- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-05-20
- Bylos Nr.
- 1A-378-626-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vitalija Norkūnaitė (pirm.), Algimantas Valantinas, Leonarda Gurevičienė
- Nuteistasis
- J. A.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Kategorijos
Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-378-626/2014 Teisėjas Valdas Petraitis Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.4.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
2014 m. gegužės 20 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Algimanto Valantino ir Leonardos Gurevičienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. 4 metų laisvės atėmimo bausme.
Iš J. A. civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 1611,34 Lt žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. A. buvo nuteistas už tai, kad jis sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent:
jis, 2011 m. balandžio 3 d., apie 18.50 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmeninio konflikto metu tyčia dūrė peiliu vieną kartą V. K. į dešinę krūtinės pusę, tuo padarydamas durtinę - pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos dešinės pusės žaizdą, lydimą kraujo susikaupimu dešinėje krūtinės ertmėje, ir dėl kiauryminio krūtinės ląstos ertmės pažeidimo sunkiai sutrikdė V. K. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Teigia, kad nusikaltimo nepadarė, byloje nėra jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.
Nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme buvo pažeista jo teisė į gynyba, taip pat teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai ir liudytojai. Teigia, kad nukentėjusioji ir liudytoja nieko neatsimena, nes nukentėjusioji buvo apklausta po narkozės, o liudytoja – pavartojusi alkoholio.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis J. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. A. apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Pažymėtina, kad vienas iš nekaltumo prezumpcijos aspektų yra tas, kad įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o visos abejonės aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai. Teismų praktikoje pripažįstama be kita ko ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012).
Nors pirmosios instancijos teismas pripažino J. A. kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad J. A. nuteistas nepagrįstai ir turi būti išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p., 329 str. 1 p.).
Apeliantas savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo neigė viso baudžiamojo proceso metu. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, kaltinamasis nurodė, kad nusikaltimo tikrai nepadarė, įvykio metu jis lošė kompiuterinius žaidimus ir daugiau į įvykio vietą negrįžo. Turi du vaikus, kurie šiuo metu yra vaikų globos namuose, žmona mirusi.
Nukentėjusioji V. K. pirmos instancijos teismui parodė, kad patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t.y., kad kaltinime nurodytą dieną, apie 11.00 val., jos sugyventinis A. A. pakvietė į svečius savo draugą J. A., kurį vadino „R.“. A. A. išėjus pasitikti J. A., jie grįžo apie 12.00 val., kur ji su A. A. ir J. A. išgėrė 0,5 l brendžio. Apie 13.00 val. J. A. pasikvietė savo draugę D. M. ir jie visi vėl gėrė brendį. Apie 13.30 val. J. A. ir A. A. nuėjo į parduotuvę ir parnešė dar alkoholio, kurį visi kartu vartojo. Po kiek laiko ji susipyko su A. A. ir J. A., todėl išėjo į lauką. Po maždaug 10 minučių į lauką atėjo D. ir jos po kiek laiko sugrįžo į butą, kur ant grindų pamatė miegantį A. A.. Ji su D. paguldė A. A. į lovą. D. ir J. A. pradėjo pyktis, tuomet ji taip pat susipyko su J. A.. J. A. turėjo peilį, kurio geležtė buvo apie 5 cm pločio. J. A. buvo minėtu peiliu užsimojęs ant D., tačiau ji nematė, ar D. buvo sužeista. Besiginčijant maždaug po pusvalandžio J. A. turėtu peiliu vieną kartą dūrė jai į dešinį šoną. Ji iš karto skausmo nepajuto. Dūrio metu A. A. miegojo, o D. buvo šalia. Medikus ji iškvietė pati, J. A. iš buto pabėgo. J. A. peilio, kuriuo ją sužalojo, įvykio vietoje nepaliko. Posėdžio metu parodė, kad ji greitosios medicinos pagalbos nekvietė, nes buvo šoko būsenos, gali būti, kad iš jos telefono kvietė greitąją medicinos pagalbą. Apie įvykį policijos pareigūnams pranešė medikai. Neprisimena, ar J. A. jai dūrė peiliu, nes praėjo jau du metai. Jai daktaras pasakė, kad buvo durta peiliu. Ikiteisminio tyrimo metu ji viską pasakė, o dabar nepamena, nes praėjo daug laiko. Ją apklausė ligoninėje, o po pusmečio iškvietė į komisariatą apklausai. Apklausos metu ligoninėje ji nieko nesuprato, buvo šoko būsenos. Gali būti, kad būdama šoko būsenos nesuvokė, kokius parodymus duoda. Ją apklausinėjo kai ji buvo po operacijos. Narkozės jai visai netaikė, nes buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Kai jai dūrė, atrodo, kad ji buvo atsistojusi. Kur buvo D., nepamena. J. tikriausiai nebebuvo.
