- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-18
- Bylos Nr.
- eI-709-189/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03130-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- N. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gediminas Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. A. (N. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja N. A. elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00750/171-491 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei N. A.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–4).
Pareiškėja nesutinka su atsakovo priimtu Sprendimu. Nurodo, kad jis taiko galimai diskriminacinę teisės normą, t. y. įstatymų leidėjas suponavo teisės normą, pagal kurią už netinkamą darbdavio (bendrovės) finansinių prievolių vykdymą atsako fizinis asmuo, t. y. darbuotojas užsienietis. Pareiškėjos nuomone, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms, kad prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs. Be to, ši teisės norma diskriminuoja darbuotoją užsienietį, nes Lietuvos pilietybę turinčiam asmeniui tokia sankcija netaikoma, taip pat ši teisės norma pažeidžia bendruosius teisės principus – kiekvienas asmuo atsako už savo veiksmus, šiuo atveju darbuotojas užsienietis atsako už darbdavio juridinio asmens veiksmus. Todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (b. l. 1–4).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–22).
Nurodo, kad Migracijos departamento Imigracijos skyriui 2018 m. rugsėjo 5 dieną patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viešus draudėjų duomenis nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) turi 9 822,44 Eur skolą (2018 m. rugsėjo 3 d. duomenys). Taip pat nustatyta, kad Bendrovė turi 3 714,81 Eur mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui (2018 m. rugsėjo 4 d. duomenys). Migracijos departamento nustatytų aplinkybių neginčija ir pati pareiškėja.
Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą, 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).
Pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatomis į nacionalinę teisę perkeliamos 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/66/ES dėl bendrovės viduje perkeliamų trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų nuostatos (7 straipsnio 3 dalis). Be to, „valstybė, atsižvelgdama į savo tarptautinius įsipareigojimus, turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų buvimą joje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje de Souza Ribeiro prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 22689/07)). Teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3143- 502/2018).
Atsakovo nuomone, nekyla abejonių dėl Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Sprendimas priimtas remiantis objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, kurių neginčija ir pati pareiškėja, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–22).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00750/17I-491 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei N. A.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja, ketindama dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 2 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui (toliau – Migracijos skyrius) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) (b. l. 24–34) ir kitus dokumentus (b. l. 35–58).
Išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą, Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčiu, 2018 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir panaikino jai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą (b. l. 10–16, 77–80).
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalis 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas:
a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui;
b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį;
c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Šį sąrašą Lietuvos darbo biržos direktorius kiekvienų metų pusmečiui tvirtina remdamasis Lietuvos darbo biržos atliekama darbo rinkos stebėsena, padėties darbo rinkoje vertinimu ir jos pokyčių prognoze.
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išniokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas).
Nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, nustatyta, kad Bendrovė, 2018 m. rugpjūčio 23 d. duomenimis, turi 9 890,63 Eur skolą Valstybinio socialinio draudimo fondui (b. l. 61). Taip pat nustatyta, kad Bendrovė, 2018 m. rugpjūčio 27 d. duomenimis, turi 3 644,66 Eur mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui (b. l. 62). Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 27 d. išsiuntė Bendrovei pranešimą Nr. (15/4-21) 10K-34457 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“, kuriame nurodoma, kad iki 2018 m. rugsėjo 3 d. Bendrovė turi įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus arba raštu informuoti, iki kada tai bus padaryta. Pranešime Bendrovė taip pat buvo informuota, kad, pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktį, išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas turi didesnę negu vienos bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas) (b. l. 63).
Atsakovas iki nurodytos datos raštu nebuvo informuotas, iki kada bus įvykdyti visi finansiniai įsipareigojimai. Teismui taip pat nepateikti įrodymai, kad tokia informacija atsakovui buvo pateikta, todėl laikytina, kad ginčo tarp šalių šiuo aspektu nėra. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viešus draudėjų duomenis nustatyta, kad Bendrovė 2018 m. rugpjūčio 31 d. turi 9 822,44 Eur skolą (b. l. 70). Be to, nustatyta, kad Bendrovė 2018 m. rugsėjo 3 d. turi 3 714,81 Eur (b. l. 68–69) mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui.
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė turi didesnę negu vienos bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, todėl pagrįstai pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymėtina, kad Migracijos departamento nustatytų aplinkybių neginčija ir pati pareiškėja, tačiau nurodo, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes, jos teigimu, už darbdavio (Bendrovės) finansinių prievolių netinkamą vykdymą atsako fizinis asmuo, t. y. darbuotojas užsienietis, todėl yra pažeidžiamas lygybės principas. Pareiškėja teismo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktis atitinka Konstituciją.
Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis). Analogiškas kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).
Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytina Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą, 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).
Įvertinęs pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį ir argumentus, dėl kurių prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas konstatuoja, kad nemato pagrindo abejoti ginčui taikytinų teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai, jų aiškumu ir tikslumu, todėl prašymas netenkintinas. Pareiškėjos argumentai dėl atsakovo taikytos teisės normos, kuri, jos nuomone, yra diskriminacinio pobūdžio, vertintini kaip nepagrįsti, nes Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktyje nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais. Pareiškėjui neatitinkant tam tikrų įstatyme nustatytų imperatyvių normų leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad vienodiems ūkio subjektams būtų taikomos skirtingos sąlygos, todėl pareiškėjos argumentai dėl diskriminacijos vertintini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad pareiškėja neturi prigimtinės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas esant tam tikroms sąlygoms. Be to, skundžiamas sprendimas priimtas remiantis Įstatymo 19 straipsnio 1 punktu, kuriame nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai buvo išduota viza Nr. (duomenys neskelbtini) kaip asmeniui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius atsisako išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, vadinasi, pareiškėja neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodekso) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77, p. 1) (toliau – Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų).
Įvertinus rašytinius ir faktinius įrodymus teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-00750/17I-491 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei N. A.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai iš atsakovo patirtas bylinėjimo išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmestini, todėl nėra pagrindo tenkinti jos prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos N. A. (N. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą