamus apeliantės argumentus, kas ir buvo padaryta skundžiama nutartimi. Lietuvos Aukščiausias Teismas nesprendė leidimo nukreipti išieškojimą į L. M. turtą klausimo.
14.5. Apeliantei, kaip bankrutavusios įmonės vadovei, dokumentai buvo įteikti tinkamai. Net jeigu jai ir nebuvo žinoma, tai tik todėl, kad pati apeliantė netinkamai vykdė bankrutavusios įmonės vadovo pareigas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacijos objektu yra nutarties, kuria leista vykdyti išieškojimą iš bankrutavusios įmonės savininkei nuosavybės teise priklausančio turto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad apeliantei nebuvo tinkamai įteiktas pasiūlymas sudaryti taikos sutartį, t. y. apeliantė iš esmės kelia klausimą dėl būtinosios ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos dėl pasiūlymo sudaryti taikos sutartį taikymo.
17. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis).
18. Apeliacinis teismas pažymi, kad aptariamoje bankroto bylos stadijoje teismas sprendžia dėl sąlygų leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkės turtą egzistavimo, t. y. aiškinasi, ar įmonės turto nepakanka prievolėms įvykdyti, vertina taikos sutarties nesudarymo aplinkybes. Šias sąlygas nustatęs bei atitinkamai įvertinęs, teismas leidžia arba neleidžia nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkės turtą.
19. Nagrinėjamu atveju individualios įmonės bankroto byloje buvo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai bendrai 6 704,19 Eur sumai. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis, kuria įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, yra įsiteisėjusi. Bankrutavusi įmonė jokio turto, iš kurio galėtų būti tenkinami įmonės kreditorių reikalavimai ir apmokamos administravimo išlaidos, neturėjo, o taikos sutartis bankroto procese sudaryta nebuvo. Šių faktinių aplinkybių šalys neginčija. Taip pat ginčo byloje dėl to, kad pasiūlymas dėl taikos sutarties sudarymo apeliantei faktiškai buvo įteiktas, kai, pardavus jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo patenkinti kreditorių reikalavimai ir atlygintos administravimo išlaidos, nėra. Nors apeliantė nurodo, kad ji, nežinodama apie bankroto bylą ir negavusi siūlymo sudaryti taikos sutartį, neturėjo galimybės tartis dėl tokios sutarties sudarymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus laiko deklaratyviais. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad buvo realios galimybės sudaryti taikos sutartį L. M. individualios įmonės „IOLA“ bankroto byloje. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad skolos kreditoriams susidarė nuo 2011 m., todėl apeliantei apie jas turėjo būti žinoma, tačiau nepaisant to, byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė būtų dėjusi bent minimalias pastangas atsiskaityti ar susitarti su kreditoriais. Aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad egzistuoja sąlygos leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkės (apeliantės) turimą turtą.
20. Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš juridinių asmenų registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka, kadangi iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla, taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais, ir šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007).
21. Atsižvelgdamas į apeliacijos dalyką, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentai, susiję su varžytynių akto pripažinimu negaliojančiu, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo.
22. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą leisti vykdyti išieškojimą iš bankrutavusios įmonės savininkei nuosavybės teise priklausančio turto, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.