Liudytoju apklaustas A. A. pirmos instancijos teisme parodė, kad paties įvykio neprisimena, nes tuo metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Kaltinime nurodytos dienos rytą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, susitiko su J., išgėrė, pasivaikščiojo. Paskui užėjo į parduotuvę, kurioje galima lošti. J. pradėjus lošti, jis prie jo priėjo ir paėmė 50 Lt, kad nusipirktų butelį alkoholio. Su V. K. vakare ir naktį jis gėrė alkoholį, ryte gėrė degtinę su J. A., jo drauge D. ir V., tačiau nepamena ar namuose, ar kažkur kitur. Po pietų jis grįžo namo vienas ir miegojo, jį pažadino policijos pareigūnai. Posėdžio metu apžiūrėjęs nuotrauką su peiliu, atsakė, kad pas juos namie buvo toks peilis, tačiau jis nematė, kad šiuo peiliu kažkas kažkam būtų grasinę ar dūrę. Apžiūrėjęs nuotrauką su kitu peiliu atsakė, kad šis peilis jo, buvo išimtas iš jo kišenės atvykusių policijos pareigūnų. Apie tai, kad V. K. buvo sužeista, sužinojo iš policijos pareigūno paleistas iš policijos komisariato. Ryte nuvažiavo į ligoninę, tačiau nei nukentėjusioji, nei gydytojai apie sužalojimą jam nieko nesakė. Ar nukentėjusioji buvo po narkozės, jis nežino, su ja tik pasilabino. Vėliau jis išvažiavo į Belgiją ir nukentėjusiosios nebematė.
Iš pirmos instancijos teismo BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka pagarsintų liudytojos D. M. parodymų matyti, kad ji gyvena su J. A., kurį visi vadina „R.“. Kalinime nurodytą dieną, apie 9.30 val., jai paskambino J. A. ir pakvietė į draugų V. K. ir A. A. butą. Ji atvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir apie 10.00 - 10.30 val. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ susitiko su J. A., V. K. ir A. A., kurie buvo pavartoję alkoholio. J. A. ir A. A. nuėjo į parduotuvę. Ji su V. K. parėjo namo, po pusvalandžio parėjo J. A. ir A. A.. Ji susipyko su J. A. ir išėjo į lauką. Maždaug po 5-10 minučių į lauką išėjo V. K.. Maždaug po poros valandų jos grįžo namo, kur ant grindų rado miegantį A. A., kurį kartu su V. K. paguldė į lovą. Po to ji susipyko su J. A. ir išėjo iš buto į lauką. Vėliau ji išgirdo, kad kažkas trenkė durimis ir ji pamatė nueinantį vyrą, pagal eiseną ir rūbus panašų į J. A.. Bandė eiti paskui jį, bet greitai šį pametė iš akių, todėl grįžo į V. K. butą, kur pamatė, kad A. A. miega, o V. K. kvietė medikus, nes jos šone buvo durtinė žaizda. J. A. bute jau nebuvo.
Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apžiūros metu rasti ir paimti virtuvinis peilis, lenktinis peilis, 11 cigarečių nuorūkų (b.l. 9-10; 14-17).
Specialisto išvadoje Nr.G 440/12 (01) nurodyta, kad V. K. nustatyta durtinė - pjautinė kiauryminė krūtinės ląstos dešinės pusės žaizda, lydima kraujo susikaupimo dešinėje krūtinplėvės ertmėje. Sužalojimas padarytas nuo trauminio poveikio durtinių - pjautinių savybių turinčiu įrankiu, galimai peiliu ir įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. V. K. kūne viso konstatuotas vieno trauminio poveikio pėdsakas. Sužalojimas, dėl kiauryminio krūtinės ląstos ertmės pažeidimo, kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas vienu smūgiu (b.l. 40-42).
Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajai V. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog nusikaltimą padarė būtent J. A.
Tą aplinkybę, kad J. A. sužalojo V. K., nurodo tik pati nukentėjusioji. Tuo tarpu nei liudytojas A. A., kuris paties įvykio nematė, nes miegojo, nei liudytoja D. M. šių aplinkybių nepatvirtina. Priešingai, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja D. M. parodė, kad ji su nuteistuoju yra draugai. Nukentėjusioji V. K. jai draugė, pažįstama. Kaltinime nurodytą dieną ji buvo bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris priklausė jos sugyventiniui J. A.. Jiems miegant ryte paskambino nukentėjusiosios V. K. draugas A. A.. Jie nuėjo nusipirkti alkoholinių gėrimų, gėrė, tada jie susipyko su A. A.. Toliau vėl gėrė. Ėjo į parduotuvę su V. K., o bute liko J. A. ir A. A.. Kai grįžo, A. A. gulėjo ant žemės, o J. A. nebuvo. Tada jos dar išgėrė ir ji išėjo ieškoti J. A.. Ieškojo apie 20 minučių. Jis buvo prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, nenorėjo eiti namo. Ji nuėjo pas V. K., kuri sėdėjo užsidengus. Jai paklausus kas atsitiko, pastaroji sakė, kad ją užpuolė kažkoks vaikinas, sakė „pinigai pinigai” ir pastarajai stuktelėjo. Ji iškvietė greitąją pagalbą. J. A. paliko lošti prie parduotuvės „R.“. Ji buvo apsvaigusi, kartu su nukentėjusiąja, kuri taip pat buvo apsvaigusi, gėrė viskį, vėliau 2 butelius sidro. Dėl pavartoto alkoholio normaliai prisimena aplinkybes. Jai nukentėjusioji sakė, kad kol jos nebuvo, įėjo kažkoks vaikinas ir sakė „pinigai pinigai“. Kai ji rado V. K. sužalotą, tai ji buvo labai girta. Tuo metu, kai ji pamatė nukentėjusiąją, A. A. girtas miegojo. Ji dar bandė bėgti į lauką pažiūrėti, gal bus kažkoks nepažįstamas vaikinas. J. A. nebuvo kai grįžo iš lauko su V. K. Kodėl kaltinamas J. A., ji nežino, bet mano, kad dėl kažkokių priežasčių V. K. ant jo pyksta. Įvykio dieną konflikto tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo nebuvo, konfliktavo tik ji su A. A., su J. A. nekonfliktavo. Alkoholį pirkti ėjo ji su nukentėjusiąja, vyrai liko, po to jos gėrė lauke ir kai grįžo, buvo tik A. A.
Taigi, kaip matyti iš liudytojos D. M. apeliacinės instancijos teismui duotų parodymų, jai kartu su nukentėjusiąja išėjus į parduotuvę, J. A. ir A. A. liko bute. Joms grįžus, bute rado tik miegantį girtą A. A., o J. A. nebebuvo. Jai išėjus ieškoti J. A., rado jį prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, lošiantį, pastarasis nenorėjo eiti namo. Jai grįžus namo, rado V. K. jau sužalotą, ši pasakė, kad į butą buvo įėjęs kažkoks vaikinas, reikalavo pinigų. J. A. bute nebuvo. Tokią pačią aplinkybę nurodė ir kaltinamasis, apeliacinės instancijos teisme parodęs, kad nusikaltimo padarymo metu jis lošė kompiuterinius žaidimus ir į butą grįžęs nebuvo.
Tai, kad J. A. sužalojo nukentėjusiąją valstybinis kaltinimas šią aplinkybę grindžia pačios nukentėjusiosios parodymais bei specialisto išvada. Tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji, apklausta pirmos instancijos teisme, parodė, jog tuo metu, kai ji buvo sužalota, J. A. tikriausiai nebebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu, t.y., kitą dieną po sužalojimo ir operacijos, ją apklausiant ligoninėje, buvo šoko būsenos ir nesuvokė kokius parodymus duoda. Taigi, nukentėjusioji paneigė, jog buvo sužalota būtent J. A. Šie jos parodymai, lyginant jos parodymus, duotus teisiajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, yra nenuoseklūs, prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kaltinamojo bei liudytojos D. M. parodymams, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, kelia pagrįstų abejonių dėl jų objektyvumo ir teisingumo. Pati specialisto išvada, kurioje yra konstatuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai patys savaime nepatvirtina, kad juos padarė būtent kaltinamasis. Taip pat pažymėtina, kad tas faktas, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo rasti ir paimti peiliai taip pat savaime neginčytinai nepatvirtina J. A. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo.
Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat remiantis tuo, kad visi neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai, o šių neaiškumų nėra įmanoma pašalinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktais įrodymais neįrodyta, jog J. A. padarė Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).
Kadangi J. A. išteisinamas BPK 329 str. 1 p. numatytu pagrindu – neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, Vilniaus teritorinės ligonių kasos jam pareikštas civilinis ieškinys atmetamas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.)
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
tenkinti nuteistojo J. A. apeliacinį skundą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendį, kuriuo J. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. bei jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį - išteisinti J. A. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., nes neįrodyta, jog J. A. dalyvavo padarant šį nusikaltimą.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.